Barškė – iš Šiaurės Amerikos kilusi ilgaamžė daugiametė gėlė, kurios aukšti žiedynai primena lubinus, o subrendęs keras savo forma – nedidelį dekoratyvinį krūmą. Nepaisant aristokratiškos išvaizdos, tai gana nereiklus augalas: įsitvirtinusi barškė gerai pakelia sausrą, retai susiduria su rimtomis ligomis ir vienoje vietoje gali augti daugelį metų. Kartu tai nėra daugiametė gėlė, kurią galima lengvai perkelti iš vienos gėlyno vietos į kitą – ilgainiui ji suformuoja gilią, stiprią šaknų sistemą ir persodinimą toleruoja prastai. Todėl auginant barškę svarbiausia ne intensyvi priežiūra, o tinkamai parinkta vieta ir kantrybė, kol jaunas augalas suformuoja brandų, gausiai žydintį kerą.
Kas yra barškė ir kaip ją atpažinti?
Barškė (Baptisia) – pupinių (Fabaceae) šeimai priklausanti ilgaamžė daugiametė gėlė, kilusi iš Šiaurės Amerikos. Gamtoje skirtingos jos rūšys aptinkamos prerijose, atvirose pievose, sausuose miškuose ir kitose atvirose buveinėse. Nors botaniškai barškė yra žolinis daugiametis augalas, subrendęs keras savo dydžiu ir taisyklinga forma labiau primena nedidelį dekoratyvinį krūmą.
Pavasarį barškė atželia gana vėlai. Iš žemės pasirodo stori, statūs, šparagų ūglius primenantys stiebai, kurie gali būti žali, pilkšvi ar violetiškai rusvi. Jauna barškė iš pradžių turi nedaug stiebų, tačiau kasmet jų daugėja, o keras palaipsniui platėja ir tankėja. Priklausomai nuo rūšies ir kultivaro, subrendęs augalas dažniausiai pasiekia apie 60–150 cm aukštį ir panašų plotį.
Stiebus dengia trilapiai, dobilų lapus primenantys lapai, kurių spalva varijuoja nuo žalios iki pilkšvai ar melsvai žalios. Virš tankios lapijos iškyla statūs žiedynai su pupinių šeimai būdingais drugeliškais žiedais. Jų forma primena lubinus, tačiau barškė išaugina platesnį, tvirtesnį kerą. Laukinės rūšys žydi mėlynais, violetiniais, baltais ar geltonais žiedais, o šiuolaikiniai kultivarai spalvų paletę išplėtė rausvais, rusvai purpuriniais ir dvispalviais atspalviais.
Nužydėjus susiformuoja išsipūtusios sėklų ankštys, kurios bręsdamos iš žalios tampa rusvos ar beveik juodos. Subrendusios kietos sėklos ankščių viduje atsipalaiduoja ir jas pajudinus barška – su šia savybe siejamas ir lietuviškas augalo pavadinimas. Nenukirptos tamsios ankštys pratęsia barškės dekoratyvumo laiką ir gali būti naudojamos sausoms augalų kompozicijoms.
Kokios barškės rūšys ir kultivarai dažniausiai auginami?
Baptisia gentis apima daugiau kaip 20 Šiaurės Amerikoje paplitusių rūšių, tačiau dekoratyvinėje sodininkystėje plačiau naudojama tik dalis jų. Ilgą laiką gėlynuose dominavo mėlynai žydinti Baptisia australis o baltus ir geltonus žiedus siūlė kitos botaninės rūšys. Šiuolaikinė selekcija šį pasirinkimą gerokai išplėtė – kryžminant skirtingas barškes sukurta kompaktiškesnių, gausiau žydinčių ir neįprastų spalvų hibridų.
| Rūšis/kultivaras | Žiedai | Aukštis | Kuo išsiskiria? |
| Baptisia australis | Mėlyni, violetiškai mėlyni | 90–150 cm | Geriausiai žinoma ir plačiai auginama rūšis; formuoja stambų, tankų kerą |
| Baptisia minor | Mėlyni, violetiškai mėlyni | 45–90 cm | Žemesnė, kompaktiškesnė rūšis, išlaikanti palyginti stambius žiedus |
| Baptisia alba | Balti | 90–150 cm ir daugiau | Aukšta, grakštesnė barškė; balti žiedai kontrastuoja su tamsesniais stiebais |
| Baptisia tinctoria | Geltoni | 60–90 cm | Smulkesnė, laisvesnio augimo rūšis, istoriškai naudota kaip dažinis augalas |
| Baptisia sphaerocarpa | Ryškiai geltoni | 60–120 cm | Tankesnio kero rūšis, naudota kuriant nemažai geltonų ir dvispalvių hibridų |
| Baptisia bracteata | Kreminiai, blyškiai geltoni | 60–90 cm | Pražysta anksti; žiedynai dažnai svyrantys ar beveik horizontalūs |
| „Blueberry Sundae“ | Sodriai mėlyni | 75–90 cm | Kompaktiškas, gausiai žydintis šiuolaikinis kultivaras |
| „Lemon Meringue“ | Citrinų geltonumo | 75–90 cm | Kompaktiškas keras, geltoni žiedai ir tamsūs stiebai |
| „Pink Lemonade“ | Geltoni, vėliau rausvi | 90–120 cm | Žiedams senstant keičiasi jų spalva, todėl žiedyne vienu metu matyti keli atspalviai |
| „Cherries Jubilee“ | Rusvai raudoni ir geltoni | 90–120 cm | Neįprastas šiltų, rusvų ir geltonų tonų derinys |
| „Dutch Chocolate“ | Šokoladiškai rusvi, gelsvi | 90–120 cm | Viena neįprasčiausių tamsių spalvų barškių |
| „Purple Smoke“ | Violetiškai mėlyni | 90–120 cm | Išsiskiria violetinio atspalvio žiedais ir tamsesniais stiebais |
Barškių selekcija orientuota ir į praktines savybes – tankesnį šakojimąsi, gausesnį žydėjimą, kompaktiškesnį kerą bei tvirtus stiebus.
Rekomenduojamas video
Kad veislės pavadinimas ne visada reiškia vien gražesnę žiedų spalvą, parodė ir JAV „Mt. Cuba Center“ atliktas barškių vertinimas. Tiriant 46 rūšis ir kultivarus buvo vertinama jų forma, žydėjimas, lapijos kokybė, atsparumas ligoms ir bendras augalų gyvybingumas. Tarp gerai įvertintų barškių pateko „Lemon Meringue“, „Ivory Towers“, „Blue Towers“, „Purple Smoke“, „Cherries Jubilee“, „Blueberry Sundae“ ir „Dutch Chocolate“. Todėl renkantis kultivarą verta atsižvelgti ne tik į žiedų spalvą, bet ir į galutinį kero dydį bei gebėjimą išlaikyti taisyklingą formą.
Ar yra lietuviškų barškių veislių?
Barškių selekcija neapsiriboja užsienio augintojais – yra ir Lietuvoje išvestų veislių. Viena jų – „Šokoladinis Lietus“, išsiskirianti rudų ir geltonų tonų žiedais, ilgais žiedynais ir maždaug 80 cm aukščio kompaktišku keru. Lietuviškų gėlių veislių kolekcijoje VDU Botanikos sode saugoma ir barškė „Geltonoji Jūra“.
Lietuvos medelynuose dažniausiai sutinkama Baptisia australis, tačiau palaipsniui atsiranda ir naujosios selekcijos kultivarų. Jų asortimentas gali keistis, todėl ieškant konkrečios spalvos ar dydžio barškės verta orientuotis ne vien į rūšį, bet ir į konkretaus kultivaro savybes.
Kada žydi barškė ir kiek laiko išlieka dekoratyvi?
Lietuvoje barškė dažniausiai žydi nuo gegužės pab. iki birželio pab., o vėlyvesni kultivarai gali žydėti ir liepos pr. Tikslus laikas priklauso nuo rūšies, kultivaro, pavasario temperatūros ir augimo vietos. Saulėtoje, greičiau įšylančioje vietoje žiedynai paprastai išsiskleidžia anksčiau, o vėsesnėje ar iš dalies pavėsingoje – vėliau.
Žiedai ilguose žiedynuose skleidžiasi palaipsniui, nuo apačios į viršų, todėl visas keras nenužydi vienu metu. Pagrindinis žydėjimas dažniausiai trunka apie 3–4 sav., o kai kurios rūšys ir kultivarai palankiomis sąlygomis dekoratyviais žiedais gali džiuginti 4–6 sav. Karšti ir sausi orai žydėjimą gali sutrumpinti, vėsesni – kiek pratęsti.
Jauna barškė gausiai žydėti pradeda ne iš karto. Pirmaisiais metais augalas daug energijos skiria šaknų sistemai ir naujiems stiebams formuoti, todėl žiedynų gali būti vos keli arba jų visai nebūti. Iš sėklų išaugintų barškių pirmųjų žiedų paprastai tenka laukti ilgiau nei pasodinus medelyne užaugintą sodinuką, o brandus ir gausiai žydintis keras susiformuoja per kelerius metus.
Pasibaigus žydėjimui, barškė išlieka dekoratyvi. Tankus melsvai žalias lapynas didžiąją vasaros dalį išsaugo taisyklingą, krūmišką formą, o nenukirpus žiedynų pradeda bręsti dekoratyvios ankštys. Iš pradžių žalios, vasaros pab. jos patamsėja iki rusvos ar beveik juodos spalvos. Jei ankščių nenorima, nužydėjusius žiedynus galima pašalinti, tačiau tai paprastai nepaskatina gausaus pakartotinio žydėjimo.
Kur ir kada sodinti barškę?
Barškės vietą verta parinkti ypač atsakingai. Subrendęs augalas suformuoja gilią, mėsingą šaknų sistemą ir sunkiai pakelia perkėlimą, todėl sodinant reikėtų vertinti ne jauno sodinuko dydį, o konkrečiai rūšiai ar kultivarui būdingą suaugusio kero aukštį ir plotį.
| Į ką atsižvelgti? | Rekomendacijos? |
| Vieta | Geriausia atvira, saulėta ir neužmirkstanti vieta. Daliniame pavėsyje barškė gali augti, tačiau paprastai žydi silpniau, labiau ištįsta, o keras gali prasiskėsti. Reikėtų vengti žemumų ir vietų, kuriose po liūčių ar pavasarinio atlydžio ilgai laikosi vanduo. |
| Sodinimo atstumai | Stambioms, 1–1,5 m pločio barškėms verta palikti apie 90–120 cm erdvės, kompaktiškiems kultivarams – maždaug 50–75 cm. Atstumas tikslinamas pagal konkretaus kultivaro galutinį plotį. |
| Sodinimo laikas | Lietuvos sąlygomis patikimiausia sodinti pavasarį, kai dirva jau atšilusi ir pradžiūvusi – dažniausiai balandžio pab. ar gegužę. Vazone augintą barškę galima sodinti ir vėliau, tačiau per karščius ją reikės atidžiau laistyti. |
| Rudeninis sodinimas | Galimas ankstyvą rudenį, ypač vazonuose augintiems sodinukams. Augalui reikėtų palikti pakankamai laiko įsišaknyti iki dirvos įšalo. Vėlyvo sodinimo geriau vengti, ypač sunkesnėje ir drėgnesnėje žemėje. |
| Plikomis šaknimis parduodami augalai | Juos saugiausia sodinti anksti pavasarį, kol augalas dar nepradėjęs intensyviai augti. Šaknims negalima leisti išdžiūti prieš sodinimą. |
| Dirvos paruošimas | Pirmiausia pašalinamos daugiametės piktžolės. Jei dirva sunki ir blogai praleidžia vandenį, jos struktūrą reikėtų gerinti platesniame plote, o ne tik sodinimo duobėje. Laidžiu substratu užpildyta duobė sunkiame molyje gali kaupti iš aplinkinės dirvos sutekantį vandenį. |
| Sodinimo duobė | Vazone augintam sodinukui kasama maždaug du kartus už šaknų gumulą platesnė, tačiau ne gilesnė duobė. Tankiai vazono pakraščiais apsisukusios šaknys atsargiai atlaisvinamos. |
| Sodinimo gylis | Barškė sodinama tokiame pačiame gylyje, kokiame augo vazone. Šaknies kaklelio nereikėtų giliai užkasti. |
| Laistymas po sodinimo | Pasodinus gausiai palaistoma, kad dirva priglustų prie šaknų. Pirmąjį sezoną žemė palaikoma tolygiai drėgna, bet neužmirkusi. Įsitvirtinusios barškės atsparumas sausrai netaikytinas ką tik pasodintam augalui. |
| Mulčiavimas | Aplink sodinuką galima paskleisti maždaug 5–7 cm organinio mulčio sluoksnį, tačiau mulčias neturėtų liestis prie stiebų pagrindo. |
Kokių auginimo sąlygų reikia barškei?
- Šviesa
Gausiausiai barškė žydi ir tvirčiausią kerą formuoja saulėtoje vietoje, kur tiesioginės saulės gauna bent 6 val. per dieną. Pakankamas apšvietimas skatina gausesnį žydėjimą ir tankesnį augimą, o stiebai išlieka tvirtesni.
Barškė gali augti ir daliniame pavėsyje, tačiau žydėjimas paprastai būna ne toks gausus. Trūkstant šviesos stiebai labiau ištįsta, keras gali prasiskėsti per vidurį ir lengviau išgulti, ypač po stipraus lietaus.
- Dirvožemis
Barškė nėra reikli dirvos derlingumui. Ji gali augti smėlingame, priemolio ar molingame dirvožemyje, jei šaknų zonoje neužsilaiko vanduo. Optimalios sąlygos – vidutiniškai derlinga, laidi ir neužmirkstanti žemė. Pernelyg maistingame dirvožemyje augalas gali intensyviai auginti lapiją ir ilgus stiebus, tačiau prasčiau išlaikyti kompaktišką formą.
Barškė toleruoja gana platų dirvos pH intervalą, nors gerai auga silpnai rūgščioje ar neutralioje dirvoje. Labai šarminėje žemėje gali sutrikti geležies ir kai kurių kitų mikroelementų pasisavinimas. Vienas galimų požymių – jaunų lapų pašviesėjimas ar pageltimas, kai jų gyslos išlieka žalesnės. Pastebėjus tokią chlorozę pirmiausia verta patikrinti dirvožemio pH, o ne iš karto didinti trąšų normą.
Svarbiausias reikalavimas dirvožemiui – geras drenažas. Ilgai užmirkusioje žemėje šaknims trūksta deguonies ir didėja puvinių rizika.
- Laistymas
Gerai įsitvirtinusi barškė yra atspari sausrai ir įprastomis sąlygomis reguliariai laistyti jos nereikia. Papildomo vandens daugiausia prireikia per užsitęsusius sausringus laikotarpius, ypač lengvoje, greitai išdžiūstančioje dirvoje.
Laistant geriau dirvą sudrėkinti giliau ir tai daryti rečiau, nei dažnai drėkinti tik jos paviršių. Tarp laistymų viršutiniam dirvos sluoksniui leidžiama pradžiūti. Barškei nuolat šlapia šaknų zona paprastai pavojingesnė už trumpalaikį drėgmės trūkumą.
- Tręšimas
Derlingoje sodo žemėje reguliaraus tręšimo barškei paprastai nereikia. Jos šaknyse gali susidaryti gumbeliai su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, todėl, kaip ir kiti pupinių šeimos augalai, ji geba pasinaudoti atmosferos azotu.
Gausus tręšimas, ypač azotu, gali paskatinti pernelyg vešlų vegetatyvinį augimą – išauga ilgesni, ne tokie tvirti stiebai, o keras lengviau prasiskleidžia. Labai skurdžioje dirvoje pavasarį galima paskleisti nedidelį kiekį komposto arba naudoti subalansuotas lėto veikimo trąšas, tačiau gerai augančios barškės papildomai tręšti vien iš įpročio nereikia.
Kaip išauginti tankų, aukštą ir stačią barškės kerą?
Jauna barškė dažnai turi vos kelis stiebus ir pirmuosius metus gali atrodyti gana reta. Specialiai skatinti jos šakotis paprastai nereikia – augalui bręstant, stiprėjant šaknų sistemai ir daugėjant augimo pumpurų, kasmet išauga vis daugiau naujų stiebų. Tankus, daug stiebų turintis keras susiformuoja palaipsniui, todėl jauno augalo nereikėtų skubėti intensyviai tręšti ar genėti vien tam, kad jis greičiau sutankėtų.
- Ar barškę reikia skatinti auginti daugiau stiebų?
Profesionaliai dauginant barškes jauni augalai kartais sodinami giliau, žeme uždengiant apatinius stiebo bamblius. Taip siekiama paskatinti daugiau augimo pumpurų ir išauginti keliastiebį, prekybai tinkamą sodinuką. Tai medelynuose kontroliuojamomis sąlygomis naudojama auginimo technologija, o ne rekomendacija jau įsigytai barškei gėlyne.
Vazone augintas sodinukas sodinamas tokiame pačiame gylyje, kokiame augo iki tol. Specialiai užkasus šaknies kaklelį, ypač sunkioje ir drėgnoje dirvoje, aplink kero pagrindą gali ilgiau laikytis drėgmė ir padidėti puvinių rizika.
Nereikėtų ir trumpinti pavasarį išaugusių stiebų vien siekiant paskatinti jų šakojimąsi. Taip galima pašalinti besiformuojančius žiedynus ir gerokai sumažinti tų metų žydėjimą. Tankesnis keras pirmiausia yra augalo brandos, tinkamų sąlygų ir konkretaus kultivaro savybių rezultatas.
- Kodėl barškės keras išgula?
Dažniausiai problemų kyla, kai barškė gauna per mažai šviesos arba auga pernelyg derlingoje ir drėgnoje žemėje. Tokiomis sąlygomis stiebai labiau ištįsta, tampa ne tokie tvirti, o po stipraus lietaus keras gali prasiskėsti per vidurį. Išgulimą gali skatinti ir azoto perteklius bei per tankus sodinimas.
Svarbios ir genetinės savybės. Vieni kultivarai natūraliai formuoja kompaktišką, vertikalų kerą, kiti auga plačiau. Pvz., Baptisia bracteata būdingi pasvirę ar beveik horizontalūs žiedynai – tai natūrali rūšies savybė, o ne netinkamos priežiūros požymis. Todėl jei gėlyno kompozicijai reikalingas griežtai vertikalus augalas, į kero formą verta atsižvelgti dar renkantis kultivarą.
- Kaip padėti barškei išlaikyti taisyklingą formą?
Tinkamoje saulėtoje vietoje augančiai barškei atramų dažniausiai nereikia. Jei aukštaūgis keras kasmet išgula, atramą geriausia įrengti anksti pavasarį, kol stiebai dar žemi. Tam tinka bijūnams naudojami atraminiai žiedai ar tinklinės konstrukcijos, kurios augalui suvešėjus pasislepia lapijoje.
Kitas būdas – po žydėjimo kerą patrumpinti maždaug trečdaliu. Taip sumažinama antžeminės dalies masė ir augalas likusią vasaros dalį gali išlaikyti kompaktiškesnį siluetą. Vis dėlto kartu pašalinami nužydėję žiedynai, todėl nesusiformuoja dekoratyvios sėklų ankštys.
Jei barškė kasmet stipriai išgula nepaisant atramų, pirmiausia verta įvertinti šviesą, dirvos drėgmę ir tręšimą. Nuolatinis stiebų rišimas neišsprendžia priežasties, jei augalas auga jam netinkamomis sąlygomis.
Kaip ir kada genėti barškę?
Barškės genėjimas nėra būtinas gausiam žydėjimui, todėl kirpimo laikas ir intensyvumas priklauso nuo norimo rezultato. Pavasarį, pradėjus augti naujiems ūgliams, jų trumpinti nereikėtų – taip galima pašalinti besiformuojančius žiedynus ir sumažinti tų metų žydėjimą.
Nužydėjusius žiedynus galima nukirpti ties jų pagrindu, nepašalinant viso stiebo. Tai daroma, jei nenorima sėklų ar dekoratyvių ankščių ir siekiama išlaikyti tvarkingesnę kero išvaizdą. Jei planuojama rinkti sėklas arba norima tamsių ankščių vasaros pab. ir rudenį, bent dalis žiedynų paliekama. Jų pašalinimas gausaus pakartotinio žydėjimo paprastai nepaskatina.
Jei suaugusi barškė po žydėjimo pernelyg išsiplečia ar prasiskleidžia, visą kerą galima patrumpinti maždaug trečdaliu, išlaikant natūralią apvalią jo formą. Stiprų, gerai įsitvirtinusį augalą prireikus galima sumažinti ir labiau, tačiau intensyvaus kirpimo nereikėtų kartoti kelis kartus per sezoną. Jaunų, dar tik besiformuojančių kerų taip genėti nerekomenduojama. Patrumpinta barškė išaugina naujos lapijos ir lieka žemesnė, tačiau kartu pašalinamos būsimos sėklų ankštys.
Po stipresnių rudens šalnų antžeminė barškės dalis nunyksta. Stiebus galima nupjauti vėlyvą rudenį arba palikti per žiemą ir pašalinti anksti pavasarį, prieš pasirodant naujiems ūgliams. Palikti sausi stiebai ir ankštys kurį laiką suteikia gėlynui struktūros, tačiau ilgainiui tampa trapūs. Pavasarį juos pjaunant reikia saugoti jau kylančius jaunus ūglius, nes šie lengvai nulaužiami.
Kaip dauginti barškę?
Barškę galima dauginti sėklomis, stiebo auginiais arba dalijant kerą, tačiau šie būdai nėra lygiaverčiai. Pasirinkimas pirmiausia priklauso nuo to, ar norima išauginti daugiau rūšinių augalų, ar tiksliai išsaugoti konkretaus kultivaro žiedų spalvą, aukštį ir kitas savybes.
- Barškės dauginimas sėklomis
Sėklomis dažniausiai dauginamos botaninės barškių rūšys. Skirtingoms barškėms augant netoliese, vabzdžiai gali pernešti jų žiedadulkes, todėl augalai kryžminasi. Dėl to iš kultivaro surinktos sėklos nebūtinai išaugins į motininį augalą panašius palikuonis: gali skirtis jų aukštis, kero forma ar žiedų spalva. Tai tinkamas būdas eksperimentuoti, bet ne patikimai dauginti konkretų kultivarą.
Barškės sėklos turi kietą luobelę, todėl prieš sėją joms gali reikėti specialaus paruošimo.
- Barškės dauginimas auginiais
Norint išsaugoti kultivaro savybes, barškę galima dauginti jaunais stiebo auginiais. Jie pjaunami pavasarį, kol ūgliai dar minkšti ir nepradėję medėti. Dauginimui pasirenkamas sveikas, nežydintis, maždaug 10–15 cm ilgio ūglis su bent dviem lapų poromis. Apatiniai lapai pašalinami, o pjūvio vietą galima apdoroti šaknijimąsi skatinančiu preparatu.
Auginys sodinamas į drėgną, laidų substratą ir laikomas šviesioje vietoje, apsaugotoje nuo kaitrios tiesioginės saulės. Didesnei oro drėgmei palaikyti talpą galima uždengti skaidriu gaubtu ar perforuotu maišeliu, reguliariai jį pravėdinant. Substratas turi išlikti drėgnas, bet ne permirkęs. Šaknims susiformuoti gali prireikti maždaug 6–8 sav., o įsišaknijusį augalą prieš sodinant į nuolatinę vietą verta sustiprinti vazone.
- Ar galima barškę dalyti?
Subrendusią barškę padalyti įmanoma, tačiau tai rizikingiausias jos dauginimo būdas. Storos, mėsingos šaknys skverbiasi giliai, todėl iškasant seną kerą dalis jų beveik neišvengiamai pažeidžiama. Dėl to padalytas augalas gali ilgai atsistatinėti arba neprigyti.
Jei dalijimas būtinas, geriausia rinktis jaunesnį kerą ir darbą atlikti anksti pavasarį, prieš intensyvų ūglių augimą. Augalas iškasamas išsaugant kuo didesnį šaknų gumulą ir aštriu įrankiu padalijamas į stambias dalis. Kiekvienoje jų turi likti gyvybingų augimo pumpurų ir pakankamai šaknų. Padalytos barškės iš karto sodinamos į paruoštas vietas ir neleidžiama joms perdžiūti, kol vėl įsitvirtina.
Barškės nereikia periodiškai dalyti vien tam, kad keras būtų „atjaunintas“. Tinkamoje vietoje augalas gali augti dešimtmečius ir, skirtingai nuo kai kurių kitų daugiamečių gėlių, vien dėl amžiaus ar ilgo augimo nedalijant nepradeda prasčiau augti.
Kaip surinkti, laikyti ir pasėti barškės sėklas?
Barškės sėklos subręsta vasaros pab. arba rudens pr., kai ankštys iš žalios tampa tamsiai rudos ar beveik juodos, o pajudintos pradeda barškėti. Jas geriausia skinti sausu oru, kol visiškai išdžiūvusios ankštys dar neprasivėrė. Nuskintos ankštys kelias dienas palaikomos sausoje, gerai vėdinamoje vietoje, tuomet išlukštenamos. Visiškai sausas sėklas galima suberti į pažymėtą popierinį voką ir laikyti sausoje, vėsioje vietoje arba šaldytuve. Drėgnų sėklų sandariai uždaryti nereikėtų, nes jos gali pradėti pelyti.
Sėjos būdas priklauso ir nuo sėklų amžiaus. Šviežiai surinktų barškės sėklų luobelė dar nėra taip stipriai sukietėjusi, todėl jos gali sudygti be papildomo paruošimo. Jas galima sėti netrukus po surinkimo arba vėlai rudenį į lauke laikomus vazonėlius, kai orai jau pakankamai atvėsę, kad sėklos nepradėtų dygti prieš žiemą.
Išdžiūvusių ir ilgiau laikytų sėklų luobelė tampa kieta bei sunkiai praleidžia vandenį. Prieš sėją ją galima skarifikuoti – vienoje vietoje atsargiai patrinti smulkiu švitriniu popieriumi arba nežymiai įbrėžti, nepažeidžiant sėklos vidaus. Po to sėklos 12–24 val. mirkomos vandenyje ir išbrinkusios pasėjamos. Siekiant tolygesnio dygimo galima taikyti ir 4–6 sav. šaltąją stratifikaciją maždaug 1–5 °C temperatūroje, nors ji nėra vienodai būtina visoms, ypač šviežioms, sėkloms.
Barškės sėjamos į lengvą, laidų substratą maždaug 0,5–1 cm gylyje. Patogu iš karto rinktis gilesnius atskirus vazonėlius, nes daigai gana anksti pradeda formuoti ilgą pagrindinę šaknį. Substratas palaikomas tolygiai drėgnas, bet neužmirkęs. Tinkamai paruoštos sėklos šilumoje gali pradėti dygti maždaug per 2–4 sav., tačiau dygimas ne visada būna vienodas, todėl dalis daigų gali pasirodyti vėliau.
Jaunas barškes į atskirus indus ar nuolatinę vietą reikėtų perkelti kuo mažiau pažeidžiant šaknis. Prieš sodinant lauke daigai palaipsniui grūdinami, o vazone jų nereikėtų laikyti tol, kol šaknys tankiai apsisuka aplink jo sieneles. Iš sėklos išauginta barškė vystosi lėtai, todėl iki gausesnio žydėjimo gali tekti palaukti kelerius metus.
Kaip barškė žiemoja Lietuvoje?
Dauguma Lietuvoje auginamų barškių rūšių ir šiuolaikinių kultivarų yra pakankamai atsparūs šalčiui. Baptisia australis paprastai priskiriama USDA 3–9 atsparumo zonoms, o daugelis iš jos išvestų kultivarų taip pat tinkami šalto klimato sodams. Gerai įsišaknijusių augalų Lietuvos sąlygomis dengti paprastai nereikia, tačiau perkant retesnę rūšį ar naują hibridą jo atsparumo zoną verta patikrinti atskirai.
Barškė žiemoja požemine dalimi. Po stipresnių rudens šalnų lapai ir stiebai nunyksta, o pavasarį iš kero pagrindo išauga visiškai nauji ūgliai. Sausus stiebus galima pašalinti rudenį arba palikti iki pavasario – jų išsaugojimas reikšmingos apsaugos nuo šalčio nesuteikia, todėl kirpimo laiką galima rinktis pagal norimą gėlyno vaizdą.
Didesnė problema už patį šaltį barškei yra žiemą ir ankstyvą pavasarį užmirkstanti dirva. Vandens prisotintoje žemėje šaknims trūksta deguonies, o ilgai besilaikanti drėgmė didina puvinių riziką. Ypač nepalankios įdubos ir sunkios dirvos, kuriose per atlydžius ar tirpstant sniegui kaupiasi vanduo. Todėl geras drenažas žiemojimui svarbesnis už papildomą antžeminį dengimą.
Pirmąją žiemą vėliau sezono metu pasodintos ir dar gerai neįsitvirtinusios barškės šaknų zoną galima pridengti maždaug 5–8 cm puraus organinio mulčio sluoksniu. Mulčio nereikėtų supilti prie pat kero pagrindo, o pavasarį perteklinis sluoksnis pašalinamas, kad aplink šaknies kaklelį nesilaikytų drėgmė. Senesniems kerams tokios apsaugos paprastai nebereikia.
Pavasarį barškė atželia gana vėlai, todėl nereikėtų skubėti spręsti, kad keras žuvo. Nauji stori ūgliai pasirodo dirvai įšilus. Jei juos pažeidžia vėlyvos šalnos, verta palaukti, kol pažeidimo ribos taps aiškios, ir tik tuomet pašalinti pajuodusias dalis. Augalas paprastai geba išauginti naujų ūglių, nors tais metais žydėjimas gali būti silpnesnis.
Kokiems gėlynams tinka barškė?
Barškė yra ne tik žydinti daugiametė gėlė, bet ir ryškios architektūrinės formos augalas. Suaugęs keras primena nedidelį žolinį krūmą: pavasario pab. virš lapijos iškyla vertikalūs žiedynai, vasarą išlieka tanki melsvai žalia lapų kupeta, o palikus nužydėjusius žiedynus vėliau išryškėja tamsėjančios ankštys. Todėl želdinyje barškę verta vertinti kaip struktūrą formuojantį augalą, o ne tik kelioms savaitėms pražystantį akcentą.
Aukštaūgės barškės geriausiai tinka vidurinei arba galinei gėlyno daliai. Subrendęs keras gali užimti 90–120 cm ar dar daugiau pločio, todėl aplink jį reikia palikti pakankamai erdvės natūraliai formai atsiskleisti. Dideliame želdinyje barškes galima ritmiškai pakartoti keliose vietose – stambūs kerai suteikia kompozicijai aukščio ir vizualiai susieja atskiras jos dalis. Viena taisyklingos formos barškė gali būti ir ryškus nedidelio gėlyno struktūrinis akcentas.
Kompaktiški šiuolaikiniai kultivarai tinkami mažesniems gėlynams ir gali būti sodinami arčiau jų krašto.
Barškė ypač tinka natūralistiniams, prerijų tipo, sausrai atsparesniems ir apdulkintojams palankiems želdiniams. Jos vertikalūs žiedynai ir aiškus kero siluetas taip pat gerai dera šiuolaikiniuose struktūriškuose daugiamečių augalų gėlynuose.
Mišriame daugiamečių augalų ir krūmų želdinyje barškė gali atlikti savotiško žolinio krūmo vaidmenį. Reikia tik įvertinti, kad žiemą jos antžeminė dalis visiškai nunyksta. Jei vasarą keras užima svarbią kompozicijos vietą, greta galima numatyti visžalių augalų, dekoratyvinių žolių ar tvirtus stiebus per žiemą išlaikančių daugiamečių gėlių, kurios šaltuoju sezonu perims struktūrinį vaidmenį.
Ką sodinti šalia barškės?
Geriausi barškės kaimynai – panašias saulėtas ir neužmirkstančias sąlygas mėgstantys, tačiau kitokią formą turintys augalai. Barškės vertikalius žiedynus papildo ežiuolių, rudbekijų ir kraujažolių graižai, o šalavijai, katžolės, veronikos ir snapučiai sukuria žemesnį kompozicijos sluoksnį. Tokie augalai gali pridengti ir apatinę aukštaūgių barškių dalį, kuri vasarai įsibėgėjus kartais tampa retesnė.
Natūralistiniuose želdiniuose barškė ypač gerai dera su dekoratyvinėmis žolėmis: soromis, melvenėmis ir lendrūnais. Smulkesnė jų lapija kontrastuoja su tankiu barškės keru, o vasaros pabaigoje iškilusios šluotelės perima vertikalių akcentų vaidmenį.
Naudingas ir sezoninis derinys su pavasarinėmis svogūninėmis gėlėmis. Narcizai, tulpės ir dekoratyviniai česnakai išnaudoja laiką, kai vėlai atželianti barškė dar neužpildžiusi jai skirtos erdvės. Vėliau besiplečianti jos lapija gali pridengti gelstančius svogūninių augalų lapus. Svogūnėlius geriau sodinti aplink būsimo kero pakraščius, o ne kasmet kasinėti tiesiai tarp mėsingų barškės šaknų.
Derinant augalus verta žiūrėti ne vien į vienu metu žydinčias spalvas. Barškė žydi palyginti anksti, todėl šalia pravartu turėti antroje vasaros pusėje pražystančių ežiuolių, rudbekijų, kraujalakių ar astrų. Tuomet po žydėjimo jos melsvai žalias keras tampa fonu vėlesniems augalams, o paliktos ankštys pratęsia pačios barškės dekoratyvumą.
Kokios ligos ir kenkėjai pažeidžia barškę?
Drėgnu oru, ypač tankiame ar pavėsingame gėlyne, gali pasireikšti miltligė ir lapų dėmėtligės. Ant lapų atsiranda balkšvų apnašų, rudų ar pilkšvų dėmių, tačiau subrendusiam augalui tokie pažeidimai dažniausiai būna daugiau estetinė nei rimta sveikatos problema. Pažeistus lapus galima pašalinti, o stipriau sirgusias augalines liekanas rudenį surinkti. Riziką mažina pakankami atstumai tarp kerų ir laistymas prie augalo pagrindo, nešlapinant lapijos.
Didesnę grėsmę kelia šaknų ir kero pagrindo puviniai, susiję su nuolat šlapia, prastai drenuojama dirva. Vegetacijos metu pradėję vysti stiebai, gelstantys lapai ir minkštėjantis ar tamsėjantis kero pagrindas gali rodyti šaknų pažeidimą. Tokiu atveju papildomas laistymas situaciją tik pablogina, o stipriai pažeistą seną kerą išgelbėti gali būti sudėtinga. Svarbiausia prevencija – neužmirkstanti dirva.
Barškės ankštyse kartais vystosi sėklomis mintančių straubliukų lervos. Pačiam kerui jos didelės žalos paprastai nepadaro, tačiau gali sugadinti dalį dauginimui renkamų sėklų. Prieš laikymą jas verta perrinkti ir atmesti skylėtas, susiraukšlėjusias ar neįprastai lengvas.
Jaunus ūglius retkarčiais gali apgraužti triušiai, o šaknis – pelėnai. Stirnoms barškė paprastai nėra vienas patraukliausių augalų, nors visiškai atsparia jų pažeidimams jos laikyti negalima. Jaunus, dar nedidelius augalus prireikus galima laikinai apsaugoti smulkiu tinklu.
Ne kiekvienas neįprastas barškės požymis reiškia ligą. Pavasarį ji atželia vėlai, o pirmieji ūgliai gali būti violetiniai ar rusvi. Ištįsęs ir išgriūvantis keras dažniau rodo šviesos trūkumą ar pernelyg vešlų augimą, o lapų geltonavimas gali būti susijęs su užmirkimu arba netinkamu dirvos pH. Todėl prieš naudojant fungicidus, insekticidus ar papildomas trąšas pirmiausia verta įvertinti augimo sąlygas.
Šaltiniai:
https://www.growertalks.com/Article/?articleid=21107
https://yardandgarden.extension.iastate.edu/how-to/growing-baptisia-false-indigo-iowa
https://www.plantdelights.com/blogs/articles/baptisia-alba-australis
https://yardandgarden.extension.iastate.edu/how-to/growing-baptisia-false-indigo-iowa
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.