Kvapusis vytmenys (dažnai vadinamas tiesiog bendriniu abelija vardu) vis dar yra retas svečias Lietuvos soduose, nors šis nuostabus krūmas puikiai prisitaiko prie mūsų klimato ir gali tapti tikra sodo puošmena nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Šis lapus metantis krūmas žavi ne tik gausiais kvapiais žiedais, bet ir elegantiška forma, rudenišku lapų spalvų žaismu bei nepaprastu atsparumu žiemos šalčiams.
Šiame straipsnyje detaliai susipažinsime su šiuo perspektyviu dekoratyviniu augalu, jo auginimo ypatumais ir pritaikymu sodo kompozicijose.
Abelija: kilmė ir botaninė charakteristika
Abelijos (Abelia) gentis apima apie 30 rūšių, savaime augančių Kinijoje, Japonijoje, Himalajuose ir Meksikoje. Tai šilto klimato krūmai, istoriškai Europos soduose auginami nuo XIX amžiaus, kai buvo įvežti iš Azijos. Lietuvoje dažniausiai auginamos hibridinės formos arba atspariausios rūšys, tokios kaip kvapusis vytmenys (Abelia mosanensis), kuris yra vienas iš atspariausių šalčiams ir todėl tinkamų mūsų klimato sąlygoms.
Abelija priklauso šeivamedinių šeimai, todėl yra artima giminė sausmedžiui, taip pat ir šeivamedžiui. Šeivamedinių šeimos augalai pasižymi puošniais, dažnai kvapiais žiedais ir gera adaptacija įvairiomis klimato sąlygomis. Kvapusis vytmenys žavi maloniu žiedų aromatu, kuris vasaros vakarais sklinda po visą sodą ir pritraukia bites bei kitus nektarą renkančius vabzdžius.
Kvapusis vytmenys: išvaizda ir dekoratyviosios savybės
Abelija arba kvapusis vytmenys – tai lapus metantis, tankiašakis krūmas, užaugantis iki 1,8–2,0 metro aukščio ir tokio pat skersmens. Krūmo forma natūraliai apvali, primenanti rutulį, todėl augalas atrodo harmoningai net be specialaus formavimo. Šakos stačios, tvirtos, tačiau antrametės šakos, ant kurių formuojasi gausūs žiedai, žydėjimo metu grakščiai išlinksta dėl žiedynų svorio, suteikdamos krūmui ypač elegantišką vaizdą.
Lapai pailgi arba kiaušiniški, 3–6 cm ilgio, tamsiai žalios spalvos, su lygia, žvilgančia viršutine puse ir šiek tiek šviesesne apatine. Pavasarį išsiskleidę lapai yra švieži, sodriai žali, o rudenį įgauna nuostabų oranžiniai raudoną atspalvį, dar labiau padidinantį krūmo dekoratyvumą. Ši rudeninė transformacija trunka kelias savaites ir suteikia sodui šiltą, jaukią atmosferą.
Žiedai – tai pagrindinė kvapiojo vytmenio puošmena. Jie vamzdelio pavidalo, su penkiaskiaute atbraila, apie 2 cm ilgio. Išorinė žiedų pusė purpurinė ar rausva, o vidinė – baltai kreminė, su vaško apnašu, kuris suteikia žiedams švelnų blizgesį. Žiedai skleidžia labai malonų, švelnų kvapą, primenantį vanilės ir gėlių mišinį. Žiedai telkiasi po kelis į kekeles šakų galiukuose, todėl žydintis krūmas atrodo tarsi nuklotas baltų–rožinių žiedų debesėliu.
Rekomenduojamas video
Žydėti abelija pradeda antroje gegužės pusėje ar birželio pradžioje, priklausomai nuo pavasario orų. Žydėjimas trunka beveik mėnesį, kartais ir ilgiau, jei vasara vėsi ir drėgna. Vaisiai smulkūs, apsupti rausvų pažiedlapių, kurie rudenį parausta ir taip pat prisideda prie bendro dekoratyvumo.
Taigi, kvapusis vytmenys dekoratyvus nuo pavasario, kai išskleidžia pirmuosius lapus, iki vėlyvo rudens, kai krūmas pasipuošia ryškiomis rudeninėmis spalvomis.
Abelijos rūšys ir veislės
Nors abelijos gentis apima apie 30 rūšių, Lietuvos klimato sąlygomis tinkamos tik kai kurios iš jų. Labiausiai rekomenduojama kvapusis vytmenys (Abelia mosanensis) – tai viena iš atspariausiųjų žiemos šalčiams rūšių, kilusi iš Korėjos ir šiaurės Kinijos. Ši rūšis puikiai atsigauna net po ypač šaltų žiemų, kai temperatūra krenta žemiau -30 °C.
Kitos populiarios rūšys Europoje yra didžiažiedė abelija (Abelia × grandiflora) – tai hibridas tarp dviejų Azijos rūšių, pasižymintis itin gausiais ir kvepiančiais žiedais. Tačiau ši rūšis Lietuvoje gali apšalti šalčiausiomis žiemomis, todėl verčiau rinktis patikrintą Abelia mosanensis.
Tricolor – tai dekoratyvinė veislė su margais lapais, kuriuose maišosi žalia, gelsva ir kreminė spalvos. Tokia abelija žavi ne tik žiedais, bet ir lapų raštais visą augimo sezoną.
Kvapusis vytmenys: auginimo vieta ir dirvožemis
Ši abelija geriausiai auga saulėtoje arba lengvai pavėsingoje vietoje. Saulėje krūmas žydi gausiau, o žiedų spalvos būna ryškesnės. Pusiau pavėsyje kvapusis vytmenys taip pat gerai dera, tačiau žiedų kiekis gali būti šiek tiek mažesnis. Visiškai ūksmingose vietose augalo auginti nerekomenduojama, nes tai gali slopinti žydėjimą ir bendrai silpninti krūmą.
Dirvožemis turėtų būti vidutinio drėgnumo, purus ir gerai drenuotas. Augalas mėgsta šiek tiek drėgną, tačiau ne permirkusį dirvožemį. Puikiai dera neutralios arba šiek tiek rūgštokos reakcijos žemė. Nors krūmas gali augti ir skurdesniame priesmėlio dirvožemyje, geriausių rezultatų pasieksite sodindami į humusingą, gerai įtręštą dirvožemį, kurį prieš sodinimą verta praturtinti kompostu arba subrendusiu mėšlu.
Kaip sodinamas kvapusis vytmenys?
Kvapujį vytmenį (abeliją) rekomenduojama sodinti pavasarį, kai praėjo pavasarinių šalnų grėsmė, arba ankstyvą rudenį – rugsėjo mėnesį, kad augalas suspėtų įsišaknyti prieš žiemą. Rudens sodinimas kai kada net geresnis, nes drėgnesnės sąlygos skatina šaknų augimą.
Sodinimo duobė turėtų būti apie 50 cm pločio ir gylio – dvigubai didesnė už šaknų gumulo dydį. Duobės dugną verta papurenti, o jei žemė sunkoka, į dugną galima įdėti drenažinį sluoksnį iš stambaus smėlio ar skaldos. Į išimtą žemę įmaišykite komposto arba subrendusio mėšlo, taip pat galima pridėti saują kompleksinių lėto tirpimo trąšų.
Sodinant augalą, svarbu nepažeisti šaknų gumulo ir pasodinti tokiu pat gyliu, kokiu jis augo vazonėlyje ar medelyne. Pasodinus krūmą reikia gausiai palaistyti ir aplinkui pabarstytai mulčio – tai padės išlaikyti drėgmę ir sumažins piktžolių augimą.
Tarpai tarp augalų turėtų būti ne mažesni kaip 1,5–2 metrai, jei sodinami pavieniui ar grupėmis. Gyvatvorėms augalai gali būti sodinami tankiau – kas 1–1,2 metro.
Kvapusis vytmenys: priežiūra ir laistymas
Pirmaisiais metais po pasodinimo kvapusis vytmenys reikalauja ypač didelio dėmesio drėkinimui. Šiuo laikotarpiu augalas intensyviai formuoja šaknų sistemą, todėl būtina užtikrinti reguliarų, gausų laistymą, ypač sausais periodais. Vandeniu geriau laistyti rečiau, bet gausiai, kad drėgmė pasiektų gilesnius dirvožemio sluoksnius ir skatintų šaknis augti į gylį.
Suaugusiems krūmams reguliaraus laistymo reikia tik ilgų sausrų metu. Normaliai drėgnais metais abelijai paprastai pakanka gamtinio drėkinimo. Tačiau žydėjimo metu papildomas laistymas gali prailginti ir sustiprinti žydėjimą.
Mulčiavimas kompostu, žieve arba kitomis organinėmis medžiagomis – puikus būdas išlaikyti drėgmę dirvoje, sumažinti žemės temperatūros svyravimus ir pamaitinti augalą organinėmis medžiagomis, kurios pamažu skaidosi.
Kvapusis vytemnys: tręšimas
Ši abelija nėra itin reikli trąšų atžvilgiu, tačiau reguliarus tręšimas skatina gausesnį žydėjimą ir geresnę bendrą augalo būklę. Pavasarį, kai prasideda vegetacija, krūmą rekomenduojama patręšti kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis su mikroelementais. Galite naudoti specialias krūmams skirtas trąšas arba universalias sodui trąšas su subalansuota NPK sudėtimi (azoto, fosforo ir kalio santykiu).
Vasarą, prieš žydėjimą arba žydėjimo pradžioje, galima pakartoti tręšimą fosforo ir kalio persvarą turinčiomis trąšomis – tai skatins žiedų formavimąsi ir sustiprins augalo imunitetą. Rudenį tręšti nebūtina.
Ar reikia genėti kvapųjį vytmenį?
Kvapiojo vytmenio natūrali krūmo forma yra graži ir suapvalinta, todėl dažnai pakanka minimalaus priežiūros genėjimo. Pavasarį, prieš prasidedant vegetacijai, verta pašalinti visas nušalusias, pažeistas ar ligų paliestas šakas. Taip pat galima išgenėti kryžmiškai augančias, į vidų besikišančias šakas, kad krūmas būtų gerai vėdinamas ir šviesos prieiga taptų tolygesnė.
Kai krūmas smarkiai sutankėja, galima praretinti, išpjaunant seniausias šakas prie pat pagrindo – tai atjaunins augalą ir paskatins naujų šakų augimą. Svarbu žinoti, kad pirmamečiai ūgliai nežydi – žiedai formuojasi ant antramečių šakų trumpųjų šakučių, todėl per agresyvus genėjimas gali sumažinti žydėjimą.
Kaip žiemoja kvapusis vytmenys?
Vienas didžiausių kvapiojo vytmenio privalumų – puikus atsparumas žiemos šalčiams. Lietuvos klimato sąlygomis šis krūmas žiemoja gerai, be jokios papildomos apsaugos. Net po itin šaltų žiemų, kai temperatūra krenta žemiau -30 °C, apšalimų paprastai nepastebima arba jie būna minimalūs ir neturi įtakos bendrai augalo būklei.
Tačiau pirmaisiais metais po pasodinimo, kai šaknų sistema dar nėra visiškai susiformavusi, rekomenduojamas krūmo šaknų zonos apsaugojimas. Rudenį aplink krūmą galima apibarstytai storesnį organinio mulčio (komposto, durpių, lapų) sluoksnį – tai apsaugos šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų.
Jaunus krūmus taip pat galima lengvai apdengti eglišakiais, ypač jei abelija auginama vėjuotose vietose. Tačiau suaugusiems, įsitvirtinusiems krūmams jokios papildomos apsaugos žiemai nereikia.
Kvapusis vytmenys: dauginimas
Abeliją galima dauginti keliais būdais: atlankomis, auginiais ir sėklomis. Paprasčiausias ir efektyviausias būdas namų sodui – dauginimas auginiais.
Dauginimas auginiais. Vasarą, birželio–liepos mėnesiais, nuo augalo nupjaunami pusiau sumedėję auginiai – apie 10–15 cm ilgio ūglių galiukai. Apatiniai lapai pašalinami, paliekant tik 2–3 viršutinius. Auginiai pasodinami į lengvą, purų substratą (durpių ir smėlio mišinys), gerai palaistomi ir pridengiami permatomu dangteliu ar plėvele, kad išlaikytų drėgmę. Po 4–6 savaičių auginiai turėtų įsišaknyti. Įsišaknijusius auginius galima persodinti į atskirus vazonėlius ir auginti iki kito pavasario, o tada sodinti į nuolatinę vietą.
Dauginimas atlankomis. Žemutinę šaką galima palenkti prie žemės ir prispausti akmenuku ar kabliu, šiek tiek įkasus šaknų zonos vietą į dirvą. Per sezoną atžala įsišaknys, ir kitais metais ją galima bus atskirti nuo motininio augalo ir persodinti.
Dauginimas sėklomis. Sėklinis dauginimas yra sudėtingesnis ir retesnis metodas. Sėklas reikia stratifikuoti (palaikyti šaltyje) prieš sėjant. Dygsta nereguliariai, o žydėti pradeda tik po kelerių metų.
Abelijos ligos ir kenkėjai
Abelija yra atsparus augalas, retai kenčiantis nuo ligų ar kenkėjų. Tai vienas iš privalumų, dėl kurio šis krūmas vertinamas ekologiškame sodininke. Tačiau tam tikromis sąlygomis gali kilti problemų.
- Drėgnais, vėsiais metais, ypač jei krūmas auga sutankintai arba blogai vėdinamoje vietoje, gali pasireikšti pelėsiai ar miltligė. Profilaktikai svarbu užtikrinti gerą oro cirkuliaciją tarp šakų, šalinti per tankias šakas. Jei pastebėjote ligų požymius, pažeistas vietas reikia išgenėti ir sunaikinti, o krūmą apdoroti biologiniais fungicidais arba vario preparatais.
- Iš kenkėjų abeliją kartais puola amarai, kurie minta jaunais lapais ir ūgliais. Amarų kolonijos paprastai apsigyvena jaunų ūglių galiukuose ir žiedynuose. Mažesnius užpuolimus galima valdyti rankiniu būdu, nuvalant amarus vandens čiurkšle arba nuplaunant švelniu muilo tirpalu. Stipresniais atvejais galima naudoti ekologiškus insekticidus.
Bendrai kvapusis vytmenys yra sveikas, atsparus augalas, kuriam tinkamomis auginimo sąlygomis ligų ir kenkėjų problemos kyla itin retai.
Abelija – tai perspektyvus, bet vis dar nepakankamai įvertintas dekoratyvinis krūmas Lietuvos soduose. Šis augalas derina nuostabią išvaizdą, malonų kvapą, ilgą dekoratyvumo periodą su nepaprastu atsparumu žiemos šalčiams ir nesudėtinga priežiūra. Abelija puikiai tinka tiek nedideliems privatiems sodams, tiek didesnėms parkų teritorijoms, kur gali būti naudojama įvairiose kompozicijose – nuo pavienių akcentų iki laisvai augančių gyvatvorių.
Šaltiniai:
- https://www.botanikos-sodas.vu.lt/puslapiai/augal%C5%B3-gentys/abelija
- https://www.rhs.org.uk/plants/abelia
- https://www.gardenersworld.com/how-to/grow-plants/how-to-plant-and-care-for-abelia/
- https://www.thespruce.com/abelia-growing-guide-5216289
- https://www.thegardener.co.za/the-gardener/aa/abelias/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
Naujienos iš interneto
