Acena turėtų būti paminėta tuomet, kai renkatės kiliminius augalus savo gėlynui. Šis nuostabiais plunksniniais lapais pasidabinęs augalas suteikia želdiniams išskirtinę faktūrą, o žaliai bronzinė spalva – gylio ir įvairovės. Acenos – tikros alpinariumo karalienės, kurios uždengs ir nepageidaujamas vietas ar intensyviai trypiamus takelius. Be to, jų auginimas – tikras rojus tinginiaujantiems. Apžvelkime, kuo išskirtinė acenos biologija, auginimas, priežiūra, galimi kenkėjai ir ligos bei pritaikymo galimybės.
Ką apie aceną kalba botanikai?
Acenos (Acaena) – tai erškėtinių (Rosaceae) šeimos augalai, kurioms būdinga tokia išvaizda: žemi, kiliminiai, daugiamečiai augalai, lapai dažnai plunksniški ir dekoratyvūs, o kai kurių rūšių išliekantys ir žiemą. Jų žiedai maži, rutuliški, šviesaus atspalvio, bet užtat vaisiai išvaizdūs, rutuliuko formos su kabliukais ar dygliais, kurie lengvai prikimba.
Acenos kilusios iš Pietų pusrutulio (daugiausia Naujosios Zelandijos, Pietų Amerikos, Australijos) o Europoje jos introdukuotos ir auginamos kaip dekoratyvūs augalai. Gentį sudaro 56 patvirtintos rūšys, tačiau Lietuvoje auginama tik viena kita.
Acenos rūšys Lietuvoje: ką auginti?
Smulkialapė acena (Acaena microphylla). Tai labiausiai paplitusi ir sodininkų mėgstama rūšis, kuri Lietuvoje dominuoja su veisle Kupferteppich. Augalai esti labai guvūs ir greitai besiplečiantys, bronzinio žalumo lapais. Raudonai rudi, sferiniai žiedai pasirodo birželio ir liepos mėnesiais, po kurių atsiranda ryškiai raudoni spygliukais pasipuošę vaisiai, išliekantys iki rudens.
Acaena inermis. Šios rūšies gerai žinoma veislė Purpurea, kuri užauga iki maždaug 10 cm aukščio, skleidžiasi 0,5–1 m plote. Jos lapai išraiškingos violetinės/bronzinės spalvos, o žydi smulkiais baltais žiedeliais, vėliau formuoja rusvus vaisius
Acaena buchananii – šią gražuolę atpažinsite iš unikalus spalvų tono t.y. mėlynai žalių lapų. Ši paletė praturtina alpinariumus ar kiliminius plotus gėlyne. Vasarą augalas pražysta baltais, į akį nekrentančiais rutuliukais
Acenos auginimas
Vieta. Acenos geriausiai jaučiasi saulėtoje arba pusiau saulėtoje vietoje, o jų augimas priklausys nuo šviesos. Kuo daugiau saulės, tuo tankesnis kilimas ir ryškesnė lapų spalva. Šios gėlės tinka mindomiems takeliams, alpinariumams, gėlynų pakraščiams ar užpildymui apželdinti.
Rekomenduojamas video
Dirva. Įsivaizduokite aceną kalnuotoje, skurdaus, bet puikiai drenuoto dirvožemio fone – tai pasako, kokia dirva reikalinga acenoms. Čia svarbiausias drenažas, nes gėlės visiškai netoleruoja užmirkimo. Dirvos sudėtis: lengvas, akmenuotas ar smėlingas priemolis, kurio pH nuo silpnai rūgštaus iki neutralus (apie 6,0–7,2). Kiek sunkesnes dirvas pagerinkite įmaišydami 30–50 % smulkios skaldos, žvyro, perlito ir plonu komposto sluoksniu paviršiuje.
Acenų sodinimas. Šių gėlių sodinimo laikas apima balandžio–gegužės mėnesius. Sodinukas įsodinamas į 2 kartus platesnę už šaknis duobutę, dugne būtinai paberiant 3–5 cm žvyro sluoksnį. Tarp augalų palikite 30–45 cm atstumus.
Auginimas vazone. Acenomis galite sukurti nepakartojamas kompozicijas, jas posodinę į vazonus. Tokiam tikslui platų (mažiausiai 25–30 cm skersmens), bet negilų dubens formos indą su didelėmis skylėmis dugne. Jį pripildykite mišiniu iš 50 % durpių substrato 30 % smulkios skaldo ar žvyro ir 20 % perlito ar pemzos. Indą laikykite, kad laisvai nubėgtų vanduo. Žiemą vazoną perkelkite po stogeliu (sausai) arba apvilkite agroplėvele.
Acena ir jos priežiūra
Laistymas. Acenoms vanduo kertinis tampa tik naujai įsišaknijant, todėl pirmus metus ji laistoma giliai. Pakartotinai laistoma tik kai išdžiūsta viršutinis 3–5 cm sluoksnis, nes acenoms nepatinka labai šlapia, įmirkusi, sunki dirva. Vėliau sausrą pakelia gerai, todėl laistoma tik per ilgas sausras.
Mulčias. Jis reikalingas tam, kad pagerėtų drenažas, todėl mulčią sudaro plonas (0,5–1 cm) mineralinis sluoksnis iš skaldos ar kitokių akmenukų. Organinio mulčio storų sluoksnių reikia vengti, nes jis gali paskatinti kaklelio puvimą.
Tręšimas. Acenas pamaitinti trąšomis galima tik labai lengvai. Perteklinis azotas skurdina spalvas, todėl pavasarį vieną kartą duodama lėtai tirpstančių granulių, kurių NPK 5-7-10. Taip pat galima paberti ploną sluoksnį komposto. Vazonuose auginamas acenas tręškite pusę normos pagal gamintoją kas 6–8 savaites nuo balandžio iki liepos.
Genėjimas. Acenos mėgsta „pabėgti“ iš numatytų ribų, todėl jų kraštus 1-2 kartus per sezoną (pavasarį ir vasaros vidury) apkarpykite. Acenos, paliktos savaime augti toje pačioje vietoje, geba pačios pasisėti todėl norint užkirsti tam kelią, nukirpkite vaisių kamuoliukus su žiedkočiais, kai jie pradeda rausvėti.
Žiemojimas. Kai kurios rūšys žiemą išlieka dekoratyvios ir visžalės per žiemą. Vis dėl to ne temperatūra esti kritiškiausias požymis (dauguma veislių ištveria -20 °C), o perteklinė dirvos drėgmė. Todėl prieš šalčius nuimkite lapų sluoksnį, papildykite žvyro mulčiu, o esant besniegėms žiemoms užmeskite eglišakių/ar agroplėvelę.
Acena ir jos dauginimas
Jei norite acenomis apsisodinti kitas sodo vietas ar pasidalinti su kaimynu, štaikokiais būdais tai galite padaryti. Kero dalijimas yra paprasčiausias būdas, kuris atliekamas kovo–balandžio mėnesiais. Atskiriant dukterines dalis, kiekvienai jai palikite 2–3 akutes.
Norint acenas išsiauginti iš sėklų, laukia lėtas ir kaprizingas procesas. Joms dažnai reikia 4–8 savaičių veikimo šalčio stratifikacijos. Sėklos dygsta netolygiai (2–12 sav.), kurios daiginamos šaltuose rėmeliuose.
Acena: ligos ir kenkėjai
Iš esmės acena neserga sunkiomis ligomis ir jų pasitaiko retai. Vis dėlto yra įrašų, kad miltligė, rūdys ir šaknų puvinys gali jas paveikti bet tai dažniausiai susiję su blogu dirvos drenažu.
Kenkėjai acenai taip pat nėra būdingi. Jų paragauti gali nebent šliužai ir sraigės, kartais amarai, voratinklinės erkės.
Acenos nauda ir kiti įdomumai
Acenos ne tik naudingos dėl grožio, bet ir dėl želdinių pagerinimo kitais tikslais. Žinoma, nuneigti acenų dekoratyvumo, ypač įvairaus tono ir atspalvių lapų, nėra prasmės, nes šie augalai tikari gali užgožti grožiu kitus kiliminius augalus. Taip pat, jų gyvenimo forma kaip kilimą formuojančio augalo itin pagyvina vejas, alpinariumus, pakraščius, net vazonų kompozicijas. Kartais jomis galima pakeisti veją tose vietose, kur sunku šienauti. Želdyne acenų tankus kilimas stelbia piktžoles, todėl reikia mažiau ravėti, o apželdinus šlaitus ar tarp trinkelių, šie objektai apsauugomi nuo erozijos, nes šakniastiebiai tvirtai suriša dirvą.
Acenos žiedai ir vaisiai taip pat turi savo tikslų, pavyzdžiui, smulkūs žiedeliai pritraukia vabzdžius (bites ar smulkias museles). O vaisiai kartais gali būti erzinantys dėl lengvai prikimbančių kabliukų, kurias apsivelia naminių gyvūnų kailiukai ar žmogaus drabužiai.
Acenos Lietuvoje – gana „nekalti“ augalai, tačiau kai kuriose šalyse tam tikros rūšys (tokia kaip Acaena novae-zelandiae) laikomos invazinėmis, nes greitai plinta. Lietuvoje dėl klimato jos paprastai taip agresyviai nesielgia.
Šaltiniai:
- https://www.gardenershq.com/Acaena-New-Zealand-Bur.php
- https://www.shootgardening.com/plants/acaena-microphylla
- https://powo.science.kew.org/taxon/urn:lsid:ipni.org:names:30001386-2
Nuotraukos asociatyvinės © Canva
