Auksavabalis – sodininko draugas ar priešas? Visa tiesa apie šį blizgantį vabzdį

Auksavabalis (Cetonia aurata) – vienas ryškiausių ir lengviausiai atpažįstamų Lietuvos vabzdžių, kuris vasaros metu dažnai sutinkamas soduose ir gėlynuose. Šis žalsvai auksinės spalvos vabalas sukelia nemažai diskusijų tarp sodininkų: vieni jį laiko kenksmingu, kiti – naudingu gamtos padėjėju. Kad suprastume, ar auksavabalis yra draugas ar priešas mūsų sodams, būtina išsamiai susipažinti su jo gyvenimo ciklu, mitybos ypatumais ir poveikiu aplinkai.

Auksavabalis: kaip atpažinti?

Auksavabalis priklauso vabzdžių (Insecta) klasei, vabalų (Coleoptera) būriui ir plokštėtaūsinių (Scarabaeidae) šeimai. Suaugęs vabalas siekia 15–22 mm ilgio ir pasižymi itin ryškia spalva – žalsvai auksine su metalo blizgesiu. Kai kurie individai gali turėti bronzinį atspalvį su rausvais ar violetiniais atšvaitais.

Auksavabalio kūnas yra kietas, apvalus, šiek tiek plokščias. Galva nedidelė, su trumpais ūsais ir stipriais žandikauliais. Kojos, ypač priekinės kojos, stiprios pritaikytos kasimui. Sparneliai kieti, blizgūs, dažnai su smulkiais taškeliais ar raukšlėmis.

Šie vabalai yra aktyvūs šiltomis vasaros dienomis, ypač saulėtu oru. Jie mėgsta saulėtas vietas ir dažnai būna matomi ant gėlių, medžių lapų ar skrendantys virš žolės. Auksavabaliai gerai skraido ir gali įveikti nemažus atstumus ieškodami maisto ar tinkamų vietų kiaušiniams dėti.

Auksavabalio gyvenimo ciklas ir vystymasis

Auksavabalio gyvenimo ciklas trunka 2–3 metus ir apima keturis etapus: kiaušinį, lervą, lėliukę ir suaugusį vabzdį. Suaugę vabalai aktyvūs nuo gegužės iki rugsėjo, intensyviausiai – birželio–liepos mėnesiais.

Poravimosi sezonas prasideda birželio pradžioje. Patelės kiaušinius deda į pūvančią medieną, kompostą, mulčiavimo medžiagas ar į dirvožemį, kuriame gausu organinių medžiagų. Viena patelė gali padėti 15–30 kiaušinių. Kiaušiniai yra balti, ovalūs, apie 2–3 mm dydžio.

Po 2–3 savaičių iš kiaušinių išsirita lervos, kurios atrodo kaip stori, balti, C formos išlinkę vikšrai. Jos gyvena dirvožemyje arba pūvančioje organinėje medžiagoje ir minta kompostu – pūvančiais augalų likučiais, lapais, šaknimis. Lervos vystosi 1–2 metus, tris kartus neriasi ir gali užaugti iki 40 mm ilgio.

Žiemą lervos įsikasa į žemę 30–50 cm gylyje, kur išlieka neaktyvios iki pavasario. Pavasarį jos suaktyvėja, tęsia maitinimąsi ir augimą. Subrendusios lervos pavirsta į lėliukes specialiose kamerose žemėje. Lėliukės stadija trunka 3–4 savaites, po to išsirita suaugę vabalai.

Auksavabalio mityba ir elgesys

Suaugę auksavabaliai minta augaliniu maistu. Jie mėgsta saldžias sultis, nektarą ir žiedadulkes. Dažniausiai juos galima rasti ant gėlių – ypač rožių, bijūnų, šermukšnių, erškėtuogių, vyšnių ir kitų vaismedžių žiedų. Vabalai taip pat mėgsta prinokusių vaisių sultis ir gali pažeisti minkštas, subrendusias vaisių odeles.

Auksavabaliai yra pakankamai lėti ir nerangūs, todėl juos lengva pastebėti ir sugauti rankomis. Jie nėra agresyvūs žmonėms, tačiau gali įgelti, jei jaučia grėsmę. Jų įgėlimas nėra pavojingas, tačiau gali būti šiek tiek skausmingas.

Šie vabalai mėgsta būriuotis grupėmis ant tų pačių augalų ar gėlių. Kartais ant vieno žiedo gali būti po kelis ar net keliasdešimt vabalų vienu metu. Tokia elgsena padeda jiems efektyviau rasti partnerius poravimosi sezonui.

Lervų mityba ir gyvenamoji aplinka

Auksavabalio lervos yra saprotrofinės – jos minta tik pūvančia organine medžiaga. Tai yra itin svarbu suprasti sodininkams, nes dažnai klaidingai manoma, kad šios lervos kenkia gyvoms augalų šaknims. Iš tikrųjų auksavabalio lervos minta pūvančiais lapais, šaknų likučiais, medienos dalelėmis, mulčiu ir kita besiskaidančia organine medžiaga.

Lervos dažniausiai randamos kompostų krūvose, lapų mulčiaus sluoksniuose, pūvančių medžių kamienuose, drėgnos žemės plotuose, kur gausu organinių medžiagų. Jos atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje, skaidydamos organines medžiagas ir praturtindamos dirvožemį maisto medžiagomis.

Auksavabalio lervos yra gana stambios ir aktyviausios šiltuoju metų laiku. Jos juda lėtai ir gyvena grupėmis. Žiemą jos įsirausia gilyn į žemę ir pereina į nejudrią būseną iki pavasario.

Auksavabalio ir karkvabalio lervų skirtumai

Daugelis sodininkų sumaišo auksavabalio ir karkvabalio (Melolontha) lervas, kadangi abi yra baltos, storokos ir C formos. Tačiau šių vabzdžių lervos labai skiriasi savo poveikiu sodams – karkvabalio lervos yra tikri kenkėjai, kurie gyvena žemėje ir graužia gyvų augalų šaknis.

Pagrindiniai skirtumai tarp auksavabalio ir karkvabalio lervų:

Auksavabalis: nauda sodui ir aplinkai

Auksavabaliai atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje ir gali būti naudingi sodininkams keliais aspektais.

1. Suaugę vabalai yra apdulkintojai. Nors jie nėra tokie efektyvūs kaip bitės ar kiti specializuoti apdulkintojai, tačiau lankydami gėles jie perneša žiedadulkes ir prisideda prie augalų apdulkinimo proceso. Tai ypač svarbu vaismedžiams ir uoginiams augalams.
2. Auksavabalio lervos yra puikūs dirvožemio gerintojai. Jos skaido organines medžiagas ir paverčia jas į humuso junginius, kurie praturtina dirvožemį maisto medžiagomis. Šis procesas padeda formuoti derlingą, struktūruotą dirvožemį su gera drenažo sistema.
3. Lervos taip pat gerina dirvožemio aeraciją. Judėdamos pro mulčiaus ir komposto sluoksnius, jos formuoja kanalus, kurie pagerina oro ir vandens cirkuliaciją dirvožemyje. Tai ypač naudinga sunkių molių dirvožemiuose.
4. Auksavabaliai yra maisto šaltinis kitiems gyvūnams. Suaugę vabalai yra paukščių, varlių ir žinduolių maistas, o lervos – kurmių, kirminų ir kitų dirvožemio organizmų. Tai prisideda prie biologinės įvairovės išlaikymo sode.

Galimas poveikis sodininkystei

Nors auksavabalis daugiausia naudingas, kartais jis gali sukelti tam tikrų problemų sodininkams.

1. Suaugę vabalai gali pažeisti jautrių gėlių žiedlapius, ypač rožių, bijūnų ir kitų dekoratyvinių augalų. Jie graužia žiedlapius ir gali sumažinti gėlių dekoratyvumą. Tačiau šis poveikis paprastai yra nežymus ir neturi ilgalaikių pasekmių augalams.
2. Vabalai gali pažeisti prinokusių vaisių odeles, ypač minkštų uogų – braškių, aviečių, serbentų. Jie pragraužia mažus plyšelius vaisiaus odelėje ir gali prisidėti prie vaisiaus puvimo ar kitų patogeno mikroorganizmų patekimo.
3. Dideli vabalų kiekiai ant vienos gėlės ar augalo gali sutrikdyti apdulkinimo procesą ar privilioti kitus kenkėjus. Tačiau tai pasitaiko retai ir tik esant labai palankioms sąlygoms vabalų dauginimuisi.
4. Kartais sodininkams gali kelti nerimą didelis kiekis lervų komposte ar mulčiuje. Nors šios lervos nekenkia gyvoms augalų šaknims, jų gausumas gali rodyti, kad komposte ar mulčiuje vyksta per intensyvus puvimo procesas.

Auksavabalio kontrolės ir valdymo metodai

Dažniausiai auksavabalių kontrolė nėra būtina, tačiau jei jų skaičius tampa per didelis arba jie kenkia vertingiems dekoratyviniams augalams, galima taikyti šias ekologiškas kontrolės priemones:

1. Mechaninis surinkimas yra efektyviausias ir saugiausias metodas. Vabalai yra lėti ir juos lengva surinkti rankomis ankstyvą rytą ar vakare, kai jie mažiau aktyvūs. Surinktus vabalus galima perkelti į tolimesnę vietą arba panaudoti komposto gamybai.
2. Apsauginiai tinklai ir dangos gali apsaugoti vertingiausius augalus. Ploni, skaidrūs tinklai ant gėlių arba vaismedžių gali užkirsti kelią vabalams pasiekti žiedus ar vaisius, tačiau netrukdo natūraliems apdulkintojams.
3. Gyvenamosios aplinkos modifikavimas gali sumažinti vabalų populiaciją. Pašalinant seną kompostą, per daug mulčiaus ar pūvančių medžiagų krūvas, galima sumažinti tinkamų vietų lervų vystymuisi.
4. Natūralių priešų skatinimas yra ilgalaikis sprendimas. Paukščių, varlių ir kitų vabalų natūralių priešų pritraukimas į sodą gali padėti kontroliuoti jų populiaciją natūraliu būdu.

Auksavabalis: išvados ir rekomendacijos sodininkams

Auksavabalis yra daugiau draugas nei priešas sodininkams. Nors kartais jie gali sukelti nežymios žalos dekoratyviniams augalams ar vaisiams, jų nauda ekosistemoje ir dirvožemio sveikatai yra žymiai didesnė nei galimas kenkimas.

Sodininkams rekomenduojama toleruoti auksavabalio buvimą sode ir vertinti juos kaip naudingus pagalbininkus. Jei būtina kontroliuoti jų skaičių, geriausia naudoti ekologiškus metodus – mechaninį surinkimą, apsauginius tinklus ar gyvenamosios aplinkos modifikavimą.

Svarbu mokėti atskirti auksavabalio ir karkvabalio lervas, kad nesunaikintumėte naudingų dirvožemio organizmų, bandant kovoti su tikraisiais kenkėjais. Auksavabalio lervos komposte ar mulčiuje yra skatintinas, o ne kenksmingas reiškinys.

Formuojant ekologišką sodo ekosistemą, auksavabaliai gali būti vertinami kaip svarbi biologinės įvairovės dalis, kuri prisideda prie natūralių procesų ir sodo sveikatos išlaikymo. Jų buvimas rodo, kad sode vyksta sveiki ekologiniai procesai ir formuojasi derlinga, gyva dirvožemio struktūra.

Šaltiniai:

1. https://www.wildlifetrusts.org/wildlife-explorer/invertebrates/beetles/rose-chafer
2. https://www.gardeningknowhow.com/ornamental/flowers/roses/rose-chafers-on-garden-roses.htm
3. https://www.rhs.org.uk/biodiversity/chafer-grubs-in-garden-borders
4. https://www.theguardian.com/environment/2022/dec/23/country-diary-a-handful-of-rose-chafer-larvae-is-a-reassuring-promise

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.

Vaida Janikūnienė

Esu Vaida. Pagal išsilavinimą – teisininkė, pagal širdį – gamtos mylėtoja. Gamta, augalai, žemė supo mane nuo pat kūdikystės. Gyvenant bute, prie žemės priartėju augindama įvairius egzotinius augalus: mango, kivis, papaja – tai tik keletas iš mano eksperimentų. Labai mylimų eksperimentų. Todėl nepaprastai džiaugiuosi, kad mano ir derlingas.lt keliai susikirto ir galiu pasidalinti savo žiniomis su jumis. Rašydama straipsnius, renku tiek teorinę, tiek praktinę, tiek savo asmeninę patirtį, viską susisteminu, patikrinu informacijos patikimumą ir pateikiu skaitytojams. Tikiuosi, tokiems pat entuziastams kaip ir aš. Iki susiskaitymo!

See Full Bio