Raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugose) yra paplitęs erškėtinių šeimos dekoratyvinis augalas. Natūraliai jis auga Tolimuosiuose Rytuose, Korėjoje, Kinijoje ir Japonijoje. Tai labai atspari šalčiui, ištverminga ir energinga augalų rūšis, todėl ypač vertinga ir vertinama šiauriniuose regionuose. Originali rūšis, taip pat daugelis iš jos išvestų veislių ir hibridų priskiriami parko erškėtrožių kategorijai. Dėl nepretenzingumo ir puikių dekoratyvinių savybių derinio šie augalai labai populiarūs tarp gėlininkų, mėgstančių auginti mažai priežiūros reikalaujančius daugiamečius augalus.
Įsigydami raukšlėtalapį erškėtį nesupainiokite jo su paprastuoju erškėčiu, kuris savo išvaizda niekaip negali prilygti raukšlėtalapiui, tačiau užaugina tokias pat vertingas uogas kaip ir raukšlėtalapis erškėtis.
Kuo ypatingas raukšlėtalapis erškėtis
Gamtoje raukšlėtalapiai erškėčiai dažniausiai aptinkami pakrančių zonose, smėlyje ar žvirgžde, kaip tankūs krūmynai. Yra keletas laukinių ir sodo veislių, taip pat daugybė hibridų, sukurtų kryžminant su rožėmis. Šį erškėtį lengva galima atskirti pagal tik jam būdingus raukšlėtus lapus su įdubusiomis gyslomis. Raukšlėtalapis erškėtis – tai didelis, iki 250 cm aukščio, daug šaknų turintis krūmas, gana agresyviai plintantis į didelius plotus. Šie krūmai paprastai būna gana dideli, iki 22 cm ilgio, su 5-9 blizgančiais lapeliais ant lapkočio. Apatinė lapų pusė pilkai žalsva. Šakos, gausiai apaugusios spygliais, yra dviejų tipų: stiprios, plačios prie pagrindo, o jaunos šakelės šviesiai žalios, tankiai apaugusios plaukeliais, kurios su amžiumi sumedėja ir paruduoja.
Žiediniai pumpurai susiformuoja ir ant naujo augalo, ir ant ankstesnių metų ūglių. Pumpurai išsidėstę pavieniui arba žiedynuose po 3-8. Žiedai kvapūs, 6-10 cm skersmens, paprastos ir didelės formos, žiedlapių skaičius svyruoja nuo 5 iki 150. Dažnai būna ryškiai rožiniai, violetiniai raudoni arba balti. Šio erškėčio žydėjimas užsitęsia visą vasarą, bet puošniausias būna birželio mėnesį.
Vaisiai – apvalios, suplotos, didelės, apie 2,5 cm skersmens, oranžinio atspalvio raudonos arba ryškiai raudonos uogos. Paprastai vaisius šis augalas pradeda vesti, kai krūmas sulaukia trejų metų. Vasaros pabaigoje žydi ne taip gausiai, tačiau vaisiams nokstant gali žydėti iki pat šalnų. Raukšlėtalapis erškėtis yra viena iš atspariausių šalčiui erškėčių rūšių, nėra labai atspari ligoms, bet ištverminga ir nepretenzinga.
Populiariausios raukšlėtalapių erškėčių veislės
„Ritausma“ – tai veislė, išvesta Latvijoje 1971 m. Tik išsiskleidę žiedai švelniai būna rožiniai, vėliau – balti, pilnaviduriai. Lapai raukšlėti, šviesiai žalios spalvos. Pražysta labai anksti – gegužės pabaigoje, kai kiti erškėčiai dar tik krauna pumpurus. Vaisių šis erškėtis nesubrandina. Auga labai lėtai. Krūmas labai dygliuotas, stambiais, tvirtais stiebais, užauga apie 1,5–2 m aukščio. Žydi pakartotinai. Veislė labai atspari šalčiui.
„F. J. Grootendorst“ išvesta 1918 metais. Žiedai sodriai rožinės spalvos, pusiau pilnaviduriai, sutelkti žiedynuose po 5–20. Žiedai nedideli, karpyti. Žydi du kartus per sezoną. Krūmas užauga iki 1–1,2 m aukščio. Veislė atspari grybinėms ligoms.
„Pink Grootendorst“ panaši į „F. J. Grootendorst“, tik šviesesniais rožiniais žiedais.
„Hansa“ veislė, išvesta W. Kordes Söhne rožyne 1993 metais. Žiedai tamsiai raudonos-violetinės spalvos, dideli, pusiau pilnaviduriai, labai kvepia. Lapai tamsiai žalios spalvos, blizgantys. Krūmas tvirtas, tiesus, tankus. Užauga iki 2 m aukščio. Vaisiai apvalūs, ryškiai raudoni.
„Hansaland“ – tai W. Kordes Söhne rožyne išvesta veislė 1993 metais. Žiedai ryškiai raudoni, pusiau pilnaviduriai, sutelkti žiedynuose po 10–20. Žydi gana gausiai iki vėlyvo rudens. Lapai tamsiai žali, blizgūs. Krūmas užauga apie 1,8 m aukščio.
„Robusta“ – veslė, W. Kordes Söhne rožyne išvesta 1979 metais. Žiedai tuščiaviduriai, šviesaus kraujo raudonumo. Lapai tamsiai žali, blizgantys. Krūmas tvirtas, status, 1,5–2 m aukščio, labai šakotas ir itin spygliuotas. Žydi anksti, gausiai ir pakartotinai. Veislė labai atspari šalčiui.
„Rugelda“ – tai W. Kordes Söhne rožyne išvesta 1989 metais. Žiedai citrinos geltonumo su rausvu krašteliu, pilnaviduriai, švelnaus kvapo. Lapai tamsiai žali, blizgantys. Krūmas smarkiai spygliuotas, labai atsparus šalčiui, tinkamas gyvatvorėms. Užauga apie 1,8 m aukščio.
Raukšlėtalapių erškėčių dauginimas
Veiksmingiausias raukšlėtalapių erškėčių dauginimo būdas – sėklos. Jos renkamos vasaros pabaigoje iš nesubrendusių vaisių, kol sėklų apvalkalas išdžiūsta. Sėklos sėjamos rudenį, rugsėjo pabaigoje arba spalio mėnesį, tiesiai į dirvą, padarant specialias vagutes, kurios vėliau užpilamos pjuvenomis arba apdorotu humusu.
Šiuos daugiamečius augalus taip pat galima sėti ir anksti pavasarį į šiltnamį. Pasėtos sėklos uždengiamos stiklo pluošto ar polietileno plėvelės karkasu, kad daigai greičiau išdygtų ir nesušaltų. Kai susiformuoja pirmieji 2-3 lapeliai, daigai persodinami į atskirus vazonėlius, o po to – į žemę.
Sėjant pavasarį sėklas reikia iš anksto apdoroti, t. y. stratifikuoti. Tuo tikslu, sėklos dėžutėse sumaišomos su durpių substratu ir smėliu, po to dedamos į šaldytuvą arba vėsų rūsį. Žiemą periodiškai viskas permaišoma.
Norint išsaugoti motininio augalo savybes, raukšlėtalapį erškėtį galima dauginti dalijant šakniastiebius.
Tinka ir dauginimas auginiais, tačiau ne visos veislės gerai leidžia šaknis, ypač jei sodinamos iš karto į atvirą gruntą. Pavasarį arba rudenį galima pasirinkti tinkamą 25-30 cm aukščio atžalą, aštriu peiliu nupjauti ją nuo pagrindinio stiebo ir pasodinti nedideliu atstumu nuo pagrindinio krūmo. Atžalos priežiūra tokia pati kaip ir pagrindinio krūmo.
Raukšlėtalapių erškėčių persodinimas
Šį augalą reikėtų persodinti pavasarį arba rudens viduryje. Prieš tai paruošiama nauja sodinimo duobutė ir patręšiama žeme. Debesuotą dieną senas krūmas atsargiai iškasamas, erškėčių šaknys ištraukiamos kartu su šaknų kamienu, jei reikia, per ilgos šaknys nupjaunamos ir iš karto pasodinamos į naują vietą. Šaknys užpilamos žemėmis ir visas sodinimo plotas mulčiuojamas.
Erškėčių kaip ir kitų rožių šaknys nepakenčia karščio ir sausros. Jei krūmai persodinami karštu oru, nuo šaknų iškasimo iki pasodinimo naujoje vietoje turi praeiti ne daugiau kaip pusvalandis, kitaip šaknys gali būti pažeistos dėl karščio. Nerekomenduojama persodinti žydinčių krūmų, net jei jiems labai to reikia.
Raukšlėtalapių erškėčių priežiūra
Laistymas. Nors raukšlėtalapiai erškėčiai laikomi palyginti atspariu sausrai sodo augalu, pirmaisiais metais po pasodinimo šiuos erškėčius reikia nuolat ir gausiai laistyti. Antraisiais metais pakanka 2-3 kibirų vandens vienam jaunam, nežydinčiam krūmui ir maždaug 5-6 kibirų žydinčiam krūmui. Iš viso per sezoną šie erškėčiai laistomi 4-5 kartus, tačiau per karščius ir sausras laistymo kartų skaičių galima padidinti.
Tręšimas. Kad augalai sode gerai augtų ir vystytųsi, juos reikia nuolatos tręšti. Erškėčiai ypač mėgsta azoto, taip pat magnio ir geležies trąšas, kurios įterpiamos į dirvožemį. Mineraliniai ir organiniai priedai pridedami etapais, iš pradžių anksti pavasarį, paskui vasaros viduryje ir rudenį. Be azoto, per pirmuosius 3-4 gyvenimo metus vienam krūmui papildomai skiriama 3-4 kg šviežio perdirbto komposto. Raukšlėtalapius erškėčius nuo trečiųjų metų patartina tręšti karbamidu (15 g į 1 m2), o vėliau kas 3 metus pavasarį dirvą praturtinti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.
Genėjimas. Reguliarus genėjimas leidžia auginti gausiai žydinčius augalus. Kad augalas dar geriau žydėtų ir derėtų, reikėtų genėti net ir šių metų ūglius, kurie pasiekia 70 cm ilgį. Vėliau kasmet reikia pašalinti silpnus ar ligotus ūglius. Senus, 4-6 metų amžiaus ūglius būtina patrumpinti, priešingu atveju jie bus mažai produktyvūs.
Derliaus nuėmimas. Šių erškėčių derlius pradedamas nuimti rugpjūčio viduryje ir svarbu šį darbą užbaigti iki pirmųjų šalnų. Atminkite, kad, nepaisant patrauklios išvaizdos ir kvapo, erškėčiai yra dygliuoti, todėl rinkdami uogas, dėvėkite pirštines ir atitinkamus drabužius.
Raukšlėtalapių erškėčių ligos ir kenkėjai
Raukšlėtalapius erškėčius puola daugybė kenkėjų ir erkių, taip pat infekcinių ir grybelinių ligų. Dažni lankytojai yra amarai, cikados, lapsukiai ir rudieji vabalai.
- Su kenkėjais, kurie apgraužia jaunus ūglius, kovojama insekticidais ir pesticidais. Po užkrėstais krūmais esanti dirva kultivuojama, o jau nukentėjusios šakos ir ūgliai nupjaunami ir sudeginami. Profilaktinis apdorojimas specialiais cheminiais preparatais ir liaudiškomis priemonėmis gali šiek tiek padėti kovoti su vikšrais ar miltlige. Radus keletą vikšrų, geriau juos surinkti rankomis. Purškimas dvigubo veikimo insekticidais padės kuriam laikui pašalinti daugelį jų.
- Voratinklinės ir kitos erkių rūšys minta žalių lapų ir ūglių sultimis. Jos taip pat gali pernešti pavojingas virusines ligas. Erkės dažniausiai atsiranda esant karštam ir sausam orui arba nepakankamai laistant. Atsargumo dėlei lapus, ypač apatinę jų pusę, 2-3 kartus per savaitę nupurkškite švariu vėsiu vandeniu. Tačiau jei jos jau pasirodė, jas sunaikinti gali tik stiprūs akaricidai.
- Tokias ligas kaip netikroji miltligė, rūdys ir lapų chlorozė labai ankstyvoje stadijoje galima gydyti muilu ir vario sulfatu. Atsparumą šioms ligoms didina kalio trąšos, tačiau jas reikia naudoti laikantis instrukcijų, kad nesukeltų priešingo efekto.
- Chlorozė ir lapų pageltimas rodo, kad dirvoje trūksta cinko, magnio, kalio ar fosforo, taip pat gali trūkti trąšų arba jos gali būti neveiksmingos.
Tinkamai prižiūrint augalus: laiku laistant, tręšiant tinkamu kiekiu trąšų ir vykdant prevenciją, rizika užsikrėsti bet kokiomis ligomis yra daug mažesnė.
Raukšlėtojo erškėčio nauda
- Daugumos erškėčių veislių, įskaitant raukšlėtąsias, vaisiuose yra labai daug vitamino C (10 kartų daugiau nei citrinose ir kituose citrusiniuose vaisiuose), taip pat kalio, magnio, fosforo, įvairių naudingųjų rūgščių, karotino ir rauginių medžiagų. Kvapnūs šio erškėčio žiedlapiai ir prinokę vaisiai džiovinami ir naudojami uogienėms, sirupams ir kompotams gaminti. Jų taip pat dedama į arbatas, marmeladus, įvairius konditerijos gaminius.
- Šių augalų pumpuruose yra vertingų eterinių aliejų, antocianinų ir glikozidų, organinių junginių ir net vaško. Lyginant su kitais erškėtrožių pumpurais, būtent raukšlėtasis erškėtis turi daugiausiai naudingų medžiagų.
- Vienokia ar kitokia forma šių erškėčių žiedai vartojami kaip galinga priešuždegiminė priemonė. Šio augalo užpilai ir nuovirai rekomenduojami sergant įvairiomis kepenų, inkstų, virškinamojo trakto, širdies ir kraujagyslių ligomis. Dažnai šių erškėčių užpilas vartojamas kaip tonizuojanti priemonė.
- Šį užpilą paruošti labai paprasta. Du valgomuosius šaukštus susmulkintų ir džiovintų vaisių užpilkite 500 ml verdančio vandens į termosą ar kitą indą ir kelias valandas palaikykite uždengtą.
- Raukšlėtųjų erškėčių šaknų ir žiedų antpilas vartojamas kaip tulžį varantis ir karščiavimą mažinantis vaistas. Jis taip pat gerina apetitą ir normalizuoja kraujospūdį, teigiamai veikia kraujagyslių sieneles ir kūno audinius.
Raukšlėtalapis erškėtis kraštovaizdyje
Kraštovaizdžio formavime įvairios raukšlėtojo erškėčio rūšys ir hibridai naudojami kaip gyvatvorės, kartu su kitais spygliuočiais krūmais arba akmenimis. Šie augalai gali būti auginami pavieniui arba grupėmis su kitais augalais ar medžiais. Taip pat šis augalas gali būti labai sėkmingai naudojamas, krantų ar griovių šlaitams sutvirtinti.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.