Guotė – tai toks grybas, pro kurį daugelis lietuvių miške dažnai ir praeis neatkreipdami dėmesio. Tačiau pasikaustę grybautojai tikrai žino, kad guotė nepaprastai vertinga ir skani. Be abejo, guočių auga ne viena ir ne dvi rūšys, bet laimei visos jos daugiau mažiau valgomos. Kita vertus, guotės vardu vadinami ir kai kurie kiti populiarūs grybai, todėl išsiaiškinkime, kas ta guotė iš tikrųjų yra, kokią maistinę vertę ji turi, kada ir kur auga, bei kaip atskirti nuo kitų, galbūt net nuodingų grybų.
Plati guotės giminė
Guočių, priklausančių guoteninių grybų šeimai (Hygrophoraceae) Lietuvoje suskaičiuojama apie 30 rūšių, tačiau tik kelios turi didesnės vertės, populiarumo ir neapribotos draudimų rinkti. Vis dėlto, ir šių kelių pakanka sočiai prisirinkti. Susipažinkime su skaniausiomis jų:
Šalninė guotė (Hygrophorus hypothejus) – bene viena vertingiausių, ilgiausiai augančių grybų (aptinkama rugsėjo-gruodžio mėnesiais), nebijanti šalnų. Tai grybai, turintys smulkų vaisiakūnį 3–5 cm skersmens labai gleivėtas kepurėles, kurios subręsdamos išsausėja. Kepurė išgaubta, vėliau suplokštėja ar išsilenkia aukštyn. Jų spalva gelsvai ruda (alyvuogių rudumo), rusvai geltona, net turi juodo atspalvio. Lakšteliai pasižymi gelsva, rausvokai oranžine spalva. Grybautojai šią rūšį priskiria trečiai kategorijai ir noriai ruošia valgiams, nes trama švelni, skaniai kvepianti.
Margakotė guotė (Hygrophorus olivaceoalbus) yra kita šalninei guotei panašumu itin artima rūšis, kurios skiriamieji bruožai yra šie: pilkai violetiškai ruda, alyvuogių atspalvio 3–6 cm skersmens kepurė su tamsesniu centriuku, melsvo atspalvio lakšteliai, ilgas 5–10 cm kotas su ruožais/juostomis. Maistine reikšme ji mažiau vertinga, tramos skonis ir kvapas neišraiškingas.
Juosvarudė guotė (Hygrophorus camarophyllus) yra gana didokas grybas su 4–15 cm skersmens šiek tiek lipnia spinduliškai plaušuota kepure, kurios spalva pilkai ruda. Kotas apie 5–15 cm ilgio, šilkinis, kepurėlės spalvos. Jos trama išsiskiria mėsingumu, storumu, švelniu skoniun, eutraliu aromatu ir gerai vertinamu maistingumu.
Kvapioji guotė (Hygrophorus agathosmus) – skani, vertinga rūšis, kurią lengva atpažinti iš kitų guočių dėl specifinio saldoko karčiųjų migdolų kvapo. Taip pat, jai būdinga 4–8 cm skersmens gleivėta pilkos/gelsvai rudos spalvos kepurė, 5–10 cm ilgio kotas.
Retesnės guotės
Beržyninė guotė (Hygrophorus hedrychii) taip pat laikoma labai maistinga rūšimi, kurios kepurė 2–5 cm dydžio, balta rausvo atspalvio, gleivėtai pūkuotu krašteliu ir storu sluoksniu gleivių. Kotas taip pat labai gleivėtas ir 4–10 cm ilgio. Grybas turi specifinį stiprų aromatą, švelnų skonį.
Rekomenduojamas video
Eglyninė guotė (Hygrophorus piceae) gali būti supainiojama su beržine guote, tačiau jos sniego baltumo 2–5 cm skersmens kepurė ir lipnus, bet mažiau gleivingas 3–5 cm ilgio kotas yra skiriamieji bruožai. Taip pat, ji auga palei egles, o ne beržus.
Miškinė guotė (Hygrophorus nemoreus) – dar viena kiek rečiau randama rūšis, kuri turi panašumų su voveraitėmis. Jos vaisiakūnis vidutinio dydžio su 3–8 cm dydžio geltonai oranžine kepure ir ilgu 8 cm kotu. Jo skonis švelnus, silpnai kvepia miltais, o mėsa stora, balta.
Mažesniu maistingumu ir rečiau sutinkami grybai yra rudanugarė, šviesiakraštė, juosvataškė guotės.
Valgomos, bet saugomos guotės rūšys
Žinoma ir daugiau guočių rūšių, tačiau kitos jau tokios retos, kad tenka saugoti. Kai kurios įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, todėl netyčia aptikus bent vieną vaisiakūnį, būtina palinkti augti toliau.
Į šį sąrašą būtina įtraukti juosvąją (Hygrophorus atramentosus), geltonžvynę (Hygrophorus chrysodon), kietąją (Hygrophorus penarius), ūmėdinę (Hygrophorus russula) guotes.
Purpurinė guotė (Hygrophorus erubescens) pastaruoju metu jau nebeliko raudonojoje knygoje, tačiau laikoma itin reta ir saugoma. Beje, šis grybas laikomas nevalgomu, nes turi kartų skonį.
Dar viena guotė, bet ne guotė
Kadangi lietuviai įvairius grybus skirtinguose Lietuvos kraštuose vadina nevienodai, tai ir guotės vardas žinomas ne visur toks pat. Liaudyje neteisingai guote dar vadinamas geltonrudis baltikas (Tricholoma fulvum), nes panašumas akivaizdus: turi gleivėtą kepurėlę, šviesiai geltonus lakštelius ir rudą atspalvį, labai panašų į kitas guotes.
Kadangi šis baltikas auga toje pačioje buveinėje kaip ir guotės (po pušimis ar smėlinguose miškuose), tai kartais ir priskiriamas guotėms.
Kur, kaip ir kada auga guotė?
Priklausomai nuo to, kuri guočių rūšis jus domina labiausiai, grybaujant verta žinoti guočių biologinius ypatumus. Pavyzdžiui:
- Šalninės guotės prisirinkti galima labai paprastai, nes ji aptinkama labai dažnai visoje Lietuvoje. Ji priskiriama prie vėlyvų grybų, nes dažniau auga jau po šalnų rugsėjo-gruodžio mėnesiais. Medžioti šalninių guočių keliaukite į pušynus, kur ją augant sutiksite nemažomis grupėmis.
- Margakotė guotė, nors ir panaši į anksčiau minėtąją šalninę, dažniau sutinkama eglynuose. Jos augimo laikas panašus ir apima rugsėjo-lapkričio mėnesius. Ji auga didelėmis grupėmis tarp samanų ir žolių po keliolika, beje, tai dažnas Lietuvos grybas.
- Kvapiąją guotę surasti galite taip pat spygliuočių ar mišraus tipo miškuose, daugiau po eglėmis. Jos augimas Lietuvoje dažnas, o pasirodo rugsėjo-spalio mėnesiais.
- Juosvarudė taip pat yra drėgnų spygliuočių miškų gyventoja tačiau jos augimas vertinamas kaip reto aptikimo.
- Beržyninės guotės vardas jau sufleruoja jos augimvietę – jai patinka beržų draugija, nors augimas galimas ir plačiau – lapuočių ir mišrūs miškai. Šio grybo surasti galima vasarai besibaigiant arba rugpjūčio-spalio mėnesiais, bet apskritai aptinkama retai.
- Eglyninė taip pat nusako savo augavietę, nes ji aptinkama po eglėmis rugsėjo-lapkričio mėnesiais. Rūšis gana reta.
- Miškinę guotę atrasti galite lapuočių miškuose, pamiškėse, parkuose, dažnai ir po ąžuolais rugpjūčio-spalio mėnesiais. Ši rūšis tai pat reta, kai kuriuose šaltiniuose minima kaip saugoma.
Guotė ir jų maistinė vertė
Įvertinti maistinę guočių sudėtį vienu sakiniu – labai sudėtinga, nes mokslininkai taiko įvairius metodus ir grybus tyrinėja nenuosekliai. Vis dėlto, galima pateikti bendrus rezultatus, kurios galimai būdingos daugeliui valgomų guočių rūšių.
Įvairių guotės rūšių sausojoje medžiagoje baltymų kiekis dažnai būna aukštas (apie 20–35 %), riebalų mažai (dažniau 2–7 %), angliavandenių dalis didelė (55%). Pagrindiniai makroelementai grybų pelenuose paprastai esti kalis ir fosforas, tačiau atskirose rūšyse taip pat dominuoja kalcis (81.7 mg/100 g). Grybuose dar aptinkama riebalų rūgščių, tokių kaip oleino, palmitinė, stearino, linolinės ir kt. Ergosterolio arba vitamino D₂ pirmtako kiekiai labai svyruoja tarp rūšių, kurio daugiausia turi H. marzuolus (6.4–6.8 mg/g s.m.).
Nenurašykime ir labai savrbių biologiškai aktyvių medžiagų, kurių guočių grybuose randami reikšmingi kiekiai. Fenoliniai junginiai ir antioksidantai sudaro apie 9.27 mg PE/g ekstrakto. Iš kai kurių rūšių išskirti keli unikalūs arba reikšmingi junginiai, tokie kaip γ-oksokrotonatas (antimikrobinė medžiaga), tam tikras ceramidas, β-karbolinai.
Kuo naudingos guotės?
Guočių vartojimas teigiamai atsiliepia sveikatai, nes jose gausių ir maistingų medžiagų profilis atlieka gerą darbą. Štai pagrindinės savybės:
- Tyrimai parodė reikšmingą laisvųjų radikalų (DPPH, ABTS) šalinimo aktyvumą. Šis aktyvumas rodo potencialą lėtinti oksidacinį stresą, kuris susijęs su senėjimu, širdies-kraujagyslių ligomis ir kai kuriomis vėžio formomis.
- Guočių ekstraktai moksliniuose bandymuose veikė Staphylococcus aureus, Escherichia coli, Candida albicans ir Aspergillus niger mikroorganizmų augimą. Tai reiškia potencialą natūralių antibiotikų šaltinių paieškai.
- Tam tikrų guočių ekstraktai pasižymėjo citotoksiniu poveikiu kai kurioms žmogaus vėžinėms ląstelių linijoms (ypač plaučių ir gimdos kaklelio karcinomoms)
- Guotės turi junginių (fenolių, ergosterolio derivatų), kurie slopina uždegimo mediatorių sintezę, todėl grybai laikomi priešuždegiminiais.
- Ergosterolis, natūraliai esantis guotėse, konvertuojamas į vitaminą D₂ ultravioletinėje šviesoje, o pastarasis stiprina imuninės sistemos funkcijas, kalcio apykaitą, padeda kaulų sveikatai.
- Kaip ir daugelis grybų, guotės turi β-gliukanų ir kitų polisacharidų, kurie gali gerinti žarnyno mikrobiotos pusiausvyrą, mažinti cholesterolio ir gliukozės kiekį kraujyje, stiprinti imunomoduliacines savybes.
Šaltiniai:
- Urbonas V. Lietuvos grybų atlasas, Kaunas: Leidykla „Lututė”, 2007.
- Daniele I., Meiere D., Iršėnaitė R. Didžioji Lietuvos grybų knyga. Leidykla: „Jana seta“, Ryga, 2023.
- https://www.vle.lt/straipsnis/guote
- https://www.cromushrooms.eu
- https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S0308814609002003
- https://d-nb.info/1223707156/34
- https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/32398969
- https://www.researchgate.net/publication/342530217
Nuotraukos asociatyvinės © Canva, jei nenurodyta kitaip.
Naujienos iš interneto
