Žiemos švenčių laikotarpiu vaškuotas amarilis tapo viena populiariausių interjero detalių ir dovanų Lietuvoje. Ši gėlė žavi savo minimalizmu – jai nereikia nei vazono, nei laistymo, o ryškūs žiedai išauga tiesiog iš spalvingo vaško rutulio. Tačiau daugelis žmonių, žiedams nuvytus, skuba šį augalą išmesti, manydami, jog tai vienkartinė dekoracija ar dirbtinis produktas.
Tai viena didžiausių klaidų, nes po estetišku vaško sluoksniu slepiasi gyvas, stiprus svogūnas, kuris tinkamai prižiūrimas gali džiuginti jus ne vieną dešimtmetį. Norint sėkmingai išsaugoti augalą, reikia suprasti jo specifinį gyvavimo ciklą ir nebijoti šiek tiek „susitepti rankų“ vaduojant jį iš šio dekoratyvaus, bet augalą sekinančio kalėjimo.
Kodėl amarilis vaškuojamas?
Prieš pradedant gelbėjimo operaciją, verta suprasti, kas iš tiesų yra tas paslaptingasis vaškuotas amarilis. Tai specialiai paruoštas meilenis (Hippeastrum), kurio svogūne dar ramybės būsenoje sukaupta tiek daug drėgmės ir maistinių medžiagų, kad jų pakanka vienam pilnam žydėjimo sezonui be jokios išorinės pagalbos iš aplinkos.
Vaškas šiame procese atlieka ne tik estetinę funkciją, bet ir veikia kaip sandariklis, kuris neleidžia svogūno viduje esančiai drėgmei išgaruoti. Nors tai atrodo kaip technologinis stebuklas, augalui tai yra didžiulis stresas, nes jis negali leisti šaknų ir pamažu naudoja savo vidinius audinius iki visiško išsekimo.
Jei paliksite svogūną šiame apvalkale jam nužydėjus, jis tiesiog sudžius arba, esant drėgnesnei aplinkai, pradės pūti iš vidaus, todėl jūsų pagalba jam yra gyvybiškai būtina iškart po dekoratyvinio etapo pabaigos.
Pirmasis žingsnis – išlaisvinimas iš vaško šarvų
Svarbiausias etapas prasideda tuomet, kai paskutinis žiedas nuvysta ir augalas pradeda rodyti pirmuosius nuovargio požymius. Pirmiausia reikėtų aštriu peiliu nupjauti žiedkotį, paliekant apie du ar tris centimetrus virš svogūno viršūnės, tačiau jokiu būdu nelieskite pradedančių augti lapų.
Tuomet prasideda atsargus vaško lupimas, kurį geriausia atlikti kambario temperatūroje, kad vaškas nebūtų per daug trapus. Dažniausiai po vaško sluoksniu rasite ne tik plastiką, bet ir metalinį stovą, kuris padėjo gėlei stovėti stabiliai be papildomos atramos. Vašką geriausia atsargiai įpjauti vertikaliai ir lupti dalimis, stengiantis nepažeisti paties svogūno paviršiaus ar jautrios apačios. Po vašku dažnai aptinkamas plonas popieriaus ar plastiko sluoksnis, saugantis augalą nuo karšto vaško poveikio gamybos metu – jį taip pat būtina kruopščiai pašalinti, kad svogūnas vėl galėtų kvėpuoti per savo audinius.
Rekomenduojamas video
Vaškuotas amarilis: šaknų revizija ir pirmasis sodinimas
Nuėmę vašką pamatysite, kad vaškuotas amarilis atrodo kiek kitaip nei įprasti svogūnai – jo apačia paprastai būna visiškai sausa, o šaknys – nukirptos iki pat pagrindo arba visai sunykusios. Tai didžiausias iššūkis augalui, nes jam reikia skubiai atstatyti vandens apykaitą ir pradėti savarankiškai maitintis.
Prieš sodindami, galite svogūno apačią kelioms valandoms pamerkti į drungną vandenį, tačiau būkite itin atsargūs, kad vanduo nesiektų svogūno viršutinės dalies ar vietų tarp lukštų – mirkti turi tik pati apačia, kurioje formuosis naujos šaknys. Kai kurie sodininkai rekomenduoja į vandenį įmaišyti šiek tiek augimo stimuliatorių ar silpno kalio permanganato tirpalo, kuris padėtų dezinfekuoti galimas žaizdas, atsiradusias lupant vašką, ir paskatintų ląstelių regeneraciją.
Sodinimo procesui rinkitės sunkų, stabilų keramikinį vazoną, nes amariliai užaugina didžiulius žiedus ir ilgus lapus, todėl lengvi plastikiniai indai tiesiog neatlaikytų svorio centro poslinkio. Substratas privalo būti laidus vandeniui ir labai derlingas, geriausiai tinka specialūs mišiniai kambariniams augalams su nemažu kiekiu durpių ir perlito.
Sodinant amarilio svogūnėlį, labai svarbu nepadaryti dažnos klaidos ir neįkasti viso svogūno į žemę – bent trečdalis ar net pusė jo turėtų išdidžiai likti virš dirvos paviršiaus. Tai apsaugo augalą nuo drėgmės pertekliaus kaupimosi prie kaklelio, kas dažniausiai tampa pagrindine šaknų puvinio priežastimi. Švelniai apspauskite žemę aplink svogūną, kad jis laikytųsi tvirtai. Palaistykite, tačiau ne tiesiai ant svogūno, o aplink jį.
Vaškuotas amarilis: energijos kaupimas ir vasaros „atostogos“ lauke
Dauguma augintojų daro klaidą tikėdamiesi, kad vaškuotas amarilis vėl pražys iškart vos persodinus į žemę. Realybė tokia, kad po vaškavimo procedūros augalui reikalinga ilga ir kokybiška reabilitacija. Dabar prasideda intensyvi lapų auginimo fazė, kuri yra pati svarbiausia kitų metų sėkmei.
Pastatykite vazoną ant pačios šviesiausios palangės, geriausia pietinėje pusėje, ir pradėkite reguliariai laistyti bei tręšti kompleksinėmis trąšomis, turinčiomis daug kalio ir fosforo. Per ilgus, kardo formos lapus svogūnas vykdo fotosintezę ir pamažu vėl kaupia maisto medžiagų atsargas, kurios ateityje virs naujais žiedkočiais. Jei matote, kad augalas leidžia lapą po lapo, vadinasi, jis sėkmingai prigijo ir atsistato po patirto „vakuuminio“ laikotarpio vaške.
Jei turite sodą, balkoną ar bent atvirą terasą, vasarą jūsų buvęs vaškuotas amarilis turėtų praleisti lauke. Kai tik praeina šalnų pavojus, augalą galima išnešti į gryną orą. Kai kurie profesionalūs sodininkai rekomenduoja netgi išimti augalą iš vazono ir pasodinti tiesiai į atvirą gruntą derlingoje daržo vietoje, kur vyrauja dalinis šešėlis. Grynas oras, natūralūs temperatūros svyravimai ir saulės šviesa daro stebuklus – svogūnas per kelis mėnesius gali pastebimai padidėti, sutvirtėti ir įgauti tamsiai žalią, sveiką atspalvį. Šiuo laikotarpiu svarbu neleisti augalui perdžiūti, tačiau taip pat reikia saugoti nuo sraigių ir šliužų, kurios labai mėgsta sultingus amarilių lapus.
Ramybės periodas: kaip paruošti amarilį poilsiui?
Artėjant rudeniui, paprastai rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje, amariliui būtina suteikti poilsį, kuris gamtoje atitinka sausrų periodą. Jei augalas visą laiką išliks žalias ir bus laistomas, jo vidinis biologinis laikrodis sutriks ir jis paprasčiausiai nustos krauti žiedpumpurius.
Pradėkite palaipsniui retinti laistymą, kol lapai patys pradės geltonuoti, vysti ir galiausiai visiškai sudžius. Kai lapija tampa sausa, ją atsargiai nupjaukite, o patį vazoną su svogūnu perkelkite į tamsią, vėsią ir sausą vietą. Idealu, jei tai būtų rūsys ar vėsesnis sandėliukas, kur temperatūra svyruoja tarp dešimties ir penkiolikos laipsnių šilumos. Ši ramybės fazė turi trukti ne trumpiau kaip aštuonias–dvylika savaičių – tai itin svarbus laikas, per kurį svogūno viduje formuojasi būsimų žiedų užuomazgos.
Vaškuotas amarilis: pabudimas ir naujas ciklas
Po ilgo ir ramaus poilsio, dažniausiai sausio mėnesį, pastebėsite, kad jūsų buvęs vaškuotas amarilis pats praneša apie norą grįžti į gyvenimą. Iš svogūno viršūnės pasirodo mažas, smailus žalias galiukas – tai arba naujas žiedkotis, arba pirmoji lapų pora. Tai ženklas, kad laikas augalą grąžinti į kambarį, jei reikia – pakeisti viršutinį žemės sluoksnį nauju ir labai saikingai pradėti laistyti drungnu vandeniu.
Įdomu tai, kad iš vaško išgelbėtas ir tinkamai prižiūrėtas amarilis antraisiais metais dažnai pražysta netgi gausiau ir didesniais žiedais nei tada, kai jį nusipirkote, nes dabar jis turi tvirtas šaknis ir yra pilnavertiškai maitinamas. Taip jūsų kažkada buvusi „vienkartinė“ interjero detalė tampa ilgaamžiu šeimos augalu, džiuginančiu kiekvieną žiemą.
Šaltiniai:
- https://www.carmenjohnstongardens.com/blog/how-to-plant-waxed-amaryllis-bulbs
- https://www.thespruce.com/how-to-get-amaryllis-to-rebloom-11880046
- https://amarylia.com/blogs/news/how-to-care-for-amaryllis-in-wax-the-easiest-way-to-enjoy-holiday-blooms
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.