Gurgždis yra viena iš mažiau žinomų bei primirštų, tačiau labai vertingų daržovių, kuri pamažu vėl atsiranda lietuviškose lysvėse. Nors gurgždžio šeimoje (Chaerophyllum) galima rasti kelias rūšis, įskaitant kvaitulinį gurgždį (Chaerophyllum temulum) ir plaukuotąjį gurgždį (Chaerophyllum hirsutum), daržininkų mėgėjų dėmesį labiausiai traukia gumbuotasis gurgždis (Chaerophyllum bulbosum). Šis dvimetis augalas išsiskiria savo valgomomis šaknimis, kurios formos ir skonio požiūriu primena morkas, tačiau turi savitą, šiek tiek saldžiai aštroką skonį.
Gumbuotojo gurgždžio botaninės savybės
Gumbuotasis gurgždis priklauso salierinių (Apiaceae) šeimai, kaip ir morkos, petražolės ar kmynai. Šis augalas gali užaugti iki 1,5–2 metrų aukščio ir turi būdingą skėtinio augalo išvaizdą su smulkiai padalintais lapais bei baltais žiedais, susibūrusiais į sudėtinius skėčius. Svarbiausia augalo dalis daržininkystės požiūriu yra storėjanti šaknis, kuri formuojasi pirmaisiais augalo vegetacijos metais.
Gurgždžio šaknys yra storos, mėsingos ir gali siekti 15–20 centimetrų ilgį bei 3–5 centimetrų storį. Jų spalva svyruoja nuo baltos iki šiek tiek gelsvos, o tekstūra yra kieta ir sultinga. Skonio požiūriu gumbuotojo gurgždžio šaknys primena morkas, tačiau turi savitą aromatingą poskonį, kuris yra lengvai anyžinis, šiek tiek saldžiai aštrokas.
Gurgždis: tinkamos augimo sąlygos
Gumbuotasis gurgždis yra gana reiklus augalas, todėl sėkmingam auginimui reikia sukurti tinkamas sąlygas. Šis augalas mėgsta drėgną, gerai drenuotą dirvožemį, kurio pH turėtų būti neutralus arba šiek tiek šarminis (6,5–7,5). Geriausiai gurgždis auga humusingame, giliai įdirbtame dirvožemyje, kuriame yra pakankamai organinių medžiagų.
Vietos pasirinkimas taip pat svarbus – gurgždis mėgsta pusiau šešėlį ar švelnų saulės šviesos režimą. Tiesioginiuose saulės spinduliuose augalas gali nukentėti, ypač karštu vasaros laikotarpiu. Idealios gurgždžiui augimo sąlygos būtų vieta, kur jis gautų ryto saulę, tačiau popietę būtų apsaugotas nuo intensyvių spindulių.
Kaip ir kada sėjamas gurgždis?
Gumbuotojo gurgždžio sėklos turėtų būti sėjamos anksti pavasarį, kai dirvožemis jau pradžiūvęs po žiemos, tačiau dar nėra per karšta. Palankiausias sėjos laikas Lietuvoje yra balandžio pabaiga – gegužės pradžia. Sėklos turi būti pasėtos į 1–2 centimetrų gylį, o tarpai tarp sėklų turėtų būti apie 15–20 centimetrų.
Svarbu paminėti, kad gurgždžio sėklos turi trumpą gyvybingumo laikotarpį, todėl geriausia naudoti šviežias, ne senesnes nei vienerių metų sėklas. Prieš sėją sėklas rekomenduojama išmirkyti šiltame vandenyje 12–24 valandas – tai paspartins dygimą.
Rekomenduojamas video
Sėklos dygsta gana lėtai, paprastai sudygsta tik po 2–3 savaičių. Pradžioje daigai auga lėtai ir atrodo gana trapūs, todėl svarbu užtikrinti tolygų dirvožemio drėgmės režimą ir apsaugoti jaunus augalus nuo piktžolių konkurencijos.
Gurgdždžio priežiūra ir auginimas
Gumbuotasis gurgždis yra dvimetis augalas, o tai reiškia, kad pilną vystymosi ciklą jis baigia per du vegetacijos sezonus. Pirmaisiais metais augalas formuoja skrotelę iš lapų ir stiprią šaknį, o antraisiais – žydi ir duoda sėklas.
Pirmojo sezono metu pagrindinė priežiūros užduotis yra reguliarus laistymas ir piktžolių kontrolė. Gurgždis mėgsta tolygų drėgmės režimą – dirvožemis neturėtų nei išdžiūti, nei būti per daug permirkęs. Sausros periodais laistyti reikėtų 1–2 kartus per savaitę, priklausomai nuo oro sąlygų.
Tręšimas turėtų būti saikingas. Pavasarį galima pridėti organinių trąšų (komposto ar gerai perpuvusio mėšlo), o vegetacijos metu 1–2 kartus pamaitinti kompleksinėmis trąšomis su mažu azoto kiekiu. Per daug azoto gali skatinti lapų augimą šaknų kokybės sąskaita.
Derliaus nuėmimas ir sandėliavimas
Gumbuotojo gurgždžio šaknys derliui tinkamos tampa rudenį, po pirmųjų šalnų, kai lapai pradeda gelsti. Paprastai tai būna spalio–lapkričio mėnesiais. Šaknys kasamos atsargiai, siekiant jų nepažeisti, nes pažeistos šaknys blogai laikosi žiemos metu sandėliavimo patalpoje.
Iškastos šaknys turi būti gerai nuvalomos nuo žemių ir nusausintos. Sandėliavimui tinka šaltas, drėgnas ir gerai vėdinamas rūsys. Idealios sąlygos – temperatūra 0–2 °C ir santykinis oro drėgnumas 90–95 %. Tokiomis sąlygomis šaknys gali išsilaikyti iki 4–6 mėnesių.
Alternatyvus būdas – šaknis, panašiai kaip ir morkas, galima laikyti dėžėse su šiek tiek drėgnu smėliu ar pjuvenomis rūsyje ar šaldytuve. Šis metodas taip pat užtikrina gerą produkto laikymąsi žiemos metu.
Sėklų paruošimas kitai sėjai
Jei norite ateityje auginti gurgždį iš savo surinktų sėklų, antraisiais augalo augimo metais reikės palaukti, kol augalas suklestės ir duos sėklas. Žydėjimas paprastai prasideda ankstyvą vasarą, o sėklos prinoksta rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais.
Sėklų brandumą galima nustatyti pagal jų spalvą – brandžios sėklos tampa rudos spalvos ir lengvai atsiskiria nuo augalo. Sėklas reikia rinkti sausą, saulėtą dieną ir gerai išdžiovinti vėdinamoje vietoje. Tinkamai išdžiovintos ir laikomos tinkamomis sąlygomis sėklos išlaiko gyvybingumą iki vienerių metų.
Gurgždis kulinarijoje
Gumbuotasis gurgždis yra itin įdomus ingredientas virtuvėje dėl savo švelnaus, saldoko, šiek tiek anyžinį atspalvį turinčio skonio. Dažniausiai maistui naudojamos jo šaknys – verdamos, kepamos, troškinamos arba netgi žalios naudojamos salotoms. Jas galima paruošti kaip alternatyvą morkoms ar pastarnokams, ypač derinant su kitomis šakniavaisinėmis daržovėmis. Kepant orkaitėje su šlakeliu alyvuogių aliejaus ir žolelėmis, jos įgauna dar ryškesnį skonį ir tampa puikiu garnyru prie mėsos ar žuvies patiekalų.
Taip pat valgomi ir jauni lapai bei stiebai – jie gali būti smulkiai supjaustyti ir naudojami salotose, sriubose ar kaip prieskoninis priedas troškiniams. Dėl intensyvaus kvapo ir skonio švieži lapai tinka panaudoti kaip petražolių ar krapų pakaitalas – ypač šaltuose padažuose, žalumynų mišiniuose ar pavasarinėse sriubose.
Be to, gurgždžio sėklos gali būti naudojamos prieskoniams arbatose ir įvairiuose gėrimuose – jos pasižymi šiltu, aromatingu kvapu, kuris primena salierus ar kmynus. Jas galima džiovinti ir sumalti arba naudoti sveikas, pavyzdžiui, raugiant agurkus ar marinatuose.
Svarbu atminti, kad dėl intensyvaus skonio ir aromato gurgždis naudojamas ne kaip pagrindinė patiekalo sudedamoji dalis, o kaip aromatinis akcentas, papildantis bendrą skonio kompoziciją.
Keptos gurgždžio šaknys. Nulupkite gurgždžio šaknis, supjaustykite griežinėliais, apšlakstykite aliejumi, pabarstykite druska, pipirais ir čiobreliais. Kepkite iki 200 °C įkaitintoje orkaitėje apie 25 min, kol gražiai apskrus.
Gurgždžio maistinė vertė ir nauda sveikatai
Gumbuotojo gurgždžio šaknys yra vertingas maisto produktas, kuriame gausu vitaminų ir mineralų. Jose yra daug vitamino C, kuris stiprina imunitetą, taip pat B grupės vitaminų, kurie svarbūs nervų sistemos veiklai. Mineralų požiūriu šaknys turtingos kaliu, kuris reguliuoja kraujospūdį, taip pat kalciu ir magniu.
Šaknys turi palyginti mažai kalorijų – 100 gramų produkto sudaro tik apie 40–50 kalorijų, todėl jos puikiai tinka sveikos mitybos racionui. Be to, jose gausu skaidulinių medžiagų, kurios gerina virškinimą ir padeda palaikyti normalų cholesterolio kiekį kraujyje.
Gurgždis: kur slypi pavojus?
Kadangi gurgždis priklauso skėtinių (salierinių) šeimai, kuri taip pat apima ir kai kuriuos pavojingus, stipriai nuodingus augalus, jį rinkti laukinėje gamtoje reikia labai atsargiai. Labiausiai painiojamas su dėmėtąja mauda (Conium maculatum) ir nuodingąja nuokana (Cicuta virosa) – tai du iš mirtiniausių augalų Europoje. Jie vizualiai gali būti panašūs, tačiau yra keletas skirtumų, kuriuos būtina žinoti prieš naudojant bet kurį skėtinį augalą maistui.
Nuodingi augalai dažnai turi specifinį nemalonų kvapą, tačiau vien tik kvapu remtis nepakanka. Maudos stiebai paprastai būna dėmėti violetinėmis dėmėmis ir tuščiaviduriai, o nuokanų stiebai bei šaknys išskiria stipriai nemalonų kvapą, primenantį benziną ar pelėsį. Gurgždis neturi tokių dėmių, jo kvapas yra malonus, žolelių ar anyžiaus pobūdžio.
Taip pat svarbu pažymėti, kad net ir valgomasis gurgždis kai kuriems žmonėms gali sukelti alergines reakcijas, ypač jei yra padidėjęs jautrumas salierinių šeimos augalams. Rekomenduojama pirmą kartą vartoti nedidelį kiekį ir stebėti organizmo reakciją.
Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl surinkto augalo tapatybės – geriau jo neliesti ir jokiu būdu nenaudoti kulinariniais tikslais. Laukiniai augalai gali būti labai naudingi, bet tik tuo atveju, jei yra tiksliai ir saugiai atpažinti.
Gurgždis yra unikalus ir vertingas augalas, kuris nusipelno daugiau daržininkų dėmesio. Nors jo auginimas reikalauja šiek tiek daugiau pastangų nei įprastų daržovių, rezultatas pateisina visus patirtus vargus. Savitos šaknys praturtina kulinarines galimybes ir atskleidžia naują skonių spektrą.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/gurgzdis/
- https://www.cultivariable.com/instructions/root-crops/how-to-grow-root-chervil/
- https://www.gardenersworld.com/how-to/grow-plants/how-to-grow-chervil/
- https://www.rhs.org.uk/herbs/chervil/grow-your-own
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
