Lelijinė stirnabudė (Lepista nuda) yra vienas įspūdingiausių ir lengvai atpažįstamų rudens grybų, kuris išsiskiria savo neįprasta violetinių atspalvių gama. Šis grybas, priklausantis baltikinių (Tricholomataceae) šeimai, yra vertinamas grybautojų ne tik dėl savo išskirtinės išvaizdos, bet ir dėl malonaus skonio bei aromato. Nors dar neseniai šis grybas buvo vadinamas lelijiniu baltiku, dabar jo mokslinis pavadinimas yra Lepista nuda, o lietuviškai jis žinomas kaip lelijinė stirnabudė arba tiesiog violetinė stirnabudė.
Lelijinė stirnabudė: išvaizda ir atpažinimo požymiai
Lelijinė stirnabudė yra vidutinio dydžio grybas, pasižymintis labai charakteringa spalva, kuri padeda jį lengvai atpažinti miške. Visas grybas – nuo kepurėlės iki koto – turi violetinių, melsvų ar purpurinių atspalvių, dėl ko jis yra vienas labiausiai išsiskiriančių grybų mūsų miškuose.
Kepurėlė yra gana didelė, siekianti 5–12 centimetrų skersmenį, kartais gali būti dar didesnė. Jaunų grybų kepurėlė būna stora, iškili, pusiau rutuliška su užsilenkusiais į apačią krašteliais. Augant grybui, kepurėlė išsitiesina ir tampa paplokščiai išgaubta, o subrendusių grybų kepurėlės centras gali turėti nežymų gūbrelį. Krašteliai gali būti šiek tiek banguoti ar net kartais lengvai sutrūkinėję.
Kepurėlės paviršius lygus, švelnus, šlapiame ore gali būti šiek tiek lipnus. Spalva labai įvairi ir kinta priklausomai nuo grybo amžiaus bei augimo sąlygų – nuo ryškiai violetinės, melsvos iki rusvai violetinės ar net rusvos spalvos su violetiniais atspalviais. Senesnių grybų kepurėlė gali būti šviesesnė, bet violetinis atspalvis dažniausiai išlieka.
Lakšteliai yra tankūs, gana siauri, priaugę prie koto arba lengvai leidžiasi kotu žemyn. Jaunų grybų lakšteliai būna ryškiai violetinės spalvos, o senesnių – šviesiau violetiniai ar net violetiniai su rausvu atspalviu. Kartais labai senų grybų lakšteliai gali tapti beveik pilkšvai violetiniai. Minkšti, lūžta nesunkiai.
Kotas yra gana tvirtas, cilindrinis, 5–10 centimetrų ilgio ir 1–2 centimetrų storio. Koto spalva šviesiai violetinė, kartais šiek tiek šviesesnė nei kepurėlė. Kotas dažnai būna lengvai lenktas, ypač jei grybas auga šlaituose. Koto apačia paprastai šiek tiek sustorėja ir gali turėti baltų gijų (micelių) liekanų. Kotas tvirtos struktūros, skaidulingas, viduje pilnas.
Trama (grybo minkštimas) yra mėsinga, gana stora, violetiškai melsva arba šviesiai violetinė. Vienas svarbiausių lelijinės stirnabudės bruožų – jos spalva išlieka termiškai apdorojus grybą, nors gali šiek tiek pablykšti. Kvapas malonus, lengvai aromatingas, primenantis anyžiaus ir gėlių aromatą. Skonis švelnus, malonus, be kartumo.
Rekomenduojamas video
Sporos yra rožiniai gelsvos spalvos, o tai yra dar vienas svarbus atpažinimo požymis, padedantis atskirti lelijinę stirnabudę nuo kitų violetinių grybų.
Kur ir kada auga lelijinė stirnabudė?
Lelijinė stirnabudė auga rudens metu, paprastai nuo rugsėjo iki lapkričio, kartais netgi iki šalnų, jei oras išlieka palankus. Tai vienas iš vėlyviausių rudens grybų, kuris gali derėti net tada, kai daugelis kitų grybų jau baigė sezoną.
Grybas mėgsta spygliuočių ir mišrius miškus, ypač ten, kur auga eglės. Lelijinė stirnabudė dažnai randama drėgnesnėse vietose – šalia upelių, pelkių pakraščiuose, miško daubose, kur dirva turtinga organinėmis medžiagomis. Ji yra saprotrofinis grybas, tai reiškia, kad minta mirusių augalų organinėmis medžiagomis – lapais, spygliais, šaknimis ir kitais augalinio humuso komponentais.
Dažniausiai lelijinė stirnabudė auga grupėmis, kartais net didelėmis kolonijomis. Įdomu tai, kad šie grybai gali sudaryti taip vadinamus raganų žiedus – apskritas ar pusapskritimes grybines formacijas, kai grybai auga ratu. Tai atsitinka dėl micelių radialinio augimo dirvožemyje – grybų micelis (grybiena) plečiasi iš centro į išorę, todėl ir vaisiakūniai išauga ratu.
Kaip atskirti nuo kitų grybų
Lelijinė stirnabudė turi keletą panašių giminaičių ir dvynių, todėl grybautojams svarbu mokėti juos atskirti.
Dirvinė stirnabudė (Lepista sordida) yra artimas giminaitis, kuris taip pat valgomas. Šis grybas mažesnis, kepurėlė paprastai siekia tik 3–7 centimetrus, o lakšteliai šviesiau violetiniai ar net balzgani. Kvapas mažiau intensyvus nei lelijinės stirnabudės. Abu grybai yra valgomi ir gali būti naudojami panašiai.
Violetinis nuosėdis (Cortinarius violaceus) – tai vienas grybų, su kuriais galima supainioti lelijinę stirnabudę, tačiau jis turi aiškų skirtumą. Violetinis nuosėdis taip pat violetinės spalvos, bet jaunų grybų kotuose yra voratinkliukas (plonas siūlelių tinklelis tarp koto ir kepurėlės krašto), kurio lelijinė stirnabudė neturi. Be to, violetinio nuosėdžio sporos yra rūdžių spalvos, o ne rožiškai gelsvos. Grybas yra laikomas sąlygiškai valgomu, bet ne tokiu skaniu kaip stirnabudė. Be to, Lietuvoje įtrauktas į Raudonąją knygą, tad rinkti violetinį nuosėdį draudžiama.
Lelijinę stirnabudę būtina atskirti nuo kai kurių nuodingų violetinės spalvos grybų, nors tokių Lietuvoje nėra daug. Vis dėlto norint saugiai rinkti lelijinę stirnabudę, visada reikia atkreipti dėmesį į šiuos požymius: violetinė spalva visame grybe, tankūs violetiniai lakšteliai, malonus kvapas, augimas grupėmis rudenį ir rožiškai gelsvos sporos. Jei kyla bet kokių abejonių, geriau grybo neimti.
Lelijinė stirnabudė: maistinė vertė ir kulinarinis panaudojimas
Lelijinė stirnabudė yra ketvirtosios kategorijos valgomasis grybas, tai reiškia, kad ji yra tinkama maistui, nors ir nelaikoma aukščiausios kategorijos grybu kaip baravykas ar rudmėsė. Tačiau daugelis grybautojų vertina lelijinę stirnabudę už jos malonų skonį ir aromatą, kuris primena gėles ar anyžių.
Šviežiai surinkti grybai gali būti naudojami įvairiems patiekalams. Lelijinė stirnabudė puikiai tinka kepti, virti, troškinti, marinuoti ir net sūdyti. Ruošiant grybus valgyti, rekomenduojama juos pirmiausia pavirti, nors kai kurie žmonės naudoja juos ir termiškai neapdorotus, pridėdami į salotas. Vis dėlto terminis apdorojimas yra saugesnis ir rekomenduojamas.
Vienas svarbus patarimas – lelijinę stirnabudę rekomenduojama virti prieš vartojimą apie 10–15 minučių, ypač tiems, kurie ją ragauja pirmą kartą. Kai kurie žmonės gali turėti individualų netoleravimą šiems grybams, todėl pirmą kartą geriau valgyti nedidelį kiekį.
Nauda sveikatai ir maistinė sudėtis
Kaip ir daugelis miško grybų, lelijinė stirnabudė yra maža kalorinė, turtinga skaidulomis ir turi vertingų maistinių medžiagų. Grybai yra geras baltymų šaltinis, turi B grupės vitaminų, kurie svarbūs nervų sistemai ir energijos apykaitai. Taip pat stirnabudė turi mineralinių medžiagų, tokių kaip fosforas, kalis ir varis.
Kai kurie tyrimai rodo, kad stirnabudės genties grybai gali turėti imunomoduliuojančių ir antioksidacinių savybių dėl juose esančių polisacharidų ir kitų biologiškai aktyvių junginių. Tačiau šios savybės vis dar yra tiriamos, todėl vartoti stirnabudę kaip vaistą nereikėtų – tai pirmiausia maisto produktas.
Violetinė stirnabudė: patarimai grybautojams
Norint sėkmingai pasirinkti lelijinių stirnabudžių, geriausia ieškoti jų eglynuose ir mišriuose miškuose, ypač drėgnesnėse vietovėse. Ruduo nuo rugsėjo iki lapkričio – idealus laikas. Dėmesį atkreipkite į žemę – dažnai grybai auga tarp nukritusių lapų ar spyglių, todėl tenka kruopščiai apžiūrėti.
Rinkite tik tuos grybus, kuriuos tikrai atpažįstate. Jei kepurėlė, kotas ir lakšteliai violetinės spalvos, kvapas malonus ir grybas auga grupėmis – tikimybė, kad tai lelijinė stirnabudė, yra didelė. Tačiau visuomet būkite atsargūs ir neimkite grybų, jei turite abejonių.
Lelijinė stirnabudė – tai nuostabus rudens grybas, kuris praturtina grybautojų krepšelius savo unikalia spalva ir skoniu. Tinkamas atpažinimas ir paruošimas garantuoja, kad galėsite mėgautis šiuo skaniu ir įdomiu miško lobiu!
Šaltiniai:
- https://www.woodlandtrust.org.uk/trees-woods-and-wildlife/fungi-and-lichens/wood-blewit/
- https://www.wildfooduk.com/mushroom-guide/wood-blewit/
- https://www.wildlifetrusts.org/wildlife-explorer/fungi/wood-blewit
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
Naujienos iš interneto
