Gudobelė geriausiai pažįstama kaip širdies lašų ir kitų, natūralių preparatų širdies veiklai gerinti, sudedamoji dalis. Sodininkai puikiai žino, kad šis augalas turtingas ne tik skaisčiai raudonais vaisiais, kitaip liaudyje vadinamais krakatūzais. Gudobelės subrandina puošnius (nors ir ne itin kvapnius) žiedynus, o tankios jų šakos apsaugo žemės sklypą tiek nuo svetimų akių, tiek nuo nepageidaujamų svečių. Tačiau tai dar ne visos priežastys, kodėl verta pagalvoti apie gudobelės auginimą sode.
Gudobelės rūšys ir paplitimas
Gudobelė (Lot. Crataegus) yra erškėtinių šeimos gentis, priklausanti obeliniam pošeimiui – lygiai kaip ir jos pusbroliai aronija bei šermukšnis. Tad, priešingai nei daugelis mano, gudobelė brandina visai ne uogas, o tikrų tikriausius vaisius, kurie yra giminingi obuoliams. Pasaulyje aptinkama daugiau nei du šimtai gudobelių rūšių, tačiau Lietuvoje natūraliai auga tik keturios:
Miškinė gudobelė
Miškinė gudobelė (Lot. Crataegus kyrtostyla) yra labiausiai šviesą mėgstanti gudobelių rūšis, tad ji dažniausiai natūraliai auga retuose lapuočių miškuose. Taip pat ji yra viena iš aukščiausių – siekia 7-8 metrus ir subrandina vienus tankiausių žiedynų. Kaip ir kiti šios šeimos medžiai, miškinė gudobelė turi aštrias akstis, kurios yra ne dygliai, o sumedėję medžio ūgliai. Tai galima nuspręsti iš pamatinėje dalyje matomų sunykusių pumpurėlių ir lapelių žymių. Be to, jos auga lapų pažastyse, ten kur įprastai auga pumpurai.
Šlaitinė gudobelė
Šlaitinė gudobelė (Lot. Crataegus calycina) – viena rečiausiai Lietuvoje aptinkamų gudobelių rūšių. Kaip byloja pavadinimas, daugiausiai auga šlaituose, daugiausiai šalia Nemuno, ties Skirsnemune. Nuo miškinės gudobelės šiek tiek skiriasi žiedų forma – vaisiams užsimezgus taurėlapiai būna statūs, susiglaudę. Patys vaisiai yra pailgos formos, beveik cilindriški ir pasižymi kiek šviesesne raudona spalva.
Vienapiestė gudobelė
Vienapiestės gudobelės (Lot. Crataegus monogyna) išsiskiria savo aukščiu – šie medžiai arba krūmai nesunkiai išsistiebia net iki 10 metrų. Auga miškų pakraščiuose arba šlaituose, ten kur yra sunkus kalkingas dirvožemis. Dar vienas šios rūšies išskirtinumas yra rausva ir itin kieta mediena. Juk ir šio augalo pavadinimas crataegus kilęs iš graikiško žodžio kratos, reiškiančio jėgą ir ištvermę. Šią rūšį galite pastebėti ir sodinamą parkuose, dėl šakų tankumo ji neretai pasirenkama gyvatvorėms formuoti.
Grauželinė gudobelė
Grauželinė gudobelė (Lot. Crataegus oxyacantha) – tai 5-7 metrų krūmas arba medis pasižymintis tvirčiausiomis ir ilgiausiomis – net iki 2.5 cm užaugančiomis akstimis. Natūralu, kad grauželinė gudobelė yra dažnas pasirinkimas namų apsaugai. Pro tokią „dygliuotą“ gyvatvorę sunkiai prasmuks net patys mažiausieji, pūkuoti ir uodeguoti smalsuoliai. Tiesa, jos žiedynai yra gana retoki, o dėl prasto ir charakteringo kvapo, beje, būdingo visoms gudobelėms, sodininkams tai atrodo augalo pliusas nei minusas.
Bendrieji augalo bruožai
Gudobelės yra gana atsparus augalas, gerai atlaikantis tiek šalnas, tiek sausras, tiek lietų. Teigiama, kad ir ligos gudobeles puola nedažnai, su viena nedidele išimtimi – sodininkai pastebi, kad jos mažiau atsparios bakterinei degligei. Visgi, bendrai vertinant, gudobelės gali pasigirti išties neblogu genofondu, kuris leidžia joms išgyventi netgi 200–300 metų. Verta pabrėžti, kad norint turėti maksimaliai atsparų augalą savo sode, geriau rinktis būtent iš natūraliai Lietuvoje sutinkamų, o ne vieną iš introdukuotų rūšių.
Dar vienas mažiau žinomas faktas – gudobelės yra medingi augalai. Jos gamina cukraus skysčius, kuriuos noriai renka bitės ir verčia gintariniu medumi. Tad gudobelė yra puikus augalas ne tik apsauginiams ar dekoratyviniams tikslams, bet ir strategiškai parankus bitininkams. Be bičių, augalas pritraukia ir nemažai paukštelių susidomėjusių jų ryškiai raudonais vaisiais, išliekančiais ant šakų dar ilgai po pirmųjų šalnų. Taigi, pasisodinę gudobelių turėsite puikią lesyklą! Juk rudenį ar ankstyvą žiemą po langais plasnojančios zylutės yra išties ūpą keliantis vaizdas.
Gudobelės auginimas sode
Gudobelės dauginamos sėklomis, šaknų atžalomis arba norint greičiau gauti vaisių, dauginamos skiepijimo metodu. Jauni sodinukai gerai toleruoja persodinimą, tiktai tokiu atveju teks prisirinkti kantrybės, mat pradžioje jie augs lėtokai. Bet ši taisyklė negalioja vyresniems kaip 4 metų augalams. Iki šio laiko jie išvysto gana gilią šaknų sistemą, kurios beveik neįmanoma nepažeisti kasant. Todėl geriausia dirbti su dvimečiais sodinukais: juos galite sodinti ir pavasarį, ir rudenį, maždaug iki spalio vidurio.
Paruoškite jiems 0,6-0,7 m gylio duobes su perpuvusio komposto, lapinės žemės, durpių, smėlio mišiniu. Pasodinus nepamirškite mulčiuoti maždaug 3 cm durpių sluoksniu. Pirmąjį sezoną reguliariai laistykite ir nepamirškite jo nugenėti žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį. Pavasarį taip pat reikėtų kas 3-4 savaites pamaitinti augalą subalansuotomis trąšomis. Gerai prižiūrimas skiepytas gudobelės sodinukas duos vaisių jau po 5-erių metų, o neskiepyto vaisių teks palūkėti beveik dvigubai ilgiau.
Nuotraukoa asociatyvinės © Canva, jei prie nuotraukos nenurodyta kitaip.