Kiekvienų metų vasario 5-ąją dieną katalikų bažnyčia mini Šv. Agotos – duonos ir ugnies globėjos – dieną. Lietuvoje, kur duona nuo seno buvo ne tik maistas, bet ir šventa vertybė, ši Duonos diena apipinta giliomis tradicijomis ir magiškais ritualais. Tai laikas, kai prisimename duonos kepimo meną, jos svarbą mūsų stalui ir kultūrai, o namus užlieja šviežiai keptos duonos kvapas.
Šv. Agota – nuo ugnies nelaimių iki duonos globos
Šv. Agota buvo kankinė iš Sicilijos, gyvenusi III amžiuje. Legenda pasakoja, kad ji atsisakė išsižadėti savo tikėjimo ir buvo kankinama. Mirus, jos kapą papuošė angelas, o miestas stebuklingai apsisaugojo nuo Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo. Dėl šių įvykių Šv. Agota tapo ugnies, gaisrų, taip pat krūties ligų globėja.
Tačiau kaip ji tapo susijusi su duona? Viduramžiais ir vėlesniais amžiais, kai bažnyčia ir žmonės ieškojo būdų apsisaugoti nuo nelaimių, Šv. Agotos vardo dieną buvo šventinami specialūs kepiniai – duonos kepalėliai, kurie turėjo apsaugoti namus nuo gaisrų. Ši šventinta duona buvo laikoma šventa relikvija, kurią gabendavo į laukus, kad apsaugotų derlių, ar dėdavo į ugnį, tikint, kad ji užgesins liepsnas. Taip Šv. Agotos vardas tapo neatsiejamas nuo duonos apsauginės galios.
Įdomu tai, kad vasario 5-ąją lietuviai dar iki krikščionybės pagerbdavo ugnies deivę Gabiją ir kasdienę duoną. Žemaitijoje kai kur dar ir dabar gyvas paprotys pelenais užžeriant vakare žarijas arba rytmetį įkuriant ugnį sukalbėti maldelę: „Švinta Gabieta, sugobta gabėk, sužiebta žibėk“. Atėjus krikščionybei dievaitės Gabijos mitinės funkcijos buvo perleistos Šv. Agotai, o vasario penktąją dieną bažnyčiose pradėta šventinti juodos ruginės duonos riekeles arba net visus kepaliukus.
Duonos diena Lietuvoje: nuo apeigų iki bendruomeniškumo
Lietuvoje Šv. Agotos diena buvo minima itin pagarbiai. Tai buvo Duonos diena, kai kiekvienuose namuose privalėjo būti kepama duona. Žmonės tikėjo, kad Šv. Agotos dieną kepta duona turi ypatingų galių. Jos kepaliukas buvo saugomas visus metus – maža riekelė buvo dedama į gyvulių pašarą, kad jie būtų sveiki, metama į ugnį per perkūniją, kad apsaugotų namus nuo žaibo, o sergančiam žmogui duodama suvalgyti gabalėlį, tikint, kad tai pagreitins sveikimą.
Duonos dieną Šv. Agotos duona būdavo vežama į Bažnyčią, pašventinama, o sugrįžus namo, jos kriaukšlelė būdavo įkišama tarp trobos rąstų palubėje arba visus metus laikoma garbingiausioje namų vietoje – virš krikštasuolės, prie šventųjų paveikslų. Duonos gabaliuką padėdavo ir saugioje vietoje ant krosnies, kad iš namų „ugnis neišeitų ir neišplistų“. O kilus gaisrui, apėję namą tris kartus, mesdavo duonelę į ugnį ir kalbėjo maldelę: „Šv. Agota, melskis ant vietos būdama“.
Tikėta, jog pašventinta duonelė turėjo ir daugiau stebuklingų galių: drobinis skudurėlis, suvilgytas vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos gabalėlis, padėdavo gydyti akių ligas ir žaizdas. Į drabužio kišenę įdėtas gabalėlis saugodavo nuo gyvačių įkandimo einant į mišką uogauti ar grybauti. Duonelės įsiūdavo į drabužius išleidžiamam į kariuomenę jaunuoliui, kad kulka nekliudytų. Duonelė gelbėdavo ir nuo blogos akies, ir bičių spiečių priviliodavo.
Rekomenduojamas video
Ši diena buvo proga šeimai susirinkti, moterims dalintis duonos kepimo patirtimi ir receptais. Kiekviena šeimininkė turėjo „savo“ raugą, perduodamą iš kartos į kartą, kuris buvo duonos gyvybės ir sėkmės garantas.
Duona lietuviškame gyvenime: nuo lopšio iki kapo
Duonos kepimas Lietuvos kaime buvo namų šeimininkės, motinos pareiga – labai svarbi ir garbinga. Paaugusi dukra ar į namus atėjusi marti atsakingai iš motinos perimdavo šią veiklą. Duonos kepimą nuo seno lydėjo įvairūs tikėjimai ir papročiai: atėjus į namus, kur kepama duona, reikėjo sakyti „skalsu“ ar „padėk, Dieve“, o atsakyti – „tau skalsu“ arba „dėkui“. Formuojant kepalus nederėjo būti prasižiojus ar tuščiai plepėti, niekam nevalia buvo duris trankyti, nes duonelė galėjo sutrūkinėti. Pirmąjį suformuotą kepalą peržegnodavo ir jame padarydavo kryžių, kad duona neapdegtų.
Nuo pat gimimo žmogus simboliškai buvo siejamas su duona. Pirmą kartą vystydami naujagimį, duonos įdėdavo į vystyklus, tikėdami, kad tada jis visą gyvenimą turėsiąs duonos ir būsiąs turtingas. Kai dar nebuvo pirktinių žindukų, juos darydavo iš duonos: duonos minkštimą išmaišydavo pasaldintame piene ar vandenyje, gumulėlį įvyniodavo į lino skepetėlę ir duodavo kūdikiui žįsti.
Jaunuosius, namo sugrįžusius po jungtuvių, prie trobos durų tėvai pasitikdavo su duona ir druska. Duona simbolizavo sotumą ir saugumą. Ruošiant išvežti jaunamartės kraitį į vyro namus, jaunosios tėvai kraičio skrynioje tarp patalų paslėpdavo du kepalus duonos, kad dukrelė savo naujuose namuose niekada jos nepristigtų.
Senoliai duoną labai gerbė ir niekada neišmesdavo jos nė kampelio. Nukritusią duoną būtina buvo pakelti ir jos atsiprašyti – to nepadariusiam asmeniui būtų buvusi didelė nuodėmė, nes duona galėjo „supykti“ ir išeiti iš namų. Senoliai niekada nedėdavo ant stalo apverstos duonos kepalo, aiškindami, kad tai nepagarba duonai. Nesuvalgytą duonelę sudžiovindavo, laikydavo drobiniuose maišeliuose, dėdavo į rauginamus gaivius gėrimus. Sakydavo: „Turėsim duonos ir vandens – išgyvensim iki geresnių laikų“.
Duonos kepimo magija: nuo raugo iki orkaitės
Duonos kepimas – tai procesas, reikalaujantis kantrybės, atsidavimo ir šiek tiek magijos. Senovėje raugas, iš kurio kildavo duona, buvo brangesnis už auksą. Jį prižiūrėdavo ir saugodavo kaip šeimos brangenybę, tikėdami, kad nuo jo priklauso namų gerovė.
Šiandien galime lengviau įsigyti raugą ar sausų mielių, tačiau pagrindiniai duonos kepimo principai išlieka tie patys. Tai – miltų, vandens, druskos ir raugo (arba mielių) derinys, kuris, su meile suminkytas ir iškildintas, virsta auksu – maistinga ir aromatinga duona.
Tikrasis duonos kepimo kelias prasideda ne nuo miltų matavimo, o nuo paslaptingo, gyvo organizmo – raugo. Senovėje močiutės sakydavo, kad raugas turi savo „nuotaiką“, todėl jį gaminant namuose turi vyrauti ramybė.
Kaip gimsta raugas: penkių dienų kūryba
Jei savo virtuvėje dar neturite šio „gyvojo aukso“, jį užsiauginti galite patys vos per penkias dienas. Jums reikės tik pilno grūdo ruginių miltų ir vandens.
- Pirma diena. Stikliniame inde sumaišykite 50 g ruginių miltų ir 50 ml drungno vandens. Palikite šiltai, pridengę marle.
- Antra–ketvirta dienos. Kasdien „pamaitinkite“ savo būsimą raugą pridėdami tiek pat miltų ir vandens (po 50 g). Turėtumėte pastebėti kylančius burbuliukus ir pajusti rūgštų, vaisinį aromatą.
- Penkta diena. Jūsų raugas jau pilnas gyvybės ir pasiruošęs darbui.
Nepamirškite – kaskart kepdami duoną, šaukštelį šio turto atidėkite į šaldytuvą kitam kartui. Tai jūsų asmeninis namų gerovės saugotojas, kuris su metais tik stiprėja.
Ritualas virtuvėje: Šv. Agotos duonos receptas
Kai raugas jau burbuliuoja, galime pradėti pagrindinį veiksmą. Šis receptas skirtas tiems, kurie vertina sodrią, tamsią ir sėklomis turtingą lietuvišką duoną.
Ingredientai:
- 200 g raugo
- apie 700 g ruginių miltų (dalį galite pakeisti kvietiniais)
- apie 400 ml vandens (stiklinė iš vakaro + 300 ml ryte)
- 1 v. š. medaus
- 1 a. š. druskos
- 1 v. š. ruginio salyklo (pagal norą, tamsesnei spalvai)
- saujelė saulėgrąžų, moliūgų sėklų, linų sėmenų, kmynų
- sviestas formoms ištepti
Duonos kepimas:
- Iš vakaro paruoškite „pagrindą“: apie 200 g raugo sumaišykite su stikline ruginių miltų ir stikline vandens. Palikite šį mišinį nakčiai ramiai bręsti.
- Ryte pamatysite korėtą, purią masę – tai ženklas, kad metas minkyti. Į šį raugą supilkite apie 300 ml šilto vandens, kuriame ištirpintas šaukštas medaus ir šaukštelis druskos. Jei norite tos tikrosios, tamsios spalvos, įdėkite šaukštą ruginio salyklo.
- Toliau prasideda skonių sluoksniavimas. Į dubenį berkite apie 500 g ruginių miltų (dalį galite pakeisti kvietiniais, kad duona būtų puresnė) ir nepagailėkite sėklų: saulėgrąžų, moliūgų, linų sėmenų bei saujos kmynų.
- Minkykite tešlą rankomis, kol ji taps sunki ir lipni. Ruginė duona nemėgsta skubos – čia nereikia jėgos, veikiau kantrybės, kol visi ingredientai susidraugaus.
- Paruoštą tešlą dėkite į sviestu išteptas formas, drėgna ranka gražiai paglostykite viršų (senovėje čia būdavo įspaudžiamas kryžiaus ženklas apsaugai) ir palikite kilti 3–5 valandas šiltoje vietoje. Kai duona pakyla beveik iki formos kraštų, laikas ugniai.
- Kepkite 200 °C temperatūroje apie valandą. Pirmąsias 15 minučių į orkaitę įdėkite indą su vandeniu – garai neleis plutai per anksti sukietėti, todėl duona dar spės pasipūsti.
- Iškepusį kepalą ištraukite, apipurkškite vandeniu ir suvyniokite į lininį audinį. Kantrybė čia svarbiausia: pjaunama tik visiškai atvėsusi duona, kad vidus nebūtų lipnus.
Šv. Agotos duona šiandien
Nors vyraujant mediniams pastatams apsauga nuo gaisrų buvo labai svarbi, šiuo metu gaisrų pavojus mažesnis. Tačiau atsirado kitų grėsmių, nuo kurių apsisaugoti tikimasi turint Šv. Agotos duonelės. Ją žmonės nešiojasi piniginėse, vežiojasi mašinose, tikėdamiesi apsisaugoti nuo vagysčių, avarijų ir kitų nelaimių.
Nuostabiai gražus tas senovinis tikėjimas apsaugine duonos galia: „Tas, kuris turės Šv. Agotos duonos gabalėlį, išvengs daugelio negandų“. Tikėkime, kad pašventinta duona saugos mus visus nuo gaisro, ligų ir nelaimių. Jeigu pašventintą duonelę laikysite kur nors namuose – tai tikrai nepakenks ir tik suteiks savotiško unikalumo bei sustiprins saugumo jausmą.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/agota/
- M. Gimbutienė „Senovės lietuvių deivės ir dievai“, Vilnius, 2022 m.
- J. Trinkūnas „Baltų tikėjimas“, Vilnius, 2000 m.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.