Moliūgas (lot. Cucurbita pepo) priklauso moliūginių (lot. Cucurbitaceae) augalų šeimai. Moliūgų kilmės vieta yra Amerikos žemynas. Šiuos augalus pirmieji sukultūrino ir augino indėnai. Jie jau mokėjo spausti moliūgų sėklų aliejų, minkštimą naudojo maistui, o iš žievės gamindavo buičiai reikalingus dirbinius. XV a. pabaigoje, atradus Naująjį pasaulį, moliūgai iš Amerikos žemyno atkeliavo ir į Europą. Čia jie yra labai plačiai paplitę.
Moliūgai yra vienmečių žolinių augalų atstovai. Dažniausiai jų stiebas yra šliaužiantis, bet gali būti ir vijoklinis (laipiojantis). Stiebas storas, mėsingas ir pasidengęs pūkeliais. Lapai dideli, širdies formos, karpytais pakraštėliais. Moliūgas žydi pavieniais, stambiais, taurelės pavidalo ryškiai geltonais žiedais. Priklausomai nuo rūšies, subrandina įvairių dydžių ir formų vaisius.
Moliūgų rūšys
Skaičiuojama per 20 įvairių moliūgų rūšių ir iš jų išvestų variantų. Priklausomai nuo to, kokia yra moliūgo rūšis, skiriasi ir vaisių dydžiai bei formos.
- Viena plačiausiai paplitusių rūšių yra didysis moliūgas (lot. Cucurbita maxima). Kaip rodo pavadinimas, ši moliūgų rūšis pasižymi užauginamų vaisių dydžiu. Gali užaugti ir iki 1 metro skersmens bei sverti iki 20 kilogramų! Šie moliūgai yra apvalūs, ryškiai oranžinės spalvos. Jų minkštimas pasižymi kiek salstelėjusiu skoniu. Tinka naudoti visiems moliūgų patiekalams, galima šaldyti, konservuoti. Šie moliūgai, laikomi tinkamomis sąlygomis, gali išsilaikyti ir iki ankstyvo pavasario.
- Aliejinis moliūgas (lot. Cucurbita pepo L. var. oleifera) yra išvestas iš paprastojo moliūgo. Pagrindinė jo savybė – puikios kokybės sėklos. Jos turi minkštą lukštą, ypatingai tinka vartoti šviežias, džiovintas, kepintas. Iš jų spaudžiamas moliūgų sėklų aliejus, kuris pasižymi sodria, tamsia spalva. Šie moliūgai, lyginant su didžiaisiais, yra nedideli, apvalios formos. Lengvai pažįstami iš oranžinės su žaliais dryžiais žievelės. Minkštimas būna švelniai oranžinis, arba gelsvas. Patiekalams šie moliūgai suteikia ne tiek sodrų skonį, kiek malonią konsistenciją.
- Iš Prancūzijos Provanso regiono kilęs muskatinis moliūgas (lot. Cucurbita moschata). Pagrindinė jo ypatybė – kvapnumas ir sodrus skonis. Patiekaluose šie moliūgai yra skonio dominantė, kurios nereikėtų slopinti kitais prieskoniais. Šie moliūgai užauga dideli, gali sverti iki 9 kilogramų. Jų forma primena suplotą rutulį su giliomis briaunomis. Žievė stora, gali būti oranžinė, arba tamsiai žalia.
- Sviestinis moliūgas (lot. Cucurbita moschata) yra išvestinis kvapiojo moliūgo variantas. Ši rūšis yra populiari visame pasaulyje. Jis pasižymi pailga, į apačią platėjančia forma (šiek tiek primena kriaušę). Turi storą, blyškiai oranžinę žievę. Šio moliūgo minkštimas, lyginant su kitų rūšių moliūgais, yra kietas.
Moliūgų sodinimas
Moliūgams netinka rūgšti dirva. Geriausiai auga puriame, humusu praturtintame, gerai įdirbtame dirvožemyje. Moliūgai mėgsta šiltą, saulėtą ir nuo vėjų apsaugotą vietą. Dirvožemis turi būti laidus vandeniui, pakankamai drėgnas, tačiau neužmirkęs. Svarbu nepamiršti, kad moliūgai stipriai besiplečiantis augalas, todėl aplink juos turi būti pakankamai erdvės.
Moliūgai auginami iš sėklų. Jie dažniausiai auginami lauke, tačiau auga ir šiltnamyje. Moliūgai auga ilgai, todėl svarbu nepavėluoti pasėti sėklų. Į vazonėlius, ar daigyną, sėklos sėjamos pavasario viduryje, maždaug balandžio mėnesį. Tiesiai į atvirą gruntą sėklas sėti reikia ne anksčiau kaip vasaros pradžioje. Tuo pačiu laiku į lauką persodinami ir vazonėlyje auginti moliūgų daigeliai. Kitaip tariant, lietuviško klimato sąlygomis, lauke augalai sėjami, arba persodinami tada, kai žemė jau būna pradžiūvusi, pašilusi ir kai jau nebeprognozuojamos stiprios šalnos.
Į šiltnamį moliūgus pasėti galima apie gegužės vidurį. Sėklos sėjamos maždaug 4 cm gylyje. Į vieną duobutę galima berti 2–3 sėklas. Taip padidinama sudygimo tikimybė. Sėklos į žemę bedamos vertikaliai, o ne plokščiai. Taip sumažinama sėklų supuvimo tikimybė. Jei dirvožemis sausas, būtina ji gerai sudrėkinti, į vieną duobutę supilant iki 2 litrų šilto vandens. Jei oro temperatūra labai permaininga, nuo paviršinių šalnų sėklas reikia apsaugoti, pridengiant agroplėvele. Esant pastoviai 15–18 °C temperatūrai, sėklos sudygsta per savaitę. Kai oras tampa šiltas, priedangą reikia nuimti.
Jei sudygsta visos pasėtos sėklos, daigelius reikia retinti. Paliekami stipriausi daigeliai vieno metro atstumu vienas nuo kito. Moliūgai žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais.
Moliūgų priežiūra
Geriausią derlių veda pagrindinė moliūgo virkščia, todėl neverta palikti daug šalutinių atžalų. Jei moliūgas neformuojamas, jis ilgiau brandina vaisius, arba gali visai jų nesubrandinti. Ant vieno augalo patartina palikti ne daugiau trijų vaisių. Visas kitas užuomazgas, kai jos užauga iki teniso kamuoliuko dydžio reikia pašalinti. Tokiu būdu moliūgo vaisiai užaugs dideli. Moliūgo stiebą, ant kurio bręsta vaisius, ar vaisiai, taip pat reikia patrumpinti, paliekant po du lapus virš paskutinio vaisiaus.
Kartas nuo karto aplink moliūgo šaknis reikia supurenti žemę, išrauti piktžoles.
Pirmąsias pora savaičių po pasodinimo, augalus reikia laistyti saikingai. Pradėjus augti lapams laistymas gausinamas. Paaugusius moliūgus reikia laistyti retai, bet gausiai. Nereikėtų laukti, kol dirvožemis visiškai išdžius. Laistymui tinkamas aplinkos temperatūros vanduo, laistoma prie šaknų ir gausiai. Bręstant vaisiams vienam moliūgui galima supilti iki 10 litrų vandens.
Moliūgai labai mėgsta organines trąšas. Todėl šių augalų tręšimui puikiai tinka „naminės“ trąšos.
- Moliūgai gerai augs, jei greta bus perpuvusio komposto krūva.
- Taip pat galima laistyti vandens ir perpuvusio mėšlo mišiniu.
- Arba organinėmis trąšomis, paruoštomis iš dilgėlių. Pastarosios trąšos tinka daugumai darže auginamų daržovių. Jas paruošti paprasta: 1 kilogramą skintų dilgėlių reikia užpilti 10 litrų vandens bei sandariai uždarytame inde laikyti keletą savaičių, kartas nuo karto pamaišant. Tuomet skystį nukošti ir atskiesti vandeniu. Moliūgų laistymui tinkamas trąšų santykis yra 1 dalis dilgėlių skysčio ir 10 dalių vandens.
- Moliūgus galima palaistyti vandens ir pelenų mišiniu (10 litrų vandens ir 1 stiklinė pelenų).
- Moliūgus galima tręšti ir specialiomis, moliūginėms daržovėms subalansuotomis mineralinėmis trąšomis.
- Pirmą kartą moliūgus patręšti galima po dešimties dienų nuo pasodinimo.
Moliūgų derlius atkeliauja rudenį
Moliūgus valgyti galima jau nuo rugpjūčio pabaigos. Jei moliūgus planuojama suvartoti iškart, tuomet jų ilgai brandinti nevertėtų. Šviežiam vartojimui skaniausi jauni moliūgai. Tačiau jei moliūgus planuojama laikyti žiemai, tuomet nurinkti juos reikėtų kuo vėliau. Ilgam laikymui tinkami moliūgai, kurių žievė yra sukietėjusi ir stora.
Paprastai moliūgų derlius nuimamas pradėjus gelsti medžių lapams. Darže pūpsoti jie gali iki pat spalio pabaigos, bet iki pirmųjų šalnų moliūgus reikia suspėti nurinkti.
Tai, kad moliūgas yra galutinai sunokęs, išduoda džiūti ir kietėti pradėję stiebai. Kai vaisiaus kotelis visiškai sumedėja, moliūgą reikia nuskinti. Taip pat reikia patikrinti ar moliūgas gerai sunokęs. Tą padaryti galima pabeldus – jei garsas toks, tarsi moliūgas būtų tuščiaviduris, vadinasi laikas jį skinti.
Norint, kad moliūgai kuo ilgiau išliktų švieži, rekomenduojama juos skinti ryte. Taip pat svarbu palikti iki 6 cm ilgio vaiskotį. Skinamų moliūgų svarbu nepažeisti, nes tai paskatins moliūgo gedimo procesą.
Parneštus iš daržo moliūgus reikia gerai nuplauti, kad ant jų neliktų žemių. Juose gali daugintis mikrobai, kurie pažeis moliūgo vaisių.
Moliūgų saugojimui reikalinga sausa, gerai vėdinama, nuo saulės spindulių apsaugota patalpa. Juos reikia išdėlioti vaiskočiais į viršų, tarp moliūgų paliekant tarpelius.
Prieš vartojat maistui moliūgus reikia nulupti ir išimti sėklas. Moliūgus galima ruošti visais būdais: virti, kepti, troškinti. Jie dažnai naudojami trintoms sriuboms gaminti. Taip pat iš jų gaminami blyneliai, pyragai. Galima konservuoti, pasigaminant marmeladą, džemą, ar kompotą. Moliūgus galima sūdyti ir marinuoti. Iš kai kurių moliūgų rūšių netgi gaminamas vynas.
Moliūgus puolantys kenkėjai
Tinkamai auginami moliūgai paprastai yra atsparūs kenkėjams ir ligoms, tačiau kaip ir daugelį augalų, juos kartais apninka įvairūs kenkėjai.
Moliūginis amaras gali užpulti tiek lauke, tiek šiltnamyje augančius moliūgus. Šis kenkėjas maitinasi augalų sultimis, pažeidžia ir lapus, ir ūglius, ir žiedus, ir vaisių užuomazgas. Šio kenkėjo alinami augalų lapai deformuojasi, riečiasi, gelsta. Augalai skursta ir galiausiai žūva. Jei kenkėjai pastebimi kol dar nėra gausiai išplitę, su jais kovoti galima ekologinėmis priemonėmis. Viena iš priemonių – fitoncidinių augalų (turinčių medžiagų, galinčių naikinti ligas sukeliančias bakterijas bei atbaidyti kenkėjus) purškalas. Taip pat naudojamas žalio muilo tirpalas. Tačiau jei kenkėjai paplitę gausiai, efektyviausia priemonė specialių insekticidų naudojimas.
Moliūgų daigeliams pavojų kelia šliužai ir sraigės. Jie graužia augalų lapelius. Taip pat jie gali įnikti ir į mezgamus vaisius bei juos išgraužti. Kolkas nėra atrasta ypač efektyvaus būdo kai su šiais gyviais kovoti. Dažniausios taikomos priemonės – mechaninis jų rinkimas, augalų-masalų auginimas, ar masalų-žudikų dėjimas į lysves. Iš pastarųjų priemonių galima paminėti apelsinų, ar greipfruktų puseles, išdėliotas darže. Po jomis sulindę šliužai žūva.
Kokiomis ligomis gali susirgti moliūgas?
Viena dažnesnių moliūgų ligų yra miltligė. Šią ligą sukelia grybas, mėgstantis drėgnas ir šiltas sąlygas. Taigi šios ligos prevencijai svarbios moliūgų augimo sąlygos – gera oro cirkuliacija tarp augalų ir neperlaistymas.
Šią ligą išduoda viršutinėje lapų pusėje atsiradusios gelsvos, ar rudos dėmės, o kitoje pusėje – pūkuotas pelėsis. Lapai pradeda džiūti. Svarbu naikinti šios ligos židinį. Kruopščiai išpjauti visas pažeistas augalo dalis ir jas sunaikinti. Likusius augalus būtina purkšti fungicidais (specialiais augalų grybelį naikinančiais preparatais).
Moliūgų šaknis gali pažeisti kekerinis puvinys (pilkasis pelėsis). Šią ligą taip pat sukelia grybas, labiausiai pasireiškiantis drėgną vasarą. Šią ligą išduoda ant lapų atsiradę pilki, beveik balti, ar pilkai rudi, pūkuoti pelėsiai. Su šiuo susirgimu, kaip ir kitomis grybinėmis ligomis, kovojama mechaniškai pašalinant ir sunaikinant pažeistas augalo dalis. Taip pat augalus purškiant fungicidais.
Moliūginiai augalai jautrūs septoriozei (dar vadinama dėmėtlige). Ši liga pasireiškia ant lapų atsiradusiomis smulkiomis, tamsiai rudos spalvos, vandeningais pakraščiais dėmėmis. Pažeisti lapai ima gelsti ir džiūti. Tokios dėmelės gali atsirasti ir ant vaisių. Tai dar viena grybinė liga, su kuria efektyviausiai pavyksta kovoti augalus purškiant fungicidais.
Kuo jūsų sveikatai naudingas moliūgas?
- Moliūguose yra B grupės vitaminų, taip pat vitamino A, C, D, F, T, mineralinių medžiagų: geležies, magnio, kalcio, fosforo, kalio, vario, kobalto. Moliūge yra daug karotino, kuris suteikia jam oranžinę spalvą ir yra svarbus žmogaus organizmui, nes dalyvauja vitamino A gamyboje. Taip pat yra pektino, kuris pasižymi cholesterolį iš organizmo šalinančiu poveikiu.
- Moliūgas yra visa nekaloringas – 100 gramų yra tik 15–29 kilokalorijos. Dėl šios priežasties moliūgų dieta rekomenduojama su nutukimu kovojantiems žmonėms.
- Tačiau moliūgo minkštime yra nemažai fruktozės bei krakmolo. Todėl netoleruojantiems šių medžiagų moliūgų reiktų nepadauginti.
- Moliūgus tinka valgyti sergantiems chronišku vidurių užkietėjimu. Šie vaisiai pasižymi medžiagų apykaitą skatinančiu bei žarnyno veiklą gerinančiu poveikiu.
- Naudingųjų medžiagų, tame tarpe ir antioksidantų gausa pasižymi moliūgų sultys. Jas rekomenduojama gerti sergant gripu, ar peršalus. Efektyviausias rezultatas pasiekiamas ryte išgeriant stiklinę šviežiai spaustų moliūgų sulčių.
- Sultys taip pat efektyviai gydo vidurių užkietėjimą ir hemorojų.
- Liaudies medicinoje moliūgų sultys rekomenduojamos esant nėštumo toksikozei.
- Žmogaus organizmui labai naudingos ir moliūgų sėklos, nes juose gausu aliejų ir baltymų. Taip pat ir mineralinių medžiagų: vario, fosforo, mangano, cinko. Dėl šių savybių moliūgų sėklomis turėtų būti praturtinta kasdienė mityba.
Kokią naudą grožiui teikia moliūgas?
Moliūguose esančios naudingosios medžiagos pasižymi odos stangrinamuoju odos poveikiu. Moliūgo minkštimas naudojamas maitinamųjų veido kaukių gamyboje. Probleminės, riebios ir inkštiruotos veido odos būklę gali pagerinti kaukė, pagaminta iš 3 valgomųjų šaukštų tarkuoto moliūgo, 1 kiaušinio trynio ir šaukštelio medaus. Sausą odą pamaitina kaukė, pagaminta iš 3 valgomųjų šauktų virto moliūgo sumaišyto su 1 šaukštu alyvuogių aliejaus. Ant veido užteptos kaukės palaikomos 15 minučių ir nuplaunamos vos šiltu vandeniu.
Su veido odos problemomis, tame tarpe ir jaunatviniais spuogais, padeda kovoti moliūgų sėklos, savo sudėtyje turinčios cinko. Iš sėklų taip pat spaudžiamas ir moliūgų sėklų aliejus, naudojamas odos ir plaukų grožiui puoselėti. Tiek moliūgų sėklas, tiek aliejų taip pat naudinga įtraukti į kasdienę mitybą.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.