Susipažinkime su šiloku, kuris daugumai augalų „nušluosto nosis“. Pačios nepalankiausios klimatinės sąlygos, tokios kaip skurdus dirvožemis, sausringi orai, plonas dirvos sluoksnis, kaitri saulė – patys geriausi kriterijai šilokams klestėti. Bet kur pasodinti šilokai išbujos ir išsiplės, net bus galima pamiršti juos prižiūrėti. Jie yra mėgstami kapams apsodinti ar įrenginėti žaliuosius stogus, o šilokas, uždėtas ant nudegimo ar kitos žaizdos – akimirksniu sumažins skausmą. Apžvelkime plačiau, ką dar verta žinoti apie šiuos į sukulentus panašius augalėlius.
Šilokai (Sedum) priklauso storlapinių (Crassulaceae) šeimai, jie plačiai paplitęs Azijoje, Afrikoje, Europoje ir abiejuose Amerikos žemynuose. Tai nedideli augalai sultingais, mėsingais lapais ir mažyčiais žvaigždės formos (kiliminiai šilokai) ar apvalią kekę formuojančiais (vilkpupės) žiedais. Priklausomai nuo rūšies, žydi geltonos, raudonos, rožinės, oranžinės, baltos spalvos žiedais, birželio–rugsėjo mėnesiais. Žiedai turi daug nektaro, kuriuos mėgsta bitės ir kiti apdulkintojai. Augalai gerai ištveria sausras, o dėl nereiklumo augimo sąlygoms ir priežiūrai yra labai mėgstami gėlynuose.
Šilokų rūšys
Šilokų klasifikacija biologijoje viena iš sudėtingiausių ir painiausių pasaulyje. Šilokų (Sedum) genčiai kai kurie priklausę augalai neseniai (XXI a.) išskirstyti į papildomas gentis vilkpupes (Hylotelephium) ir radioles (Rhodiola). Patogumo dėlei, pagal šilokų augimo savybes skirstoma į tris pagrindines kategorijas: kiliminiai, aukštieji (vilkpupės) ir vijokliniai šilokai.
Lietuvoje natūraliai auga dvi šilokų rūšys: dažnas augaliukas aitrusis šilokas (Sedum acre) ir apyretis siauralapis šilokas (Sedum sexangulare). Kitos rūšys Lietuvoje auginamos dekoratyviniais tikslais, kurių galima įsigyti iš gyvos galybės rūšių ir veislių.
Kiliminiai šilokai
Kiliminiai arba šliaužiantys šilokai auga žemai, plinta palei žemę, formuoja kilimą, dangą, pasiekia vos kelių centimetrų aukštį ir gali išsiplėsti iki 1 m pločio. Stori lapai būna žali, geltoni, raudoni, mėlyni, sidabriniai arba įvairiaspalviai, o forma – apvalūs arba primena dyglius. Žvaigždės formos žiedai vasarą žydi geltona, oranžine, rožine arba balta spalva. Jie puikiai auga palei takus, alpinariumuose, tinka šlaitams apželdinti. Kilimus formuoja lenktalapio, bukalapio, kamčiatkinio, kaukazinio, gausiažiedžio, tankialapio, uolinio, baltažiedžio, tuopalapio šilokų rūšys. Jų veislių įvairovė yra nesuskaičiuojama, iš kurių puikiai žinomos „Angelina“, „Variegatum“, serija „SunSparkler®“, „Purpureum“, „Dragon‘s blood“.
Vilkpupės. Aukštieji šilokai
Labai dažnai vilkpupės vadinamos aukštesniais šilokais, nors tai ir yra kita gentis ir neturėtų būti vartojami kaip sinonimai. Jų išvaizda skiriasi nuo kiliminių šilokų, nes jų stiebai statūs, pasiekia 30-60 cm aukštį, auga grupelėmis. Stiebai viršūnėje šakojasi ir formuoja dideles žiedų kekes. Dažniausia žiedai būna rožinių, violetinių arba baltų atspalvių. Stori, mėsingi lapai būna žali, violetiniai, tamsiai raudoni arba įvairiaspalviai. Dėl savo aukščio ir patrauklių žiedų vilkpupės tinka auginti pasieniuose, gėlynuose. Tokie yra mišrusis, didysis, puošnusis šilokas(arba vilkpupė). Tarp veislių yra „Dark Magic“, „Mr. Goodbud“, „Thunderhead“, „Iceberg“, „Red Cauli“ ir daugybė kitų.
Svyrantys šilokai
Svyrančių šilokų išvaizda labai panaši į kiliminių šilokų, tik jų stiebai svyra ir yra apie 25-30 cm ilgio. Lapai būna žalios, sidabrinės, raudonos, geltonos spalvos arba įvairiaspalviai. Žvaigždės formos žiedai geltoni, rausvi arba balti. Auginami kabančiuose krepšeliuose, vazonuose, loveliuose, nusvirę ant akmenų ir sienelių, bet Lietuvoje daugiausia auginami kaip kambariniai augalai. Melsvasis šilokas, šilokas (S. telephioides) ir Morgano šilokas yra plačiausiai auginamos rūšys bei išveista nemažai skirtingų jų veislių, įskaitant „Mediovariegatum“, „Kelp Forest“, „Burrito“.
Šilokų sodinimas ir auginimas
Vieta. Šilokai mėgsta saulėtą, atvirą vietą. Labai tinkami apželdinti gėlyno kraštus ar tarpus, auga alpinariumuose ir užeina ant akmenų, kiliminiai šilokai atsparūs ir mindžiojimui, todėl tinka takams užpildyti, apsodinti tarp plytelių. Galima auginti vazone.
Dirvožemis. Šilokas yra sausų vietų augalas, todėl dirvožemis turi būti labai gerai drenuotas. Puikiai auga smėlyje ar kitame skurdžiame dirvožemyje. Drėgname dirvožemyje jie pradeda pūti, o itin derlingame – išauga ištįsę, statūs ir nepatvarūs stiebai. Kiliminiai šilokai augs net jeigu dirvožemio yra tik labai plonas sluoksnis. Dirvos pH neutralus arba nežymiai šarminis.
Sodinimas. Šilokai paprastai būna parduodami vazonuose grupelėmis. Geriausias laikas sodinti šilokus yra pavasaris – po paskutinių šalnų, bet prieš prasidedant vasaros karščiams. Prieš sodinant, dirvoje iškasama duobutė, kurios plotis ir gylis būtų toks pat, kaip pradinio vazono. Į duobę įberiama šiek tiek smėlio ir įsodinamas augalas tiek, kad šaknų gumulo viršus būtų lygus dirvos paviršiui. Aplink jį užpilama žemėmis ir palaistoma. Aukštesnių šilokų stiebų svarbu neužkast, nes tai gali sukelti puvinį. Tarp augalų paliekami 15 ar net 60 cm tarpai (kiliminiams šilokams paliekami mažesni tarpeliai, o aukštesniems – didesni).
Šilokų priežiūra
Laistymas. Šilokų iš esmės laistyti nereikia. Vasaros metu retkarčiais patikrinama, ar augalai nėra per daug išdžiūvę, ir, jei reikia, negausiai palaistoma. Šilokams užtenka lietaus vandens, net jeigu lyja tik kas porą savaičių.
Tręšimas. Šilokų papildomai tręšti nereikia. Dėl derlingos dirvos stiebai gali išstypti, suvešėti ir vėliau žydėti. Tačiau sodinant naujai ar kiekvieną pavasarį galima paturtinti dirvą 1 cm storio komposto sluoksniu.
Mulčiavimas. Galima pamulčiuoti dirvą aplink šilokus tik tam, kad būtų pristabdytas piktžolių augimas. Labai plonu sluoksniu galima mulčiuoti medžio drožlėmis, bet geriausiai tinka žvyras.
Genėjimas. Jeigu aukštaūgiai šilokai virsta, galima juos apkarpyti tam tikru būdu. Paskutinę gegužės savaitę nupjaunami pusės visų augalų stiebai iki pat žemės. Taip augalai bus ne tokie vešlūs, augs kompaktiškiau ir žydės šiek tiek vėliau. Po pirmųjų didelių šalnų rudenį, stiebus galima nukirpti iki pat žemės arba palikti žiemai. Išdžiūvę žiedai suteiks spalvų žiemos metu ir bus maisto paukščiams. Jei augalai paliekami peržiemoti, anksti pavasarį, prieš prasidedant naujam augimui, aukšti šilokai nukerpami iki žemės.
Šilokų dauginimas
Dauginimas sėklomis. Sėklos gali būti sėjamos pavasarį tiesiai į dirvą, kai dirvos temperatūra būna bent 15 °C. Sėjant į daigyklę ar vazoną, jis turi būti pripildytas gerai drenuojančiu dirvožemiu, pavyzdžiui, mišiniu kaktusams. Sėklos paskleidžiamos ant paviršiaus, užberiama labai plonu sluoksniu vermikulito, sudrėkinama vandeniu, uždengiama plėvele ir daiginama ant palangės. Po 2-3 savaičių išdygsta daigeliai, palaikoma drėgmė. Prie lauko daigelius reikėtų pratinti palaipsniui ir po 6-8 savaičių galima sodinti į dirvą.
Kero dalijimas. Pats paprasčiausias padauginimo būdas. Norint padalyti šilokus, pavasarį arba rudenį subrendęs augalas nepažeidžiant šaknų yra iškasamas, o šaknų masė atsargiai išskleidžiama ir atskiriama į norimą dalių skaičių. Prie kiekvieno šaknų gniužulo turėtų liktų antžeminės dalies. Kiekviena dukterinis augalas yra paruoštas persodinimui. Tokiu būdu galima sumažinti šilokų plitimą, dalijimas netgi rekomenduojamas atlikti kas trejus ar ketverius metus.
Žaliaisiais auginiais. Kaip ir kitus sukulentus, šilokus galima lengvai dauginti auginiais. Pavasarį nupjaunama 7-15 cm augalėlio, pašalinami lapeliai nuo apatinės dalies ir auginys įsodinamas į paruoštą vazoną su dirva. Palaikoma drėgmė ir maždaug po 6-8 savaičių, esant tinkamam apšvietimui ir laistymui, auginukas turėtų įsišaknyti.
Šilokų ligos ir kenkėjai
Nespecifiniai kenkėjai, tokie kaip vabzdžiai, šliužai, sraigės, paukščiai, elniai, voverės ir stirnos gali graužti sultingus šilokų lapus.
Šilokai retai serga, bet dėl drėgmės pertekliaus gali išsivystyti puvinys, kuris ir yra bene pagrindinė šilokų patiriama blogybė. Dėl per gausios drėgmės kyla rizika susirgti ir antraknoze bei miltlige.
Šilokų panaudojimas
Dekoratyvumas. Išveista labai daug dekoratyvinio šiloko veislių, besiskiriančių spalvomis, aukščiu, žiedais. Nuo pavasario kieme patraukliai atrodo šilokų mėsinga žaliai pilka lapija (kai kurių veislių – violetinė). Pavasarį žiedai būna žali, palaipsniui įgauna rausvą atspalvį, o nuo rugpjūčio mėnesio pražysta. Nenuskintus žiedus verta palikti ant augalų – po šalnų jie atrodo įspūdingai. Juos galima nuskinti ir kelis mėnesius eksponuoti vazoje.
Šilokai kapams apsodinti yra vieni patraukliausių augalų pasirinkimų, nes pasodinus juos galima palikti be priežiūros ilgą laiką, o šilokų puošnumas nenukentės.
Žaliesiems stogams apželdinti. Šilokai yra vieni iš dažniausiai naudojamų augalų stogų apželdinimo procese. Išvestos specialios šilokų veislės puikiausiai tinka žaliųjų stogų kompozicijai, nes jų nereikia pjauti, prižiūrėti, jie gražiai ir tvarkingai atrodo visus metus ir net šiek tiek keičia spalvą. Ant stogo augantys šilokai dar ir sugeria drėgmės perteklių.
Vaistinės savybės. Liaudies medicinoje šilokų žolė naudojama nudegimams, žaizdoms gydyti, niežuliui slopinti, o nuovirai – kaip priemonė virusiniam hepatitui, maliarijai, epilepsijai ir kitoms lėtinėms uždegiminėms ligoms gydyti. Kai kurie šilokai, pavyzdžiui, Lietuvoje augantis aitrusis šilokas, yra nuodingi, todėl jo pavartojus atsiranda vidurius laisvinantis ir vėmimą sukeliantis poveikis.
Maistas. Daugelyje pasaulio kultūrų kai kurios šilokų rūšys naudojamos kaip skanus sriubų ir salotų ingredientas.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/silokas/
https://www.almanac.com/plant/sedum
https://www.gardenersworld.com/how-to/grow-plants/how-to-grow-sedums/
https://gardenerspath.com/plants/succulents/grow-sedum/
https://www.americanmeadows.com/content/perennials/sedum/how-to-grow-sedum
Autorių kolektyvas. Vaistiniai augalai, Vilnius: Leidykla „Mintis“, 1973.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.