Kraujalakė (Sanguisorba) – daugiametė žolinė kultūra iš erškėtinių šeimos, kurios vardas byloja apie pagrindinę jos paskirtį – kraujavimą stabdančias savybes. Nors dabar ši vaistažolė retai kada prisimenama, viduramžiais ji buvo vienas svarbiausių vaistinių augalų Europos vienuolynų soduose. Alchemikai kraujalakę laikė magišku augalu, galinčiu ne tik stabdyti kraują, bet ir „valyti blogas energijas“.
Lietuvoje kraujalakė natūraliai auga pievose ir yra vadinama įvairiais vardais – vaistinė kraujalakė, kraujo žolė, raudonžiedė. Pavadinimas „kraujo žolė“ puikiai nusako pagrindinę augalo misiją – padėti esant įvairiems kraujavimams ir žaizdoms. Dabartiniai moksliniai tyrimai įrodo senovės žiniuonių teisingumą – kraujalakėje aptikta tanino ir kitų junginių, turinčių kraujavimą stabdantį ir antibakterinį efektą.
Kraujalakės istorija ir paplitimas
Kraujalakė pasižymi ne vien gydomosiomis savybėmis, bet ir kulinarinėmis – jauni jos lapai Europoje naudojami salotoms, o Azijoje – kaip prieskoninė žolė. Vienas netikėčiausių faktų – II pasaulinio karo metu, trūkstant medikamentų, kraujalakės šaknys buvo oficialiai naudojamos fronto ligoninėse kraujui stabdyti.
Istoriškai kraujalakė buvo ne tik vaistinis, bet ir ritualinis augalas. Keltai tikėjo, kad kraujalakė apsaugo karius mūšyje nuo mirtinų žaizdų. Skandinavų sagose minima, kad vikingai prieš žygius gerdavo kraujalakės nuovirą „kraujo sustiprinimui“. Viduramžių Europoje augalas buvo dedamas į meilės eliksyrus – tikėta, kad jis „sujungia širdis amžinai“.
Kiekviena Europos tauta turėjo savitas kraujalakės vartojimo tradicijas. Anglijoje ji buvo pagrindinė „karių žolė“, Lenkijoje – moterų sveikatos sergėtoja, o germanų gentyse – apsauga nuo marų ir kitų epidemijų. Lietuvių tradicijoje kraujalakė buvo naudojama ne tik medicinoje, bet ir audinių dažymui – iš jos gaunamas gražus raudonai rudas atspalvis.
Kraujalakė paplitusi beveik visoje Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostoje. Pasaulyje aprašyta apie 30 kraujalakės rūšių. Lietuvoje kraujalakė dažnai randamos natūraliose pievose, pakelėse, šlapiose vietose ir upių pakrantėse. Ji puikiai prisitaiko prie įvairių augimo sąlygų, bet labiausiai mėgsta drėgnas, derlingas dirvas.
Kraujalakė: botaninis aprašymas ir rūšinė įvairovė
Kraujalakė – daugiametis žolinis augalas, užaugantis iki 50–150 cm aukščio. Stiebas status, šakotas viršuje, dažnai rausvai violetinis. Lapai sudėtingi, plunksniški, sudaryti iš 7–15 lapelių su pjūkliškais kraštais. Apatiniai lapai dideli, ilgais lapkočiais, viršutiniai – smulkesni, beveik bestiebiai.
Rekomenduojamas video
Žiedai maži, tamsiai raudoni arba purpuriniai, susitelkę į tankias kiaušinio ar cilindro formos varpas stiebo ir šakų viršūnėse. Žydi nuo birželio iki rugsėjo. Įdomu tai, kad kraujalakės žiedai neturi vainiklapių – tai, ką mes matome kaip „žiedlapius“, iš tikrųjų yra nuspalvintos taurės. Vienas augalas gali turėti iki 20 žiedynų.
Šaknų sistema galinga, giliai besiskverbianti į dirvą. Pagrindinė šaknis stora, mėsinga, tamsiai ruda iš išorės. Būtent šaknyse kaupiasi didžiausia dalis gydomųjų medžiagų. Vaisiai – maži, keturkampiai riešutėliai, subręstantys rugsėjo–spalio mėnesiais.
Soduose populiarios dekoratyvinės rūšys: vaistinė kraujalakė (Sanguisorba officinalis), kanadinė kraujalakė (Sanguisorba canadensis) su baltais žiedynais, mažoji kraujalakė (Sanguisorba minor) – kompaktiška, tinkanti alpinariumams.
Lietuvoje laukinėje gamtoje auga vaistinė kraujalakė (Sanguisorba officinalis) ir mažoji kraujalakė (Sanguisorba minor). Abi rūšys naudojamos medicinoje, tačiau vaistinė kraujalakė laikoma vertingesne dėl didesnės veikliųjų medžiagų koncentracijos šaknyse.
Kraujalakės auginimas mūsų klimato sąlygomis
Kraujalakė – vienas atspariausių vaistinių augalų, puikiai žiemojantis Lietuvos sąlygomis be jokios papildomos priežiūros. Augalas gali augti vienoje vietoje 10-15 metų, kasmet vis labiau sutvirtėdamas ir gausiau žydėdamas.
Ideali vieta kraujalakei – atvira arba dalinai pavėsinga. Augalas gerai jaučiasi ir pilnoje saulėje, jei dirvožemis pakankamai drėgnas. Pavėsyje kraujalakė taip pat auga, bet žydi kukliau ir lapai būna šviesesni. Pernelyg šešėlingoje vietoje augalas silpnėja ir gali pradėti pūti.
Dirvožemis kraujalakei tinka įvairus, bet geriausia – derlinga, drėgmę sulaikanti, neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos (pH 6,0–7,0) dirva. Augalas gerai auga sunkesnėse priemolio ar molio dirvose, kur kiti augalai gali kentėti nuo drėgmės pertekliaus. Smėlingose dirvose būtinas papildomas laistymas ir organinės medžiagos įterpimas.
Drėgmės poreikis didelis, ypač intensyvaus augimo ir žydėjimo metu. Gamtoje kraujalakė dažnai auga šalia vandens telkinių, todėl sausros metu būtinas papildomas laistymas. Tačiau augalas nepakelia stovinčio vandens – būtinas geras drenažas.
Kraujalakė: sodinimo ypatumai
Kraujalakę geriausia sodinti anksti pavasarį (balandžio mėn.) arba vėlyvą rudenį (spalio–lapkričio mėn.). Rudeninis sodinimas duoda geresnius rezultatus, nes augalai spėja geriau įsišaknyti iki pavasario ir antraisiais metais jau gausiai žydi.
Dirvos paruošimas: plotas sukasamas 30–35 cm gyliu, kruopščiai išrenkamos daugiamečių piktžolių šaknys. Įterpiama 4–5 kg/m² komposto ar gerai perpuvusio mėšlo, sunkiose dirvose papildomai – durpių ar lapų komposto. Rūgščiose dirvose rekomenduojama įberti 200–300 g/m² dolomitmilčių.
Sodinimo schema priklauso nuo tikslo: medicininiams tikslams – 40×50 cm atstumu, dekoratyviniuose želdiniuose – 35×40 cm. Sodinimo duobutės kasamos 30×30 cm dydžio. Pasodinus būtina gausiai palaistyti – 5–8 l vandens vienam augalui.
Kraujalakės auginimas ir priežiūra
Kraujalakės priežiūra paprasta, bet keletas svarbių darbų užtikrina sveiką augimą ir gausų žydėjimą:
- Anksti pavasarį pašalinami pernykščiai stiebai, jei jie nebuvo nupjauti rudenį.
- Atsargiai purenama dirva apie augalus, stengiantis nepažeisti jaunų ūglių.
- Įterpiama startinė trąšų norma – 30–40 g/m² kompleksinių mineralinių trąšų.
- Vegetacijos metu svarbiausia – reguliarus laistymas, ypač sausringais periodais. Laistyti geriau rečiau, bet gausiai – 15–20 l/m² kas 5–7 dienas. Paviršutinis dažnas laistymas skatina šaknų augimą paviršiuje ir didina augalo jautrumą sausrai.
- Mulčiavimas 5–7 cm sluoksniu padeda išlaikyti drėgmę.
- Žydėjimo metu, jei augalai skirti vaistinėms žaliavoms, galima nupjauti dalį žiedynų arbatai. Tai nesumažina šaknų kokybės, o skatina papildomų ūglių formavimąsi. Dekoratyviniuose gėlynuose nuvytę žiedynai paliekami – jie gražiai atrodo ir žiemą, padengti šerkšnu.
- Rudens darbai: spalio–lapkričio mėn. antžeminė dalis nupjaunama 10–15 cm aukštyje. Apie augalus paberiama komposto ar perpuvusio mėšlo – tai ir trąša, ir papildoma apsauga žiemai. Jaunų (pirmamečių) augalų sodinimo vietas galima pridengti spyglių ar lapų sluoksniu.
Kraujalakės dauginimas
Sėklomis dauginant, sėjama anksti pavasarį tiesiai į gruntą arba daigyklose. Sėklos prieš sėją stratifikuojamos 2–3 mėnesius arba 24 val. mirkomos šiltame vandenyje. Sėjimo gylis – 1–2 cm. Daigai pasirodo po 3–4 savaičių.
Dalijimas – paprasčiausias dauginimo būdas. Augalai dalijami anksti pavasarį, kai tik prasideda vegetacija, arba rudenį nuvytus lapams. 4–5 metų keras dalijamas į 3–4 dalis, kiekviename paliekant bent po 2–3 pumpurus. Padalytos dalys tuoj pat sodinamos ir laistomas.
Be įprastinių dauginimo būdų, kraujalakę galima dauginti ir šaknų auginiais. Tai ypač vertinga dauginant retas formas ar norint greitai padidinti augalų kiekį. Procedūra atliekama rudenį, kasant šaknis vaistinėms žaliavoms.
Šaknų auginiai ruošiami iš storesnių šoninių šaknų, supjaustant 5–7 cm ilgio gabaliukais. Viršutinis pjūvis daromas tiesiai, apatinis – įstrižai, kad būtų aišku, kur viršus. Auginiai sodinami į drėgną smėlio–durpių mišinį, paliekant viršuje 1 cm.
Laikomi vėsioje (5–10 °C) patalpoje per žiemą. Pavasarį, atšilus orams, perkeliami į daigyklą ar šiltnamį. Pumpurai pradeda kaltis balandžio mėn. Vasaros pabaigoje jauni augalai jau yra pasiruošę būti sodinami į nuolatinę vietą.
Kraujalakė: dažniausios ligos ir kenkėjai
Kraujalakė – atsparus augalas, bet tam tikros problemos gali kilti dėl netinkamų augimo sąlygų:
- Lapų chlorozė (pageltimas) dažniausiai pasireiškia augant kalkingose dirvose arba trūkstant geležies. Problema sprendžiama purškiant geležies turinčiais preparatais arba parūgštinant dirvą sieros milteliais. Kartais pageltimas rodo azoto trūkumą – tada padeda organinės ar mineralinės azoto trąšos.
- Šaknų ligos – rizoktonija ar fuzariozė – atsiranda dėl prastos dirvos struktūros ir užmirkimo. Prevencija – geras drenažas, tinkama sodinimo vieta, reikėtų vengti sodinti po kitais erškėtiniais. Sergantys augalai sunaikinami, dirva dezinfekuojama.
- Kenkėjai retai puola kraujalakę dėl jos karčių medžiagų. Kartais pasitaiko lapgraužių ar amarų, bet žala nebūna didelė. Biologinė apsauga – pritraukti naudingus vabzdžius sodinant šalia medingus augalus. Sraigės ir šliužai vengia kraujalakės dėl šiurkščių lapų.
Kraujalakė vaistinei žaliavai
Medicinai naudojamos kraujalakės šaknys ir šakniastiebiai, rečiau – lapai ir žolė. Šaknys kasamos rudenį (spalio–lapkričio mėn.) arba anksti pavasarį, kol neprasidėjusi vegetacija. Optimalus amžius – 3–4 metų augalai, kurių šaknyse sukaupta daugiausiai veikliųjų medžiagų.
Iškastos šaknys kruopščiai nuplaunamos šaltu vandeniu, nupjaunami smulkūs šaknų plaukeliai. Stambios šaknys supjaustomos 5–10 cm ilgio gabalėliais arba 2–3 mm storio griežinėliais. Džiovinimo kokybė labai svarbi – nuo jos priklauso, kiek išliks gydomųjų savybių.
Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje, pavėsyje arba džiovykloje 40–50 °C temperatūroje. Natūralus džiovinimas trunka 2–3 savaites. Gerai išdžiovintos šaknys kietos, trapios, lūžio vietoje šviesiai gelsvos ar rausvos. Drėgmės kiekis neturi viršyti 14 %.
Išdžiovinta žaliava supilama į popierinius maišelius, kartonines dėžes ar stiklinius indus. Laikoma sausoje, tamsioje, nuo drėgmės ir šviesos apsaugotoje vietoje. Tinkamai laikomos šaknys išlieka tinkamos naudoti net iki 5 metų. Džiovinta kraujalakės žolė ir lapai išlaiko gydomąsias savybes 1–2 metus.
Kraujalakė tradicinėje ir modernioje medicinoje
Lietuvių liaudis medicinoje kraujalakė buvo neatsiejama nuo moterų sveikatos – ji reguliuodavo mėnesines, stabdydavo gimdos kraujavimus, lengvindavo klimakso simptomus. Vyrams kraujalakė buvo skiriama esant hemorojui, kraujavimui iš nosies ar sužeidimų. Arbata iš lapų geriama viduriavimui, dizenterijai gydyti.
Dabartiniai tyrimai patvirtino kraujalakės veiksmingumą. Augale rasta taninų (iki 20 % šaknyse), saponinų, flavonoidų, vitamino C. Šie junginiai pasižymi stipriu sutraukiamuoju, priešuždegiminiu, antimikrobiniu poveikiu. Ypač vertinga kraujavimą stabdanti augalo geba – ekstraktai sutrumpina kraujo krešėjimo laiką.
Kinijoje kraujalakė įtraukta į valstybinę farmakopėją ir plačiai naudojama tradicinėje medicinoje. Ten gaminami standartizuoti preparatai virškinimo trakto kraujavimams, hemorojui, ginekologinėms ligoms gydyti. Japonijoje kraujalakės ekstraktai naudojami kosmetikoje – odos senėjimą stabdančiose priemonėse.
Naujausi tyrimai atskleidžia kraujalakės potencialą onkologijoje – kai kurie augalo junginiai stabdo vėžinių ląstelių dauginimąsi. Tiriamos ir antibakterinės savybės – ekstraktai veiksmingi prieš daugelį patogeninių bakterijų, įskaitant antibiotikams atsparias padermes.
Kraujalakė – tai ne tik graži dekoratyvinė gėlė, bet ir vertingas vaistinis augalas su tūkstantmete vartojimo istorija. Jos auginimas nesudėtingas, o nauda sveikatai – neabejotina. Turėdami kraujalakę sode, ne tik puošime aplinką elegantiškomis purpurinėmis varpomis, bet ir galėsime pasinaudoti natūraliu vaistu daugeliui negalavimų. Tai ryškus pavyzdys, kaip senolių patirtis ir šiuolaikiniai atradimai susijungia, padėdami kurti sveiką ir harmoningą gyvenimą su gamta.
Šaltiniai:
- https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC8488092/
- https://www.webmd.com/vitamins/ai/ingredientmono-673/greater-burnet
- https://www.frontiersin.org/journals/pharmacology/articles/10.3389/fphar.2024.1390551/full
- https://www.gardenersworld.com/how-to/grow-plants/sanguisorba/
- https://www.rhs.org.uk/plants/16403/sanguisorba-officinalis/details
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
