Kriaušės: kuo skiriasi kriaušių veislės ir ar įmanoma išsirinkti geriausią? 

Sutiksite, kad nėra geriausios kriaušių veislės sąrašo, nes vienodai įtikti kiekvieno skoniui yra sudėtinga. Kriaušės skiriasi ne tik vaisių dydžiu, skoniu ir išvaizda, bet ir medžių forma, atsparumu ligoms ir kenkėjams, derlingumu ir kitais požymiais. Be abejo, prieš ruošiantis sodinti kriaušių sodinukus, tikrai apgalvojate ir pasirenkate savo sodui bei asmeninius poreikius tenkinančią veislę. Todėl pasistengsime paminėti ir apibūdinti pačias populiariausias, sodininkų numylėtas ir laiko patikrintas veisles, iš kurių, tikėtina, tikrai pavyks kažką išsirinkti. 

Ką reikėtų žinoti apie kriaušės poskiepius? 

Jau žinote, kad įvairias tiek kriaušių, tiek obelų ar kitų vaismedžių veisles išgauname skiepijimo būdu. Kad sukurtų geriausias kriaušių veisles, šį darbą daugybę metų dirba įvairių pasaulio šalių selekcininkai. Gerai veislei išvesti labai svarbūs ir poskiepio ypatumai, nes jie duoda nepamainomą pagrindą pačio įskiepio savybėmis. 

Kriaušių veislės dažniausiai skiepijamos į kriaušės sėjinukus (naudojamos „laukinės“ kriaušių rūšys) ir svarainį (Cydonia oblonga). Nors prigyti ir augti kriaušės abiem atvejais gali gana skirtingai, bet pastebėta, kad kriaušės su svarainio poskiepiu augios nebūna. Todėl pastarosios yra dažniau auginamos įprastuose nedideliuose (nekultūriniuose) soduose.  

Dažniausiai sutiksite tokius svarainių poskiepius: A (angl. Quince A, EMA arba  MA) ir C (angl. Quince C, EMC arba MC), rečiau BA29. Jie sudaro apie 40–60 % viso laukinio kriaušės medžio ūgio, todėl yra tinkamesni mėgėjų soduose.  

Sv. C poskiepiai siekia 2,4–5,5 m aukštį, yra gana lengvai kontroliuojami. Pradeda anksti derėti, t. y., 2–3 metais. Sv. A, BA29 ir Sydo yra augesni variantai už sv. C, siekiantys 3,0–6,1 m aukštį. Jie dera 3–4 metais.  

Kriaušių poskiepiai K11, K16, K19, S1 ir Pyrodwarf yra labai gyvybingos. Į šiuos poskiepius skiepytos kriaušės išaugina labai didelius medžius, kurie netinka daugumai sodų. 

Pradėkime nuo kriaušės formos  

Kriaušių veislės nulemia ne tik vaisių įvairovę, bet jos atsakingos ir už medžio lajos formą. Kaip jau žinote, medžio forma priklauso ir nuo poskiepio savybių, todėl paprastai galima išskirti tokias kriaušes: 

Nykštukinės kriaušės – tai 1,8–2,5 m siekiantis medelis, išaugintas iš svarainio C poskiepio. Dera 2–3 metais. 

Pusiau žemaūgės arba žemaūgės kriaušės. Tai iš svarainio A arba BA29 poskiepio ar iš kai kurių kriaušės poskiepių (OHxF 87, OHxF 333, K.11, K.16) išauginti medeliai. Jų aukštis siekia apie 2,4–6,1 m arba 50 % sėklinės kriaušės aukščio. Jos taip pat dera 2–3 metais. 

Vidutinio augumo kriaušės – siekiantys 60 % sėklinio poskiepio aukščio medžiai iš kriaušės poskiepių  OHxF 97, OHxF 40, K.19, S1, Pyrodwarf. Veda vaisius 3–4 metais. 

Koloninė kriaušė – ypatinga kriaušės forma 

Kaip ir koloninės obelys, pastaruoju metu nepaprastai didelio populiarumo sulaukia ir kolonijinė kriaušė. Tai medelis, siekiantis 2,5 m aukštį, kurio kamienas beveik nešakotas. Kompaktiška kriaušės forma idealiai tinka sodinimui vazone, terasoje, balkone ir kitose itin mažose erdvėse. Tokie medžiai veda įprasto dydžio vaisius, kurie dažniausiai sunoksta rudenį. Derlių veda jau po 2–3 metų nuo pasodinimo nuolatinėje vietoje. 

Koloninė kriaušė decora – ši rudeninė veislė didelius vaisius veda rugsėjo pabaigoje–spalį, kurie yra saldūs ir sultingi su įraudusiu plotu ant žalios odelės. 

Dar viena veislė, daugiau auginama dėl formos ypatumų yra koloninė kriaušė saphira. Žinoma, ši rudeninė veislė gali pasigirti ir išskirtiniais vaisiais, kurie skinami rugsėjo mėnesį. Kriaušės yra aukso geltonumo žievele, o skonis – tirpstantis burnoje, aromatingas, sultingas, saldus. 

Bendrai apie kriaušių veisles 

Pagal vaisių skynimo ir vartojimo laiką, veislės skiriamos ne tik pagal sezoną (vasarinės, rudeninės ir žieminės), bet ir pagal detalesnę klasifikaciją: ankstyvos, vasarinės ir vėlyvos. Vasarines kriaušes renkasi tie, kas šviežių vaisių nusiraškyti nori dar vasarai nesibaigus, tačiau šių vaisių ilgam sandėliuoti nepavyks. Visgi, kai kurias vasarines veisles galima kiek supainioti su rudeninėmis veislėmis, nes jų derėjimo laikas persipina. Visai kas kita su žieminėmis veislėmis – jos sunoksta vėlai rudenį, o sandėliuojamos išlieka net iki pavasario. 

Kai kam gali būti naudinga šeimos kriaušė – tai medelis, kuris turi įskiepytas kelias skirtingas kriaušių veisles, tad visi namiškiai bus patenkinti mėgstamiausiais vaisiais. 

Vasarinės kriaušių veislės  

Ankstyvoji dulia – turbūt tai viena pirmučiausių kriaušių, kuri vaisius veda jau rugpjūčio pradžioje. Kriaušė dulia veda didelius, gražius, vienodo dydžio, transportabilius, bet neatsparius rauplėms vaisius. Kriaušės odelė lygi, blizganti, žalsvai geltonos spalvos, o perkandus minkštimą pajustumėte saldų, sultingą, pusiau tirpstantį skonį ir smulkiai grūdišką struktūrą. Vaisiai laikosi apie 14–20 dienų, todėl vartojami švieži. 

Kriaušė Alka yra vasarą viena vėlyviausių (arba ankstyva rudeninė) veislių, kuri vertinama dėl pakankamai stambių (110–160 g), vienodo didumo, geros prekinės išvaizdos, skanių, saldžių, desertinių, aromatingų, transportabilių vaisių. Alka kriaušė turi vidutinio storumo, švelnią, blizgančią, gelsvai žalią odelę, kurioje gausu nedidelių rudų dėmelių. Vaisiai skinami rugsėjo pradžioje ir išsilaiko apie 15–20 dienų. 

Vasarinė sviestinė kriaušė. Nors sviestinių veislių yra ne viena, bet šioji vėlyva vasarinė kriaušė sviestinė yra populiariausia. Kriaušės vaisiai skinami rugpjūčio pabaigoje ir tinkami vartoti 15–20 dienų. Išauga stambūs 115–230 g dydžio vaisiai, kurie esti gražūs, skanūs, salstelėję, gero transportabilumo. Forma netaisyklinga, o paviršius lygus, gelsvai žalias. 

Kriaušė izolda. Šios veislės vaisiai dažniausiai dideli (160–230 g), pasižymintys geltonai žalia odele su raudoniu. Minkštimas traškus, labai sultingas, saldžiarūgščio skonio, o juos skinti galima jau rugpjūčio viduryje. 

Kriaušė nova. Ši veislė garsėja tuo, kad ji yra savidulkė kriaušė. Iki 10 m siekiantis medis brandina didelius vaisius plona geltona odele ir šiek tiek apvalesne forma su daugiau „mėsos“. Minkštimas sultingas, šilkinės tekstūros, tirpstantis burnoje. Tai viena geriausių desertinių kriaušių, kurias raškyti reikia nuo rugsėjo vidurio. 

Rudeninės kriaušių veislės 

Kriaušė mramornaja – tai antroje rugsėjo pusėje vaisius sunokinanti kriaušė. Sultingi, skanūs, saldūs, labai gražūs, kvapnūs, stambūs (170–215 g) ir pakankamai ligoms atsparūs vaisiai nuskinti išsilaiko iki lapkričio mėnesio. Mramornaja kriaušė taip pat turi storoką, šiurkščią žalsvai geltonos spalvos odelę ant vaisių. 

Kriaušė konferencinė. Labai populiari ir pagarsėjusi veislė, kurios vaisiai sunoksta rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje, o nuskinti išsilaiko iki lapkričio. Kas be ko, bet šiuos vidutinio (100–150 g) dydžio, nepaprastai sultingus, skanius, kvapnius vaisius yra ragavęs kone kiekvienas. Konferencinė kriaušė ypatinga tuo, kad vaisiai pakankamai atsparūs įprastoms kriaušių ligoms (rauplėms ir vaisių puviniui), pakelia transportavimą, o žalsvai gelsvą odelę padengia rudos dėmelės 

Patten – kriaušė paten yra dar viena savidulkės kriaušių veislės atstovė, kuri vaisius subrandina rugsėjo–spalio mėnesiais, o sandėliuojamos išsilaiko iki gruodžio. Paten kriaušė būdinga saldžios, traškios, aromatingos, 150–200 g svorio kriaušės su gelsvai žalia odele kriaušė. 

Kriaušė pepi – nors šios savidulkės veislės vaisiai nedideli, bet gerai vertinami dėl ankstyvo derliaus, geros kokybės, labai skanaus, saldaus ir sultingo minkštimo. Vaisiai nesandėliuojami, o vartojami iš karto, kuriuos skinti galima rugsėjo pradžioje. 

Žieminės kriaušių veislės 

Kriaušė beloruskaja pozdniaja laikoma viena perspektyviausių žieminių kriaušių. Tai vidutinio stambumo (105 g), gražūs, skanūs, ligoms atsparūs vaisiai, kurių minkštimas švelnus, sultingas, tirpstantis. Nuskinti spalio pabaigoje vaisiai išsilaiko iki vasario pabaigos. 

Kriaušė conkorde yra dar viena pamėgta žieminė kriaušė, kurios vaisių išvaizda, skonis ir savybės šiek tiek primena konferencinę. Pasižymi saldžiarūgščiu skoniu, be aromato, bet tirpstančia burnoje tekstūra. Spalio pradžioje nuskintus vaisius išlaikyti galima iki vasario mėnesio.  

Kriaušė Xena (xenia, ksenia ar ksena) – žieminė veislė, vedanti didelius (200–250 g), žalius su rudais taškeliais vaisius. Jų skonis saldus, švelnus, o minkštimas mėsingas, tvirtas. Vaisiai raškomi spalio pradžioje, o tinkamai sandėliuojami išsilaiko iki kovo ar net balandžio mėnesio. 

Šaltiniai:

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.