Skip to content

Braškių istorija: nuo laukinių iki visame pasaulyje žinomų ir mėgstamų uogų

Braškių istorija
Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Vasara atrodo nebeįsivaizduojama be kvapnių ir ryškiai raudonų uogų – braškių. Tai vienos laukiamiausių vasaros uogų. Beje, braškės ir vienos populiariausių uogų pasaulyje. Sunku patikėti, tačiau jų pradžia siekia dar neolito laikus. Tad braškių istorija tikrai ilga bei spalvinga. Kviečiame keliauti kartu istorijos vingiais ir sužinoti, iš kur kilo bei kaip laikui bėgant kito braškės.

Kada prasideda braškių istorija?

Braškės priklauso žemuogių (Fragaria) genčiai, kuri yra erškėtinių augalų šeimos dalis. Taigi jau galima numanyti, kad braškės kilo iš laukinių uogų – žemuogių. Beje, tai vienas nedaugelio augalų, kuris yra natūraliai kilęs ir augantis tiek Šiaurės, tiek Pietų pusrutulyje.

Įdomu tai, kad daugumoje romanų kalbų (prancūzų, italų, ispanų, portugalų) braškės yra vadinamos beveik originaliu jų pavadinimu (prancūziškai „fraise“, ispaniškai „fresa“, itališkai „fragola“ ir pan.), reiškiančiu „kvepianti uoga“.

Kitos kalbos braškes pavadino savais pavadinimais. Pavyzdžiui, manoma, kad lietuviškas pavadinimas braškė kilo nuo žodžio braškėti, taip atspindinčio augalo stiebo trapumą. Anglai jas vadina strawberries„šiaudų uogomis“. Tokio pavadinimo kilmė aiškinama tuo, kad vaikai šias uogas dažnai verdavo ant smilgos stiebo, šiaudo ar pan.

Archeologiniai kasinėjimai bei radiniai liudija, kad braškės, tiksliau jų pirmtakės žemuogės, augo dar neolito laikais. Tad joms mažiausiai 5000 metų.

Taip pat tiksliai žinoma, kad Senovės romėnai mėgavosi šiomis uogomis. Tačiau jas naudojo ne tiek maistui, kiek medicininiais tikslais. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose braškės minimos 234–149 m. pr. Kr. Romos senatoriaus Cato raštuose, kur kaip tik ir aprašomos jų gydomosios savybės.

Žemuogė

Braškių istorija Viduramžių Europoje

Akivaizdu, kad braškių pirmtakės laukinės žemuogės buvo naudojamos maistui ar vaistams jau nuo seno. Tačiau ilgą laiką jos nebuvo auginamos soduose. Uogos būdavo renkamos miškuose, pamiškėse, tačiau jos būdavo mažos, kietos arba prasto skonio.

XII a. Vokietijoje gyvenusi šventoji Hildegarda Bingenietė apskritai teigė, jog laukinės braškės netinkamos valgyti, nes auga per arti žemės, tad uogos yra užterštos gyvačių ir rupūžių, kurios gali ant jų užropoti. Laimei, vėliau šis prietaras buvo paneigtas. O apie 1300 metus prancūzai ėmėsi laukines žemuoges (Fragaria vesca) perkelti iš laukinės gamtos į savo sodus ir taip prasidėjo braškių sukultūrinimo era. XIV amžiuje Prancūzijos karalius Karolis V jau turėjo apie 1200 braškių augalų savo sode.

Braškių populiarumo augimas

XVI amžiuje muskusinės braškės (Fragaria moschata) jau buvo auginamos daugelyje Europos sodų. Tačiau jos vis dar buvo mažos, mažai produktyvios. Ir iš tiesų nelabai populiarios.

Padėtį kiek pagerino iš Šiaurės Amerikos 1534 metais pirmą kartą atgabentos Virdžinijos braškės (Fragaria virginiana). Ir nors naujai atvežtos braškės skoniu, dydžiu ir net išvaizda buvo pranašesnės už vietines veisles, tačiau jų plitimas buvo labai lėtas ir laipsniškas. Labiausiai tai nulėmė uogų dydis ir skonis. Net ir iš Amerikos atgabentos braškės nebuvo pakankamai didelės bei produktyvios, kad sudomintų sodininkus.

Braškių istorija

Braškių revoliucija: klaida, pakeitusi istoriją

Kaip matome, braškių istorija ilga ir vingiuota. Jos gana sunkiai skynėsi kelią populiarumo link. Reikia paminėti, kad prancūzai buvo tie, kurie nuolat bandė sukultūrinti ir išvesti tobulesnes braškių veisles. Būtent jų dėka šiandien turime tokias braškes, kokias gerai pažįstame.

1714 m. prancūzų šnipas iš Čilės į Prancūziją parvežė Čilės braškių (Fragaria chiloenasis). Ši rūšis pasižymėjo savybe, kurios neturėjo iki tol žinomos braškių rūšys – dydžiu. Nors sukraudavo mažiau žiedų, tačiau uogos buvo kur kas didesnės. Vis dėlto ir Čilės braškės turėjo trūkumų. Jos buvo neatsparios ir sunkiai augo žemyninio klimato sąlygomis, atokiai nuo švelnaus pakrantės klimato.

Įdomu tai, kad gerai žinomų braškių galbūt neturėtume ir šiandien, jei ne viena lemtinga klaida. Prancūzai netyčia apdulkino Čilės braškes Virdžinijos braškėmis ir taip, visiškai atsitiktinai, buvo sukurtas natūralus hibridas – šiuolaikinės braškės (Fragaria x ananassa).

Tačiau didžiąją dalį ankstyvojo selekcinio darbo atliko anglų sodininkai, sukurdami šiandien mums žinomų braškių veislių protėvius. Visos šiuolaikinės braškių veislės kilo iš Virdžinijos ir Čilės braškių kryžminimo. Perėjimas nuo šių vietinių rūšių prie šiuolaikinių veislių buvo ilgas procesas, apimantis dviejų rūšių hibridizaciją, vėliau jų palikuonių hibridizaciją ir kryžminimą su pirminiais tėvais bei pageidaujamų savybių turinčių augalų atranką tolesniam veisimui.

Braškės

Braškių istorija XIX amžiuje: nuo veislių kūrimo iki komercinės plėtros

Sukūrus šiuolaikinės braškės hibridą, prasidėjo nauja braškių istorija. XIX amžiuje šios uogos sparčiai populiarėjo, tobulėjo jų veislės, buvo išvedamos naujos. Dauguma paprastų žmonių bei aristokratų jau augino bent lysvelę braškių savo soduose.

Būtent šiuo metu (XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje) braškės plačiai paplito Europoje, tuo pačiu pasiekė ir Lietuvą bei Rusiją.

Lygiagrečiai su Europos sodininkais bei veisėjais, JAV taip pat vyko naujų braškių veislių kūrimas. Čia jos buvo kuriamos iš vietinių veislių. „Hovey“ buvo pirmoji amerikietiškų braškių veislė, išvesta 1834 m. Kembridžo medelyne. Visos amerikietiškos braškių veislės yra kilę iš šios.

Komerciniai braškių pardavimai prasidėjo JAV, 1851 m. išvedus „Wilson“ veislę. Ši buvo produktyvesnė, tvirtesnė bei atsparesnė nei kitos iki tol žinomos stambių uogų braškių veislės. Ši veislė galėjo būti auginama bet kokiame dirvožemyje, puikiai žydėjo ir vedė uogas be kitų veislių apdulkinimo. Netrukus braškių pramonė JAV išaugo tūkstančiais kartų.

Braškių krepšeliai

Braškių populiarumas ir kultūrinė įtaka

Nuėję ilgą kelią, braškės turi gilias kultūrines šaknis įvairiose pasaulio dalyse. Pavyzdžiui, Japonijoje jos yra labai brangi ir vertinama dovana, Šiaurės Amerikoje simbolizuoja vasarą ir šeimos susibūrimus. Nuo senųjų prancūzų dvarų laikų braškės laikomos afrodiziaku.

Kasmet įvairiose pasaulio šalyse rengiami braškių festivaliai, kurių metu švenčiamas šios uogos sezoniškumas bei skonis. Joms netgi įkurti muziejai, kuriuose pasakojama ilga ir spalvinga braškių istorija, galima susipažinti su įvairiomis veislėmis ar dalyvauti braškių degustacijose.

Šiandieninė braškių istorija

Šiuo metu jau sukurta daugiau nei 2000 braškių veislių, tačiau procesas nenutrūksta ir ateityje jų gali tik daugėti. Braškės auginamos daugelyje pasaulio šalių, kurios tik turi jų auginimui palankų klimatą.

Braškių auginimas išsiplėtojo į ekonomiškai svarbią veiklą, kuri neša pajamas šalims – braškių augintojoms. Didžiausi braškių augintojai ir eksportuotojai šiuo metu yra JAV (ypač Kalifornijos valstija), Ispanija bei Japonija. Technologijų pažanga leidžia optimizuoti braškių auginimą, užtikrinant maksimalų derlių bei kokybę. Tuo pačiu braškėmis galime džiaugtis jau vasario viduryje, kas prieš keliasdešimt metų dar būtų neįsivaizduojama.

Nuo Senovės Romos iki šiuolaikinių prekybos centrų, braškės išlaikė savo vietą mūsų virtuvėse ir kultūroje. Tai daugiau nei tik desertas: braškės yra kultūros, istorijos ir mokslo simbiozė, kurią žmonės puoselėja per amžius.

Braškės

Šaltiniai:

  1. https://ncstrawberry.com/what-is-the-history-behind-strawberries/
  2. https://www.uvm.edu/vtvegandberry/factsheets/strawberryhistory.html
  3. https://www.rhs.org.uk/advice/grow-your-own/features/history-of-the-strawberry
  4. https://www.lafraisedelabaule.fr/content/histoire-de-la-fraise
  5. https://www.aprifel.com/fr/article-revue-equation-nutrition/fraise-toute-une-histoire/
  6. https://www.vle.lt/straipsnis/braskes/

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.

Rekomenduojamas video

Pasidalinkite su drauge ar draugu:
0 0 balsai
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Inline Feedbacks
Rodyti visus komentarus
0
Norėtųsi Jūsų minčių, pakomentuokitex