Pakelkit ranką, kam dar patinka kukmedis – raudonomis uogomis viliojantis visžalis spygliuotis? Dėl nuostabios spyglių tekstūros augalas labai mėgstamas želdiniuose: jis sodinamas kaip akcentas, grupelėmis arba… kaip gyvatvorė! Niekam neįkyrintis krūmas ramiai ir lėtai sau auga sklypo pavėsy, priežiūros neprašo, tai kodėl jo nepasisodinus? Na, nebent gąsdina jo nuodingosios savybės, bet jeigu burnon nekišite jo spyglių, sėklų, žievės ar medienos – daugiau problemų ir nesulauksit. Tai štai jums patarimai, kaip teisingai auginti, prižiūrėti (nors ir minimaliai), pasisodinti ir išsirinkti kukmedžio veislę ar rūšį.
Trumpai apie kukmedžių biologiją
Kukmedis (Taxus) yra visžalis, spygliuotas kukmedinių (Taxaceae) šeimos atstovas, kuris gali užaugti iki 32 m, bet Lietuvoje auginamų rūšių vargiai siekia ir 12 m. Kukmedžio spygliai gana panašūs į kėnio, nes yra plokšti, tamsiai žali iš viršaus ir šviesesni iš apačios, o ant šakelių išsidėsto tankiai dviem eilėmis. Tačiau kukmedį galima atskirti iš rutuliškos lajos, rausvos žievės ir žinoma – raudonų „uogų“.
Pasaulyje identifikuotos 9 kukmedžių rūšys, kurios paplitusios Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostos miškuose. Yra populiacijų, augančių ir atogrąžų aukštikalnėse. Lietuvoje auginamos kelios rūšys kukmedžių ir kelios dešimtys jų veislių. Europinis kukmedis kadaise augo Lietuvos miškuose, tačiau dabar jis laikomas išnykusiu ir želdiniuose auginami atvežtiniai.
Europinis kukmedis ir išvaizdžiosios jo veislės
Europinis kukmedis (Taxus baccata) – dažniausiai tankus krūmas ar neaukštas medis, kuris gali siekti 5–12 m aukštį. Jis būna gausiai šakota, plačia, rutuliška laja, dažnai skėstašakis, todėl lajos skersmuo gali būti iki 9 m. Kamieno žievė rausvai ruda, pleišėjanti išilginėmis juostelėmis. Turi paplokščius 1–3 cm ilgio tamsiai žalius (iš apatinės pusės gelsvai žalios spalvos) blizgius spygliukus, kurie prie šakutės prisisegę 2 eilėmis. Kas jau kas, bet kukmedį nesunku atskirti nuo kitų spygliuočių dėl stipriai pakitusių kankorėžių, primenančių uogas su sėklomis ir raudonu apysėkliu.
Viena iš paminėtinų veislių yra koloninis kukmedis „Fastigiata“, kurio laja siaura, koloniška su aukštyn kylančiomis trumpomis, glaustomis šakelėmis. Kitos populiarios veislės yra „Dovastoniana“ – 3–5 m aukščio ir pločio krūmas horizontaliomis šakomis, „Dovastoni Aurea“ – skėstašakis krūmas su geltonų spyglių viršūnėmis, užauga iki 3–4 m aukščio bei 2–4 m pločio. Panaši į pastarąją yra ir „Semperaurea“ – užauga tik iki 1–1,5 m aukščio. Visai pažeme besišakojanti geltonspyglė veislė yra „Summergold“.
Kiti kukmedžiai: kokios rūšys ir veislės auginamos Lietuvoje?
Be europinio kukmedžio Lietuvoje įvedamos ir kitos rūšys, kurios panašios į minėtąjį. Jie pritaikomi ir naudojami tokiems patiems tikslams, kaip ir europinis.
Dygusis kukmedis
Dygusis kukmedis (Taxus cuspidata) – iš Kinijos, Korėjos ir Japonijos kilęs ir panašus į europinį kukmedį medis ar krūmas, kuris užauga iki 10–18 m. Jis atsparesnis šalčiams. Veislės „Nana“, „Stricta“.
Tarpinis kukmedis
Tarpinis kukmedis (Taxus x media) – krūmo pavidalo hibridas iš europinio ir dygiojo kukmedžių, užaugantis iki 1,5–3 m aukščio. Populiariausios veislės yra „Hicksii“, „Nidiformis“, „Farmen“, „Hillii“.
Kukmedžio auginimas
Vieta. Kukmedžiai nepakenčia visiškos saulėkaitos ir sausų vietų, todėl juos geriausia auginti daliniame saulės apšvietime ir paunksmėje. Nors pastebėta, kad saulėtoje vietoje jie auga gražesni. Juos galima sodinti miestuose, nes yra gana atsparūs taršai (ne taip kaip dauguma spygliuočių). Būtų gerai kukmedžius apsaugoti nuo vėjų, nes žiemą dėl jų gali stiprokai apšalti, todėl galima juos sodinti šiaurinėje sklypo pusėje. Jie gali augti pavieniui, grupėmis ar sudaryti gyvatvores, žaliąsias sienas.
Dirvožemis. Kukmedžiai geriausiai auga drėgname, gerai laidžiame, derlingame, vidutiniškai sunkiame (netgi molingame) dirvožemyje. Tinka kiek kalkingas dirvos pH, bet toleruoja ir nežymiai rūgštesnius (pH 5,0–8,0).
Auginimas vazone. Tikrai yra daugybė žemaūgių veislių, kurias galima auginti vazone lauke. Tokiems augalams reikės palaikyti pastovią dirvos drėgmę, dažnesnį tręšimą, o žiemai pernešti į pavėsį. Po kelerių metų jį reikėtų pasodinti į dirvą.
Sodinimas. Kukmedį geriausia sodinti rudenį (spalio pabaigoje–gruodžio viduryje) arba pavasarį (kovo mėn.). Prieš sodindami kukmedį paruoškite ir išpurenkite dirvą, įkasdami gerai supuvusio sodo komposto arba mėšlo. Iškaskite bent 15 cm gilesnę ir dvigubai platesnę duobę, negu baigiasi kukmedžio šaknys, o įsodinus augalą – užkaskite ir palaistykite.
Kaip prižiūrėti kukmedį?
Laistymas. Optimaliam kukmedžio augimui reikia užtikrinti pakankamą dirvos drėgnumą. Per daug sausose ar įmirkusiose dirvose kukmedis sunkiai augs ir kentės nuo grybinių ligų. Pirmus metus po pasodinimo, kukmedį reikėtų laistyti kartą per savaitę, palaikant tolygiai drėgną dirvą. Vėliau kas savaitę laistoma tik sausringuoju periodu.
Mulčiavimas. Pavasarį ar rudenį neliečiant kamieno (paliekant bent 10 cm tarpą) plačiai aplink medį mulčiuokite dirvą 1 cm storio komposto sluoksniu. Taip išvengsite piktžolių ir papildomai pamaitinsite augalą.
Tręšimas. Tręškite kukmedį ankstyvą pavasarį, praėjus vieneriems metams po pasodinimo, naudojant granuliuotas, daug azoto turinčias trąšas. Jas įterpkite į dirvožemį maždaug 30 cm atstumu nuo kamieno iki linijos, sulig baigiasi medžio laja. Trąšų norma nurodoma instrukcijoje, tačiau geriau tręšti šiek tiek mažiau.
Genėjimas. Kadangi krūmas auga lėtai, tai ir vargti dėl genėjimo nereikės, todėl kasmet genėti kukmedžio nebūtina. Tačiau dažnesnis genėjimas gali būti naudingas, norint paskatinanti vešlų augimą. Genėkite kukmedį anksti pavasarį, kol dar nesužaliavo nauji ūgliai. Taip pat, be jokių kalbų pašalinkite negyvas, pažeistas ar ligotas šakas. Jeigu auginate pavienius medžius, kukmedis gali būti apkarpytas ir suformuotas kaip topiaras, o peraugusį kukmedį galima atjauninti.
Peržiemojimas. Kukmedžiai pakankamai atsparūs šalčiams, tačiau gresiant ekstremalioms šalčio temperatūroms gali pašalti. Rudenį iki pat šalčių kukmedžius reikėtų gausiai laistyti, kad ištvertų šalčius ir nudegimus nuo žiemos saulės.
Kaip dauginti kukmedį?
Sėklomis. Kukmedis iš sėklų auga sunkiai, sudygsta kartais tik antrais metais, todėl dažniau dauginamas vegetatyviškai. Sėklas reikia pasėti į vazoną su žemėmis ir laikyti šaldytuve nuo 10 mėnesių iki kelių metų, kol išlenda daigai. Vėliau daigais rūpinamasi kaip įprastai.
Auginiais. Šis būdas greitesnis, nei auginant iš sėklų, tačiau vis tiek reikalauja laiko. Vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje nuo kukmedžio atpjaukite 10–15 cm ilgio pusiau sumedėjusio ūglio. Pjūvio vietą pamirkykite į įsišaknijimo miltelius ir įsodinkite į vazoną, pripildytą drėgno smėlio. Kol susiformuos šaknys, dirvą laikykite drėgną, o vazonėlį perkelkite į saulės apšviestą, šiltą vietą. Po kelių savaičių, įsišaknijusius auginius persodinkite į vazonėlius su žemėmis ir palaistykite juos. Leiskite mažiems augalams augti vazonuose, kol jie bus pakankamai dideli ir pavasarį (tai gali užtrukti kelis sezonus) bus galima persodinti į žemę.
Kukmedis gyvatvorėms – džiaugsitės pasisodinę
Jeigu sugalvosite gyvatvorę pasisodinti iš kukmedžių, gailėtis neteks. Šie augalai gali pakęsti įvairias auginimo sąlygas, lėtai auga, ilgai išlaiko savo formą, gali augti net visiškai saulės negaunančioje vietoje, labai pakantūs karpymams, lengvai prižiūrimi ir yra ilgaamžiai.
Gyvatvorėms tinka visų rūšių ir veislių kukmedžiai. Sodinukams pasirinkite kukmedžius atviromis šaknimis ir ne aukštesnius nei 60 cm. Sodinukus sodinkite į dvigubai platesnes ir šiek tiek gilesnes duobes, o tarp medelių palikite 60 cm atstumus. Į duobę įstatytus medelius standžiai užkaskite, palaistykite ir nestipriai apkarpykite šonus, kad jau pradėtų formuoti tankią, vertikalią gyvatvorę. Vėliau tokią gyvatvorę genėkite kartą per metus (vasarą arba ankstyvą rudenį), o formalioms gyvatvorėms gali tekti genėti ir dažniau.
Kukmedžių ligos ir kenkėjai
Kukmedžiai itin retai serga grybinėmis ligomis, o jeigu jos pasitaiko, vadinasi, nėra užtikrinamas drenažas ir augalas mirksta vandenyje. Tuomet krūmas gali užsikrėsti fitoftora ir žūti.
Kartais kukmedžius pažeidžia kenkėjai, todėl jie tampa skydamarių, miltuotųjų skydamarių, voratinklinių erkių aukomis. Dėl jų žalos pradeda byrėti spygliai, geltonuoti ir nudžiūti šakos, prasiveria kelias atsirasti pelėsiams.
Ar kukmedis nuodingas?
Su kukmedžiu reikia elgtis atsargiai ir atsakingai, nes visos augalo dalys, išskyrus sėklos apysėklį (raudoną minkštimą), yra nuodingos. Kukmedyje galite rasti nuodo taksino, kuris stipriai kenkia, jeigu yra nuryjamas ar įkvepiamos medienos dulkės (pavyzdžiui, lentpjūvėse). Toksinas sukelia viduriavimą, vėmimą, pilvo dieglius, sąmonės netekimą, kvėpavimo paralyžių, galiausiai mirtį. Negana to, jis nuodingas ne tik žmonėms – bėdų gali prisidaryti šunys, katės, arkliai ir kiti gyvūnai.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/kukmedis/
https://www.rhs.org.uk/plants/yew/growing-guide
https://www.thespruce.com/japanese-yews-and-english-yew-bushes-2132068
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.