Skip to content

Eleboras – nuodinga gėlė, kuri lauke pražys net ir žiemą. Kaip ją auginti?

  • by
Eleboras
Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Eleboras – liaudyje geriau žinomas kaip čėras – tai unikali gėlė, viena iš pirmųjų pavasarį keliančių „galvą“ dar iš po sniego. Kai kurios rūšys žiedais pradžiugina jau žiemos metu, o užsienyje pražysta net ir per Kalėdas, todėl neretai vadinamos „Kalėdų rožėmis“. Ir nuostabiausia tai, kad priežiūros nereikalaujantys eleborai yra vieni iš nedaugelio gėlių, augančių pavėsyje. Tinkamai pasodinta gėlė puoš gėlyną (ar kambarį) net iki 20 metų, minimaliai įsikišant į jos priežiūrą. Eleboro hibridai, geriau nei rūšys, augs, derės, nereikalaus pastangų ir dovanos nuostabius žiedus, o išsirinkti tinkamą tikrai bus iš ko.

Kaip atrodo eleboras?

Eleboras (Helleborus) – daugiametė žolinė 20–60 cm aukščio gėlė, kuri priklauso vėdryninių (Ranunculaceae) šeimai. Jo tamsiai žali lapai kyla ilgais lapkočiais iš pamatų, o forma – plaštakiškai suskaldyta. Lapai gali būti žiemojantys, tada jie atrodo it vaškiniai ir stori, o nežiemojantys lapai – ploni, švelnūs, išlieka dekoratyvūs iki rudens šalnų.

Augalas turi ilgą, tvirtą, sustorėjusią, mažytėmis šaknelėmis apaugusią šaknį. Eleborai Lietuvoje žydi gražiais, taisyklingais žalsvos, gelsvai baltos ar rausvos spalvos žiedais, susitelkusiais į kekes ar išsidėstę pavieniui. Žiedai skleidžiasi vasario–kovo mėnesiais, dažniau balandžio–gegužės, bet pražysta ir gruodį.

Eleborų yra apie 25 rūšys, o gėlynuose labiau paplitę pranašesni hibridai, kurių yra didelė gausybė. Jų tėvynė visai netoli Lietuvos – Pietų Europos, Viduržemio jūros regiono, Vakarų Azijos lapuočiai miškai. Į mūsų šalį šios gėlės yra introdukuotos ir sėkmingai auginamos gėlynuose.

Eleboras

Eleborų rūšys, hibridai ir veislės

Eleborų rūšys retokai auginamos, nes jos gana įnoringos, lėtai augančios, sunkiau įsigyjamos. Verta pasirinkti šių gėlių hibridines veisles, nes jos itin lengvai prižiūrimos.

Baltažiedis eleboras

Baltažiedis eleboras (Helleborus niger) – neaukštas augalas, užauga iki 20–30 cm aukščio. Rūšis pasižymi pavieniais nusvirusiais stambiais žiedais, kurie keičia spalvą – iš pradžių balti, vėliau rausvi, galiausiai žali. Šis eleboras žydi anksti – kovą ar balandį. Pagal lotynišką pavaidinimą ( lot. niger – juodas) užsienyje ši gėlė dar žinoma kaip juodasis eleboras, nes šios rūšies augalo šaknis juodos spalvos. Tačiau yra ir veislė, kurios augalai pasižymi itin tamsiais, juodai purpuriniais ir pilnaviduriais žiedais („Dark and Handsome“ veislė). Dar žinomos populiarios veislės „Garden Queen“ ir „Praecox“, kurių žiedai balti, o lapai tamsiai žali.

Baltažiedis eleboras
Baltažiedis eleboras

Dvokiantysis eleboras

Dvokiantysis eleboras (Helleborus foetidus)iki 50 cm užauganti rūšis visžaliais lapais, panašiais į palmę. Žiedai nusvirę ir primena varpelį, susitelkę į kekę, žaliai purpurinės spalvos ir bekvapiai, žydi pavasarį (balandį–gegužę). Nemalonų kvapą galima pajusti susmulkinus jo lapus. Ši rūšis, priešingai nei kiti eleborai, mėgsta sausas, saulėtas vietas, ypač tinkamas sodinti alpinariumuose.

Dvokiantysis eleboras
Dvokiantysis eleboras

Kaukazinis eleboras

Kaukazinis eleboras (Helleborus orientalis) – visžalių gėlių rūšis užauga iki 40 cm ūgio. Šie eleborai žydi kovo–balandžio mėnesiais įvairių spalvų žiedais. Žinomos labai plačiai ir gausiai tokios veislės ir hibridai: „Double Ellen Green“ – žiedai šviesiai žali, eleboras pilnaviduris; „Double Ellen Pink Spotted“ – žiedai  pilnaviduriais, taškuotais, šviesiai rožiniais tamsiu pakraštėliu žiedais; „Pretty Ellen Purple“ – žiedai tamsūs, purpuriškai raudoni; „Pretty Ellen White“ – baltais žiedais; „Slaty Blue“ – žiedai tamsiai bordo spalvos su melsvu atspalviu.

Kaukazinis eleboras
Kaukazinis eleboras

Korsikos eleboras

Korsikos eleboras (Helleborus lividus ssp. corsicus) – šie visžaliai, iki 60 cm užaugantys eleborai yra stambiausi šios genties atstovai. Jie turi dubens formos šiek tiek nusvirusius stambius žiedus, kurie yra gelsvai žalios spalvos su tamsesniu viduriuku, žydintys pavasarį. Augalas turi stambius, pilkšvai žalius lapus.

Korsikos eleboras
Korsikos eleboras

Rausvasis eleboras

Rausvasis eleboras (Helleborus purpurascens) – gėlės užauga iki 40 cm aukščio. Kaip ir nusako pavadinimas, nedideli žiedai yra rausvos ar purpurinės spalvos, vėliau pažaliuojantys ir žydintys balandį–gegužę.

Rausvasis eleboras
Rausvasis eleboras

Žaliasis eleboras

Žaliasis eleboras (Helleborus viridis) – apie 30 (60) cm aukščio gėlė, kurios dideli žiedai žalios ar gelsvai žalios spalvos, apsupti tamsių lapų. Žiedai žydi vasarį–balandį.

Žaliasis eleboras
Žaliasis eleboras

Rytiniai hibridiniai eleborai

Rytiniai hibridiniai eleborai (Helleborus x hybridus) – tai populiariausi ir lengviausiai auginami eleborai, kurių galima rinktis iš šimtų veislių. Jų žiedai yra baltų, kreminių, rausvų ar rubino atspalvių, žalios, violetinės arba dūminės violetinės spalvos, dažnai su dėmelėmis ar taškeliais. Žiedai išsidėstę pavieniui arba kekėse, žydi kovą–gegužę. Augalai lengvai pasisėja savaime.

Rytiniai hibridiniai eleborai
Rytiniai hibridiniai eleborai

Eleborų auginimas

Vieta. Eleborai auginami pavėsyje ar daliniame pavėsyje, jiems geriausiai tiks vieta po medžiu ar krūmu. Kadangi nusvirę žiedai geriausiai matomi iš apačios, gali būti gera idėja pasodinti gėles ant šlaito ar pakeltos vietos. Vieta turėtų būti pakankamai drėgna, išskyrus dvokiantįjį eleborą, kuris auga sausoje vietoje. Augalai yra ilgaamžiai, tad galima jiems paskirti ilgalaikę vietą, kurioje jie augs iki 20 metų. Eleborus reikėtų apsaugoti nuo stiprių, šaltų vėjų.

Dirvožemis. Eleborams augtireikalinga derlinga, iki 20 cm gylio įdirbta, puri ir laidi vandeniui dirva, kurios pH neutralus ar silpnai šarminis. Dirvožemis – vidutinio sunkumo priemolis.

Sodinimas. Eleborai sodinami dažniausiai pavasarį arba rečiau ankstyvą rudenį. Prieš sodinant eleborus, žemę reikia ir naudinga pagerinti perpuvusiu mėšlu, kompostu, substratu. Iškasama 30 cm gylio ir 30×30 dydžio duobė, į ją pripilama vandens. Sodinukai taip pat gausiai paliejami. Į žemę sodinukas įkasamas tokiame pačiame lygyje, kokiame gėlė augo ir vazone. Tarp augalų paliekami 30–40 cm atstumai.

Auginimas vazone. Jeigu eleborus norite auginti kambaryje, tai jie turėtų būti pasodinti į didelį ir gilų (apie 30 cm gylio) vazoną, pripildytą komposto ir sodo žemės mišinio. Indas su augalais laikomas vėsiai ir drėgnai, apsaugant nuo tiesioginių saulės spindulių.

Eleborai

Eleborų priežiūra

Laistymas. Iš karto pasodinti eleborai laistomi gausiai apie 15–20 dienų. Taip pat vandens nereikėtų pagailėti sausuoju vasaros laikotarpiu. Kitu laikotarpiu ar įsitvirtinus augalams laistymas smarkiai apribojamas.

Mulčiavimas ir tręšimas. Rekomenduojama eleborus kasmet mulčiuoti durpėmis, smulkintais lapais, kompostu. Šios organinės medžiagos papildo dirvą natūraliomis trąšomis, tad papildomai tręšti komercinėmis trąšomis eleborų nebereikia.

Genėjimas. Žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, kai tik pasirodo nauji stiebai, seną ar pažeistą lapiją galima nukirpti iki pat pagrindo.

Peržiemojimas. Žiemai reikia pridengti eglišakėmis arba sausais lapais, o pavasarį pasaugoti nuo kaitrios saulės, nes šioji jiems ypač kenkia.

Eleborų dauginimas

Kero dalijimas. Kero dalijimas atliekamas anksti pavasarį arba ankstyvą rudenį. Dalijamas sveikas, subrendęs (bent penkerių metų amžiaus) augalas. Keras iškasamas su visu šaknies gniužulu, stengiantis nepažeisti šaknų ir padalijama į dvi dalis, naudojantis šakute. Persodinama į šviežiai kompostuotą žemę arba į gero dydžio vazoną.

Sėklomis. Sėklos dygsta sunkiai ir joms reikalinga stratifikacija, tačiau vasarą pačios pasisėjusios sėklos kitą pavasarį jau išdygsta savaime. Eleborų sėklos labai lengvai pasklinda, todėl jų palikuonys gali būti aplinkinių tėvų hibridai.

Birželį surinktos sėklos palaikomos kambario temperatūroje 3 mėn., o rudenį sėjamos į lysvę arba į dėžutę su drėgnu smėliu ir stratifikuojamos. Stratifikacija atliekama laikant dėžutes 2–3 mėnesius sniege (šaldytuve, termostate), o vėliau parnešamos į patalpą. Tada sėklos pradeda dygti po 30–50 dienų. Daigeliai persodinami į vazonėlius ar daigykles, o į nuolatinę vietą – tik po 2–3 metų, nes eleborai lėtai auga. Pirmieji žiedai pasirodys po 4–5 metų ir tada reikėtų stengtis daugiau jų nebepersodinti.

Eleborų priežiūra

Eleborų ligos ir kenkėjai

Eleborai atsparūs ligoms ir kenkėjams, bet gali susirgti antraknoze, pasitaikyti lapų puviniai.

Sraigės ir šliužai nesirenka ką valgyti, todėl gali paragauti ir eleboro, o lapus gali apnikti vabzdžiai. Pastebėjus pažeistus lapus, jie pašalinami, o moliuskai nurenkami.

Eleborų nauda

Dekoratyvumas. Gėlė eleboras gražiai atrodo alpinariumuose, juos galima sodinti ant kapų, kurie pradžiugins žiedais ir žiemą. Dera su kitomis gėlėmis ir labai tinkamos puokštėse.

Eleboras vaistas. Pastaruoju metu eleboruose ištirtas nemažas kiekis veikliųjų junginių, kurie laikomi perspektyviais vaistais nuo įvairių ligų ir sveikatos problemų, pavyzdžiui, vėžio, opų, diabeto, dantų skausmo, egzemos ir artrito. Senovėje žmonės eleboro ekstraktais gydydavo beprotybę, melancholiją, podagrą ir epilepsiją.

Eleborai nuodingi. Kaip ir dauguma vėdryninių augalų, eleborai yra nuodingi. Jie sudėtyje turi protoanemonino arba ranunkulino, kurie yra aitraus skonio ir gali sukelti akių, burnos ir gerklės deginimą, burnos ertmės išopėjimą, gastroenteritą ir kraujosruvas. Dirbant su eleborais būtina mūvėti pirštines ir po darbo kruopščiai nusiplauti rankas.

Rekomenduojamas video

Pasidalinkite su drauge ar draugu:
0 0 balsai
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Inline Feedbacks
Rodyti visus komentarus
0
Norėtųsi Jūsų minčių, pakomentuokitex