Skip to content

Musmirė – dailioji nuodytoja. Ar mokate atpažinti visas nuodingąsias jos rūšis?

  • by
Musmirė
Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Musmirė (Amanita) – tai musmirinių šeimos grybų gentis, paplitusi visame pasaulyje. Musmirės yra mėsingi, stambūs grybai, kurie, beje, ne visi yra nuodingi. Musmirės auga miškuose, tačiau galima jų aptikti ir arčiau žmonių buveinių, pavyzdžiui, parkuose, kartais net soduose. Nuodingosios musmirės gali stipriai apnuodyti ir net sukelti žmogaus mirtį.

Nuodingosios musmirės Lietuvos miškuose

Pasaulyje egzistuoja apie 600 musmirių rūšių, Lietuvoje randama 15 iš jų. Septynios Lietuvoje augančios musmirių rūšys yra valgomos, kitos – nuodingos. Nuodingose musmirėse gausu įvairiausių nuodingųjų medžiagų: amanitino, faloidino, falino. Šioms medžiagoms pakliuvus į virškinamąjį traktą, o iš jo į kraują, apsinuodijimo požymiai pasireiškia po 6-12 valandų, o kartais ir po didesnio laiko tarpo. Apsinuodijęs žmogus vemia, viduriuoja, prakaituoja, atsiranda stiprūs skrandžio skausmai, pulsas susilpnėja, ima šalti galūnės. Esant labai stipriam apsinuodijimui, po keleto dienų gali ištikti mirtis. Tad išties, su nuodingaisiais grybais juokai menki.

Kai kuriose musmirėse esančios medžiagos atneša žmonėms ir naudos – iš musmirėse esančių bufotenino, muscimolo, iboteno rūgšties ir kitų medžiagų gaminami vaistai. Kalbama, kad egzistuoja net vėžio gydymas musmire, tačiau moksliškai tai nepatvirtinta. Užsiimant savigyda musmirėmis galima prisidaryti rimtų sveikatos bėdų.

Toliau aprašysime nuodingąsias musmirių rūšis. Grybaujant labai svarbu mokėti jas atpažinti, kad jos jokiais būdais neatsidurtų jūsų krepšyje, o vėliau ir lėkštėje.

Paprastoji musmirė
Paprastoji musmirė

Paprastoji musmirė

Paprastoji musmirė (Amanita muscaria) – tai viena labiausiai paplitusių musmirių Lietuvos miškuose. Ši musmirė vidutiniškai nuodinga. Paprastoji musmirė aptinkama įvairaus tipo miškuose liepos-spalio mėnesiais.

Paprastoji musmirė turbūt lengviausiai atpažįstama iš visų musmirių rūšių. Iš tolo matyti jos raudona kepuraitė su baltais lopeliais, kurie yra ne kas kita, kaip apvalkalo liekanos. Šios musmirės kepurėlė siekia 5-20 cm skersmens, yra pusrutuliškos formos, o senesnių grybų paplokščia, šerpetota, lipni. Kepurėlė būna ne tik raudonos spalvos, bet ir oranžinė, gelsvai raudona. Vos išdygusios paprastosios musmirės apgaubtos baltu apvalkalu, kuris joms augant plyšta, mažos apvalkalo dalelės lieka ant kepurėlės. Kartais lietus nuplauna šias daleles nuo kepurėlės, ir tuomet paprastąją musmirę galima supainioti su raudonomis ūmėdėmis. Kita apvalkalo dalis lieka sustorėjusio loto apačioje. Paprastosios musmirės kotas 7-20 cm ilgio, baltas, plonas, pilnaviduris, apačioje sustorėjęs, turi žiedą. Šios musmirės lakšteliai balti. Grybo vidus baltas, po odele oranžinis ar gelsvas, neturi išsiskiriančio kvapo.

Gydymasis paprastosiomis musmirėmis – ar verta bandyti

Interneto platybėse pateikiama nemažai informacijos apie gydymąsi paprastosiomis musmirėmis. Musmirių milteliai, musmirės su degtine, musmirių užpilas ir panašūs receptai neretai sukelia mūsų susidomėjimą ir smalsumą. Daugėja ir skelbimų, siūlančių nusipirkti šių grybų. Tačiau ar tikrai saugu vartoti musmires?

Nuo seno žinoma, kad šis grybas nuodingas ir gali rimtai susargdinti žmogų. Tą patvirtina ir žiniasklaidoje laikas nuo laiko pasirodantys pranešimai apie musmirių ragautojus, atsidūrusius reanimacijos palatoje. Neretai paprastosios musmirės vartojamos ir svaiginimuisi, kadangi jos turi haliucinogeninių savybių. Pavartojus jų gali atsirasti haliucinacijų, sutrikti motorika, žmogus ima nebesiorientuoti aplinkoje. Kai kuriose Europos šalyse dėl šios priežasties disponavimas musmirėmis yra uždraustas.

Tiesa, tam tikros musmirėse esančios medžiagos atneša žmonėms ir naudos – iš musmirėse esančių bufotenino, muscimolo, iboteno rūgšties ir kitų medžiagų gaminami vaistai. Tačiau šioms medžiagoms išgauti reikalingos specialios technologijos, jų neįmanoma išgryninti namų sąlygomis. Paprastoji musmirė iš tiesų buvo vartojama liaudies medicinoje, tačiau, vėlgi, moksliškai pagrįstų faktų apie išgijimą šio grybo dėka nėra. Neįrodyta ir tai, kad musmirė gydo vėžį. Kiekvienas pats sprendžia, ar verta rizikuoti ir pasitelkti gydymuisi nuodingąjį grybą, tačiau nevalia pamiršti, jog užsiimant šia pavojinga savigyda galima prisidaryti rimtų sveikatos bėdų.

Margoji musmirė
Margoji musmirė

Margoji musmirė – labai nuodinga

Margoji musmirė (Amanita pantherina) yra labai nuodinga. Ji auga birželio-spalio mėnesiais.

Margosios musmirės kepurėlė yra 5-12 cm skersmens, jaunų grybų kūgio formos, o senesnių plokštėja. Jos kepurėlė būna pilkai rudos, pilkai violetinės, žalsvai rudos spalvų, pasidengusi baltais ar pilkšvais lopeliais. Šio grybo lakšteliai balti, kotelis 7-15 cm ilgio, gan plonas, prie pagrindo sustorėjęs. Margosios musmirės vidus baltas, mėsingas, turi nemalonų kvapą.

Gelsvoji musmirė
Gelsvoji musmirė

Gelsvoji musmirė

Gelsvoji musmirė (Amanita citrina) – plačiai paplitusi, labai nuodinga musmirių rūšis. Sutinkama birželio-spalio mėnesiais.

Gelsvosios musmirės išvaizda panaši į žalsvosios musmirės, žalsvų ūmėdžių. Kaip ir sako rūšies pavadinimas, gelsvosios musmirės kepurėlė yra gelsva ar žalsvai gelsva, kartais išblunka iki baltumo. Ji kiek gleivėta, 8-15 cm skersmens, padengta baltais ar gelsvais lopeliais, skiautelėmis, kuriuos lietūs kartais nuplauna. Šios musmirės lakšteliai balti, senesnių grybų jie gelsvėja. Gelsvosios musmirės kotelis užauga 8-12 cm ilgio, prie pagrindo sustorėjęs. Grybo vidus baltas, minkštas, nemaloniai kvepia.

Rausvarudė musmirė
Rausvarudė musmirė

Rausvarudė musmirė

Rausvarudė musmirė (Amanita porphyria) sutinkama pušynuose, eglynuose, mišriuosiuose miškuose nuo liepos iki spalio. Ji vidutiniškai nuodinga.

Rausvarudės musmirės kepurėlė yra 5-9 cm skersmens, jauno grybo kūgiška, vėliau plokštėjanti. Kepurėlės paviršius lygus, spalva pilkai ruda, rusva, violetinio atspalvio. Lopelių, žvynelių ant kepurėlės nėra. Šio grybo luobelė lengvai lupasi, lakšteliai minkšti, balti. Rausvarudės musmirės koteliai 5-9 cm ilgio, plonas, su žiedu. Kotelio apačia sustorėjusi. Grybo vidus baltas,  elastingas, pasižymi nemaloniu kvapu.

Žalsvoji musmirė

Žalsvoji musmirė – pavojingiausias Lietuvos grybas

Žalsvoji musmirė (Amanita phalloides) – mirtinai pavojingas grybas, turintis daugiau kaip 15 nuodingųjų medžiagų. Šio grybo vartojimas daugeliu atveju gali baigtis mirtimi. Suvalgius žalsvosios musmirės apsinuodijimo simptomai pasireiškia po 2-24 valandų, o kai kada – po 48 valandų. Ligonį kamuoja aštrus skrandžio skausmas, viduriavimas, svaigsta galva, ligonis vemia. Mirtis ištinka po 3-15 dienų.

Ši musmirių rūšis sutinkama mišriuose ir lapuočių miškuose nuo liepos iki spalio. Žalsvosios musmirės kepurėlė yra žalių atspalvių – gelsvai žalia, žalia, rusvai žalia, gali išblukti iki šviesiai gelsvos ar net balkšvos spalvos. Ji padengta šviesiais lopeliais, kurių po lietingų orų gali nelikti. Kepurėlės skersmuo nuo 7 iki 20 cm, jaunų grybų kepurėlė iškili, vėliau suplokštėja. Žalsvosios musmirės kepurėlės lakšteliai balti, minkšti. Kotelis užauga 5-15 cm ilgio, jis gelsvai, pilkšvai ar žalsvai baltas, su žalsvais dryželiais. Kotelį juosia baltas žiedas, kuris gali ir nukristi. Grybo vidus baltas, o po luobele žalsvas.

Smailiakepurė musmirė
Smailiakepurė musmirė

Smailiakepurė musmirė – mirtinai nuodinga

Smailiakepurė musmirė (Amanita virosa) – nuodingas grybas, kurio suvalgius, kaip ir žalsvosios musmirės, daugeliu atveju mirštama. Šis grybas aptinkamas spygliuočių miškuose, ypač brandžiuose eglynuose, retkarčiais gali pasitaikyti ir lapuočių miške.

Smailiakepurė musmirė turi kūgišką, smailoką kepurėlę, kuri su laiku paplokštėja. Kepurėlė yra 3-10 cm skersmens, baltos spalvos, senesnių grybų – įgauna gelsvą atspalvį. Kepurėlės lakšteliai balti, minkšti. Ši grybo kotelis 5-12 cm ilgio, baltas, pagrindas storesnis. Grybo vidus baltas, po luobele gelsvas, minkštas, nemaloniai kvepia.

Baltoji musmirė

Baltoji musmirė (Amanita verna) yra labai nuodingas grybas. Dažna Lietuvos miškuose, auga nuo birželio iki rugsėjo. Daugiausia sutinkama lapuočių miškuose, ypač ten, kur auga ąžuolai. Kartais auga parkuose. Suvalgius baltosios musmirės apsinuodijimas pasireiškia ne iš karto, o maždaug po 8-40 valandų. Apsinuodijimo požymiai kaip ir žalsvosios musmirės – skrandžio skausmas, viduriavimas, galvos svaigimas, vėmimas.

Baltoji musmirė turi 5-15 cm skersmens kepurėlę, baltos spalvos, kuri jaunų grybų yra pusiau apvali, o senesnių paplokščia. Kepurėlės krašteliai kartais skiltėti. Kotas 5-12 cm ilgio, baltas, prie pagrindo sustorėjęs. Ant koto yra neryškus žiedas, kuris kartais nukrenta. Kepurėlės lakšteliai labai tankūs, balti. Grybo vidus bekvapis. Baltoji musmirė gali būti painiojama su miškiniu pievagrybiu, juosvažaliu baltiku ar žalsvagelsviu baltiku.

Baltoji musmirė

Kiti nuodingiausi grybai

Lietuvos miškuose auga nemažai nuodingų grybų – virš 100 skirtingų rūšių. Vieni jų sukelia nedidelius sveikatos sutrikimus, kiti gali tapti net mirties priežastimi. Kai kurių nuodingųjų grybų poveikis organizmui pasireiškia jau po pusvalandžio, o kitų – gali ir po paros laiko. Verta prisiminti, kad apsinuodyti įmanoma ir valgomaisiais grybais, ypač peraugusiais, sukirmijusiais ar pašalusiais.

Pagal tai, kaip veikia žmogaus organizmą, nuodingi grybai skirstomi į tris grupes:

  • dirginantys virškinamąjį traktą – sukeliantys vėmimą, viduriavimą; pavyzdžiui, tai gali būti kai kurie kartūs piengrybiai;
  • veikiantys nervų sistemą (sukeliantys haliucinacijas), vienas tokių grybų – paprastoji musmirė;
  • žalojantys audinius (pavyzdžiui, ardantys eritrocitus). Toks grybas yra žalsvoji musmirė.

Kai kurie nuodingieji grybai labai panašūs į populiarius valgomuosius grybus, pavyzdžiui, aitrusis pušynbaravykis savo išvaizda primena mūsų vertinamą tikrinį baravyką. Tačiau aitrusis pušynbaravykis yra nuodingas. Nuodingas baravykas yra ir šėtoninis baravykas, tiesa, retai sutinkamas mūsų miškuose. Kitas pavyzdys – nuodinga puokštinė kelmabudė ir eglinė kūgiabudė panašios į valgomąjį kelmutį, tad gali būti su juo supainiotos. Šie „kelmučiai“ nuodingi. Kelmutis skirtingai nuo šių dviejų skiriasi tuo, kad turi žvynelius, o nuodingųjų panašuolių kepurėlės lygios.

Be aukščiau jau aprašytų nuodingiausių musmirių, kiti Lietuvoje augantys mirtinai nuodingi grybai yra patujaro plaušabudė, nuodingasis nuosėdis, nuodingoji tauriabudė.

Patujato plaušabudė

Patujaro plaušabudė

Patujaro plaušabudė, arba rausvėjančioji plaušabudė, (Inocybe patoullardii) – mirtinai nuodingas grybas. Šis grybas savo išvaizda panašus į pievagrybius, pavasarinę balteklę. Turi baltą ar gelsvą, raudonomis dėmėmis išmargintą, 3-10 cm skersmens kepurėlę, kuri iš kūgiškos palaipsniui tampa paplokščia. Patujaro plaušabudės kotas plaušuotas, 3-8 cm ilgio, grybo vidus baltas. Paspaudus kepurėlę, lakštelius, kotelį, grybo vidų, jie raudonuoja.

Patujaro plaušabudė auga gegužės-birželio mėnesiais pamiškėse, ją galima aptikti ir parkuose.

Nuodingasis nuosėdis
Nuodingasis nuosėdis

Nuodingasis nuosėdis

Nuodingasis nuosėdis (Cortinarius orellanus) – vienas nuodingiausių grybų, jis sutinkamas lapuočių bei spygliuočių miškuose, Lietuvoje gana retas. Auga po ąžuolais, beržais, eglynuose. Randamas vasaros bei rudens metu. Grybas labai nuodingas, jo suvalgius apsinuodijimo požymiai pasireiškia vėlai, ne anksčiau kaip po 3 dienų, o gali net po poros savaičių. 300 g šio grybo nusiųs į kapus 80 kg sveriantį žmogų.

Nuodingasis nuosėdis turi 3-9 cm skersmens, rausvai ar oranžiškai rudą ar rūdžių spalvos kepurėlę. Senesnių grybų kepurėlės kraštai sutrūkinėja. Kotelis 4-8 cm ilgio, lygus, pilnaviduris, geltonas ar rausvai rudas. Grybo vidus gelsvas, kvapas primena ridikus.

Nuodingoji tauriabudė

Nuodingoji tauriabudė (Clitocybe dealbata) panaši į baltos spalvos pievagrybius. Tai nuodingas grybas, kurio suvalgius sutrinka inkstų ir kepenų veikla, kamuoja žarnyno skausmai, skauda galūnes, troškina.

Nuodingoji tauriabudė rugpjūčio-spalio mėnesiais auga pamiškėse, pievose, miško aikštelėse, sutinkama parkuose. Auga mažomis grupelėmis. Nuodingosios tauriabudės kepurėlė ir kotelis balti, pilki, senesnių grybų rusvi. Kepurėlės skersmuo 2-6 cm, kotelis siekia 3-5 cm ilgio. Grybo vidus balsvas, turi nemalonų dujas, priplėkusius miltus primenantį kvapą.

Nuodingoji tauriabudė
Nuodingoji tauriabudė

Atsargumas grybaujant niekada nepakenks

Svarbiausia taisyklė grybaujant – dėti į krepšelį tik tuos grybus, kuriuos gerai pažįstate. Nerinkite senų, pakirmijusių, formą pakeitusių net ir valgomųjų grybų. Puiki mintis pasikviesti kartu gerai grybus pažįstantį žmogų. Sukurta ir įvairių mobiliųjų programėlių, padedančių atpažinti grybus.

Jei įtariate, kad visgi suvalgėte nuodingųjų grybų, būtina nedelsiant išplauti skrandį ar sukelti vėmimą. Tinka gerti kruopų nuovirų, beržo, bruknių, arkliauogės lapų arbatos. Be abejo, nedelsiant kreipkitės į gydymo įstaigą.

Užtikrintas būdas neprisirinkti nuodingų grybų – užsiauginti jų sode

Nuodingieji grybai tikrai nepaklius ant jūsų stalo, jei prisirinksite jų iš savo sodo. Ten rasite tik tuos grybus, kurių užsiauginote patys. Grybų auginimas sode – gan retas, tačiau vertas dėmesio užsiėmimas, jei mėgstate grybų patiekalus bei turite medžių savo sklype, po kuriais grybai galėtų augti. Savo sode galite užsiauginti baravykų, raudonviršių, voveraičių ir kitų vertingų grybų. Patys augindami grybus, visuomet valgysite tik šviežiausią produktą, nereikės važiuoti jų rinkti į tolimą mišką ar brangiai mokėti už grybus turgavietėse. Tad verta plačiau pasidomėti šia galimybe.

Šiuo straipsniu jokiu būdu neskatiname ir nerekomenduojame vartoti musmirių nes tai gali būti mirtinai pavojinga.

Naudoti šaltiniai:
https://www.vle.lt
https://www.wildfooduk.com

http://www.grybai.net/m/nuodingi_grybai.php?lt
https://lt.wikipedia.org

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.

Rekomenduojamas video

Pasidalinkite su drauge ar draugu:
0 0 balsai
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Inline Feedbacks
Rodyti visus komentarus
0
Norėtųsi Jūsų minčių, pakomentuokitex