Pilėja – augalas su daugybe veidų. Kodėl jis domina tiek mokslininkus, tiek augintojus?

Pilėja – kambarinis augalas, žavintis ne tik lapų įvairove, bet ir gebėjimu prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų. Mokslininkus ji domina dėl gebėjimo prisitaikyti skirtingose aplinkose, o augintojus – dėl nepretenzingos priežiūros ir išskirtinio dekoratyvumo. Kviečiame iš arčiau susipažinti su pilėjos rūšimis ir atsakyti į klausimą, kuo šis augalas pakeri visus.

Pilėja: botaninė charakteristika

Pilėja (Pilea) – priklauso dilgėlinių (Urticaceae) šeimos genčiai, apimančiai daugiau, kaip keturis šimtus rūšių. Gamtoje pilėjos paplitusios nuo Pietų ir Centrinės Amerikos iki Azijos ir Afrikos. Tokia geografinė įvairovė atspindi ne tik augalo prisitaikymo gebėjimus, bet ir jo evoliucinį lankstumą, kuris domina botanikus visame pasaulyje.

Lotyniškas pilėjos pavadinimas – pilea – kilęs iš lotyniško žodžio „pileus“, reiškiančio „kepurę“. Manoma, kad jis apibūdina mažus žiedus, primenančius smulkias kepurėles ar skydelius.

Pilėja yra daugiametė žolė, kartais puskrūmis, retai – neaukštas krūmas be dilgiųjų plaukelių. Jos stiebas – sultingas, lapai – priešiniai, dažnai priešpriešiais esantys labai nevienodo dydžio, rečiau vienodi, šiek tiek mėsingi, kartais su sidabriškomis arba kitų spalvų dėmėmis. Pilėjos žiedai susitelkę lapų pažastyse, į galvutės, varpos ar padrikos šluotelės pavidalo žiedynus, vienalyčiai, augalai vienamiai arba dvinamiai, neišvaizdūs. Jos vaisius – lukštavaisis. Ir, nors pilėjos žiedai nėra įspūdingi, juos kompensuoja neįtikėtina lapų įvairovė. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui,  pilkoji pilėja (Pilea cadierei), pasižymi metaliniu blizgesiu, kitos – tarsi aksominės, dar kitos stebina smulkiais, sidabriškai pilkais lapeliais. Tokia lapų tekstūrų ir spalvų paletė tapo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl pilėja taip vertinama dekoratyvinėje botanikoje.

Plikoji pilėja (Pilea glaberrima) ir trigyslė pilėja (Pilea melastomoides) yra prieskoniniai augalai, iš jų gaminami maisto kvapikliai. Kelių rūšių pilėjos auginamos, kaip lapiniai dekoratyviniai augalai. 

Labiausiai paplitusi paprastoji pilėja (Pilea cadierei), skatikinė pilėja (Pilea nummulariifolia), spalvingoji pilėja (Pilea involucrata) ir smulkialapė pilėja (Pilea microphylla). Lietuvoje kambariuose, rečiau gėlynuose auginamos paprastoji pilėja ir skatikinė pilėja.

Verta paminėti tai, kad, kai kurios pilėjos rūšys turi unikalių biologinių savybių. Pavyzdžiui, smulkialapė pilėja (Pilea microphylla), dar vadinama „artilerijos augalu“, nes brandindama sėklas, geba jas, tarsi iššauti į aplinką. Tai natūralios sklaidos mechanizmas, kurį mėgsta demonstruoti net botanikos muziejuose. O pilkoji pilėja (Pilea glaberrima) ir trigyslė pilėja (Pilea melastomoides), pasižymi subtiliais aromatiniais junginiais ir kai kuriose šalyse yra naudojamos, kaip natūralūs kvapikliai ar prieskoniniai augalai.

Pilėja: istorinė kilmė

Pilėjos kelias į Europą prasidėjo XIX a. pab., kai augalų kolekcionieriai iš Azijos ir Pietų Amerikos, pradėjo gabenti egzotines rūšis į karališkąsias botanikos kolekcijas. Ir tik XX a. pilėja sulaukė savo tikrojo pripažinimo – peperominė pilėja (Pilea peperomioides), dar vadinama kinišku pinigų medeliu, atkeliavo iš pietvakarinės Kinijos į Skandinaviją ir greitai tapo šiuolaikinės interjero estetikos simboliu. Jos apvalūs, tarsi monetos, lapai ir lengva priežiūra puikiai atitiko naują „žaliojo minimalizmo“ tendenciją. 

Populiariausios pilėjos rūšys

Pavadinimas	Kilmė/paplitimas	Išvaizda ir ypatybės	Įdomybės/panaudojimas
Peperominė pilėja (Pilea peperomioides)	Pietvakarių Kinija	Apvalūs, mėsingi, blizgūs lapai ant ilgų kotelių	Žinoma kaip „Chinese Money Plant“, laikoma sėkmės simboliu
Pilkoji (aliumininė) pilėja (Pilea cadierei)	Vietnamas, Laosas	Žali lapai su sidabrinėmis juostomis, iškilus raštas	Populiari kambarinė gėlė, mėgstama dėl metališko blizgesio
Pilea involucrata (lietuviško pavadinimo nėra)	Centrinė Amerika	Aksominiai, rauplėti, bronzinio atspalvio lapai	Dar vadinama „Friendship Plant“, lengvai dauginama ir dalijama
Pilea spruceana (lietuviško pavadinimo nėra)	Pietų Amerika	Žali lapai su tamsiomis gyslomis, kartais rausvu atspalviu	Dažnai painiojama su P. involucrata, vertinama dėl lapų tekstūros
Pilkalapė pilėja (Pilea glauca)	Kuba	Smulkūs, apvalūs, pilkšvai melsvi lapeliai, svyrantis augimas	Tinka auginti kabančiuose vazonuose ir terariumuose
Pilea depressa (lietuviško pavadinimo nėra)	Karibai, Centrinė Amerika	Miniatiūrinė, kiliminė forma, greitai plintanti	Populiari tarp mini sodų ir terariumų augintojų
Smulkialapė pilėja (Pilea microphylla)	Pietų Amerika	Smulkūs, tankūs lapeliai, šviesiai žali ūgliai	„Artillery plant“ – iššauna sėklas; dažnai naudojama edukaciniams tikslams
Plikoji pilėja (Pilea glaberrima)	Centrinė Amerika	Šviesiai žali, stori lapai, šiek tiek kvapnūs	Kai kuriose šalyse naudojama kaip prieskoninis augalas
Trigyslė pilėja (Pilea melastomoides)	Pietų ir Rytų Azija	Tamsiai žali lapai su trimis ryškiomis gyslomis	Aromatinė rūšis, iš kurios gaminami natūralūs kvapikliai
Pilea nummulariifolia (lietuviško pavadinimo nėra)	Pietų Amerika	Apvalūs, ryškiai žali lapai, greitai šaknijasi	Tinka kaip svyranti gėlė, dažnai naudojama kompozicijoms

Pataba: kai kurių rūšių (pvz., P. spruceana, P. depressa, P. nummulariifolia) lietuviški pavadinimai nėra įtvirtinti VLKK ar VLE šaltiniuose, todėl patartina naudoti lotynišką pavadinimą.

Pilėja ir jos priežiūra: svarbiausi akcentai

Šviesa

Pilėja mėgsta šviesą, tačiau tiesioginiai saulės spinduliai gali jai pakenkti: lapai gali išblukti ar net apdegti. Todėl geriausia vietai jai – šviesi, bet apsaugota nuo vidurdienio saulės. Verta įsidėmėti, kad šviesos kiekis tiesiogiai lemia pilėjos lapų spalvą, t.y., esant pakankamam šviesos kiekiui, lapai išlieka ryškios, sodrios spalvos, o jos trūkstant – praranda intensyvumą, gali pagelsti ar išnykti raštai ant jų. Kai kurios rūšys, pvz., pilkoji pilėja (Pilea cadierei), sidabrinį lapų blizgesį išlaiko tik gerai apšviestoje vietoje.

• Dirvožemis

Pilėja nėra išranki, tačiau geriausiai auga puriame, orui ir vandeniui laidžiame substrate. Tinka universali kambarinė žemė, sumaišyta su perlitu ar smulkiu smėliu. Svarbiausia vengti sunkaus, užmirkusio grunto, nes esant tokiomis sąlygomis, šaknys greitai pradeda pūti. Vazono dugne visada turi būti drenažo sluoksnis, kad perteklinis vanduo galėtų laisvai nutekėti.

• Laistymas ir oro drėgmė

Pilėja mėgsta tolygią drėgmę, todėl žemė neturėtų visiškai išdžiūti, bet kartu, neturėtų būti ir permirkusi. Todėl laistyti ją rekomenduojama tik tada, kai viršutinis žemės sluoksnis pradžiūsta; vasarą – dažniau, žiemą – rečiau. Turėtumėte žinoti, kad laistant pilėją, naudojamas kambario temperatūros, minkštas vanduo. Pilėja taip pat mėgsta ir drėgnesnį orą, todėl pravartu jos lapus retkarčiais apipurkšti arba vazoną statyti ant drėgno keramzito padėklo.

• Temperatūra

Optimali temperatūra turėtų siekti apie 18–24 °C laipsnius, tačiau neturėtų būti vėsiau nei 15 °C, nes esant tokiai temperatūrai, pilėja nustoja augti, o dideli temperatūros svyravimai gali sukelti lapų kritimą. Pilėją, taip pat, reikėtų saugoti nuo skersvėjų ir šaltų palangių žiemą. Pavasarį ir vasarą ją galima išnešti į lauką, bet tik į apsaugotą nuo tiesioginės saulės, vietą.

• Tręšimas

Aktyvaus augimo laikotarpiu (nuo pavasario iki rudens) pilėją rekomenduojama tręšti kas dvi–tris savaites silpnesnės koncentracijos skystomis trąšomis žaliuojantiems augalams. Pertręšimas gali lemti lapų blyškumą ir šaknų pažeidimus. Žiemą, kai augalas ilsisi, trąšų naudojimą reikėtų visiškai nutraukti arba naudoti itin retai.

• Genėjimas

Reguliarus pilėjos genėjimas padeda išlaikyti kompaktišką, tankų augalo siluetą. Pašalinus senus ar ištįsusius ūglius, augalas išaugina naujus šoninius stiebelius ir tampa vešlesnis. Viršūnių nukirpimas skatina šakojimąsi, o genėjimo metu gauti auginiai dažnai naudojami dauginimui.

• Persodinimas

Jaunos pilėjos persodinamos kasmet, vyresnės – kas dvejus metus, geriausia pavasarį. Naujas vazonas turėtų būti tik šiek tiek didesnis už ankstesnį, nes pilėjos šaknys paviršinės ir jautrios drėgmės pertekliui. Po persodinimo augalą verta kelias dienas laikyti pusiau pavėsyje, kol jis prisitaikys prie naujo substrato.

Pilėjos dauginimo būdai ir alternatyvos

Pilėja – vienas iš tų augalų, kurie lengvai ir greitai įsišaknija, todėl jos dauginimas yra paprastas, o naujam augalui išaugti tereikia šiek tiek šviesos, drėgmės ir jūsų kantrybės. 

Pilėjos dauginimas vandenyje: žingsnis po žingsnio

• Pasirinkite sveiką stiebo viršūnę, auginys turėtų būti apie 7–10 cm ilgio, su keliais lapeliais. Apatinius lapelius reikėtų pašalinti, kad jie nesiliestų su vandeniu.
• Pamerkite į pasirinktą auginį į indelį su vandeniu. Tam geriausia naudoti stiklinį indelį ar stiklo buteliuką su kambario temperatūros, nusistovėjusiu vandeniu. 
• Pasirinktą auginį padėkite šviesioje vietoje. Tam tinka išsklaidyta šviesa, tačiau ne tiesioginė saulė. Vandenį keiskite kas 2–3 dienas.
• Stebėkite šaknų augimą. Paprastai po 10–14 dienų pasirodo pirmieji šaknų siūleliai. Kai jie pasiekia 2–3 cm ilgį, auginį galima sodinti į žemę.
• Patarimas: vandeniui naudokite skaidrų stiklinį indelį, taip bus lengviau stebėti šaknų augimą. O nedidelis aktyvintos anglies gabalėlis padės išvengti vandens drumstumo ir bakterijų dauginimosi.

Pilėjos dauginimas substrate: žingsnis po žingsnio

• Pirmiausia, paruoškite lengvą žemės mišinį, tam tinka durpių ir perlito mišinys (santykiu 2:1). Paruošta žemė turėtų būti drėgna, bet ne šlapia. 
• Įsmeikite pilėjos auginį. Stiebo galą įkiškite 2–3 cm gilyn ir švelniai suspauskite žemę aplink.
• Sukurkite drėgną aplinką. Ant indo uždėkite skaidrią plėvelę arba stiklainį, kad susidarytų šiltnamio efektą primenančios sąlygos.
• Kasdien vėdinkite. Plėvelę arba stiklainį trumpam pakelkite, kad išgaruotų perteklinė drėgmė.
• Laukite pirmųjų ženklų. Maždaug po 2–3 savaičių pasirodo nauji pilėjos lapeliai; tai ženklas, kad auginys sėkmingai įsišaknijo.
• Patarimas: jei auginys pradeda vysti, tai gali reikšti, kad substrate per daug drėgmės. Nepamirškite, kad jis turi būti vos drėgnas, bet ne šlapias.

Alternatyvūs būdai

Kai kurios pilėjos rūšys, ypač peperominė pilėja (Pilea peperomioides), pačios išaugina mažus ūglius, dar vadinamus „vaikais“,  šalia motininio augalo. Norėdami tokiu būdu padauginti pilėją, turėtumėte:

• atskirti jauną ūglį, kai jis turi bent kelias savo šakneles; tam naudokite aštrų, sterilizuotą ir švarų peiliuką, kad nesužalotumėte motininio augalo;
• atskirtą ūglį iškart pasodinkite į lengvą substratą, jis turėtų būti drėgnas, tačiau ne šlapias.

Pilėjos priežiūra po dauginimo. Kaip sustiprinti jaunus ūglius?

Pirmosiomis savaitėmis, kai pilėja įsišaknija, jai reikalinga atidesnė priežiūra, nes tai pereinamasis laikotarpis, kai augalas prisitaiko prie naujų sąlygų. Šiuo metu svarbiausia išlaikyti tinkamą šviesos, drėgmės santykį bei stabilų mikroklimatą. 

• Šviesa ir vieta

Naujai pasodinti auginiai netoleruoja tiesioginės saulės. Geriausia juos laikyti šviesioje, išsklaidytos šviesos vietoje, tam tinka rytinė ar vakarinė palangė. Tamsesnėje vietoje palikto auginio augimas gali sulėtėti, o lapai – išblukti. Po kelių savaičių, kai pilėja sustiprėja, ją galima perkelti arčiau šviesos šaltinio.

• Laistymas ir drėgmė

Kadangi jauni augalai dar neturi visiškai susiformavusios šaknų sistemos, drėgmė turi būti tolygi, bet saikinga. Laistykite tik tada, kai viršutinis žemės sluoksnis pradžiūsta. Vanduo turėtų būti minkštas, kambario temperatūros. Jei oras sausas, kartkartėmis apipurkškite lapus arba laikykite vazonėlį ant drėgno keramzito padėklo.

• Temperatūra ir mikroklimatas

Įsišaknijusiems pilėjos auginiams geriausiai tinka 20–24 °C temperatūra. Tokie staigūs pokyčiai, kaip skersvėjai, šaltos palangės ar kaitinantis radiatorius, gali stabdyti augimą. Specialistai pataria kelias savaites palaikyti pastovią aplinkos temperatūrą ir vengti stipraus oro judėjimo.

• Tręšimas

Pirmąsias 2–3 sav. po pasodinimo, derėtų vengti tręšimo, nes jaunos šaknys dar labai jautrios. Tik, kai augalas išleidžia naujus lapus, galima pradėti tręšti silpnu, perpus praskiestu trąšų tirpalu žaliuojantiems augalams. Vėliau tręšimo dažnis derinamas pagal sezoną, tręšiama kartą per 2–3 sav., pavasarį ir vasarą.

• Adaptacija ir augimo stebėjimas

Turėtumėte žinoti, kad po dauginimo pilėja gali atrodyti šiek tiek apvytusi, tai natūrali reakcija į aplinkos pokyčius. Po kelių dienų augalas atsigauna ir pradeda augti sparčiau. Kai nauji ūgliai pasiekia 5–7 cm, galima lengvai patrumpinti viršūnes; tai skatins šakojimąsi ir formuos kompaktišką kerelį.

Pilėja ir kenkėjai: kaip atpažinti ir kovoti?

Kenkėjai	Požymiai	Priežastys	Sprendimo būdai
Amarai	Lipni danga ant lapų, susisukę lapų kraštai, lėtas augimas	Sausas oras, menkas vėdinimas	Nuplauti lapus muilo tirpalu, purkšti insekticidiniu muilu arba augalų ekstraktais (česnakų, dilgėlių).
Skydamariai	Rudi, kieti gumbeliai ant lapų ir stiebų	Susilpnėjęs augalas, sausas oras	Kenkėjus nuvalyti medvilniniu tamponu, suvilgytu spirito tirpalu (1 dalis spirito ir 3 dalys vandens). Esant gausiam užkrėtimui, naudoti sisteminius insekticidus pagal instrukciją.
Miltuotieji skydamariai	Balkšvos, vatą primenančios apnašos lapų pažastyse	Šiltas, sausas oras, oro judėjimo trūkumas	Purkšti švelniu alkoholio ir muilo tirpalu (pvz., keliais lašais skysto muilo ir 1–2 v.š. spirito litre vandens), o aplink augalą palaikyti didesnę oro drėgmę: apipurkšti lapus vandeniu arba naudoti drėkintuvą.
Tripsai	Sidabriniai dryžiai ant lapų, lapų deformacijos	Sausas oras, karštis, silpnas apšvietimas	Izoliuoti augalą, purkšti neem aliejumi ar specialiais preparatais nuo tripsų.

Dažniausiai pasitaikančios pilėjos ligos ir fiziologinės problemos

Problema/liga	Požymiai	Priežastys	Sprendimo būdai
Šaknų puvinys	Lapai vysta, stiebas minkštėja, atsiranda nemalonus kvapas iš žemės	Perlaistymas, užmirkęs substratas, prastas drenažas	Pašalinti pažeistas šaknis, persodinti į sausą substratą, rečiau laistyti
Lapų geltonavimas	Senesni lapai gelsta, nukrenta	Šviesos trūkumas, netinkamas tręšimas, temperatūros svyravimai	Perkelti į šviesesnę vietą, tręšti saikingai, vengti skersvėjų
Lapų rudavimas ar dėmės	Lapų kraštai ruduoja, atsiranda dėmių	Per kietas vanduo, pertręšimas	Naudoti filtruotą ar nusistovėjusį vandenį, trąšas skiesti perpus
Lapų kritimas	Staigus lapų kritimas, ypač apatinių	Perlaistymas, šaltis, skersvėjai	Patikrinti šaknis, reguliuoti laistymą bri pastatyti atokiau nuo šalto oro srautų
Silpnas, ištįsęs augimas	Ilgi, ploni stiebai, smulkūs lapai	Šviesos trūkumas	Perkelti į šviesesnę vietą arba papildomai apšviesti
Lapų spalvos blukimas	Lapai praranda raštus, tampa blyškūs	Per mažai šviesos arba per dažnas tręšimas	Koreguoti apšvietimą, sumažinti trąšų kiekį

Ar pilėja gali augti Lietuvos sąlygomis?

Nors pilėja yra tropinės kilmės augalas, jos gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų aplinkos sąlygų, leidžia ją sėkmingai auginti ir Lietuvos klimato zonoje. Vis dėlto, verta įsidėmėti, kad žiemos metu, pilėja reikalauja atidesnės priežiūros ir tam tikrų sukurtų aplinkos sąlygų, kurios padeda išsaugoti augalo dekoratyvumą ir fiziologinį aktyvumą.

Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių pilėjos būklę šaltuoju metų laiku, tai sumažėjusi oro drėgmė. Dėl centrinio šildymo patalpose santykinė drėgmė nukrinta iki 30%–40%, kai optimali, augalui reikalinga drėgmė, turėtų siekti apie 60%–70%. Esant per sausam orui, pilėjos lapų kraštai pradeda ruduoti, augimas lėtėja. Norėdami to išvengti, naudokite oro drėkintuvą ar pastatykite vazoną ant drėgno keramzito padėklo ar šalia atviro vandens indo.

Kitas, ne mažiau svarbesnis veiksnys – apšvietimas. Dėl trumpos dienos trukmės ir silpnos žiemos šviesos, pilėjos fotosintezės procesai sulėtėja ir augalas pradeda tįsti. Norėdami išlaikyti kompaktišką pilėjos kerelio išvaizdą bei ryškią lapų spalvą, rekomenduojame naudoti papildomą LED apšvietimą bent 10–12 val. per parą. Fitolempų šviesa kompensuoja natūralios dienos šviesos trūkumą ir padeda palaikyti tolygų augimą.

Vasaros laikotarpiu pilėja gali būti išnešama į lauką, į pavėsingą, nuo tiesioginės saulės ir vėjo, apsaugotą vietą. Gryname ore augalas sustiprėja, o lapų audiniai tampa tvirtesni. Tačiau net ir trumpalaikė žemesnė nei +15 °C temperatūra gali sukelti stresą, todėl augalą būtina stebėti ir esant šaltesnėms naktims, perkelti į vidų.

Lietuvos klimato sąlygomis labiausiai prisitaikiusios rūšys: peperominė pilėja (Pilea peperomioides), pilkalapė pilėja (Pilea glauca), Pilea cadierei ir Pilea involucrata. Jos toleruoja mažesnę drėgmę, pasižymi stipresniais lapų audiniais ir didesniu atsparumu temperatūros svyravimams. Rečiau auginamos rūšys, tokios kaip smulkialapė pilėja (Pilea microphylla) ar P. spruceana, tinka šiltesniems ir drėgnesniems mikroklimatams, pvz., uždariems stiklo terariumams.

Ar pilėja – nuodingas augalas?

Pilėja yra laikoma vienu saugiausių kambarinių augalų, o remiantis Amerikos gyvūnų apsaugos draugijos (ASPCA) duomenimis, pilėja nėra toksiškas augalas nei žmonėms, nei gyvūnams. 

Pabrėžiama, kad pilėja neturi kenksmingų sulčių, ėsdinančių medžiagų ar dirginančių junginių, todėl prisilietimas prie jos ar net atsitiktinis lapo paragavimas nėra pavojingas. Vis dėlto, kaip ir daugumos kambarinių augalų atveju, nerekomenduojama jos sąmoningai vartoti, ypač dideliais kiekiais, dėl galimų virškinimo sutrikimų.

Auginant pilėja namuose, neturėtumėte nerimauti dėl jos kontakto su gyvūnais. Augintiniai dažniausiai vengia jos, nes pilėjos lapai neturi kvapo ar skonio, galinčio juos patraukti. 

Ką slepia aromatinės pilėjos rūšys?

Nors dauguma pilėjos rūšių yra vertinamos dėl savo lapų formos ir tekstūros, kai kurios rūšys išsiskiria savitu aromatu. Tai – plikoji pilėja (Pilea glaberrima) ir trigyslė pilėja (Pilea melastomoides), išskiriančius silpnus, bet aiškiai juntamus eterinius aliejus ir dėl šios savybės dar vadinamos kvapiosiomis pilėjomis.

Remiantis botanikos mokslu, šių rūšių aromatas siejamas su antriniais metabolitais, tokiais kaip monoterpenai, seskviterpenai ir fenoliniai junginiai, kurie augaluose atlieka svarbias apsaugines funkcijas: atbaido vabzdžius, stabdo patogenų plitimą ir mažina vandens garavimą. Tokie junginiai aptinkami ir kituose dilgėlinių (Urticaceae) šeimos augaluose, o kai kurie iš jų turi ir antibakterinių savybių.

Tyrimai, atlikti Pietų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje (Universidad de Costa Rica, 2018; Yunnan Agricultural University, 2020), rodo, kad plikosios pilėjos (Pilea glaberrima) lapuose rasta nedidelių kiekių citralo ir linalolio; medžiagų, būdingų daugeliui aromatinių augalų, tokių kaip citrinžolė ar levanda. Šios medžiagos suteikia subtilų, šiek tiek citrusinį kvapą, kurį galima pajusti patrynus lapą tarp pirštų. Trigyslė pilėja (Pilea melastomoides), savo ruožtu, išskiria lengvą žolelių aromatą su švelniomis kamparo natomis. Dėl šios priežasties, kai kuriose Azijos šalyse, ji naudota tradiciniuose kvapiuose mišiniuose bei natūraliuose repelentuose nuo vabzdžių.

Vis dėlto, mokslinė informacija apie šių rūšių cheminę sudėtį, vis dar ribota. Kol kas nėra išsamių duomenų apie jų eterinių aliejų koncentraciją ar galimą poveikį žmogaus sveikatai, todėl jos nėra naudojamos maisto ar farmacijos pramonėje. Tačiau botanikai ir fitochemikai laiko šias rūšis įdomiu tyrimų objektu. Jos atskleidžia, kaip augalai, net nebūdami tradiciškai kvapūs, gali kaupti ir sintetinti lakias organines medžiagas prisitaikymo tikslais.

Remiantis praktiniu požiūriu, aromatinės pilėjos rūšys – dekoratyvūs, reti, bet vertingi kolekcininkų augalai. Jų subtilus kvapas nėra stiprus ar juntamas nuolat, jis pasireiškia tik šiltuose, drėgnuose kambariuose ar po lapų trynimo. Šie augalai dera su šiuolaikinėmis tendencijomis, kai interjeruose siekiama ne tik vizualinės, bet ir sensorinės augalų įvairovės.

Smulkialapė pilėja – „šaudo“ – tai ypač domina mokslininkus

Tarp daugiau nei 400 pilėjos rūšių, smulkialapė pilėja (Pilea microphylla) išsiskiria ypatingu gebėjimu dauginis. Tai vienas iš nedaugelio kambarinių augalų, kurių sėklos išsisklaido balistiniu mechanizmu, t.y., augalas pats jas „iššauna“. Dėl šios ypatybės smulkialapė pilėja anglų kalboje dar vadinama Artillery plant, „artilerijos augalu“.

Šis reiškinys pagrįstas fiziniu principu: subrendusių žiedų viduje sėklos laikomos įtemptuose audiniuose, kuriuose kaupiasi drėgmė ir vidinis slėgis. Kai audiniai išdžiūsta arba mechaniškai pasikeičia jų įtempimas, kapsulės staiga plyšta, o sėklos išmetamos iki 1–2 metrų atstumu. Tokiu būdu augalas efektyviai išsklaido sėklas aplink save, be vėjo ar gyvūnų pagalbos.

Botaniniu požiūriu, tai vienas įdomiausių autochorijos (savaiminio sėklų platinimo) pavyzdžių. Šis mechanizmas ypač domina biologus, tiriančius augalų biomechaniką ir energijos išsiskyrimo procesus audiniuose. Kai kuriose laboratorijose smulkialapė pilėja (Pilea microphylla) net naudojama, kaip modelinis objektas, siekiant geriau suprasti, kaip augalai kaupia ir išlaisvina kinetinę energiją.

Namų sąlygomis šis reiškinys pastebimas retai, nes sėkloms išsisklaidyti reikia itin šiltos ir sausos aplinkos. Tačiau, jei sąlygos palankios, mažyčiai sėklų „šaudymo“ garsai girdimi net iš kelių centimetrų atstumo,  tai savotiškas gyvosios gamtos eksperimentas, kuris stebina net patyrusius augintojus.

Šaltiniai:
https://www.gardenia.net/genus/pilea-best-varieties-care-grow-guide
https://www.rhs.org.uk/plants/pilea/how-to-grow-pilea
https://bloomscape.com/plant-care-guide/pilea/
https://plnts.com/en/care/houseplants-family/pilea
https://houseplanthouse.com/2021/01/22/pilea-peperomiodes-care-guide/
https://collectivegen.com/2020/02/how-to-care-for-a-pilea-plant-and-make-it-thrive/
https://www.picturethisai.com/wiki/Pilea_melastomoides.html

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.