Koloninės obelys, kaip ir visos kitos obelų rūšys, yra daugiamečiai augalai, todėl norint džiaugtis tiek sveiku medžiu, tiek skaniais vaisiais, reikalinga tam tikra priežiūra, o dauguma veislių reikalauja savitos priežiūros. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kad jūsų auginamos obelys taptų ne tik gausus maisto šaltiniu, bet pasižymėtų ir gera „savijauta“?
Kodėl koloninės obelys tokios ypatingos?
Koloninės obelys – tokia obelų forma, kuomet vaismedis auga siauru vertikaliu “stulpu” aukštyn, praktiškai nesišakodamas. Dideli, labai skanūs vaisiai auga ant trumpų vaisinių šakelių, beveik prie pat kamieno. Pasaulyje tai viena populiariausių obelų formų, nes vaismedžiai labai kompaktiški, juos galima auginti vazonuose, iš jų formuoti gyvatvores ir gali būti puikiu urbanistinio sodo akcentu. Obelys užauga iki 2,5-3 metrų aukščio, greitai pradeda vesti derlių, pasižymi nesudėtinga priežiūra ir pakankamu atsparumu ligoms. Gali apsunkinti mintis, kad gausesniam derliui gauti koloninių obelų reikia sodinti mažiausiai dvi skirtingas rūšis, bet tai lengvai įgyvendinama, nes jos užima labai nedaug vietos.
Vieta obelų auginimui
Aukštaūgių obelų vainikas gali užimti labai didelį plotą sode, todėl reikia atsižvelgti į tinkamos erdvės galimybes vaismedžiui. Labai didelėms sodo teritorijoms galima rinktis iš aukštaūgių ar vidutinio augumo obelų veislių, mažiems sodams – iš pusiau žemaūgių ar žemaūgių, terasoms arba itin mažoms erdvėms įmanomas nykštukinių obelų auginimas vazone arba koloninės formos. Dėl mažos erdvės poreikio koloninės obelys pasižymi dideliu pranašumu.
Visų veislių obelys gerai auga ir dera šiltoje, saulės apšviestoje, nestipriai vėjo užpučiamoje vietoje. Dirva turi būti gerai patręšta, pakankamai drenuota, puri, sudaryta iš priesmėlio, lengvo ar vidutinio priemolio. Tinkamiausias dirvos pH yra 5-6, bet auga ir 4,5 ar 7 pH. Obelys nemėgsta aukšto (esančio 1-2 m gylyje) gruntinio vandens lygio, todėl tokioms vietoms reikalingas drenažas. Nepatariama sodinti jaunų obelaičių senų vietoje dėl gentinio dirvos nualinimo.
Koloninių obelų auginimas vazone
Norint sodinti kolonines obelis vazone, reikia atsižvelgti, kad vazonai būtų su drenažo anga dugne, vazono plotis turėtų būti maždaug dvigubai didesnis už augalo šaknų sistemos tūrį. Reikėtų pasirinkti didelius, sunkius (geriausiai keraminius) vazonus, nes juose obelys augs stabiliai, ne taip greitai išdžius dirvožemis. Vazonui užpildyti naudojamas purus, lengvesnės sudėties, drenuojantis, kokybiškas dirvožemio mišinys. Toks vazonas su medeliu pastatomas bet kurioje patogesnėje saulėtoje, nestipriai vėjo prapučiamoje vietoje. Koloninių obelų sodinimas į vazonus yra labai paprastas. Į vazono dugną įberiama šiek tiek žemių, tada įdedamas medelis ir vazonas pripildomas likusiu grunto kiekiu tiek, kad nuo jo krašto iki žemės viršaus liktų 5 cm tarpas. Įsitikinkite, kad skiepo vieta yra gerokai virš žemės. Persodinti į kitą didesnį vazoną kolonines obelis reikėtų kas 2-3 metus ir tai galima atlikti bet kuriuo metų laiku.
Koloninės obelys vazonuose žiemą gali nušalti, kai greitai pasikeičia temperatūra (pvz., kai saulė įšildo vazoną, o paskui jis greitai atšąla), todėl vazoną reikia gerai izoliuoti prieš žiemą. Vazonus su vaizmedžiu galima perkelti žiemoti į garažą ar rūsį, kur nėra didelio šalčio įtakos, tačiau temperatūra turi reguliariai nukristi žemiau 7 °C, nes obelims reikia tam tikro žiemos ramybės periodo.
Kaip išsirinkti obels sodinukus?
Sodinukai pagal kokybę skirstomi į kategorijas: superelitas (SE), elitas (E), sertifikuoti pirmos reprodukcijos sodmenys (R1), sertifikuoti antros reprodukcijos sodmenys (R2). Norint įsigyti obels sodinukus, reikia atsižvelgti, kad sodinukai būtų gerai išsivystę, nepažeisti, nepašalę su gerai išsivysčiusia šaknų sistema, ne trumpesnėmis negu 25 cm šaknimis. Sodinuko aukštis turėtų būti bent 120 cm, kamieno storis bent 1,2 cm, o labiau šakoti medeliai yra geriau. Geriausiai auga ir būna sveikesni tie sodinukai, kurie iškasti vėlai rudenį ir šaltai palaikyti per žiemą.
Obelų sodinimas
Geriausiai obelaites sodinti rudens viduryje (spalio mėn.) likus mėnesiui iki šalnų, bet tinkamas ir ankstyvas pavasaris prieš pumpurų brinkimą. Prieš sodinimą obelaičių šaknis rekomenduojama pamirkyti į mėšlo ir molio masę. Tinkamiausia sodinti jau į iš anksto (bent 2-4 savaitės prieš sodinimą) paruoštą ir patręštą vietą. Sodinant medelį būtina atkreipti dėmesį, kad skiepo vieta būtų 8-10 cm virš dirvos paviršiaus. Aukštaūgės obelys sodinamos į 80 cm, o koloninės obelys į 60 cm skersmens ir 60-100 cm gylio duobę, 3-5 metrų atstumu nuo kito vaismedžio. Pasodinus medelį, jį reikia gausiai palaistyti.
Pomedžio mulčiavimas
Daugelis obelų, ypač žemaūgių, koloninių ir nykštukinių, nemėgsta piktžolių draugijos, tad jas reikia šalinti bei mulčiuoti dirvą. Mulčiui galima panaudoti mėšlą, durpes, pjuvenas, medžio žieves, šiaudus ar uždengiant plėvele. Mulčią kas 1-2 metus reikia atnaujinti. Būtinas mulčiavimas ką tik pasodintoms ir vazone auginamoms obelaitėms.
Obelų laistymas
Lietuvoje obelų laistyti praktiškai nereikia. Papildomas laistymas reikalingas užsitęsus vasaros sausroms arba jeigu dirva per daug laidi vandeniui, t. y. sudaryta iš lengvo smėlio. Gausiai laistomos iš karto pasodintos obelaitės.
Koloninės obelys laistomos dažniau, nes jų šaknys yra labai arti paviršiaus. Laistyti reikia tada, kai viršutinis 5 cm dirvožemio sluoksnis būna sausas. Vazone auginamos koloninės obelys laistomos dar dažniau, nes vazone vanduo greitai nusidrenuoja ir išgaruoja.
Obelų tręšimas
Svarbu tinkamai įtręšti dirvą prieš sodinant obelis. Obelys tręšiamos atsižvelgiant į dirvos turtingumą. Tinka ne tik mineralinės, bet pageidaujamos ir organinės trąšos. Jei dirva gerai įtręšta, pasodinus medelį pirmais metais jo tręšti nebereikia. Svarbiausias elementas medžiui augti yra azotas, todėl pirmus 4 metus būtina papildomai tręšti jo turinčiomis trąšomis. Vėliau reikalingos fosforo ir kalio trąšos. Ankstyvą pavasarį prieš vegetaciją tręšiama daug azoto turinčiomis medžiagomis, savaitę iki žydėjimo ir 2 savaitės po žydėjimo – fosforo, azoto ir kalio kompleksu, bei rudenį – kalio ir fosforo turinčiomis medžiagomis. Vaismedžiai tręšiami optimaliomis azoto (90 kg/ha), fosforo ir kalio (120 kg/ha) normomis, arba organinių ir mineralinių trąšų mišiniais, tačiau tikslią trąšų koncentraciją ir poreikį geriausia nustatyti ištiriant lapus.
Obelų kamienų balinimas
Kamienų tepimas kalkių mišiniu labai naudingas vaismedžiams. Kalkių sluoksnis apsaugo medžio kamieną nuo saulės poveikio ramybės periodu, žievę nuo didelių temperatūros svyravimų bei įvairių kenkėjų ir grybinių ligų. Balinti reikėtų žiemą – anksti pavasarį, o dar geriau – vėlų rudenį ir pakartoti pavasarį.
Obelų atramos ir šakų atlenkimas
Paremti reikia žemaūges, nykštukines, kolonines veisles įkalant atraminį kuolą ir obelis prie jo pririšant medžiaginiu raiščiu. Atrama reikalinga, nes jų šaknys yra arti paviršiaus, o šakos gana silpnos. Taip pat, norint suformuoti gyvatvorę iš obelų, atlenktos šakos parišamos ant skersai ištemptų vielų. Kai sulaukiama derliaus, paramstomos ir pavienės šakos, nes dėl vaisių gausos jos linksta ir gali lūžti.
Jaunų medelių lajai formuoti ir didesniam derliui gauti reikalinga šakas atlenkti į kuo gulstesnę padėtį. Kai kurios obelų veislės (pavyzdžiui, „Beržininkų ananasas“, „Alva“, „Melrose“, „Gloster“) pasižymi stipriu augumu ir šakų stiebimusi aukštyn, todėl tokias šakeles reikėtų atlenkti, panaudojant skalbinių segtukus. Geriausiai tai atlikti gegužės mėnesį.
Obelų genėjimas – svarbiausi principai
Tai vienas iš svarbesnių obels priežiūros procesų. Neprižiūrėta obelis užaugina daug papildomų šakų, kurios eikvoja medžio energiją ir veda mažiau ar mažesnio dydžio vaisius. Genėjimu užtikrinamas saulės šviesos kiekis visoms šakoms, atjauninamas augalas, paskatinamas naujų šakelių augimas, formuojama laja.
- Visada reikia išpjauti sudžiūvusias, pažeistas, sergančias, nušalusias šakas. Pašalinamos vertikalios aukštyn augančios, susipynusios ir viena į kitą besitrinančios šakos. Šoninės šakos formuojamos kiek įmanoma gulstesnės (horizontaliai), nes tokia padėtis geriausia vaisiams augti. Siekiant atjauninti medį, išpjaunamos senos šakos.
- Trumpinant šakeles, stengiamasi palikti kuo mažiau žaizdos ploto, todėl kerpama ar pjaunama stačiu kampu šakos skerspjūviui (o ne įstrižai). Jeigu patrumpinama šakelė, ji kerpama ties pumpuru paliekant 5 mm, o šalinant šakas prie kamieno – nepaliekami kelmeliai, nes žaizdai reikia užsitraukti. Naudojami atitinkami įrankiai skirtingo storio šakoms: plonoms šakelėms trumpinti ar pašalinti naudojamos sekatorinės žirklės, storoms – pjūkleliai, peiliai.
- Su genėjimo intensyvumu negalima persistengti, nes tai sukelia stresą vaismedžiui. Vienu kartu galima išgenėti daugiausiai 1/3 viso augalo tūrio. Svarbu visas pjovimo žaizdas tuojau pat užtepti sodo tepalu ir/arba medį nupurkšti vario sulfato ir karbamido tirpalu, kad būtų išvengta ligų užkrato.
Koloninėms obelims genėjimo praktiškai nereikia. Genima tik iš pradžių, kol medelis jaunas ir dar formuojamas, paliekant pagrindinį kamieną, o šonines šakas trumpinant iki trijų pumpurų.
Obelų genėjimo laikas
Obelis galima genėti visus metus, bet dažniausiai skiriami trys genėjimo laikotarpiai:
- Obelys genimos ramybės metu žiemą ir pavasarį iki jų žydėjimo pabaigos. Tuo metu apgenėtoms obelims paskatinamas naujų šakelių augimas, vešėjimas.
- Kitas genėjimo laikotarpis yra vasaros pradžioje. Atliekamas šoninių ūglių pinciravimas, patrumpinamos viršūnės, išlaužiami vertikaliai augantys ūgliai. Šiuo laikotarpiu, esant reikalui, genimos ir koloninės obelys.
- Trečias genėjimo etapas – prieš derliaus nuėmimą. Likus 3-4 savaitėms iki obuolių skynimo, efektyvu pašalinti nereikalingus ūglius, suteikiant daugiau saulės šviesos vaisiams nokti.
Obuolių derliaus nuėmimas
Obuolių derlių geriausia nuimti juos nuskynus, o ne surenkant krituolius. Nukritę vaisiai apsidaužo, dėl to greičiau genda. Obuoliai pasižymi skynimo branda ir vartojimo branda – tai laikotarpiai, kada vaisius galima nuskinti ir kada juos galima vartoti. Pavėluotai nuskinti obuoliai greitai pernoksta, o per anksti nuskinti – būna neskanūs. Vasarinių veislių obuolių skynimo ir vartojimo branda sutampa, todėl juos galima skinti, kai krinta pirmieji sveiki vaisiai. Rudeninių ir žieminių veislių vaisių skynimo branda sutampa su pirmųjų sveikų vaisių kritimu. Šiek tiek anksčiau nuskinti rudeniniai ir žieminiai obuoliai būna mažesni, žalsvi, neskanūs, laikomi vysta. Pavėluotai nuskinti būna gražesni, skanesni, bet greičiau pernoksta. Šalnos (iki -5 °C) nepakenkia obuoliams. Pašalę vaisiai vertės nepraranda ir gali ilgai laikytis, tačiau obuolius skinti galima tik jiems atšilus.
Obuolių sandėliavimas
Nuskintų vaisių negalima trankyti ar žaloti, vaiskočius būtina palikti. Nuskintus obuolius reikia per 2-3 val. atvėsinti iki laikymo temperatūros, geriausiai iki 3-5 °C. Jeigu nuskinti obuoliai palaikomi šiltai lauke visą dieną, jie trumpiau laikosi 2-3 savaitėmis.
Vaisiai sudedami į sausas ir švarias medines, kartonines dėžes su ventiliacinėmis angomis ar sudėti į padėklus, stelažus. Vaisius reikėtų sudėti vienu sluoksniu, kad nesiliestų vienas su kitu (kaip būna sudėti kiaušiniai dėžutėse). Sandėliavimui tinka garažas, palėpė ar rūsys, kur idealiausiais santykinis oro drėgnis yra 90-95 %. Patalpa turi būti vėsi, tamsi, gerai ventiliuojama. Negalima rudeninių obuolių laikyti kartu su žieminiais, nes rudeniniai obuoliai išskiria daugiau etileno ir nokina žieminius obuolius, taip sutrumpinant jų laikymosi trukmę. Jeigu įmanoma, vaisiai sudedami pagal veisles. Negalima kartu su obuoliais laikyti kriaušių, taip pat nepatartina sandėliuoti šalia svogūnų, cidonijų.
Vasariniai obuoliai vartojami iš karto, bet galima juos išlaikyti apie 2-3 savaites. Rudeninius obuolius galima išlaikyti apie 4-6 savaites, o žieminius – iki kelių mėnesių.
Šaltiniai:
https://www.sblaime.lt/wp-content/uploads/2016/03/VPranckietis-Sodininkyste.pdf
https://www.lammc.lt/data/public/uploads/2020/05/ikok_gaires_obelys-1.pdf
https://www.rhs.org.uk/fruit/fruit-trees/storing
https://www.fast-growing-trees.com/pages/columnar-apple-tree-care
https://www.gardeningtheme.com/theme/how-to-choose-and-grow-columnar-fruit-trees
Uselis N. Žemaūgės obelys. „Ūkininko patarėjo“ knygynėlis, 1997, Kaunas.
Tuinyla V., Lukoševičius A., Bandaravičius A. Lietuvos pomologija. Obelys ir kriaušės. Atlasas. Vilnius: „Mokslas“ leidykla, 1990.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
