Tujos (Thuja) yra vienas populiariausių spygliuočių, auginamų Lietuvos sodybose. Tuja – visžalis medis ar krūmas, priklausantis kiparisinių augalų šeimai. Savaime auga Šiaurės Amerikoje ir Rytų Azijoje. Žodis „thuia“ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „maloniai kvepiančią medieną“.
Augdamos savo natūralaus paplitimo vietose, kai kurios tujų rūšys užauga virš 50 m aukščio. Dekoratyvinės, mūsų auginamos, tujos tokio aukščio nepasiekia. Tujų laja gali būti piramidinė, kūgiška arba ovali. Suaugusių tujų lapai žvyniški, jaunų spygliški. Kankorėžiai siekia 0,6–1,5 cm ilgio, kiaušiniški.
Tujų rūšys
Yra žinomos penkios tujų rūšys, išvesta daug jų dekoratyvinių formų, veislių. Labiausiai paplitusios rūšys – tiek Lietuvoje, tiek ir kitur pasaulyje – vakarinė tuja (Thuja occidentalis), didžioji tuja (Thuja plicata) bei korėjinė tuja (Thuja koraiensis).
Vakarinė tuja (Thuja occidentalis)
Tai labiausiai paplitusi dekoratyvinė tujų rūšis. Savaime auga Šiaurės Amerikos rytuose, o Europoje kultivuojama nuo XVI amžiaus. Savo paplitimo areale gali gyventi iki 1000 metų. Užauga nuo 2 iki 15 m aukščio. Vakarinė tuja – medis su vienu ar keliais kamienais. Kamieną dengia supleišėjusi raudonai ruda žievė. Ant tankių, neilgų, horizontaliai augančių vakarinės tujos šakų išsidėsčiusios plokščios šakelės. Žvynelių formos lapai turi kiek blizgančią tamsiai žalią viršutinę pusę bei matinę šviesiai žalią apatinę. Žiemą lapai įgauna rusvą atspalvį. Užaugina 0,8–1,2 cm ilgio iš 8–10 žvynelių sudarytus kankorėžius. Smulkios, iki 3 mm ilgio, plokščios sėklos prinoksta rugsėjį ir dauguma greitai išbyra.
Lietuvoje vakarinė tuja dažnai auginama gyvatvorėse, sodybose, parkuose, kapinėse. Yra išvesta nemažai vakarinės tujos veislių.
- Vakarinė tuja „Danica“ – tai rutuliška žemaūgė tuja, užauganti iki 0,6 m, per metus paauganti apie 5 cm. Tamsiai žalios spalvos, žiemą įgauna bronzinį atspalvį. Tinka auginti pavieniui, grupėmis, kaip žemas gyvatvores.
- Vakarinė tuja „Smaragd“ – taisyklingos, siaurai kūgiškos formos tuja. Ji užauga iki 2,5-3 m aukščio, apie 0,5 m pločio. Laja sodriai žalia, žvilganti. Tujos „Smaragd“ sodinimas galimas tiek pavieniui, tiek grupėmis. Šios veislės tujos – vieni tinkamiausių gyvatvorių augalų. Per metus jos paauga 10-50 cm, jų nebūtina karpyti.
- Vakarinė tuja „Brabant“ – tai greičiausiai auganti vakarinės tujos veislė. Kūgio formos. Užauga iki 15-21 m aukščio ir iki 3-4 m pločio. Žievė šviesiai raudono ar rudai pilko atspalvio. Suformuoja kolonišką lają, kurios nebūtina karpyti. Per 10 metų užauga iki 3,5 m aukščio. Veislė „Brabant“ nelinkusi ruduoti iš vidaus. Dėl greito augimo labai tinka gyvatvorėms.
Didžioji tuja (Thuja plicata)
Didžioji tuja – tai masyvus medis, savo natūralaus paplitimo areale (Šiaurės Amerikos vakarinėje pakrantėje) užaugantis iki 30-53 m aukščio, o kartais net iki 65-75 m. Kamienas gali siekti iki 3-4 m skersmenį, didžiausias užfiksuotas skersmuo – 6,04 m. Gyvena iki 800-1000 metų, o seniausiai žinomai didžiajai tujai – 1460 metų. Dekoratyviai auginama didžioji tuja pasiekia mažesnį dydį bei gyvena trumpiau.
Korėjinė tuja (Thuja koraiensis)
Ši tujos rūšis natūraliai auga Korėjos pusiasalyje, šiaurės rytų Kinjoje. Korėjinė tuja – medis ar krūmas, savo natūralaus paplitimo areale užaugantis iki 3-10 m aukščio. Korėjinės tujos kankorėžiai yra ovalios formos, gelsvai žali, subrendę tampa raudonai rudi, siekia 7-11 mm ilgio ir 4-5 mm pločio. Žiemai šią rūšį reikia apdengti.
Tujų sodinimas, dauginimas
Mūsų kraštuose paplitęs yra tujų sodinimas gyvatvorei, kadangi šiuos augalus lengva formuoti ir prižiūrėti, o kiemą ar sodybą jie puošia ištisus metus.
Žemė. Geriausiai auga vidutinio derlingumo priesmėlyje ar priemolyje. Pasodintos į pernelyg skurdžią dirvą, praranda sodrią lajos spalvą, gali nuplikti apatinės jų šakos. Tujos nemėgsta sunkaus dirvožemio, labai molingų vietų.
Vieta. Tujos gali augti saulėtose ar pusiau pavėsingose vietose. Tujos gerai sugyvena su kaimynystėje augančiais lapuočiais augalais ir nemėgsta, kai šalia auga spygliuočiai – eglės, pušys, kėniai.
Tujos gali būti dauginamos gyvašakėmis arba galima įsigyti paaugintų sodinukų medelyne.
Geriausia tujų sodinukus sodinti anksti pavasarį, bet tujų sodinimas rudenį taip pat galimas. Na o jei sodinukas buvo auginamas vazone, galima jį sodinti į dirvą per visą vegetacinį laikotarpį. Ruošiantis sodinimui iš dirvos išravimos piktžolės, iškasama maždaug du kartus didesnė už sodinamą kerą duobė. Duobės dugne suformuojamas drenažo sluoksnis, ant jo supilamas dirvos sluoksnis, sumaišytas su sausais spygliais arba durpėmis. Į duobę galima įdėti komposto. Iš vazono sodinukas perkeliamas duobėn kartu su žemėmis aplink šaknis. Sodinukas perkeliamas atsargiai, negalima pažeisti jo šaknų. Tada dirva užpildomos likusios tuščios duobės vietos, žemė sutrombuojama, sodinukas gausiai palaistomas. Galima iškart po sodinimo apgenėti jo lają, kad augalas pirmaisiais metais skirtų energiją įsišaknydinimui, o ne šakų auginimui. Tujos sodinamos 1-5 m atstumu viena nuo kitos, priklausomai nuo jų veislės bei dydžio. Tujų sodinimo atstumas nuo tvoros – ne mažiau nei 50-70 cm.
Tujas galima dauginti iš sumedėjusių augalo gyvašakių (šakelių). Tujų sodinimas iš šakelių reikalauja daugiau pastangų ir kantrybės. Didžiausia problema – atlaikyti vasaros karščius ir palaikyti optimalų drėgmės lygį. Birželio mėnesį nuo augalo nukerpami sumedėję 2-3 metų amžiaus 25-40 cm ūgliai. Šakeles reikia ne kirpti, o nulaužti. Šakelė pasodinama į žemės, durpių, smėlio mišinį ir apdengiama polietileno plėvele. Plėvelė nuimama po auginio įsišaknijimo. Vėlyvą rudenį prigiję ūgliai paruošiami žiemai apdengiant dirvą aplink kamieną pjuvenomis, sausais lapais ar eglišakėmis. Kai oro temperatūra nukrenta iki 5-7 °C laipsnių šalčio, ant apdengtos dirvos viršaus dar uždedama ir plėvelė. Tujos gyvašakės gerai įsišaknija per 2-3 metus. Augalai dauginami gyvašakėmis išlaiko motininio augalo formą.
Persodinimas. Geriausia tujas persodinti pavasarį, balandžio viduryje – gegužės pradžioje. Prieš persodinimą tuja gausiai palaistoma, kad dirvožemis liktų ant šaknų. Persodinama kartu su visu žemių aplink šaknis gumulu. Po persodinimo augalas kurį laiką laistomas. Yra tikimybė, kad suaugęs, virš 1,5 m aukščio siekiantis medelis gali neprigyti naujoje vietoje.
Tujų auginimas ir priežiūra
Tujų laistymas. Tujų šaknų sistema išsidėsčiusi arti dirvos paviršiaus, todėl jos sunkiai pakenčia ilgalaikę sausrą. Laistomos, kai sausas periodas užsilaiko ilgiau. Drėgmė ypač reikalinga jauniems sodinukams – pirmą mėnesį laistykite juos kas savaitę, skirkite po 10-15 litrų vandens kiekvienam sodinukui. Prieš žiemą, jei ruduo nebuvo lietingas, taip pat reikėtų tujas palaistyti.
Tręšimas. Pavasarį, prasidėjus vegetacijai, tujas reikia patręšti. Tinka bechlorės trąšos su mikroelementais ir mineralais, trąšos spygliuočiams ir visžaliams. Kartą į sezoną rekomenduojama pamaitinti tujas kompostu, įkasant jo aplink augalo kamieną.
Tujų genėjimas. Tujos – vieni lengviausiai formuojamų augalų – drąsiai jas genėkite. Karpomos tujos vešliau šakosis. Ypač pakanti genėjimui yra vakarinė tuja, dėl to ji labai tinka karpomoms gyvatvorėms. Genėti tujas galima tiek pavasarį, tiek ištisą vegetacinį sezoną, nereikėtų to daryti tik šaltuoju metų laiku. Norint, kad tujų gyvatvorė neprarastų savo dekoratyvumo, ją reikėtų apkirpti 2-3 kartus per augimo sezoną.
Žiemojimas. Dauguma tujų veislių atsparios šalčiui, tačiau yra ir jautresnių, pavyzdžiui, korėjinė tuja. Šaltį gali būti sunkiau pakelti ir jauniems sodinukams. Sodinukus ar jautresnės veislės tują žiemai galima apvynioti agrotekstilės plėvele. Paprastai tai daroma po pirmų nedidelių šalčių, lapkričio gale, kai tampa aišku, jog augalo augimo periodas baigėsi. Taip pat gera apsauga nuo šalčių – mulčiavimas durpėmis, medžio žieve, šiaudais. Tujos atidengiamos nutirpus sniegui, kai įsivyrauja teigiama dienos oro temperatūra.
Jei auginate jaunus tujų sodinukus ir šaltajam sezonui jų neapvyniojate, sniegingą žiemą nupurtykite nuo jų sniego perteklių, kad liaunos, dar nesustiprėjusios šakelės nuo jo svorio neišsikreiptų, nesideformuotų.
Tujų ligos ir kenkėjai
Tujas gali pulti įvairios ligos ir kenkėjai.
- Tujinė kabatina arba šakučių džiuvimas – tai grybinė liga, pažeidžianti tujų šakutes. Stipriausiai pažeidžia vakarines tujas. Tujos ima gelsti, šakutės ruduoja pradedant nuo viršūnių. Ant šakučių galima pastebėti grybo vaisakūnius, iš kurių toliau platndamos ligą byra sporos.
- Tujų šakučių, ūglių parudavimas, džiuvimas – grybinė liga, pažeidžianti tujų šakas, ūglius ir žvynus. Dažniausiai nuo šios ligos kenčia jauni medeliai. Sergančius augalus reikia kruopščiai išgenėti, nukirpti visas sudžiuvusias šakas ir jas sudeginti.
- Fitoftorozė – dar viena grybinė tujų liga. Jos požymis – netolygus šakelių rudavimas nuo pagrindo. Jauni augalai, pažeisti šios ligos, dažnai žūva, senesni ruduoja, sulėtėja jų augimas. Ši liga sparčiai plinta, todėl jos pažeistus augalus reikia išrauti ir sudeginti.
Nuo grybinių ligų tujas gelbėti padės specialios fungicidinės priemonės. Galima naudoti specialias priemones ir grybelio profilaktikai.
Kenkėjai mėgsta apsigyventi tujose ir misti jų laja, šaknimis. Dažniausiai pasitaikantys – juodieji pjovėjai, eglių voratinklinės erkės, tujiniai skydamariai, tujų amarai, grambuoliai, kurkliai. Pastebėjus kenkėjus, reikia naikinti juos specialiomis pesticidinėmis priemonėmis.
Naudingosios tujų savybės
Tujos plačiai naudojamos želdinių dizaine, kadangi jos labai universalios – gali būti pritaikytos bet kuriam stiliui. Griežto stiliaus sode tujų laja apkarpoma simetriškai, joms suteikiama griežta kūgio ar rutulio forma. Mėgstate natūralų kraštovaizdį? Tokiu atveju, tujos taip pat puikiai tiks, tiesiog laisviau jas genėkite. Tujos mėgstamos apželdinimo specialistų dėl savo nereiklumo, malonaus lajos aromato, jos vešlumo, genėjimo paprastumo, spyglių atspalvių įvairovės. Iš tujų formuojamos alėjos, gyvatvorės, jų pagalba kuriamas erdvių zonavimas. Šie augalai įspūdingai atrodo šalia dirbtinio vandens telkinio sode ar parke. Žemaūgės veislės puikia tinka auginti šalia nedidelių fontanų, stambių akmenų.
Tujos auginamos ne tik grožiui, bet ir tokiems praktiškiems dalykams, kaip mediena. Šių augalų mediena yra patvari, lengva, minkšta ir aromatinga, negreitai pūva. Ji naudojama laivams, namams statyti, baldams gaminti. Didžiosios tujos mediena naudojama muzikinių gitarų, bičių avilių gamyboje. Šiaurės Amerikos indėnai iš šių tujų gaminosi savo tradicines valtis – kanojas.
Iš tujų lapų yra išgaunamas eterinis aliejus, kuris naudojamas masažui, pirtims, vonioms. Šis eterinis aliejus padeda stabdyti plaukų slinkimą, stiprina plaukų folikulus, atgaivina bei tonizuoja odą, padeda susikaupti, nurimti, mažina niežulį, veikia kaip anticeliulitinė priemonė.
Senieji Amerikos žemyno gyventojai mokėjo tujos laja gydyti skorbutą, dėl to tuja buvo vadinama gyvybės medžiu. XIX amžiuje iš tujos pagaminti preparatai buvo naudojami karpoms, grybeliui, pienligei gydyti.
Kaip ir daugelis kiparisinių šeimos augalų, tuja gali sukelti alergines odos, akių, kvėpavimo takų reakcijas. Tad alergiškiems žmonėms reikėtų atsargiai naudoti tujų eterinį aliejų ar mėgautis tujų lajos aromatu.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt/
https://www.mkds.lt/
https://www.wikipedia.org/
https://www.rhs.org.uk/
https://dizaynland.com.ua/
https://rastenievod.com/
Z. Gudžinskas, I. Burneckienė, A. Malciūtė, R. Mikaliūnaitė „Sodas, daržas, gėlynas lengvai“. Vilnius, 2021
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.