Grybų gydomosios savybės mokslininkų dėmesį atkreipė, palyginti, visai neseniai. Tik šio amžiaus pradžioje imta kalbėti apie stulbinančias shiitake arba valgomojo dantenio priešuždegimines bei antivėžines savybes, patvirtintas nuosekliais laboratoriniais tyrimais. Priešingai nei shiitake atveju, poniabudė liaudyje jau nuo seno liaupsinama kaip universalusis gamtos vaistas, sprendžiantis kone visas problemas – nuo impotencijos iki podagros. Tačiau ar tam yra rimto mokslinio pagrindo? Sužinokite, kokias savybes specialistai prisikiria poniabudei.
Grybas, turintis daug pavadinimų
Vienas iš kurioziškiausių dalykų susijusių su poniabudėmis, tikriausiai būtų jų pavadinimų įvairovė. Dėl glitaus vidinio sluoksnio, Žemaitijoje jos dažnai vadinamos tiesiog „žemės taukais“. Kitose vietovėse galima išgirsti tokių epitetų kaip „raganos kiaušas“ arba „viesiolka“ – suprask, kad prikrimtęs, turėtum lyg ir linksmas ar aktyvus pasijusti. Nors toks poniabudės poveikis nebuvo pastebėtas, galimas daiktas, kad jaunimas iki soties prisilinksmindavo stebėdamas augančius grybus miške. Mat suaugusios poniabudės vaisiakūnis savo forma itin primena ne ką kitą, o… vyrišką lytinį organą. Lotyniškai ji taip ir pavadinta – Phallus impudicus.
Kaip atrodo poniabudė?
Poniabudes miške galite išvysti dviem pavidalais: jau minėta, pailga forma su atsikišusia kepurėle arba kiaušinį primenantis šviesus kamuolėlis, kyšantis iš žemės grumstelio. Pastaroji forma būdinga būtent jaunoms poniabudėms, kurios renkamos bei naudojamos gydomaisiais tikslais. Kuomet poniabudė subręsta, sprogsta ir išsitiesia, ji nebėra tinkama naudojimui. Šiuo augimo etapu ji subrandina savo sporas, kurias jau netrukus išnešios musės, priviliotos vieno, gana neįprasto, šio grybo bruožo.
Atrasti padės išskirtinis kvapas
Poniabudės įprastai auga tankesniuose lapuočių miškuose arba mišriuose medelynuose. Sakoma, kad šie grybai itin mėgsta lazdynų krūmų kaimynystę. Jie užgimsta dar po žeme, tad pasišovę atrasti kuo daugiau jaunesnių grybukų, neretai pasiraitoję rankoves leidžiasi į kasinėjimus, lyg kokioje trumų medžioklėje. Tačiau poniabudžių paieškose jums tikrai neprireiks nei šunų, nei kiaulių pagalbos – mat aitrų jų aromatą patys užuosite iš tolo. Pamenate tą slaptą ginklą, pritraukiantį muses? Suaugusi poniabudė skleidžia charakteringą kvapą primenantį dvėselieną. Tad kai kitą kartą miške surauksite nosį, neskubėkite bėgti į šalį – galbūt kažkur šalia smirsta poniabudė, o aplink dar galima atrasti jaunų jos grybukų.
Už poniabudės rinkimą – bauda?
Atradę poniabudę, pūpsančią smėlynuose, geriau neskubėkite jos rinkti, jei nenorite rizikuoti neplanuotomis išlaidomis bei sugadinta nuotaika. Skirtingai nei paprastoji poniabudė, mėgstanti miškingus plotus, smėlynuose auga į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyta Hadriano poniabudė (Phallus hadriani). Už šių grybų rinkimą galima užsitraukti baudą nuo 30 iki 300 eurų. Žinoma, galite išsisukti ir su įspėjimu, juo labiau, sutikti pareigūną dalinantį baudas gal ir nėra labai didelė tikimybė. Tačiau neabejotinai sutiksite, kad maloniausia į mišką ateiti su pagarba ir išeiti iš jo su švaria sąžine, tiesa?
Kaip vartojama poniabudė? Sutramdykite grybą greituolį
Reikėtų pabrėžti, jog poniabudės dažniausiai renkamos visai ne maisto, o greičiau, sveikatinimosi tikslais. Tiesa, yra teigiančių, jog jaunos poniabudės skonis primena traškius ridikėlius ir yra noriai jas valgančių su pupelėmis ar tiesiog su duona bei grietine. Žinoma, visa tai yra skonio reikalas, dėl kurio nesiginčijama. Svarbiausia žinoti, kad šis grybas nėra toksiškas žmogaus organizmui, tad galite drąsiai eksperimentuoti virtuvėje – blogiausia, kas gali nutikti, tai nepavykęs kulinarinis bandymas ir veltui išmestas grybų krepšelis.
Visgi, dažniausiai iš poniabudžių gaminami įvairūs antpilai, milteliai, o grybuose esantys drebučiai naudojami kaip jauninantys kremai ar gydomieji tepalai. Tačiau, kad ir kokiais tikslais planuojate juos naudoti, atminkite, kad apdoroti poniabudes reikia iškart vos grįžus namo iš miško. Šie grybai turi išskirtinę savybę ir toliau skleistis net ir atskirti nuo maitinimosi šaltinio. Tad vos per valandą maži grybų kamuolėliai gali pavirsti glitniais smardukais jūsų šaldytuve. Internete plinta kurioziškos istorijos, kaip nuvargę grybautojai palieka poniabudes maišelyje, o naktį prabunda nuo šiurenimo garso (grybai skleisdamiesi juda) ir nepakeliamo dvoko namuose.
Poniabudės poveikis – liaudies prietarai ar mokslu grindžiamas rezultatas?
Paieškoję tikrai rasite užuominų apie, tariamai, jau senovėje Japonijos imperatorių ar Anglijos karalių vartotas stebuklingas poniabudžių tinktūras. Vartoti jie jas gal ir vartojo, bet jokių išsamesnių tyrimų neatliko arba neaprašė. Taigi, prieš imantis savigydos, reikėtų prisiminti, kad jokio oficialaus medicininio pagrindimo šios prielaidos neturi iki pat šių dienų. Kai kurie šaltiniai mini, kad poniabudė parodė neblogas kraujo krešėjimą mažinančias bei priešuždegimines savybes. Visgi, šie rezultatai tikrai neprilygsta jokioms moksliškai pagrįstoms priemonėms. Todėl, esant rimtiems sveikatos sutrikimams, visada pirmiausia kreipkitės į mediką profesionaliai konsultacijai.
Liaudies medicinoje poniabudės naudojamos įvairiausiems negalavimams gydyti:
- artritas,
- podagra,
- skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opos,
- vyrų seksualinė funkcija,
- odos ligos kaip egzema ar psoriazė,
- venų varikozė,
- hemorojus,
- onkologinių ligų prevencija bei kontrolė.
Jei jau išbandėte medikamentinį gydymą ir nusprendėte papildomai išbandyti natūralias priemones, poniabudė gali būti viena iš homeopatinių alternatyvų. Ją galite vartoti įvairiomis formomis – daryti kompresus, įtrinimus, gerti. Kai kurie vartotojai netgi teigia, kad šviežios poniabudės griežinėlis gali tarnauti kaip veiksminga žvakutė nuo hemorojaus ar priemonė nuo stiprios slogos bei sinusito.
Kad ir kaip nuspręsite vartoti šią priemonę, būtinai pasitarkite su savo gydytoju dėl suderinamumo su kitais vaistais ar poveikio gretutinėms būklėms.
Kaip teisingai pasiruošti namų procedūroms?
Nors poniabudė neparodė revoliucinių gydomųjų savybių, (turėkite tą omenyje pamatę internetu parduodamus grybus už didžiulę kainą) jokie žymesni šalutiniai efektai taip pat nebuvo pastebėti. Tad, jei norite išbandyti liaudies medicinos receptų profilaktiškai ar, tiesiog, iš smalsumo, poniabudė yra tam pakankamai saugus variantas. Tačiau prieš naudojimą nepamirškite atlikti alergijos testą – patepkite mažą odos plotelį poniabudės sultimis ir palaukite bent pusvalandį. Neskubėdami įsitikinkite kaip reaguoja jūsų organizmas. Taip pat turėkite omenyje, kad vartojant įvairius šio grybo produktus į vidų, galite sulaukti visiškai kitokios reakcijos. Todėl eksperimentuodami prisiimate riziką už visus galimus šalutinius poveikius ar kitus nemalonius siurprizus.
Poniabudės tinktūra
Liaudies medicinos žinovai teigia, kad viena iš efektytviausių šio grybo vartojimo formų savigydos tikslams, yra būtent poniabudžių tinktūra arba antpilas. Jam pasiruošti jums reikės 50 g šviežių arba 5 g džiovintų poniabudžių ir 200 ml aukščiausios kokybės degtinės. Jei vartojate šviežią poniabudę, tiesiog švelniai nuvalykite jos gumbelius šepetėliu, nuplaukite ir supjaustykite į 4 dalis.
Pilnam, 3 savaičių vartojimo kursui, reikalingi 3 litrai tinktūros, taigi, visus kiekius teks atitinkamai padidinti. Po pirmos vartojimo savaitės reikia padaryti savaitės pertrauką, po antros – dvi savaites, o po trečios, trijų savaičių pauzę.
Tinktūrą galite pasiruošti dviem būdais:
- Poniabudė užpilama degtine ir paliekama stovėti šaldytuve 14 dienų. Geriausia užpilą gaminti tamsiame butelyje, apsaugančiame nuo papildomos šviesos, kuri gali paveikti antpilo kokybę. Kasdien jį šiek tiek sukratykite, kad skystis gerai pasisavintų visą sausąją medžiagą. Praėjus 14 dienų jau galite pradėti vartojimą, tačiau nukošti skysčio nereikia – kuo ilgiau pritraukinės, tuo geriau. Ir toliau antpilą laikykite šaltai, o prieš kiekvieną vartojimą suplakite.
- Šviežia arba džiovinta poniabudė dedama į stiklainį, užpilama degtine. Stiklainis užkasamas metro gylyje ir paliekamas žemėje 30-40 dienų. Kaip alternatyva, galėtų būti vėsi ir tamsi patalpa, pavyzdžiui rūsys ar sandėliukas. Tačiau tokiu atveju rekomenduojama stiklainį papildomai apvynioti folija (ką reikėtų padaryti ir su iš žemės atkastu stiklainiu) bei laikyti apie 2 mėnesius.
Tinktūros naudojimas:
Pirmąsias dienas pradėkite nuo 1 arbatinio šaukštelio, palaipsniui didindami kiekį iki 1 valgomojo šaukšto, o vėliau ir iki 2-3 valgomųjų šaukštų per dieną.
Poniabudė aliejuje
Jei netoleruojate alkoholio, tinktūrą galite pasigaminti su aliejumi. Šiam tikslui geriausia naudoti nerafinuotą, šalto spaudimo (extra virgin) alyvuogių aliejų arba šalto spaudimo, nefiltruotą linų sėmenų aliejų. Pašildykite 200 ml aliejaus vandens vonelėje iki 30 °C temperatūros ir juo užpilkite 5 gramus džiovintų poniabudžių. Gerai išmaišykite ir prieš vartojimą palaikykite 5 dienas šaldytuve. Poniabudžių aliejų galite ne tik naudoti į vidų, bet ir tepti skaudančius sąnarius ar raumenis.
Turėkite omenyje, kad aliejinė tinktūra galios trumpiau nei paruošta su alkoholiu, todėl vienu kartu negaminkite didelio kiekio. Aliejus su laiku gali apkarsti arba kitaip pakeisti savo savybes, tad siūlome jau paruoštą antpilą suvartoti per porą mėnesių – taip išsaugosite ir naudingąsias aliejaus medžiagas. Antpilą laikykite šaldytuve ir prieš naudojimą gerai suplakite.
Poniabudė su medumi
Dar viena alternatyva alkoholinei tinktūrai – poniabudžių mikstūra su medumi. Šviežius grybus sutrinkite blenderyje arba sumalkite mėsmale. Gautą masę lygiomis dalimis sumaišykite su skystu medumi ir laikykite šaldytuve. Šis variantas puikiai tinka esant peršalimo ir kvėpavimo takų ligoms gydyti.
Poniabudė su vandeniu
Paprastas, bet ne mažiau veiksmingas receptas. 5 gramus poniabudės miltelių užpilti 200 ml šilto virinto vandens. Leisti nusistovėti 8 valandas. Rekomenduojama gerti po 1/3 stiklinės gauto gėrimo 3 kartus per dieną, 20 minučių prieš valgį.
