Vasaros pradžioje dažnai matome laukuose ar pakelėse mėlynai žydinčius augalus – tai lubinai. Kada žydi lubinai, tada aplinkosaugininkai ypač skatina jų prisiskinti į valias. Kodėl kyla toks vajus visuomenėje jiems žydint? Kokių savybių turi lubinai, kodėl jie kelia grėsmę gamtos biologinei įvairovei? Iš tiesų, lubinai yra nuostabūs augalai, tačiau reikia žinoti kaip juos auginti ir kokias rūšis pasirinkti. Pasidomėkime, kuo šie augalai ypatingi ir kuo jie gali būti naudingi ar visgi žalingi.
Lubinai – tai vienmečiai ar daugiamečiai pupinių šeimos atstovai. Jie kilę iš Šiaurės Amerikos. Dvilūpės taurelės formos žiedai grupėmis susitelkę menturiuose, o visas žiedynas yra pailga kekė, kuri primena šluotą. Lapai plunksniški, pirštuoti, sudaryti iš 5-15 lapelių. Vaisius sudaro šiek tiek plaukuotos ankštys, kuriose susiformuoja žirnelių pavidalo sėklos. Turi liemenines šaknis, todėl giliai įsiskverbia į gruntą. Lubinai auga lengvos sudėties dirvožemyje.
Lietuvoje auginamos ar natūraliai auga šios lubinų rūšys.
Baltažiedis lubinas
Baltažiedis lubinas (Lupinus albus) – iki 2 metrų užaugantis vienmetis augalas, pasižyminti dideliu žiedynu, sudėtinių lapų gausumu. Žiedai baltos spalvos su šiek tiek pilku, melsvu atspalviu. Subrandina dideles ankštis, kuriose išauga didelės „pupos“. Plačiai auginamas Viduržemio jūros regione, kur jis panaudojamas maistui, užkandžiams. Kadangi baltažiedžio lubino vegetacijos laikotarpis labai ilgas (jis trunka apie 150 dienų), Lietuvoje ši rūšis pašarams ar žmonių maistui neauginama.
Geltonasis lubinas
Geltonasis lubinas (Lupinus luteus) – tai vienmetis, neaukštas (užauga iki 30-70 cm) augalas, pasižymi šakotu stiebu ir lapų gausa, dėl to labiau primena krūmą. Žiedai geltonos spalvos, skaniai ir maloniai kvepiantys. Geltonieji lubinai auginami gyvulių ir paukščių pašarams. Geriau auga smėlinguose dirvožemiuose negu kitos lubinų rūšys. Labiau paplitęs Viduržemio jūros regione ir ten iš šio lubino pupelių gaminami marinuoti užkandžiai.
Siauralapis lubinas
Siauralapis lubinas (Lupinus angustifolius) panašus į gausialapį lubiną, tačiau jo lapų piršteliai yra siauresni ir jis sudarytas iš 5-9 pirštelių. Stiebas šiek tiek šakojasi, todėl galima lengvai atskirti nuo gausialapio lubino. Šis augalas yra šiek tiek nuodingas, todėl jis pašarams netinka ir auginamas kaip trąša, sideratinis augalas. Lietuvoje auginamos 8 veislės. Dar žinomos siauralapio lubino veislės, kurios turi žymiai mažiau alkaloidinių medžiagų, sukeliančių kartumą, tai – saldieji lubinai.
Gausialapis lubinas
Gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus) yra labai dažnai sutinkamas, gana aukštas 70-150 cm daugiametis augalas. Lubinai žydi mėlynais žiedais birželio-rugsėjo mėn. Kartais pastebima ir baltažiedė gausialapio lubino forma. Žiedynas gali siekti 15-60 cm aukštį. Seniau gausialapis lubinas buvo sėjamas laukuose, o dabar dažnai matomas kaip sulaukėjęs ir natūralizavęsis augalas.
Lubinų auginimas
Lubinų galima užsiauginti ir savo gėlynuose. Specializuotose parduotuvėse siūlomas nemažas pasirinkimas įvairių lubinų veislių, išsiskiriančių sodriomis spalvomis, skirtingo dydžio ir formų žiedynais. Norint išsirinkti mėgstamiausių lubinų, reikia atkreipti dėmesį ar siūlomi įsigyti lubinai yra vienmečiai ar daugiamečiai. Jeigu lubinais norėsite džiaugtis kelis metus, reikėtų pasirinkti daugiamečių lubinų veislių, o vienam sezonui pakanka vienmečių augalų.
Lubinams augti reikalinga saulėta vieta. Atsižvelgiant į tai, kokio aukščio augalas gali užaugti, reikalinga ir atitinkama erdvė. Lubinai auginami lengvoje, gerai drenuojamoje dirvoje, kurios pH neutralus arba silpnai rūgštinis. Laistyti praktiškai nereikia. Naudinga lubinus apgenėti, kai lapai nudžiūsta ar paruduoja, bet iš esmės šie augalai nereikalauja daug priežiūros.
Lubinų dauginimas
Lubinų pasidauginti galima keliais būdais:
- Sėjimas iš sėklų. Sėjama pavasarį (balandžio mėn.) arba vėlai rudenį iki pirmųjų šalnų. Sėklas patariama 24 val. pamirkyti vandenyje. Sėjama į 2-3 cm gylio duobutes. Sėklos ilgai dygsta (apie 10-14 dienų), o žydėti augalas pradeda kitais metais. Jeigu norima sulaukti žydėjimo dar tais pačiais metais, reikėtų sėklas sėti kovo pradžioje į daigykles, o balandžio mėn. persodinti į pastovią augimvietę.
- Gyvaisiais auginiais. Pavasarį – vasaros pradžioje, nupjaunamos minkštos ir lanksčios jaunų ūglių viršūnėlės, kurios lengvai įsišaknija. Auginiai auginami šiltai šiltnamiuose, šiltlysvėse, iki kol auginiai išleidžia šaknis.
- Galimas dauginimas kero dalimis. Senas motininis augalas iškasamas ir jo keras padalijamas į kelias dalis. Kiekviena dalis turi turėti arčiau šaknies esantį pumpurą. Toks keras sodinamas į dirvą.
Lubinai – trąšai ir pašarams
Didžiausia masė lubinų užauginama dirvožemio tręšimo tikslais. Lubinai auginami kaip sideratiniai augalai, papildantys dirvožemius organinėmis medžiagomis ir azotu. Dėl unikalaus sugebėjimo fiksuoti ore esantį azotą ir dėl mažo reiklumo dirvožemiui, lubinai tampa vieni iš patraukliausių augalų nualintiems dirvožemiams atstatyti. Pasibaigus lubinų vegetacijai, jie susmulkinami ir įterpiami į dirvožemį. Vyksta kompostavimo, irimo procesai ir tokiu būdu azotas ir kitos medžiagos palaipsniui pasiskleidžia dirvožemyje bei jį praturtina.
Tiek lubinų žolinėje dalyje, tiek sėklose yra sukauptas didelis kiekis baltymų (apie 35-53 %) ir riebalų (apie 6-12 %). Lubinų sudėtyje yra daug gerai fermentuojamų angliavandenių ir mažai krakmolo, todėl jie puikiai pasitarnauja kaip pašarai gyvuliams ir naminiams paukščiams.
Lubinai maistui ir nauda sveikatai
Baltymų gausa pasižyminčios sėklos vartojamos veganiškos ir vegetariškos dietos mityboje, kaip pieno produktų, mėsos, kiaušinių pakaitalas, ar kaip ankštinė daržovė. Nors pasaulyje tik 4 % lubinų pupelių panaudojama žmonių maisto racione (didžioji dalis tenka gyvulių pašaro gamybai), tačiau susidomėjimas jomis sparčiai auga.
Dar viena netiesioginė maistinė nauda žmogui: lubinų panaudojimas medaus gamybai. Lubinai labai pritraukia bites, todėl prie lubinų laukų pastatyti aviliai puikiai pasitarnaus bičių prineštam medui išgauti.
Atlikta mokslinių tyrimų, kurių metu nustatyta suvartotų lubinų sėklų nauda žmogaus sveikatai: kraujospūdžio sumažėjimas, teigiama glikemijos (II tipo cukrinio diabeto) kontrolė, svorio kritimas, greičiau ateinantis sotumo jausmas, kraujo lipidų sumažėjimas. Tokie tyrimai dar visai nauji, bet matoma šviesi perspektyva plačiau panaudoti lubinų sėklas maiste.
Dekoratyviniai lubinai
Dėl savo išskirtinio žiedyno, pakankamai ilgu žydėjimo laikotarpiu, besitęsiančiu iki 4 savaičių, lubinai auginami gėlynuose kaip dekoratyviniai augalai. Išvesta veislių, kurios pasižymi spalvų įvairove (yra raudonų, rožinių, violetinių, gelsvų atspalvių), žiedų tankumu. Dekoratyviniai lubinai puikiai atrodo natūralistiniuose želdynuose, kuriamos nuostabios lubinų puokštės ar net auginami vazonuose.
Lubinozė – lubinų sukeliama liga gyvuliams
Kad ir kaip liaupsintume lubinus, visgi jie turi ir neigiamų savybių. Tam tikru grybeliu sergantys lubinai būna apnikti mikotoksinais fomopsinais. Šiais toksinais užkrėstus lubinus suėdę gyvuliai suserga liga, vadinama lubinoze. Ligos atveju pažeidžiamos gyvūno kepenys, inkstai, kasa, kepenų limfiniai mazgai, atsiranda pakitimai prieskrandyje. Dažnai liga yra mirtina. Pagrindiniai ligos simptomai yra svorio mažėjimas, vangumas, depresija, miopatija, produkcijos mažėjimas.
Lubinų sėklos gali sukelti alergiją
Kaip ir dauguma alergijas sukeliančių produktų, taip ir lubinų sėklos gali iššaukti įvairaus stiprumo alergines reakcijas. Didžiausia rizika reakcijai pasireikšti yra tiems žmonėms, kurie yra alergiški žemės riešutams, nes augalai priklauso tai pačiai šeimai. Šios reakcijos gali būti sunkios ir pavojingos gyvybei. Gera žinia ta, kad daugumai žmonių lubinų sėklos nesukelia jokios reakcijos.
Gausialapis lubinas – invazinis augalas
Pastaruoju metu gausialapis lubinas yra nepageidaujamas augalas, nes pasižymi stipriomis invazinėmis savybėmis. Sulaukėjęs lubinas užima vietinių augalų buveines, jose įsitvirtina ir plečiasi toliau. Palaipsniui mažėja biologinė augalų ir gyvūnų įvairovė, taip padaroma didelė žala gamtai, ji skursta. Augalas nereiklus dirvožemiui, jis auga tokiose vietose, kurios mažai prižiūrimos (pamiškė, pakelė), atsparus nepalankioms klimato sąlygoms, o sėklos turi nuodingų medžiagų, dėl ko lubino niekas neėda, todėl šios priežastys leidžia jam išplisti. Lietuvoje prekiauti šio augalo sėklomis, daigais, auginiais ir kitomis gyvybingomis dalimis yra uždrausta. Savoms reikmėms galima pasisodinti baltažiedžio, geltonojo ir siauralapio lubino augalų, kurie nėra invazinai.
Gausialapiai lubinai – nuodingi
Gausialapio lubino ir kai kurių kitų lubinų veislių sėklos turi alkaloidų, kurie suteikia kartumo prieskonį. Suvartotas didelis tokių sėklų kiekis, gali sukelti apsinuodijimą, pažeisti nervų sistemą. Apsinuodijimo lubinais simptomai pasireiškia išsiplėtusiais, nereaguojančiais vyzdžiais, sumišimu, dezorientacija, paraudusiu veidas ir/arba karščiavimu, padidėjusiu pulsu ir kraujospūdžiu, drebuliu, kalbos sutrikimais arba nerišlia kalba, koordinacijos sutrikimais, galvos svaigimu, deginančiu burnos džiūvimu, skrandžio skausmu, bloga savijauta. Galima sumažinti alkaloidų kiekį, jeigu sėklos prieš vartojimą yra išmirkomos ir tinkamai apdorojamos.
Lubinų ligos ir kenkėjai
Kaip ir dauguma augalų, lubinai taip pat turi savo priešų. Juos puola tokios ligos, kaip fuzariozė, antraknozė, kekerinis puvinys, miltligė. Lubinams kenkiantys vabzdžiai: daiginė muselė, liucerninis amaras, moliuskai šliuzai ir sraigės.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/lubinai/
http://www.vatzum.lt/uploads/documents/26._lubinu_aprasai_2021_m._.pdf
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC8777979/
https://www.fda.gov/food/food-additives-petitions/lupin-and-allergenicity-frequently-asked-questions
https://en.wikipedia.org/wiki/Lupin_bean
https://nmvrvi.lt/fomopsinai-lubinuose/
https://www.rhs.org.uk/plants/lupins/growing-guide
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
