Erškėtis, paprastasis erškėtis arba erškėtrožė nėra labai dekoratyvus augalas, tačiau sodininkai dažnai jį sodina savo soduose dėl jo naudos sveikatai. Erškėtrožė plačiai naudojama ne tik liaudies medicinoje, bet ir oficialiojoje medicinoje.
Kaip atpažinti erškėtį
Paprastasis erškėtis (Rosa canina), dar vadinamas erškėtrože arba laukine rože, yra tankus lapuočių krūmas, užaugantis iki 1,5-2,5 m skersmens. Šakos gana stiprios, bet beveik niekada nebūna tiesios. Žievė žalsvai ruda, kur ilgai veikiama saulės spindulių pakeičia spalvą į plytų spalvos arba matinę raudoną.
Ant pagrindinių ūglių yra palyginti nedaug spyglių. O žiedų stiebai jų tiesiog pilni. Spygliai lenkti, tarsi savotiški kabliai. Erškėtrožė turi 7-9 cm ilgio, plunksniškai suskaidytus lapus. Žiedai dažniausiai būna pavieniai, tačiau pasitaiko ir 3-5 vienoje eilėje. Žiedų spalvos – nuo sniego baltumo ir pastelinės rausvos iki purpurinės ir raudonos spalvos. Žiedai yra 5-8 cm skersmens ir turi po 5-7 žiedlapius. Pagrindinis žydėjimas būna gegužės pabaigoje ir birželį. Šis augalas nekvepia.
Erškėčio vaisiai yra apvalūs, plačiai ovalūs arba kiaušinio formos, 1,5-2,5 cm skersmens, padengti lygia, blizgia raudonai oranžinės spalvos odele. Jie prinoksta, dažniausiai, rugpjūčio antroje pusėje. Šio augalo vaisiuose yra daug sėklų.
Erškėtrožės aptinkamos praktiškai visoje Europoje, Vakarų ir Vidurio Azijoje bei Šiaurės Afrikoje. Šilto klimato šalyse, tokiose kaip Kaukaze ar Juodosios jūros pakrantėje erškėtrožė aktyviai auga ir sudaro beveik neįžengiamus krūmynus. Lietuvoje natūraaliai augančius erškėčių krūmus galima rasti tankiame miške, šlaituose ir kalvų šlaituose, apaugusiuose žole ar kitais krūmais, vandens telkinių pakrantėse ar pakelėse.
Erškėčių sodinimas
Šio augalo priežiūra reikalauja minimaliai laiko ir pastangų, ypač jeigu tinkamai parinkta sodinimo vieta. Jeigu erškėtrožes sodinate ne vien dėl jos gražių žiedų, o dėl numatomo derliaus, būtina žinoti, jog erškėčių vaisiai užsimezga tik tada, kai yra kryžminis apdulkinimas. Dėl to šalia reikia pasodinti bent du erškėčių krūmus.
Taip pat erškėtrožes reikia sodinti atokiau nuo kelio ir pramoninių rajonų, kad lapai ir vaisiai nesugertų kenksmingų medžiagų.
Tam, kad erškėtrožė gerai augtų ir duotų didžiausią derlių, jai reikalingos šios augimo sąlygos:
- Saulėta vieta, apsauga nuo šaltų skersvėjų. Pavėsyje erškėtrožė nenumirs, tačiau žydėjimas ir vaisiai bus reti.
- Derlinga žemė (juodžemis, priemolis, pilka dirva).
- Kadangi erškėtrožės šaknų sistema labai galinga ir šaknys įsiskverbia 4-5 m į dirvą, jos augimo vietoje arti neturėtų būti paviršinio vandens.
Geriausias laikas sodinti erškėtrožes yra pavasaris, nes rudenį reikia atidžiai kontroliuoti dirvos drėgmę. Erškėtis lengvai dauginasi tiek auginiais arba daigais, tiek sėklomis.
Erškėčių priežiūra
Laistymas. Jaunoms erškėtrožėms karštu oru kas 12-15 dienų reikia po 20-30 litrų vandens. Suaugusius erškėčius laistyti reikia kur kas mažiau.. Gana dažnai augalas gali visiškai išsiversti tik su natūraliais krituliais.
Mulčiavimas – neprivaloma, bet labai pageidautina procedūra. Mulčiavimas leidžia atsisakyti ravėjimo ir purenimo, sulaiko drėgmę ir tuo pačiu padidina intervalus tarp laistymų.
Tręšimas. Derlingame juodžemio dirvožemyje augančių erškėčių tręšti nereikia. Jei dirva labai skurdi, rekomenduojama tręšti 3 kartus per sezoną – aktyviosios vegetacijos pradžioje, pabaigoje ir po žydėjimo. Erškėtrožėms tinka tiek natūralios organinės, tiek parduotuvėje pirktos trąšos. Universalių arba specializuotų trąšų – skirtų dekoratyviniams-žydintiems krūmams galima įsigyti visose sodo ir daržo prekių parduotuvėse.
Genėjimas – būtinas, kad erškėtrožė per daug neišsikerotų sodo sklype, taip pat kad būtų lengviau rinkti vaisius. Rekomenduojama, kad nuo 3 metų amžiaus krūmas turėtų tik 12-15 ūglių. Rudenį reikėtų išgenėti visas žemyn, gilyn į vainiką augančias ir deformuotas šakas. Pavasarį reikia atlikti tik sanitarinį genėjimą.
Pasiruošimas žiemai. Šio augalo atsparumas šalčiui yra iki -40 °C, todėl dengti humusu arba durpėmis rekomenduojama tik tuos sodinukus, kuriems tai bus pirmoji žiema.
Ligos ir kenkėjai. Skirtingai nei sodo rožės, erškėtrožės itin retai serga. Kenkėjų atakos joms taip pat negresia. Iš esmės tam išvengti pakanka minimalios priežiūros. Tačiau daugelis sodininkų, norėdami būti ramūs, pavasarį ir rudenį apdoroja patį erškėtį ir dirvą aplink jį plataus spektro fungicidais ir insekticidais. Žinoma, visada geriau būtų rinktis biologinės kilmės preparatus.
Erškėčių uogų nauda
Kaip jau minėjome anksčiau, sodininkai renkasi auginti erškėčius ne tiek dėl jo gražių, šiek tiek į rožes panašių žiedų, tačiau dėl šio krūmo rudenį sukraunamo derliaus – erškėčių uogų, kurios yra itin turtingos įvairiomis maistinėmis medžiagomis, miko- ir makroelementais, bei vitaminais.
Iš erškėčių tiek liaudies medicinoje, tiek tradicinėje medicinoje įvairių ligų gydymo tikslais yra gaminamos arbatos, nuovirai, sirupai, alkoholinės tinktūros, aliejus, papildai ir kt. Plačiau apie erškėčių cheminę sudėtį, šių vaisių teikiamas naudas sveikatai, liaudiens medicinos receptus skaitykite kitame mūsų straipsnyje.
Jeigu savo sode norisi daugiau grožio, nei jums gali suteikti paprastasis erškėtis, tuomet kur kas dekoratyvesnis krūmas, visą vasarą žydintis nuostabiais žiedais ir užaginantis ryškias raudonas, ne mažiau vertingas uogas, yra Raukšlėtalapis erškėtis. Sodindami nepamirškite, jog šie erškėčiai laikomi invaziniais krūmais ir gan greitai užima naujas teritorijas.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.