Sodybose darbas niekada nesibaigia – tai tiesa. Bet ir poilsis turi turėti savo vietą tarp lysvių ir vaismedžių. Vis dėlto daugelyje Lietuvos kiemų sėdėjimo zonai taikomas likutinis principas: nupirktas plastikinis kėdžių komplektas pastatomas arčiausiai durų ir stovi ten trejus, penkerius ar dešimt metų. Nė karto neperkeltas, nė karto neapgalvotas iš naujo. O juk sodo kampelis, kur prisėsti sode norisi bei gera pasilikti, nėra prabanga – tai gero sodo ženklas.
Idėjos, kur prisėsti sode, galėtų prasidėti klausimu: kur man labiausiai patinka būti? Ar tai vakarinė sodo pusė, kur lėtai saulė leidžiasi? Ar obelis viduryje, po kurios šakomis visada vėsu? O gal rami vieta prie tvoros, kur niekas netrukdo? Atsakymas į šį klausimą daug svarbesnis nei bet kurio katalogo puslapiai.
Kur prisėsti sode: suolas prie namo – patogi klasika, kuri veikia
Suolas tiesiai prie namo sienos – tai seniausias ir labiausiai pasiteisinęs sprendimas. Jis veikia, nes yra pasiekiamas be papildomų pastangų: atsinešti kavos puodelį, prisėsti, stebėti. Medinis suolas su aukšta atrama gali tarnauti dešimtmečius, jei jo mediena kartą per metus patepama linų aliejumi arba apsaugine priemone. Tamsinta mediena – riešuto ar juodojo ąžuolo spalvos – nekrinta į akis ir suteikia tvarkingą, ramų vaizdą net paprastame kieme.
Vienas praktinis niuansas: suolas prie pietinės sienos vasaros vidurdienį gali tapti per karštas. Jei nėra galimybės pasodinti aukštesnio krūmo, verta pasvarstyti apie brezentinę arba audinio pavėsinę virš suolo – lengvas stogelis suteikia pavėsį nesugadindamas kiemo erdvės.
Senas medis kaip natūrali poilsio zona
Jei sode auga brandus medis – obelis, liepa, riešutmedis ar net didelė vyšnia – jo papėdė yra natūraliausia sėdėjimo vieta. Šešėlis vasarą, drėgmė, švelniai čiulbantys paukščiai virš galvos. Aplinką tereikia šiek tiek sutvarkyti: šaknų zoną galima padengti mulčiu ar medžio drožlėmis, kurios palaiko drėgmę ir neleidžia žolei užželti per arti sėdėjimo vietos.
Suoliukas aplink medžio kamieną – klasikinė idėja, kurią lietuviškuose kiemuose matome retai, nors ji puikiai tinka. Nebūtina pirkti specialaus rinkinio: meistrui tai dviejų vakarų darbas naudojant paprastą impregnuotą medieną. Svarbu tik nesuveržti medžio – tarp kamieno ir suolo turi likti tarpai orui cirkuliuoti.
Kur prisėsti sode: pakeltos lysvės kraštas
Tai idėja, kuri vis populiariau taikoma ir mūsų soduose bei sodybose: pakelta lysvė ar dekoratyvinio sodo bortelis suformuojamas taip, kad jo viršutinis kraštas būtų patogaus sėdėjimo aukščio. Klasikinis sėdėjimui tinkamas aukštis – apie 45–50 cm. Plytų ar akmens mūro lysvė ne tik laiko žemę – ji tampa suoliuku savaitgalio pokalbiams prie daržo.
Rekomenduojamas video
Ypač tai praverčia planuojant sodo pertvarkymą: vietoj atskiro baldų komplekto, kuris kainuoja ir užima plotą, vieną kartą investuojama į lysvės konstrukciją. Viršutinį bortelio kraštą verta užbaigti lygiu akmeniu ar mediena – natūralus paviršius vasarą neįkaista tiek, kiek tamsus metalas ar plastikas, ir ilgainiui atrodo tik gražiau.
Kabamoji kėdė arba sūpynės – vietoj poros kėdžių
Supamoji kėdė ar kabamasis krėslas sode – tai jau ne tik poilsio idėja, bet ir nuotaikos klausimas. Jos ypač tinka šeimoms, auginančioms vaikus ir paauglius, bet poilsis čia tinka visiems: šiltą vakarą sūpynės terasoje yra tiesiog geriausia vieta apibendrinti savaitę. Kabamasis krėslas ant medžio šakos ar tvirtos konstrukcijos tampa ryškiu akcentu žalumos fone.
Tačiau čia taip pat svarbus ir medžiagų pasirinkimas. Natūralaus džiuto ar medvilnės audinys neištveria lietingo lietuviško rudens, jei paliekamas lauke. Sintetiniai, UV spinduliams atsparūs lauko audiniai tarnauja kur kas ilgiau. Geriausia šiuos baldus rudenį nuimti ir padėti į sandėlį – kaip sezoninį malonumą, kurį kasmet vėl ištraukiate, taip jie ilgiau išliks tvarkingi ir spalvingi.
Pasidaryk pats idėjos, kur prisėsti sode
Ne viskas, kas tinka sodui, turi būti perkama. Horizontaliai padėtas ir pjūklu nulygintas rąstas tampa natūraliu suoliuku takelio pakraštyje. Kelios sudėtos medinės dėžės, uždengtos vandeniui atspariomis pagalvėlėmis – improvizuotas kampas vaikams. Senas medinis vežimas ar nudažytos medienos elementai iš karto virsta sodo dekoracija su sėdėjimo funkcija.
Lietuviškoje sodo kultūroje toks improvizuotas požiūris yra natūralus: sena sodyba turi savo istoriją ir kiekvienas medinis elementas tą istoriją pratęsia. Pernelyg „dizaineriškas“ sodas kartais atrodo svetimas prie namų, kuriems penkiasdešimt metų. Paprastumas čia yra privalumas.
Pavėsinė: ne visiems, bet tiems, kurie nori savo kampelio
Pavėsinė – rimčiausia investicija iš visų sodo idėjų. Ji tinka dideliems kiemams ir šeimoms, kurios sode praleidžia daug laiko: valgo lauke, kviečia svečius, vakarieniauja. Medinė pavėsinė, apaugusi vijoklinėmis rožėmis ar apyniais, yra vienas gražiausių sodo vaizdų. Tačiau ji reikalauja priežiūros – medieną reikia dažyti, augalus genėti, stogą prižiūrėti.
Lengvesnė alternatyva – metalinis rėmas su audinio stogeliu. Tokios konstrukcijos dabar paplitusios, yra pigesnės ir lengviau montuojamos. Trūkumas – audinys laikui bėgant blunka, o metalas, jei nėra kokybiškai apdirbtas, rūdija. Rinkdamiesi tokį variantą, geriau investuokite į kokybiškesnę konstrukciją – pigiausi rinkiniai Lietuvoje dažnai neišgyvena nė trijų sezonų.
Keli principai, kurie padeda apsispręsti
Kad ir kokius baldus pasirinktumėte, jų patogumą lemia ne tik minkštos pagalvės, bet ir pati vieta. Prieš statydami suolą ar kabindami sūpynes, įvertinkite kelis esminius aplinkos elementus, kurie poilsio zoną pavers tikra ramybės užuovėja:
- Šešėlis prieš saulę. Liepos ir rugpjūčio vidurdienį saulė kaitina stipriai. Idealiausia sėdėjimo vieta – ta, kuri gauna rytinę ar vakarinę saulę, o vidurdienį atsiduria pavėsyje. Jei tokios vietos nėra, ją galima sukurti: per 2–3 metus vijoklinis augalas ar vynmedis ant atramos suformuoja puikų žalią skydą.
- Privatumas. Sėdėjimo vieta, iš kurios tiesiogiai matomas kaimyno kiemas ar gatvė, visiškai neteikia jokio poilsio. Net vienas tankus krūmas ar gyvatvorės sekcija iš šono sukuria visai kitą psichologinę aplinką. Kūnas atsipalaiduoja geriau, kai žinote, kad nesate stebimi.
- Paviršius po kojomis. Žolė graži, bet dažnai būna drėgna. Sėdėjimo zona patogiausia, kai po kojomis yra akmenukų, plytelių, medžio drožlių ar stambios skaldos danga. Tai nėra būtinybė, tačiau stabilus paviršius sodo zoną iš „reikia išeiti“ paverčia „noriu ten būti“.
- Aromatas šalia. Kvapūs augalai prie sėdėjimo kampelio – tai smulkmena, kurią pajusite tik tada, kai ji ten bus. Levandos, mėtos, rozmarinas, jazminas ar razeta suteikia aplinkai jaukumo, kurio nesukurs jokia baldų spalva. Pasodinkite kelis kvapius augalus visai arti – ne tolimoje lysvėje, o tiesiai greta suolo.
Idėjos, kur prisėsti sode, galiausiai susiveda į vieną klausimą: ar norisi ten būti? Jei vieta gera – šešėliuota, privati, kvepianti ir patogi – ji traukia pati. Ir sodas tada atrodo kitaip: ne tik kaip darbų sąrašas, bet kaip vieta, į kurią norisi grįžti kiekvieną vakarą.
Šaltiniai:
- https://www.gardenersworld.com/product-guides/outdoor-living/garden-seating-ideas/
- https://www.thespruce.com/garden-seating-ideas-11918713
- https://www.themiddlesizedgarden.co.uk/10-practical-beautiful-outdoor–seating-ideas/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.