Lauravyšnė – tai subtilus dekoratyvinis augalas, kuris, nepaisant pavadinimo, turi mažai ko bendro su lauramedžiais ar vyšnia. Lietuvoje šis augalas didelės paklausos neturi, nors savo lauro lapus primenančiais lapais, beprotišku žydėjimu ir viliojančiomis uogų kekėmis gali sužavėti ne vieną sodininką. Lauravyšnę dažniau renkasi tie augalų augintojai, kurie nori paslėpti ar kitaip įforminti savo sklypą augindami šį krūmą kaip gyvatvorę. Be to, nespjaunama ir į šio augalo vaistinės prigimties naudą, kai įvairiems negalavimams gydyti pasinaudojama lauravyšnės lapais ar uogomis. Čia paminėsime, kaip išsirinkti, auginti, prižiūrėti lauravyšnę, kokie iššūkiai gali iškilti ją puoselėjant ir kokios naudos visgi ji atneš.
Kas gi toji lauravyšnė?
Oficialiai lauravyšne vadinamas medis ar krūmas, kuris priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimos augalams. Nors šiai genčiai priklauso apie 80 skirtingų rūšių, Lietuvoje auginama tik viena –vaistinė lauravyšnė. Iš esmės vaistinei lauravyšnei apibūdinti naudojami du sinonimiški lotyniški pavadinimai – Laurocerasus officinalis ir Prunus laurocerasus, kur pirmasis yra kiek senesnis ir dažniau naudojamas mokslinėje kalboje.
Lietuvoje auginamas egzempliorius užauga maždaug iki 1,5–3 metrų, nors gimtuosiuose kraštuose (Šiaurės Amerikoje, Juodosios jūros pakrantėje) augalas gali siekti ir 5–15 metrų. Šis medis pasipuošęs visžaliais, tamsiai žaliais, blizgančiais, pailgais (10–25 cm), laurų lapus primenančiais lapais. Pavasarį sužydi į ievas panašiais žiedais – stačiais, 7–15 cm ilgio kekiškais, smulkiais ir gausiais, baltos spalvos, vabzdžius viliojančiais žiedais. Galiausiai ankstyvą rudenį sunoksta tamsiai mėlynos ar kone juodos ir sąlyginai nuodingos uogos.

Lauravyšnė ir jos veislės
Kaip minėta, Lietuvoje lauravyšnės didelės paklausos neturi. Tačiau yra keletas veislių, kurios dėl savo dekoratyvumo, atsparumo žemesnėms temperatūroms ar tinkamumo gyvatvorėms užkariauja sodininkų širdis ir ūkius.
- „Rotundifolia“ – ši lauravyšnės veislė garsėja kaip gyvatvorėms formuoti tinkamas augalas: labai guvi, krūmiška, „nepermatoma“ ir greitai auganti (per metus gali užaugti iki 60 cm). Iš šios veislės formuojamos aukštos gyvatvorės nuo 1 m iki 4 (5) metrų aukščio, o negenint krūmas gali išsiplėsti iki 4 metrų pločio.
- „Elly“– koloninę formą išlaikantis krūmas, užaugantis iki 3,5–4 m aukščio ir 0,8 m pločio. Tai idealus variantas tiems, kam patinka spartus Rotundifolia veislės, bet norintiems išlaikyti gražią koloninę gyvatvorės formą ir įdėti mažiau darbo ją genėjant. Ši veislė pakanti šalčiui iki –22 °C.
- „Caucasica“ – dar viena didelė ir greitai auganti lauravyšnės veislė, tinkama auginti iki 2–3 metrų aukščio gyvatvorėms. Deklaruojama, kad ji atspari šalčiams iki –23 °C.
- „Novita“ – kaip teigia augintojai, ši veislė pakančiausia Lietuvoje vyraujančiam speigui iki –24 °C, kai kitos veislės geriausiu atveju atlaiko –20 °C šaltį. Krūmas auga energingai ir maksimaliai gali siekti net 6 m aukštį ir 3 m plotį.
- „Otto Luyken“ – išskirtinė ir kompaktiška stačiomis šakelėmis lauravyšnės veislė, kuri nevargina dideliu augimu. Žemaūgis augalas užauga iki 0,5–1,0 metro aukščio, bet gali išsiplėsti iki 1,8 – 2,4 m pločio, todėl tinkama neaukštoms tvorelėms ar kaip gėlyną dengianti kiliminių augalų alternatyva.

Lauravyšnės auginimas
Vieta. Augalas puikiai prisitaikys augti tiek visiškoje saulės šviesoje, tiek daliniame ar netgi visiškame pavėsyje. Bet tam turi ir klimato sąlygos, kur šaltesnio klimato vietose jai geriau suteikti daugiau šviesos, o šiltesnio – daugiau pavėsio. Pažymima, kad lauravyšnė atspari ir užterštumui bei stipriam vėjui.
Dirva. Lauravyšnei auginti parinkite drėgną, bet vandeniui laidžią dirvą. Praktiškai nesvarbu, kokios struktūros dirvožemis vyrauja jūsų sode, nes augalui tik bet koks. Lauravyšnė yra vienas iš nedaugelio augalų, galinčių augti ir molingoje dirvoje, tačiau privalu, kad ji būtų gerai drenuota. Taip pat atsižvelkite, kad dirvos pH būtų apie 6,5–7,5. Per daug kalkėta dirva nėra itin tinkama šiam augalui, todėl ima geltonuoti lapai.
Lauravyšnės sodinimas. Iškaskite šiek tiek didesnę duobę nei šaknų kamuolys ir įdėkite augalą į duobę, įsitikinę, kad šakniastiebio viršus yra lygus su aplinkiniu dirvožemiu. Jei dirva sunki ir nelaidi vandeniu, ant duobės dugno paberkite smėlio, drenažo akmenukų ar kitos laidžios dirvos. Užpildykite duobę žemėmis, švelniai jas suspausdami aplink augalo šaknis, kad pašalintumėte oro tarpus. Pasodinę augalą kruopščiai palaistykite ir pamulčiuokite, kad jis lengviau įsitvirtintų. Lauravyšnę geriausia sodinti rudenį.

Kaip prižiūrėti lauravyšnę?
Laistymas. Kadangi drėgna dirva yra kertinė šio augalo priežiūros dalis, ją laistyti teks taip dažnai, kad būtų palaikoma drėgna, bet ne įmirkusi dirva.
Tręšimas. Lauravyšnė nėra reikli trąšoms ir gali iškęsti net labai skurdžias sąlygas. Tad jei dirva atrodo derlinga, tręšimo gali visiškai nereikėti. Bet jeigu yra poreikis tręšti lauravyšnes, tuomet pavasarį (balandžio – gegužės mėnesiais) naudokite nedidelį kiekį kompleksinių trąšų su azotu (pvz., NPK 10-5-5). Tai darykite labai saikingai, nes per didelis trąšų kiekis augalui netinka. Jei naudojate organines trąšas, jos gali visiškai pakeisti mineralines. Dar žinoma, kad lauravyšnė atspari druskoms.
Mulčiavimas. Tinkamam dirvos drėgniui palaikyti padės uždėtas mulčio sluoksnis, ypač po pasodinimo. Tinkamiausia naudoti anksti pavasarį ant šaknų zonos užbarstydami 5 cm storio gerai susiskaidžiusio komposto.
Genėjimas. Lauravyšnė labai augi, todėl jai reikia genėjimo, ypač auginant ją kaip gyvatvorę. Genėjama iš karto po nužydėjimo formuojant reikiamos formos ir aukščio sienelę arba higieniškai apkarpant pavienius augalus. Atliekant genėjimo darbus rekomenduojama dėvėti apsaugos priemones, nes augalo toksinai gali sukelti nepageidaujamas odos reakcijas.
Žiemojimas. Iš esmės lauravyšnė Lietuvoje puikiai išgyvena, tačiau šaltesnę žiemą gali kilti šiek tik problemų, nes augalas apšąla. Lauravyšnei augti aktualiausia 7 atšiaurumo zona, o tai reiškia, kad didžiojoje Lietuvos dalyje žiemomis ją reikėtų pasaugoti ir laisvai apdengti drobiniu audeklu.
Kaip gali būti dauginama lauravyšnė?
Geriausias lauravyšnės dauginimo būdas namų sąlygomis – nesumedėjusiais stiebo auginiais. Vasarą žirklėmis nukirpkite nesumedėjusio stiebelio ūglį (apie 10–15 cm). Nuimkite kelis apatinius lapus, pamerkite pjūvio vietą į vandenį, tada į šaknijimosi hormoną (jei norite) ir įkiškite stiebą apie 2 cm į vazonėlį su dirvos mišiniu. Laikykite šiltai ir drėgnai. Po 3 savaičių persodinkite augalą tiesiai į žemę apsaugotoje sodo vietoje.
Kiek rečiau išbandomas dauginimo būdas – šakelių auginiai. Atpjauti sumedėjusias šakeles reikėtų rudens viduryje ir jas pasodinti tiesiai į sodo dirvą.
Mėgstantiems didesnius iššūkius gali pabandyti užsiauginti lauravyšnę iš sėklų, tačiau joms reikia 2–3 mėnesių šaltos stratifikacijos ir geriausia jas sėti į inspektą. Joms sudygti gali prireikti net 18 mėnesių.
Pavasarį galima pabandyti lauravyšnę padauginti šakų atlankomis bei pavasarį atskirti ir iškasti nuo motininio augalo šaknų išlindusias atžalas.

Lauravyšnės gyvatvorė
Lauravyšnė atitinka daugybę gyvatvorėms keliamų reikalavimų. Jos tanki ir visžalė lapija turi savybę paslėpti sklypo vietas nuo pašalinių žvilgsnių, o pakantumas genėjimui ir nereiklumas priežiūrai palengvina jos auginimą. Be to, gyvatvorei suformuoti galima pasirinkti įvairias veisles: tiek greitai susiformuojančią tankią sienelę, tiek koloninės formos užtvarą. Tai vienas iš tų retesnių sodo augalų, galinčių augti ir pavėsingesnėje vietoje bei pasižyminti atsparumu augalų auginimo problemoms.
Jei ruošitės sodinti standartinio dydžio lauravyšnes gyvatvorei, išlaikykite 50–100 cm atstumą tarp augalų. Kompaktiškesnėms veislėms prireiks mažesnio atstumo tarp sodinukų – 40–60 cm. Pasirinkdami tankesnės gyvatvorės formavimą ir augalų sodinimą šachmatine tvarka, palikite tarp eilių 40–50 cm tarpą. Jei sodinate lauravyšnės gyvatvorę prie tvoros, tai palikite nuo jos 1,0–1,5 m atstumą arba vadovaukitės augalų sodinimo taisyklėmis.
Na ir svarbiausias klausimas: kada ir kaip genėti lauravyšnės gyvatvorę? Augalas gana pakantus genėjimui, todėl iš jų užaugintas „žaliąsias tvoreles“ kosmetiškai apkarpykite kasmet vėlyvą pavasarį ar vasaros pradžioje iš karto po žydėjimo.

Kokios ligos ir kenkėjai kankina lauravyšnes?
Lauravyšnes, nors ir retai, vargina lapų ligos, tokios kaip miltligė, grybelinės lapų dėmėtligės, bakgterinė infekcija, lemianti skylutes ant lapų. Joms gresia ir bakterinė liga, sukelianti augimo sumažėjimą, lapų nudegimo efektą (parudavimą ir džiūvimą).
Šių augalų gyvenimą kartais gali „apsunkinti“ ir kenkėjai: amarai, skydamariai, drugių vikšrai ir tam tikros rūšies vabalai straubliukai.
Lauravyšnės nauda
Vaistinė žaliava. Lauravyšnės lapus ir uogas galima drąsiai panaudoti liaudies medicinoje. Švieži lapai veikia spazmolitiškai ir raminamai, todėl jų kompresais ir preparatais gydomas kosulys, kokliušas, astma, virškinimo sutrikimai, plaunamos akys infekcijoms atveju. Nedideliais kiekiais lauravyšnėse aptinkamas itin nuodingas junginys (ciano vandenilio rūgštis) stimuliuoja kvėpavimą, gerina virškinimą ir suteikia gerą savijautą.
Prinokusios lauravyšnės uogos – valgomos. Nors gali gąsdinti luaravyšnės nuodingumas, tačiau visiškai subrendusios uogos gali būti valgomos be jokios žalos. Pažymima, kad uogos privalo būti visiškai sunokusios ir valgyti jų negausiai, o pajutus kartumą – jų nevartoti.
Dekoratyvumas. Kas gi nenori pritraukti drugelių, bitučių ir kitų naudingų vabzdžių į savo sodą? Nuostabiu žydėjimu ir blizgiais lapais pasižyminti lauravyšnė dabina gyvatvores ir sodo želdynus. O veislių pasirinkimas (nuo pažeme besidvelkiančių iki aukštų medžių) atitiks kiekvieno skonį.

Būtina žinoti – lauravyšnė nuodinga
Visose lauravyšnės dalyse yra vandenilio cianido, kurio daugiausia yra lapuose ir sėklose. Šis toksinas lengvai atpažįstamas dėl kartaus skonio. Paprastai vandenilio cianido būna per mažas kiekis, kad stipriai pakenktų, tačiau labai karčios sėklos ar uogos neturėtų būti valgomos. Nors įrodyta, kad nedideliais kiekiais vandenilio cianidas stimuliuoja kvėpavimą, gerina virškinimą ir yra naudingas gydant vėžį, tačiau per didelis jo kiekis gali sukelti kvėpavimo nepakankamumą ir net mirtį.
Šaltiniai
- https://www.vle.lt/straipsnis/lauravysne
- https://pfaf.org/user/Plant.aspx?LatinName=laurocerasus+officinalis
- https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/14640604
- https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S037887411100852X
- https://www.rhs.org.uk/plants/13977/prunus-laurocerasus/details
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.