Amalas: kokias legendas slepia ir kodėl po juo reikia bučiuotis?

Paslaptingas visžalis augalas, augantis ant medžių kaip parazitas, nuo seniausių laikų traukė žmonių dėmesį ne tik dėl savo neįprasto gyvenimo būdo, bet ir dėl mitų bei legendų, kuriomis jis apipintas. Kodėl amalas vadinamas „laumės šluota“? Kodėl jis tapo Kalėdų simboliu ir kodėl kai kuriose kultūrose buvo laikomas galios raktu į mirusiųjų pasaulį?

Amalas – Dievo dovanotas augalas, niekad nelietęs žemės

Senųjų druidų – keltų žynių – tikėjimu, amalas, augantis ant ąžuolo, buvo dangaus dovana, ženklas, kad medį pats dievas išsirinko. Ypač vertingas buvo amalas ant ąžuolo, nes šis derinys pasaulyje pasitaiko itin retai. Druidai kirsdavo amalą auksiniu pjautuvu švęsdami žiemos saulėgrįžą, o augalą, krentantį iš medžio, privalėjo sugauti baltame audinyje – jis niekada neturėjo paliesti žemės.

Kodėl toks keistas reikalavimas? Tikėta, kad dangaus augalas prarastų savo stebuklingą galią, jei susiliestų su žeme. Šis ritualas skamba įspūdingai net ir šiandien – įsivaizduokite baltais drabužiais apsirengusį žynį, lipantį į seną ąžuolą šaltą žiemos naktį, o apačioje stovi kiti žyniai su išskėstais baltais audeklais, laukdami krintančio amalo šakelių. Po ritualinio nukirpimo būdavo aukojami du balti jaučiai, o amalas naudojamas gydomosioms arbatoms ir vaisingumo ceremonijoms.

Šveicarai iki pat XIX amžiaus amalą iš ąžuolo nenukirsdavo – jie jį nušaudavo iš lanko arba numušdavo akmenimis. Saulė turėjo būti Šaulio žvaigždyne, o mėnulis dylantis. Kritusį amalą privalėjo pagauti kairiąja ranka. Tikėta, kad tik taip surinktas amalas išsaugotų savo magišką jėgą.

Laumės šluota – kodėl taip vadiname?

Lietuvoje amalas plačiai žinomas kaip laumės šluota, Šis pavadinimas siejamas su mūsų mitologinėmis būtybėmis laumėmis. Laumės, pagal liaudies tikėjimus, buvo geros ar blogos dvasios, globojančios gimimus, likimus ir perėjimus. Rutuliški amalo krūmai ant medžių šakų primena šluotas ar paukščių lizdus – tarsi laumė būtų atskridusi ir palikusi savo šluotą ant medžio.

Kita versija – amalas atrodo lyg būtų raganos ar laumės magiškas įrankis, paliktas medyje po naktinio skrydžio. Senovėje tikėta, kad laumės ir raganos skraido su šluotomis per Jonines ir kitas magiškas naktis – galbūt amalas ir yra tų skrydžių atgarsiai, įstrigę medžių šakose?

Įdomu, kad Skandinavijoje ir Vokietijoje amalas taip pat siejamas su burtininkais ir raganomis. Senojoje anglų kalboje augalas vadinamas „mistletoe“ – iš dalies kilęs iš žodžio „mistel“, reiškiančio paukščio išmatas, nes tikėta, kad amalas išauga iš paukščių numestų sėklų.

Balduro mirtis – kaip amalas tapo fataliniu augalu

Viena garsiausių skandinavų legendų pasakoja apie gražųjį dievą Baldurą – šviesos, grožio ir gėrio įkūnijimą. Balduro motina Frigė, išsigandusi sūnaus mirties sapnų, paprašė visų pasaulyje – ugnies, vandens, metalų, augalų, akmenų, ligų – prisiekti nekenkti Baldurui. Tik vieną augalą ji praleido – amalą. Frigė manė, kad amalas per jaunas ir nekaltas, kad galėtų kam nors pakenkti.

Klastingasis dievas Lokis sužinojo apie šią spragą, padarė ietgalį iš amalo šakelės ir apgaulingai davė ją aklajam dievui Hödui, nukreipdamas jo ranką link Balduro. Smūgis buvo mirtinas – Balduras krito negyvas, ir dievai stovėjo pritrenkti ir bejėgiai. Skandinavų tikėjimu, Balduro mirtis buvo pirmasis žingsnis link Ragnaroko – pasaulio pabaigos.

Po šios tragedijos dievai pašventino amalą būti naudojamą tik geriems, laimingiems tikslams – štai kodėl atsirado tradicija bučiuotis po amalu. Balduro motina Frigė apipylė augalą palaimomis ir ašaromis, paversdama jį taikos ir meilės simboliu. Nuo to laiko amalas yra prieštaringas augalas – ir mirtinas, ir gyvenimą teikiantis.

Amalas – raktas į mirusiųjų karalystę

Romėnų poetas Vergilijus savo epinėje poemoje „Eneida“ aprašo auksinę rykštę (aureus ramus), kuri leido gyviesiems patekti į mirusiųjų karalystę ir sugrįžti atgal. Tą auksinę rykštę, pasak legendos, buvo būtina turėti norint perplaukti Styksą – upę, skiriančią gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.

Škotų antropologas Džeimsas Frazieris savo garsiame veikale „Auksinė rykštė“ (The Golden Bough, 1890) įrodinėjo, kad ši mitinė auksinė rykštė iš tikrųjų yra amalas. Kodėl? Todėl, kad amalas žiemą, kai visi medžiai „miršta“ ir lieka nuogi, tebėra žalias ir gyvas – tarsi jis pats nebūtų susijęs su mirusiu medžiu, o gyventų savo atskirą, amžiną gyvenimą.

Dž. Frazieris teigė, kad remiantis senuoju tikėjimu, ąžuolo dvasia žiemą slapstosi amale – todėl amalo nukirpimas buvo lyg ąžuolo sielos pagrobimas. Kas valdė amalą, valdė ir medžio jėgą. O kas valdė medžio jėgą, galėjo pereiti ribą tarp gyvenimo ir mirties.

Įdomu, kad kai kuriose Britanijos legendose teigiama, jog kryžius, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo pagamintas iš amalo medžio. Nors tai labiau liaudies fantazija nei istorinė tiesa (amalas niekada nebuvo medis), ši legenda rodo, koks gilus ir prieštaringas buvo amalo simbolizmas – augalas, susijęs tiek su gyvybe, tiek su mirtimi.

Visagydantis ir dovanojantis vaisingumą

Druidai tikėjo, kad amalas – tai visagydantis (all–heal), galintis išgydyti beveik visas ligas. Juo gydyta epilepsija, epileptiniai priepuoliai, sąnarių skausmai, nevaisingumo problemos. Senovės Romos moterys nešiojosi amalo šakeles tikėdamosi pastoti, o Austrijoje poroms būdavo slapta padedamas amalo gabalėlis miegamajame.

Japonijos ainų tauta laikė amalą šventu augalu tik tuomet, kai jis augo ant šventojo gluosnio. Ainai, kaip ir druidai, tikėjo, kad amalas gydo visas ligas, o moterims padeda gimdyti vaikus. Vakarų Afrikoje amalas laikomas augalu–talismanu – kovotojai nešiojasi jo lapelius tikėdamiesi apsaugos nuo žaizdų mūšyje.

XX amžiuje imta moksliškai tirti amalo savybes. Nors dalis tradicinių panaudojimo būdų yra abejotini, nustatyta, kad tam tikri amalo ekstraktai gali mažinti kraujospūdį ar slopinti spazmus. Šiandien amalas labiausiai tyrinėjamas medicinoje kaip galimas pagalbinis preparatas kai kurioms ligoms, ypač onkologijoje, tačiau jo veiksmingumas vis dar vertinamas atsargiai.

Kalėdinės šlovės kelias – kodėl po amalu bučiuojamės?

Amalas tapo Kalėdų simboliu derindamas kelias senovines tradicijas. Tikėta, kad amalas yra taikos augalas – jei priešai susitikdavo po medžiu, ant kurio augo amalas, jie privalėjo sustabdyti karą bent vienai dienai. Tai pavertė amalą paliaubų ir susitaikymo simboliu.

Tradicija bučiuotis po amalu atsirado iš skandinavų mito apie Baldurą – po tragedijos amalas buvo pašlovintas kaip meilės ir susitaikymo augalas. Anglijoje XVIII–XIX amžiais atsirado paprotys kabinti amalą ant lubų per Kalėdas, o vyrai ir moterys, atsidūrę po juo, turėjo pabučiuoti vienas kitą. Kai kuriose vietose net egzistavo taisyklė – už kiekvieną bučinį reikia nulaužti po vieną baltą uogą, o kai uogos baigiasi, bučiavimasis po tuo amalu turi nutrūkti!

Ši tradicija plačiai paplito Vakaruose ir šiandien amalas yra vienas iš pagrindinių Kalėdų puošybos elementų, nors daugelis net nežino jo tamsios ir mitologinės istorijos.

Amalas šiandien – tarp mito ir tikrovės

Amalas ir šiandien lieka paslaptingu augalu. Šiuolaikiniai neopagonys ir druidų judėjimai tebemėgsta puoselėti su juo susijusius papročius. Kasmet gruodžio mėnesį jie renkasi Anglijos Tenbury Wells miestelyje, garsėjančiame amalo prekyba, ir atlieka atkurtą senovinį amalo šventinimo ritualą. Tai simbolinis veiksmas, primenantis senąsias tradicijas ir šio augalo sakralumą įvairiose kultūrose.

Ar amalas tikrai turi magišką galią? Gal ne tokių, kokias įsivaizdavo senovės žmonės. Bet jis turi kitokią galią – žadinti vaizduotę, priminti praeitį ir jungti per amžius tęsiamas tradicijas. Augalas, gyvenantis tarp dangaus ir žemės, tarp gyvenimo ir mirties, tarp mito ir realybės – tai ir yra amalas, laumės šluota, auganti ant mūsų medžių.

Šaltiniai:

1. https://www.rhs.org.uk/plants/mistletoe/growing-guide
2. https://www.wildlifetrusts.org/blog/guest/magic-mistletoe-myths-and-benefits-wildlife
3. https://ngs.org.uk/mistletoe-magic-myth-and-more/
4. https://www.smithsonianmag.com/science-nature/mistletoe-the-evolution-of-a-christmas-tradition-10814188/

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.

Vaida Janikūnienė

Esu Vaida. Pagal išsilavinimą – teisininkė, pagal širdį – gamtos mylėtoja. Gamta, augalai, žemė supo mane nuo pat kūdikystės. Gyvenant bute, prie žemės priartėju augindama įvairius egzotinius augalus: mango, kivis, papaja – tai tik keletas iš mano eksperimentų. Labai mylimų eksperimentų. Todėl nepaprastai džiaugiuosi, kad mano ir derlingas.lt keliai susikirto ir galiu pasidalinti savo žiniomis su jumis. Rašydama straipsnius, renku tiek teorinę, tiek praktinę, tiek savo asmeninę patirtį, viską susisteminu, patikrinu informacijos patikimumą ir pateikiu skaitytojams. Tikiuosi, tokiems pat entuziastams kaip ir aš. Iki susiskaitymo!

See Full Bio