Visais metų laikais, ypač žiemos metu, ant kai kurių medžių galima pastebėti rutuliškus kuokštus. Ne, tai ne paukščių lizdai ar šiaip kokia anomalija, o būtent visžalis puskrūmis amalas, dar vadinamas laumės šluota. Augalas auga kaip pusiau parazitas, visomis išgalėmis siurbiantis iš medžio mineralines maistines medžiagas ir vandenį, o mainais šeimininkui nieko neduoda, net pamažu jį naikina. Visgi dėl parazitinio gyvenimo būdo „išperti kailį“ šiam augalui nesinori, nes amalas, nors ir nuodingas, pasižymi didžiule vaistine verte. Be kita ko, amalo šakelėmis smagu pasipuošti per Kalėdas, nes jis laikomas vienu pagrindinių kalėdinių simbolių.
Kaip atrodo amalas?
Amalas (Viscum) yra amalinių (Viscaceae) šeimos dvinamis augalas, pasižymintis unikaliomis augimo savybėmis. Tai rutuliškas 20-80 cm aukščio visžalis pusiau sumedėjęs kuokštas, apnikęs kai kurių subrendusių medžių šakas ir gyvena pusiau parazitiškai. Jo labai šakotas, apvalus, gelsvai žalios, pilkos spalvos stiebas žavingas tuo, kad šakojasi simetriškai. Lapai – pailgi, ovalios formos, 2-10 cm ilgio ir 1-1,5 cm pločio lygiakraščiai, kieti, odiški, gelsvai žalios spalvos.
Amalas žydi kovo-balandžio mėnesiais bekočiais, gelsvai žaliais, šakelių viršūnėse susitelkusiais žiedeliais. Bene labiausiai amalas pastebimas dėl vaisių – baltos spalvos 9-10 mm skersmens blizgančia, gleivėta luobele uogų, kurios sunoksta vėlai rudenį-žiemą. Labai įdomios ir amalo sėklos, kurios yra lipnios ir gleivėtos, o šios savybės padeda joms efektyviai prisikabinti prie parazituojamo medžio. Jų uogose dažniausiai būna po vieną, bet gali būti iki penkių. Kaip toks nedidelis puskrūmis, amalas auga gana ilgai – iki 70 metų, bet gyvenimo trukmė priklauso ir nuo šeimininko medžio būklės. Amalas yra saugomas.
Kur auga amalas?
Lietuvoje auga tik vienas rūšis – paprastasis amalas (Viscum album), kurių daugiausiai prikibusių yra ant lapuočių medžių, paprastai aukštai medyje. Amalas augalas aptinkamas ant tokių medžių kaip beržai, tuopos, obelys, gudobelės, kriaušės, šermukšniai, ievos, drebulės, gluosniai, liepos, uosis, klevas, labai retai ąžuolai, kartais ir spygliuočiai. Augantį amalą pamatyti gali ne visi lietuviai, nes jo paplitimo arealas yra Pietų ir Pietryčių Lietuvoje bei šiek tiek siekiantis šalies vidurį. Pastebėta, kad priklausomai pagal vietovę, amalai dažniau renkasi tam tikras medžio rūšis. Pasaulyje žinoma apie 60 rūšių, kur daugiausiai jų paplitę tropinėse ir subtropinėse Afrikos dalyse.
Amalas kaip kalėdinis simbolis
Vakarų Europoje ir Amerikoje šventiniu kalėdiniu laikotarpiu labai populiaru kabinti namuose amalo šakelių ryšulėlį. Lietuvoje neįprasta, bet vakariečiai po amalo šakele per Kalėdas pasibučiuoja, nes tiki, kad tokia tradicija atneša amžiną meilę. Tikriausiai ši nuo XVIII a. įsigalėjusi tradicija kilo iš amalo naudojimo vaisingumo ritualuose ir pamažu iš neturtingųjų sluoksnio perėjo į aukštuomenę. Be kita ko, pats amalas skirtingose kultūrose vertinamas kaip vaisingumo, romantiškumo, gyvybingumo, turtų, taikos ir sėkmės simbolis.
Ar įmanoma amalą užsiauginti savo kieme?
Europoje kai kur amalas yra auginamas. Kadangi Lietuvoje amalo auginimu oficialiai niekas neužsiima, kokia jo auginimo sėkmė – nežinoma. Bet labai norint, tikrai galima pabandyti tuo užsiimti.
Augimo vieta. Amalui augti reikia daug saulės šviesos, todėl tinkamiausios augimo vietos yra išorinėje arba viršutinėje lajos dalyje esančios medžio šakelės.
Sėklų paruošimas. Amalas sėjamas pavasarį, nors sėklos subręsta maždaug mėnesiu anksčiau. Kadangi sėklos per palyginti trumpą laiką praranda daigumą, patariama sėti kuo greičiau po uogų derliaus nuėmimo. Sėklas galima laikyti ir išlaikyti gyvas apie mėnesį, jei uogose jos laikomos šviesioje, vėsioje ir gerai vėdinamoje vietoje.
Amalo sėjimas
Amalo sėjimo vietai parenkama jauna, 3-5 cm skersmens, kuo horizontalesnė lapuočio medžio šakelė plona žievele. Kovo-balandžio mėnesį išspaudžiamos iš uogos lipnios sėklos tiesiai ant medžio šeimininko šakelės (geriau ant apatinės jos pusės). Nuo sėklų pašalinama kuo daugiau gličios masės. Optimali dygimo temperatūra yra 15-20 °C, kuri lengvai pasiekiama saulėtomis balandžio mėnesio dienomis šakelių paviršiuje. Sėklas gali prireikti apsaugoti nuo paukščių jas pridengiant labai gerai šviesą praleidžiančiu tinkleliu. Vienu metu reikėtų pasėti kelis augalus, nes amalų moteriškės ir vyriškiai yra skirtingi augalai. Sėklų pasėjimo vietą naudinga pasižymėti.
Praktiškai nuo pasėjimo momento daugiau nieko daryti nebereikia. Sėklos dygsta lėtai, jos visą darbą daro kuriant sudėtingą tinklą šeimininko viduje, o pirmasis ūglis su dviem mažais žaliais lapeliais pasirodo tik po 2-3 metų. Prireikia dar trejų metų, kol jaunas parazitas pirmą kartą pražysta.
Amalo genėjimas
Įsitvirtinus amalui, jį reikėtų kasmet genėti pašalinant maždaug ketvirtadalį augalo, kuomet kiekvienas stiebas nukerpamas iki šeimininko žievės. Taip užtikrinama, kad amalas per daug neišaugtų ir nekeltų grėsmės medžio šeimininko sveikatai. Jeigu amalas visiškai nupjaunamas, jis išaugs iš naujo. Kai jau galima nustatyti, kiek iš išaugusių daigelių yra vyriškų ir moteriškų augalų, dalį vyriškių galima pašalinti visiškai, kad nealintų medžio.
Amalo vaistinės savybės
Amalo cheminė sudėtis sudėtinga, bet jame galima rasti įvairių sveikatai naudingų medžiagų. Amalas turi cholino (vitamino B4), acetilcholino, organinių rūgščių (pineno, koprino, linolio, oleonolio ir kt.), inozito, flavanoidų, vitamino C, kaučiuko, karoteno, dervinių, mineralinių ir rauginių medžiagų.
Amalo gydomosios savybės žinomos jau nuo seno, juo buvo gydoma epilepsija, nervų ligos, kraujavimas, net isterija. Iš amalo pagaminti tokie preparatai, kaip tinktūros, ekstraktai, sirupai pasižymi didele puokšte gydomųjų savybių: plečia kraujagysles, mažina kraujospūdį, gerina širdies darbą, stabdo kraujavimą, ramina centrinę nervų sistemą, skatina miegą, gydo skydliaukės hiperfunkciją, skatina šlapimo ir baltymų apykaitos produktų išsiskyrimą, gydoma aterosklerozė, nefritas ir kitos inkstų ligos. Amalų vonios tinka hemarojui, žaizdoms, opoms, pūliniams gydyti.
Naujausi tyrimai rodo, kad amalas turi daugybę teigiamų savybių, galinčių padėti kovoti su tam tikromis ligomis. Jis pasižymi antivėžiniu, priešdiabetiniu, priešuždegiminiu poveikiu, antikosidaciniu aktyvumu, todėl tolimesnės amalo panaudojimo perspektyvos – džiuginančios.
Amalo arbata – nervams, širdžiai ir vėžiui gydyti? Tikrai taip!
Amalas – nuodingas augalas
Amalas lapuose ir uogose turi sukaupęs tokių nuodingų medžiagų kaip lektinas, viskuminas, viskotoksinas, glikozidas stringininas, tiraminas. Prarijus jo gabalėlį ar uogų, gali pasireikšti apsinuodijimo simptomai tokie kaip viduriavimas, pilvo skausmas, pykinimas, seilėtekis, kvėpavimo padažnėjimas ir neryškus matymas. Dažniausiai apsinuodijimas nėra pernelyg stiprus, tačiau suvartojus tikrai didelį kiekį amalo, gali ištikti mirtis. Amalui jautresni yra vaikai ir gyvūnai, todėl parsineštą amalo šakelę ar puokštę reiki laikyti atokiau nuo jų. Uogos nėra nuodingos tiktai paukščiams, kurie jas prariję padeda išplisti sėkloms.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/amalas/
https://viscum.dk/gronne-fingre/2-dyrkning-af-mistelten-engelsk/
https://www.oakleafgardening.com/plants/viscum-album/
https://mistletoe.org.uk/infosheets/Mistletoeinfosheet_5_growingmtoe.pdf
https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S0735675797901996?via%3Dihub
https://academicjournals.org/journal/AJPP/article-full-text-pdf/63E291028226
Vasiliauskas J. Gamtos vaistinė. Žolelių antpilai, nuovirai, pavilgai, vonios nuo visų ligų, Vilnius: Leidykla „Alma littera“, 2011.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.