Amarilis – viena tų gėlių, kuri atrodo lengvai suprantama. Dideli žiedai, ryškios spalvos, „kalėdinis stebuklas ant palangės“. Tačiau istorija, slypinti už šio augalo, tokia keista, tokia vingiuota ir tokia pritvinkusi senovės ritualų, kad dauguma žmonių net nenutuokia, kokią paslaptį augina savo namuose. Amarilis – tai ne tik dekoratyvi svogūninė gėlė. Tai augalas, šimtmečius lydėtas prietarų, baimių ir stebinančio mokslinio paradokso.
Mergaitė, badžiusi save iš meilės
Pradėkime nuo pradžių – nuo žmogiškos istorijos, kuri slepiasi už augalo pavadinimo. Graikų mitologijoje Amarilis buvo kukli piemenaitė, pamilusi gražiausią piemenį Alteo – vyrą, turintį Heraklio jėgą ir Apolono grožį. Bet Alteo meilė priklausė tik gėlėms. Jis atvirai pareiškė, kad įsimylės tik tą merginą, kuri atneš jam niekada nematytą gėlę.
Nusiminusi Amarilis nukeliavo į Delfų orakulą. Pranašė davė jai auksinę strėlę ir nurodė: kiekvieną naktį 30 dienų iš eilės durk sau į širdį šia strėle, o kraujas tegu byra kelyje į Alteo namus. Amarilis pakluso. Naktis po nakties ji perverdavo savo širdį ir eidavo krauju aptaškytu taku. Alteo neatidarė durų. Nei pirmą naktį, nei dešimtą.
Tačiau trisdešimtą naktį stebuklas įvyko. Ten, kur lašėjo Amarilio kraujas, išaugo ryškiai raudona, neregėta gėlė – didinga, liepsnojanti, tartum jos pačios širdis būtų virtusi žiedu. Alteo pagaliau atidarė duris. Jis pamatė vargingą merginą ir nuostabią gėlę. Ir įsimylėjo. Gėlę jis pavadino jos vardu – Amarilis, iš graikų kalbos „amarýssō“ – „spindėti, žibėti“.
Tai labai graži istorija. Bet ji yra ir siaubingai tamsi – pasakojimas apie moters aukojimąsi dėl vyro dėmesio, apie savižalą kaip meilės įrodymo būdą.
Amarilis ir meilenis – dvi gentys, viena painiava
Toliau prasideda dar viena painiava, kuri glumina net patyrusius sodininkus. Lietuvoje žinome du labai panašius augalus:
- Amarilis (Amaryllis belladonna) – tikrasis amarilis, kilęs iš Pietų Afrikos, žydintis rudenį ir turintis ypatingą savybę – jis žydi visiškai be lapų. Vasarą jis atrodo kaip paprastas nuogas svogūnas, iš kurio niekas neauga – lyg miręs. Bet rugsėjį ar spalį iš to „nieko“ staiga iššauna 50 centimetrų aukščio stiebas su milžiniškais žiedais. Lapai išauga tik augalui nužydėjus, žiemą.
- Meilenis (Hippeastrum) – augalas iš Pietų Amerikos, kuris dažniausiai ir parduodamas kaip „kalėdinis amarilis“. Jis žydi žiemą ir pavasarį, žydėjimo metu turi lapus ir yra tas pats augalas, kurį milijonai žmonių perka prekybos centruose per Kalėdas.
Kaip nutiko ši painiava? Viskas prasidėjo XVIII amžiuje, kai botanikas Carlas Linnaeus aprašė augalą kaip „Amaryllis“. Problema ta, kad Linėjaus herbariume buvo tiek Pietų Afrikos, tiek Pietų Amerikos augalų pavyzdžių, ir šiandien niekas tiksliai nežino, kurį jis turėjo omenyje.
Rekomenduojamas video
XIX amžiuje anglų botanikas kunigas Williamas Herbertas suprato, kad čia dvi visiškai skirtingos gentys. Jis atskyrė pietų amerikiečius augalus ir suteikė jiems naują vardą – Hippeastrum (meilenis), iš graikų kalbos „hippeus“ (raitelis) + „astron“ (žvaigždė) = „raitelio žvaigždė“. Bet iki tol Pietų Amerikos augalai jau dešimtmečius buvo parduodami kaip „amariliai“. Ir niekas nenorėjo keisti pavadinimo.
Tik 1987 metais Tarptautiniame Botanikos Kongrese buvo priimtas galutinis sprendimas. Bet prekyboje? Vis tiek abu augalai dažnai vadinami „amariliu“. Taigi tikrasis amarilis – Pietų Afrikos rudens žiedas, o tas, kurį matote per Kalėdas – greičiausiai meilenis.
Gėlė, išpranašavusi mirtį: beveik pamiršta Kalahario legenda
Pietų Afrikos sanų genties pasakojimuose egzistuoja keista istorija apie didžiulius amarilio žiedus, kurie kasmet iškyla iš sausos žemės lyg kokie švytintys ženklai iš pomirtinio pasaulio. Pasak legendos, amarilio žiedai buvo sielų balsai, pasirodantys tik toms bendruomenėms, kurios ką tik neteko žmogaus.
Senoliai tikėjo: jei amarilis pražysta netikėtai anksti, tai ženklas, kad mirusiojo dvasia nerami. Jei žiedas išsiskleidžia lėtai ir netolygiai – vadinasi, žmogaus mirtis buvusi sunki, o šeimą lydės nesantaika. O ryškiai žydintis amarilis reiškė, kad mirusysis priimtas į protėvių gretas ir greit atneš laimę likusiems.
Keisčiausia tai, kad šios legendos atsirado dar prieš europiečiams apskritai sužinant apie šį augalą – vadinasi, amarilis jau tada buvo laikomas „slenksčio tarp dviejų pasaulių“ žiedu.
Botanikus iki šiol gluminantis reiškinys – amarilis žydi „iš niekur“
Tikrasis amarilis (Amaryllis belladonna) turi savybę, kuri mokslininkus verčia kraipyti galvas jau daugiau nei šimtmetį – jis žydi visiškai be lapų. Žiedas, atrodo, atsiranda „iš niekur“, o lapai susiformuoja tik augalui nužydėjus. Tai toks atvirkščias, prieštaraujantis logikai gyvenimo ciklas, kad daugelis Pietų Afrikos genčių jį laikė augalu, kuris „nepriklauso šiam pasauliui“.
Europoje šis reiškinys buvo pavadintas „botanine mįsle“, o XIX a. botanikai diskutavo, ar amarilis išvis gali būti laikomas „normaliu“ augalu. Jis atrodo lyg demonstruojantis kažkokią kitą, mums nesuprantamą biologinę logiką – tarsi gyventų savo atskirą, amžiną gyvenimą tarp sezonų.
Amarilio triukšmo paslaptis
Tai vienas rečiausių, mažiausiai žinomų faktų apie amarilį. 1816 m. botanikos sodų prižiūrėtojai Londone fiksavo neįprastą reiškinį – kai amarilio žiedai vėrėsi nuo pumpuro į pilnai išsiskleidusį žiedą, jie skleidė plonytį, vos girdimą spragsėjimą. Laikraščiai net spausdino antraštes apie „gėlę, kuri dainuoja“.
Šiandien mokslininkai spėja, kad garsą galėjo sukelti staigiai trūkinėjančios ląstelių sienelės, kai audinys sparčiai plečiasi. Tačiau to fenomeno ilgą laiką niekas rimtai netyrinėjo, nes jis pasirodydavo itin retai. Iki šiol nėra iki galo aišku, ar tai tik fizikinė anomalija, ar kažkas unikaliai susiję su amarilio struktūra.
Amarilis, nuodingos strėlės ir gailestingumas
Kalahario medžiotojai žinojo: amarilio svogūnėliuose slypi mirtini alkaloidai. Bet jie šių nuodų nenaudojo taip, kaip būtų galima tikėtis – ne strėlėms, ne medžiojamiems gyvūnams apsvaiginti. Jie amarilį naudojo tam, ko neprašytų nė vienas šiuolaikinis žmogus: užmigdyti nepagydomus genties narius, kad šie iškeliautų į protėvių pasaulį be skausmo.
Šis ritualas buvo atliekamas tada, kai žmogus nebegalėdavo judėti, o skausmas peržengdavo visas kentėjimo ribas. Šaknies nuoviras, maišomas su kitais augalais, sukeldavo gilų sąmonės praradimą ir mirtį be kančios.
Tai siaubingai liūdnas, bet kartu istoriškai labai svarbus amarilio vaidmuo – augalas, balansavęs ant moralės ribos, tapęs paskutine dovana kenčiančiam žmogui.
Ar amarilis iš tikrųjų gali sukelti haliucinacijas?
Šis klausimas ilgai sklandė tarp etnobotanikų. Kai kurios Afrikos gentys teigė, kad amarilio šaknys gali sukelti „sielos keliones“ – vizijas, kuriose žmonės matydavo protėvių dvasių pasaulį.
Šiuolaikinė chemija patvirtino, kad tam yra realus pagrindas. Amarilio šaknyse yra likorino ir kitų alkaloidų – junginių, kurie esant tam tikroms dozėms sukelia:
- intensyvų šilumos pojūtį;
- sapnus primenančias regėjimo iliuzijas;
- laiko pojūčio išnykimą.
Nenuostabu, kad ankstyvosios Afrikos kultūros manė, jog amarilis „atidaro duris į kitą pusę“.
Gėlė, išgelbėjusi nuo bado
Amarilio svogūnėliai XIX a. Pietų Afrikoje kartą išgelbėjo ištisą kaimą nuo bado. Kai kolonistų įvežtos ligos sunaikino javus, vietos bendruomenės naudojo džiovintus amarilio svogūnėlius kaip maisto pakaitalą. Tačiau dėl juose esančių nuodingų medžiagų, amalinis maistui buvo naudojamas tik po labai sudėtingo nuodų išvalymo proceso.
Procesas trukdavo dvi dienas. Iš pradžių amarilio svogūnai būdavo kelis kartus nuverdami, tuomet mirkomi ir džiovinami saulėje ir galiausiai sumalami į miltus.
Ši praktika buvo tokia pavojinga, kad ją naudojo tik genties žiniuonės, o viena klaida galėjo reikšti mirtį vietoj gyvenimo. Tačiau būtent taip amarilis įėjo į vietos istoriją kaip „gyvybės augalas“, iš kurio, regis, neturėtume tikėtis išsigelbėjimo.
Amarilis – Mėnulio gėlė
Dar viena mažai žinoma amarilio savybė – tam tikrų rūšių žiedai sparčiausiai išsiskleidžia ne ryškioje šviesoje, o esant prieblandai. Botanikos sode Kapskaute užfiksuota, kad amariliai pumpurus sparčiausiai skleidžia naktį, lyg derintųsi prie mėnulio ciklų.
Kai kurie tyrėjai tai sieja su senovine hipoteze, kad amarilis galėjo būti apdulkinamas naktinių vabzdžių, o ne paukščių, kaip manyta anksčiau. Kiti mano, kad tai paprastas temperatūros efektas. Treti – kad amarilio biologinis laikrodis kažkaip „suderintas“ su mėnulio šviesa.
Aišku tik tiek, jog tikslaus atsakymo iki šiol nėra…
Kodėl amarilis laikomas „atvirkščios energijos” gėle?
Ezoterikoje amarilis taikomas labai neįprastu būdu – kaip apsauga nuo svetimos energijos. Manoma, kad amarilio gebėjimas žydėti „iš niekur“ reiškia, jog jis gali pertraukti neigiamą ciklą, sugriauti blogą įprotį ar nutraukti seną ryšį.
Žmonės, dirbantys su ritualine magija, teigia: amarilis sugeria nerimą ir išsklaido jį kaip grožį. Tai gražus metaforinis požiūris, bet daugeliui jis skamba stulbinančiai prasmingai.
Amarilis – augalas, kurio istorija atrodo lyg sukurta specialiai tam, kad glumintų žmones. Jis žydi iš niekur, yra nuodingas, bet išgelbėjo nuo bado, lydi mirties ritualus ir kartu simbolizuoja atgimimą. Senovėje jis buvo pranašas, magų įrankis, net maisto šaltinis, o šiandien – tiesiog graži gėlė ant mūsų palangių.
Tačiau tai tik paviršius. Tikrasis amarilio žavesys – tai visos jo istorijos, legendos ir mįslės, kurios skamba kaip gyvi šnabždesiai iš kitų laikų.
Amarilis nėra paprasta gėlė. Tai – gyvas, žydintis paradoksas.
Šaltiniai:
- https://www.gardeners.com/blogs/houseplant-care-articles/amaryllis-facts-8660
- https://www.ftd.com/blog/amaryllis-meaning-and-symbolism
- https://amarylia.com/blogs/news/the-history-and-origins-of-amaryllis-from-ancient-times-to-modern-day
- https://laidbackgardener.blog/2021/11/03/20-fun-facts-about-the-amaryllis/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
Naujienos iš interneto
