Skip to content

Rožė – gėlė karalienė

Rožė – gėlė karalienė
Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Rožė (lot. Rosa) priklauso erškėtinių augalų šeimai. Nuo seniausių laikų šiai gėlei teikiama ypatinga reikšmė. Ją vertino pasaulio kilmingieji, aprašė poetai, apie ją sukurta mitologinių pasakojimų. Jau XIII amžiuje prieš Kristų rožes augino egiptiečiai. Tačiau sukultūrintas šis augalas buvo Kinijoje, maždaug VI–V a. prieš Kristų. Žymusis kinų mąstytojas Konfucijus aprašė Pekino soduose augusias rožes. Taip pat žinoma, jog senovės Kinijos valdovų bibliotekose jau būta leidinių apie rožių auginimą. Graikijoje, maždaug IV amžiuje prieš Kristų, mokslininkas Teofrasas sukūrė pirmąjį botatinį rožės aprašymą. Rožių gydomąsias savybes gyrė ir senovės graikų poetai. Rožei buvo teikiama ir kultūrinė reikšmė. Pavyzdžiui, senovės Romoje buvo švenčiamos rožių šventės. Šios gėlės žiedas puikavosi ne vienos kilmingosios giminės herbe, buvo tapęs politinių kovų simboliu. XVII amžiuje rožės, ar jų vanduo buvo naudotas ir kaip atsiskaitymo priemonė.

Istorijos tėkmėje rožės neprarado savo išskirtinumo ir šiandien yra lygiai taip pat vertinamos bei mėgiamos.

Rožių įvairovė

Šiuo metu auginamos rožės suklasifikuotos į tris pagrindines klases. Tai parko rožės (dekoratyviniai erškėčiai), senovinės rožės, kurios buvo auginamos iki 1867 metų, bei modernios rožės, išvestos po 1867 metų.

Dabar auginamos kelių pagrindinių rūšių rožės: krūminės, vijoklinės (laipiojančios), besidriekiančios, miniatiūrinės.

  • Tarp krūminių rožių vienos populiariausių yra foliantinės rožės. Jų krūmeliai užauga iki maždaug 1 metro aukščio. Pasižymi nuolaitiniu žydėjimu visą sezoną. Žiedai būna raudoni, rausvi, balti. Pastebėtina, kad šios rožės yra beveik bekvapės. Taip pat auginamos daugiažiedės, pusiau pilnavidurės, ar pilnavidurės, stambiažiedės, įvairių spalvų krūminės rožės.
  • Vijoklinės, arba laipiojančios rožės gali būti smulkiažiedės, arba stambiažiedės. Jos užauga iki 1,5–2 metrų aukščio. Auginimui reikalinga stabili atrama.
  • Besidriekiančios rožės būna įvairių dydžių, gali driektis iki 90 centimetrų ilgio stiebeliais, arba net iki 6 metrų ilgio stiebais. Tokios rožės puikiai tinka didelių teritorijų apželdinimui.
  • Miniatiūrinėms priskiriamos iki 25 centimetrų aukščio, smulkiais žiedais ir lapais rožės. Jų žiedai paprastai susiformuoja nedideliais žiedynais, būna įvairių spalvų, dažnai kvapnūs. Šios rožės pasižymi gausiu, beveik nepertraukiamu žydėjimu. Tinka auginti vazonuose kambaryje, ar balkone, taip pat alpinariumuose.
Vijoklinės rožės

Rožių sodinimas

Rožes sodinti galima ir pavasarį (kai tik išeina pašalas) ir rudenį (iki pat šalnų). Sodinukus, kurie buvo auginti vazonėliuose, tinka sodinti visu šiltuoju periodu.

Rožės mėgsta saulėtą vietą, tačiau su daline priedanga nuo kaitrios popiečio saulės. Jos labai nemėgsta šaltų vėjų ir skersvėjo, todėl tinkama vieta rožynui – gyvatvorių, tvorų, pastatų kaimynystė. Tačiau svarbu, jog rožės neaugtų per arti jų, kad pakaktų vietos joms kerotis. Taip pat užuovėja rožėms neturėtų sudaryti visiško šešėlio.

Tinkamas rožėms dirvožemis – lengvas priemolis. Svarbu, kad šaknys nemirktų vandenyje, nes tokiu atveju rožės neaugs. Patartina naujų rožių sodinukų nesodinti ten, kur rožės augo jau ilgiau nei dešimt metų.

Jei sodinukų šaknys labai ilgos, prieš sodinant jas galima patrumpinti. Į dirvožemį įsodintos šaknys turi būti tiesios ir nukreiptos žemyn. Rožių sodinukams reikia paruošti pakankamai didelę duobę, maždaug apie 60 x 60 cm dydžio. Pasodinus rožės skiepijimo vietą reiktų apkaupti, kad ją maždaug 5 cm gylyje dengtų gruntas. Pasodintas rožes labai svarbu gausiai palaistyti.

Rožių auginimas ir priežiūra

Prigijusios ir gerai įsišaknijusios rožės nėra labai reiklūs, ar lepūs augalai. Daugelis rožių savo puikiais žiedais džiugina nuo gegužės pradžios iki rudens. Tačiau tam, kad sodinukai prigytų, pirmiausia reikalingas pakankamas dirvožemio drėgnumas. Jei pasodinus rožes ilgesnį laiką nebūna lietaus, sodinukus būtina laistyti.

Rožių auginimas ir priežiūra

Rožių laistymas

Prigijusių rožių šaknų sistema yra gili, todėl jų labai dažnai laistyti nebereikia. Žinoma, ši taisyklė negalioja per sausrą. Tuomet rožes geriausia laistyti ne tiek dažnai, tačiau gausiai. Reikalingas vandens kiekis vienam augalui priklauso nuo rožės tipo. Gausiau reikia palieti vijoklines rožes. Joms reikia apie 15 l vandens vienam krūmeliui. Krūminėms rožėms pakanka apie 5 l vandens vienam augalui. Laistymui geriausia naudoti aplinkos temperatūros vandenį. Šaltas vandentiekio vanduo rožes gali „išgąsdinti”. Laistyti krūmelius reiktų tiesiai prie augalo šaknų. Tiesiogiai ant lapų ir žiedų pilamas vanduo gali paskatinti įvairius rožių susirgimus. Tinkamiausiais metas rožes laistyti yra ryte arba vakare. Laistant karštą dieną, galima paskatinti atvirkštinį procesą – rožių nudegimą.

Rožių tręšimas

Rožes patręšti galima ne anksčiau kaip po dviejų mėnesių po pasodinimo. Labiausiai tam tinka specialios kompleksinės, arba organinės trąšos (kompostas, kaulamilčiai ir pan.). Tačiau svarbu nepertręšti, nes tai gali paskatinti rožių susirgimus. Patręšus, augalus reikia gausiai palaistyti. Svarbu atkreipti dėmesį, kad rudenį rožių tręšimui negalima naudoti preparatų, kurių sudėtyje yra daug azoto. Tokios trąšos skatina rožių augimą, dėl to augalai iki žiemos nespėja pakankamai sumedėti ir sunkiau pakelia šaltį.

Rožių genėjimas

Kad rožės džiugintų savo ryškiais žiedais ir vešliais krūmais, jas reikia formuoti ir genėti. Rožių žydėjimo periodu reiktų kartas nuo karto pašalinti peržydėjusius žiedus. Tuomet rožėms lengviau formuoti naujus žiedynus. Taip pat sezono metu reikia pašalinti paruduojančias, pažeistas rožių šakeles, o kas keletą metų patartina išpjauti visas senas krūmo šakas.

Rožių paruošimas žiemai

Rudenį, artėjant šalnoms, rožes galima pradėti ruošti žiemojimui. Išpjausčius pažeistas šakeles ir nurinkus nužydėjusius žiedynus, žemaūges rožes galima tiesiog apkaupti durpių substratu, kad didžioji krūmelio dalis būtų apgaubta grunto. Aukštaūgių, ar vijoklinių rožių šakas patartina prilenkti prie žemės ir lengvai pritvirtinti metaliniais smeigtais (pavyzdžiui, pasigamintais iš storesnės vielos). Atliekant šią procedūrą svarbiausia – šakų neįlaužti.

Kai oro temperatūra pasiekia apie -5°C, rožes reikia apdengti. Tam tinka agroplėvelė, medvilninis („maišinis”) audinys, taip pat ir sausų lapų, eglišakių sluoksnis, ar pan. Kuo aukščiau nuo žemės pakilusią rožės dalį reiktų uždengti storiau.

Pavasarį, kai sniegas baigia tirpti, galima pradėti rožes atidengti. Svarbu tai daryti palaipsniui, nuimant po vieną dangos sluoksnį, taip po truputį pratinant augalą prie tiesioginių saulės spindulių.

Rožynas. Rožių dauginimas

Rožių dauginimas

Vienas seniausių ir paprasčiausių rožių dauginimo būdų yra dauginimas auginiais, arba kitaip tariant – iš stiebo. Auginius dauginimui galima pjauti ir iš rožės krūmo, ir iš nupjautos rožės stiebo. Svarbiausia, kad stiebai, iš kurių ruošiami auginiai, būtų gyvybingi, t.y. turėtų bent 2–3 pumpurus. Tinkamiausias metas auginiams ruošti yra pavasaris. Labiausiai rekomenduojama tą daryti balandžio, ar gegužės mėnesiais. Bet taip pat galima ir vasarą. Jeigu rožių auginiai išpjaunami rudenį, tuomet peržiemoti jie turėtų šildomoje patalpoje.

 Auginiai pjaunami taip, kad tarp pjūvio ir pumpuro būtų bent jau 2 cm atstumas. Svarbu pjauti aštriu bei švariu peiliu, o pjūvio kampas turėtų būti 45 laipsniai. Taip nupjautus stiebus reikia pamerkti į vandenį, tačiau būtent taip, kad spygliai būtų nukreipti žemyn. Pamerkti auginiai turėtų pastovėti dvi dienas. Sekantis žingsnis – auginių sodinimas. Pirmiausia jie sodinami į vazonus, palaistomi ir pastatomi ten, kur gautų kuo daugiau saulės šviesos. Norint paskatinti spartesnį daigelių augimą, į laistymo vandenį galima šiek tiek įmaišyti azoto turinčių trąšų.

Kai auginiai pastebimai pradeda stiebtis aukštyn, galima juos persodinti į suplanuotą rožyną. Persodinus, pirmąsias savaites auginius patartina pridengti stiklainiais, ar panašiomis priemonėmis.  

Rožėms į draugiją tinkantys augalai

Rožėms į draugiją parinkus tinkamus augalus, galima sukurti ypatingai gražias ir stilingas gėlynų kompozicijas. Žinoma, gėlyne augančios rožės turėtų likti pagrindinė jo ašis, o kiti, tinkamai parinkti augalai puikiai papildys ir sukurs užbaigtą gėlyno kompoziciją.

  • Nemarioji klasika – tai rožių ir levandų derinys. Tvarkingai suformuoti, neaukšti, gausiai žydintys levandų krūmeliai, greta dominuojančių rožių sode sukuria romantišką Provanso nuotaiką.
  • Gražiai su rožėmis dera vilkdalgiai. Kadangi šie augalai yra visiškai nekaprizingi, tai gali būti geras pasirinkimas norintiems užtikrinto rezultato. Vilkdalgių elegantiškos formos žiedai ir siauri, aukšti lapai žemesniems rožių krūmeliams taip pat gali sudaryti ir puikią užuovėją. Tačiau reikia nepamiršti, kad vilkdalgiai yra linkę sparčiai plėstis. Sodinant juos greta kitų gėlių, svarbu užtikrinti, kad augalai vieni kitų neužgožtų.
  • Greta karališkų rožių dera ir paprastučiai flioksai. Šis augalų derinys sukuria kvapnią ir spalvingą gėlyno harmoniją.
  • Alūnės taip pat gali būti puikiu foniniu augalu rožėms. Kadangi alūnių lapai būna nuo švelniai žalsvo iki tamsiai violetinio atspalvio, galima parinkti būtent tą, kuri įspūdingai kontrastuos su auginamų rožių spalva.
  • Gal kiek rečiau sutinkamas pasirinkimas – greta rožių auginti prieskoninius/vaistinius augalus. Vienas toks derinys gali būti rožių ir šalavijų kompozicija. Sidabriški šalavijo lapai ir į viršų besistiebiantys, smulkūs žiedeliai kuria ramią Viduržemio jūros pakrančių nuotaiką.
  • Greta rožių tinka ir pankoliai. Bronzinio atspalvio, skėtiniai pankolių žiedai gražiai užpildo gėlyną. Būdami pakankamai aukšti, pankoliai gali suteikti ir lengvą šešėlį greta augantiems augalams.

Panašių derinių iš keleto skirtingų augalų gali būti ne vienas. Pasirinkimas priklauso nuo to, kokią aplinką norime sukurti, kokį stilių reprezentuoti ir kokią nuotaiką skleisti.

Rožynas su kitomis gėlėmis

Rožių kenkėjai ir ligos

Pavasarį rožes mėgsta užpulti kenkėjai. Vasaros ir rudens periodu joms gali pakenkti ligos. Dažniausiai rožes puolantys kenkėjai yra amarai, ūgliniai pjūkleliai ir voratinklinės erkutės.

  • Amarai – tai itin smulkūs vabzdžiai, gausiai apsigyvenantys ant jaunų augalo ūglių bei lapų bei mintantys jų sultimis. Palankios sąlygos amarams plisti yra šiltas oras ir sausra. Vienintelis būdas kovoti su šiuo kenkėju – purkšti rožes specialiais, žalinguosius vabzdžius naikinančiais pesticidais (incekticidais).
  • Ūgliniai pjūkleliai, kaip galima suprasti iš pavadinimo, labiausiai pakenkia jauniems rožių ūgliams. Šio vabzdžio patelės deda kiaušinėlius ant augalo ūglių. O iš jų išsiritusios lervos šiuos graužia. Pažeisti ūgliai nebežydi, nudžiūsta. Tokius nebegyvus ūglius svarbu nukarpyti ir sudeginti, kad užkratas nebeplistų. Šio kenkėjo apniktas rožes tai pat reikia purkšti insekticidais.
  • Voratinklinės erkės apsigyvena ant apatinės rožių lapų dalies ir siurbia jo sultis. Užsikrėtusio augalo lapai pasidengia plonais voratinkliais su baltais taškeliais. Užkrėsti lapai nukrinta, rožės nustoja augti bei žydėti. Šios erkutės sparčiai dauginasi esant šiltiems orams. Norint išvengti šio kenkėjo, svarbu, kad rožėms šiltuoju periodu pakaktų drėgmės, o tarp augalų būtų užtikrinta gera oro cirkuliacija. Tačiau jei rožes užpuolė voratinklinės erkutės, jas reikia purkšti akaricidais (cheminiais preparatais erkėms naikinti).

Dažniausiai pasitaikančios rožių ligos

  • Augalui užsikrėtus tikrąja miltlige, lapai ir pumpurai pasidengia baltos spalvos, miltų pavidalo apnašomis. Dėl to lapai susisuka ir krenta. Ši liga yra grybelinė, dažniausiai pasireiškianti vasarą. Tinkamiausios sąlygos šiai ligai plisti yra dideli paros temperatūros svyravimai. Pažeistus užsikrėtusio augalo lapus bei ūglius reikia išpjauti, o augalą apipurkšti grybelines bakterijas naikinančiais preparatais (fungicidais). Su tikrąja miltlige galima kovoti ir naminėmis priemonėmis: kas tris, ar penkias dienas nupurkšti šviežiu karvės pienu, silpnos koncentracijos cukraus tirpalu, muiluotu vandeniu.
  • Rūdligę taip pat sukelia grybinės bakterijos. Užsikrėtusio augalo lapai apatinėje pusėje pasidengia ryškiai oranžinėmis, o viršutinėje – gelsvomis dėmelėmis. Palankios sąlygos šiai ligai plisti yra vėsi ir drėgna vasara bei nepakankamas kalio kiekis dirvožemyje. Rūdlige užsikrėtusias  rožes, jų lapus, ar šakeles reikia šalinti ir sudeginti. Taip pat augalus purkšti fungicidais.
  • Dar viena grybelinė liga yra raudonjuodis dėmėtumas. Užsikrėtusių šia liga rožių lapai pagelsta ir nukrenta. Tokius lapus būtina nurinkti ir sudeginti, o augalus purkšti fungicidais. Ši liga plinta, kai yra labai drėgna ir blogai cirkuliuoja oras.
Rožių naudingosios savybės

Rožių naudingosios savybės

Rožės ne tik labai estetiški augalai. Jų žiedlapiai padeda gydyti įvairius susirgimus, bei yra dažnas ingredientas kosmetikos ir parfumerijos produktuose. 

Kai sutrinka virškinimas, pykina, ar užkietėja viduriai, rožės gali padėti išvalyti organizmą nuo susikaupusių toksinų. Tereikia du ar tris kartus per dieną, maždaug pusvalandį prieš valgį sukramtyti ir nuryti keletą rožių žiedlapių.  Rožių žiedlapių nuoviras taip pat padeda gydyti akių uždegimą.

Emocinę būseną pagerinti ir kūną atpalaiduoti padeda aromatinga vonia su rožių žiedlapių druska. Ją lengvai galima pasigaminti namuose. Apie 200 gramų druskos sumaišius su keletu rožių žiedlapių, subėrus į sandarų stiklainį ir palaikius apie 2 savaites šiltoje vietoje paruošiama puiki rožių druska voniai.

Rožės yra vienas populiariausių komponentų kosmetikos gamyboje. Skirtingo tipo odą rožių preparatai veikia skirtingai ir palankiausiai. Sausą odą sudrėkina, riebią – subalansuoja, jautrią – nuramina. Normalią odą padeda palaikyti švarią ir sudrėkintą, o  brandžią odą standina bei jaunina.

Rožių vanduo – vienas populiarių produktų, naudojamų odos tonizavimui, prausimui, valymui. Šis vanduo turi antiseptinių, gydomųjų savybių, todėl labai tinka sudirgusios odos nuraminimui. Rožių vandeniu galima skalauti plaukus. Jis plaukams suteikia žvilgesio.

Rožių aliejus – yra puikus odos drėkiklis bei pasižymi raminančiu, senėjimo procesus stabdančiu poveikiu. Kadangi rožių aliejus turi audinius regeneruojantį poveikį, ypač tinka brandžios odos priežiūrai. Rožių aliejus taip pat yra vienas pagrindinių ingredientų parfumerijos gamyboje.

Šio „skystojo aukso“ lengvai galima pasigaminti namuose – tiesiog rožių žiedlapius užpilant alyvuogių (ar migdolų) aliejumi. Šį užpilą tamsioje vietoje reikėtų palaikyti apie tris savaites. Paruoštą rožių aliejų galima naudoti kasdieniai veido priežiūrai.

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.

Pasidalinkite su drauge ar draugu:
author avatar
Veronika Jan
Mano profesija – archeologė. Taigi, esu labai arti žemės tikrąja ta žodžio prasme. Daržas, sodas, gėlės taip pat yra mano gyvenimo dalis. Nežinau, ar mėgėjiška sodininkystė, lydinti mane nuo tada, kai save atsimenu, yra susijusi su profesiniu pasirinkimu, bet „sukišti rankas į žemę“ tenka ir dėl darbo, ir dėl malonumo. Manau, kad įgyti naujos patirties ir išmokti naujų dalykų visada įdomu! Taigi greta akademinio bei mokslo populiarinimo žanro, kuris užima didelę mano darbo dalį, kartais malonu parašyti kažką naujo ir kitokio. Dvigubai maloniau, kai rašai apie tai, kas įdomu, suteikia žinių ir plečia akiratį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *