Bugienis lietuviams kol kas dar kiek neįprastas augalas, tačiau amerikiečiai, anglai ir kiti vakariečiai be šio augalo, galima sakyti, negali įsivaizduoti tikrų Kalėdų. Žmonės iš nupjautų šakelių pasigamina šventines kalėdines dekoracijas ir vainikus. Be kita ko, bugienius galima auginti kaip laisvai augančius krūmus, užsiveisti gyvatvorę ir sėkmingai auginti dideliuose vazonuose lauke. Šie visžaliai krūmai dygiais, žaliais (arba margais!) lapeliais džiugins akį visus metus, o jų priežiūra nevargins. Taigi, nuo ko pradėti?
Kaip atrodo bugienis?
Bugienis (Ilex) – iki 23 m aukščio (nors dažniausiai iki 8-10 m) užaugantis dvinamis visžalis krūmas ar medis, priskirtas bugieninių (Aquifoliaceae) šeimai. Bugienio šakelės turi gražią, lygią, ploną pilkos spalvos žievę, kuri vėliau sutrūkinėja. Mediena – tvirta, kieta, dramblio kaulo spalvos, vientisos struktūros. Augalo lapai dažniausiai būna odiški, kietoki, blizgantys, tamsiai žalios spalvos. Jų forma elipsiška, kiaušiniška ar ovali su banguotu, raitytu ar dygliuotu pakraščiu, kurių ilgis ne daugiau nei 10 cm. Yra ir metančių lapus bugienių.
Bugienio žiedai nektaringi, paprasti, 6 mm dydžio, baltos spalvos, kurie skleidžiasi vasaros metu ir vilioja bites. Rugpjūčio mėnesį subrandina nedideles „uogas“ – 6-10 mm skersmens kaulavaisius, kurie esti raudonos ar juodos spalvos, ant augalo išliekantys iki pavasario. Bugienis auga lėtai ir savo galimą maksimalų aukštį pasiekia po 20-30 metų, o gyvybingas išlieka iki 75 metų ir daugiau.
Bugienis, kurių yra virš 400 rūšių, natūraliai paplitę Europoje, Amerikoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje šie krūmai natūraliai neauga, bet neretai auginami želdiniuose.
Populiarios bugienio rūšys ir veislės
Norint sulaukti bugienio uogų, reikės pasisodinti bent du skirtingų veislių medelius, nes augalas yra dvinamis. Tai reiškia, kad vienas augalas yra „moteriškė“, kitas – „vyriškis“. Juos atskirti galima pagal žiedus, kur vyriški žiedai turi kuokelius, o moteriškų žiedų viduryje matoma žalia vaisiaus užuomazga.
Dygialapis bugienis
Dygialapis bugienis (Ilex aquifolium) – būtent jis laikomas tipiniu kalėdiniu bugieniu. Dažniausiai krūmas ar medelis užauga iki 2-3 metrų, nors labai retai gali siekti ir 10 m aukštį. Lapai 5-12 cm ilgio, su dygliais, tačiau senesni ir žemiau esantys lapai būna mažiau dygliuoti. Jo išveista daugybė veislių, pavyzdžiui, pasižyminčių lapais su šviesiu krašteliu „Silver Queen“, „Argentea Marginata“, „Madame Briot“ ir itin atspari šalčiui „Alaska“.
Rinčiuotasis bugienis
Rinčiuotasis bugienis (Ilex crenata) – dar žinomas japoninio arba šiurkščiojo bugienio pavadinimais. Iki 3-5 metrų užaugantis krūmas (kartais medis), kilęs iš Rytų Azijos šalių. Augalas pasižymi nedideliais 10-30 mm ilgio ir 10-17 mm pločio lapeliais, kurie yra ovalūs su nežymiai raukšlėtu pakraščiu. Išvaizda labai panaši į buksmedžio. Žinomos veislės „Golden Gem“, „Fastigiata“.
Aštrialapis (melsvalapis) bugienis
Aštrialapis bugienis (Ilex×meserveae) – dar žinomas melsvalapio bugienio pavadinimu. Tai iki 1,5 -2,5 m užaugantis krūmas, kurio lapai pailgi ir aštriais dygliais padengtais krašteliais. Lietuvoje auginamos veislės „Blue Prince”, „Mondo Little Rascal”, „Heckenpracht”, „Mesgold”, „Blue Angel”.
Paragvajinis bugienis
Paragvajinis bugienis (Ilex paraguariensis) – šis iš Pietų Amerikos kilęs krūmas Lietuvoje, deja, neauginamas, bet yra įdomus tuo, kad jo lapeliai naudojami Matės arbatai gaminti.
Kaip auginti bugienį?
Vieta. Nors bugienis auga saulėtoje ir pusiau pavėsingoje vietoje, verčiau jį sodinti pusiau saulėtoje vietoje. Žiemos metu tiesioginė saulė gali pakenkti augalui.
Dirvožemis. Dirva bugieniui reikalinga drėgna, bet gerai drenuota ir gausiai praturtinta organinėmis medžiagomis. Augalai auga daugelyje dirvožemio tipų, bet geriausiai priemoliuose, kurių pH 5-7 – neutralus arba nežymiai rūgštus.
Bugienis vazone. Skamba neįtikėtinai? Kai kuriuos bugienius galima auginti kaip krūmus vazonuose ir konteineriuose, jei jie sodinami į tinkamą dirvą ir laikomi saulėtoje nuo vėjo apsaugotoje vietoje. Juos reikia kasmet tręšti lėtai išsiskiriančiomis trąšomis ir reguliariai laistyti. Sodinimui pasirenkamas didelis lauko vazonas, kurio skersmuo 50-55 cm, o gylis 75 cm. Vazonas turi būti su drenažo anga dugne, geriausia – plastikinis. Jis pripildomas drėgnu medžių ir krūmų dirvožemio mišiniu.
Kaip vyksta bugienio sodinimas?
Vazonuose auginamus bugienius į dirvą galima sodinti bet kuriuo metų laiku, bet geriausia rudenį arba pavasarį. Iškasamas 60 x 60 cm dydžio ir 30 cm gylio duobė, į kurią įberiama organinių medžiagų, pavyzdžiui, komposto arba gerai supuvusio mėšlo. Įsodinamas bugienio sodinukas taip, kad medelis būtų pasodintas tokiame pačiame gylyje, kokiame augo iš pradžių, o šaknų viršus būtų lygus dirvos paviršiui. Šaknys ir duobė užkasamos dirvožemiu, į kurį papildomai įmaišyta organinių medžiagų. Medelis gerai palaistomas, dirva aplink medelį patręšiama granuliuotomis trąšomis, o aplink šaknų sritį storai pamulčiuojama. Jei norite sodinti bugienių gyvatvorę, sodinukai sodinami 60 cm atstumu vienas nuo kito.
Nesudėtinga bugienio priežiūra
Laistymas. Nors dažniausiai papildomo laistymo bugieniams nereikia, reguliaraus laistymo prireikia vasaros metu, užsitęsus sausringam laikotarpiui, ypač, kai medeliai yra jauni ir neseniai pasodinti. Tuomet pasirūpinama, kad bugieniai būtų palaistyti bent 1-2 kartus per kas savaitę.
Mulčiavimas. Dirvą aplink bugienio šaknis, neliečiant kamieno, padengus storu mulčio sluoksniu, galima apsaugoti augalą nuo drėgmės praradimo vasarą ir žiemos išdaigų. Mulčiuojama 5-7,5 cm storio gerai supuvusio sodo komposto arba žievės drožlių mulčiu.
Tręšimas. Bugieniai kasmet pavasarį pamaitinami granuliuotomis visžalių ar rūgščiamėgių augalų trąšomis.
Genėjimas ir formavimas. Kadangi bugieniai auga lėtai, jų genėti dažnai nereikia, todėl genėjami pagal savo poreikį. Jie gerai reaguoja į karpymą, todėl iš bugienių krūmų gali būti iškarpomos įvairios figūros, formuojamos gyvatvorės arba paprasčiausiai paliekami augti laisvai. Kad bugienis subrandintų daugiau uogų, krūmas genėjamas pavasarį, o formavimas atliekamas rudenį, kol nėra visiškai sumedėję nauji ūgliai. Stiprų genėjimą geriau paskirstyti per dvejus ar trejus metus.
Peržiemojimas. Dygialapis bugienis kiek jautrus ilgesniems šalčio ar sausros laikotarpiams bei ekstremalioms temperatūroms (auga 6-9 atsparumo zonose). Augalai žūsta esant dideliems šalčiams, o dėl didelio karščio ir saulės spinduliuotės be priedangos gali nukristi ir nudegti lapai.
Kaip dauginti bugienį?
Sėklomis. Žiemą surinktos sėklos, prieš tai pašalinus nuo jų minkštimą ir nuplovus šaltame vandenyje, sėjamos į kompostu pripildytą dėžutę, uždengiama ir paliekama dygti lauke nuo saulės ir vėjo apsaugotoje vietoje. Sėklos ne visada būna daigios ir dygsta lėtai, o naujam augalui išauginti gali prireikti nuo 16 mėnesių iki 3 metų.
Auginiais. Geriausia dauginti pusiau sumedėjusius ūglius, kurie nupjaunami rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Atpjovus 10-15 cm šakelę, pašalinus dalį žievės ir lapų prie pjūvio bei nupjautą galą pamirkius į įsišaknijimo hormono mišinį, auginukai įsodinami į vazoną, pripildytą drėgnu dirvožemiu. Vazonas uždengiamas plėvele ar maišeliu ir padedamas nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje, 23-26 °C temperatūroje. Palaikoma drėgna dirva ir lapai kasdien apipurškiami. Augalas įsišaknija maždaug per 2-3 mėnesius, o kitą pavasarį sodinuką galima persodinti į lauką.
Bugienį puolančios ligos ir kenkėjai
Smagu žinoti, kad bugieniai nėra imlūs ligoms ir kenkėjams, todėl papildomai rūpintis šiuo klausimu reikės itin retai. Kartais krūmus gali užpulti lapų dėmėtligė – grybinė liga, dėl kurios pakinta lapų ir stiebų spalva ir nyksta lapija.
Bugienių neaplenkia amarai, voratinklinės erkės, lapgraužiai, baltasparniai ir skydamariai. Reikia kartas nuo karto stebėti augalą, ar nėra įsitaisiusių šių kenkėjų.
Kur naudojamas bugienis?
Kalėdinės dekoracijos. Labai seniai yra įsišaknijusi tradicija visžalėmis, dygliuotomis bugienio šakelėmis puošti vainikus, gaminti nedideles stalo dekoracijas. Seniau, prieš įsivyraujant kalėdinėms eglutėms, bugienis buvo pagrindinis augalas – Kalėdų simbolis.
Vaistinės savybės. Moksliniai tyrimai išryškino didelį bugienio ekstraktų potencialą gydant išemijos, neurodegeneracines ligas: Parkinsono ir Alzheimerio ligas. Jie turi skausmą malšinantį, priešuždegiminį, antiartritinį, antiepilepsinį, antireumatinis, antisklerozinį, antispazminį, atsikosėjimą lengvinantį, diuretinį, vidurius laisvinantį poveikį. Vaistams gaminti naudojami lapai, šaknys, uogos, žievė, jauni ūgliai.
Maistas. Ar jums girdėta arbata matė? Tai iš paragvajinio bugienio lapų gaminama arbata. Seniau kitų rūšių bugienių vaisiai buvo skrudinami ir gaminama kava.
Atsargiai – bugienis nuodingas!
Raudonos, viliojančios, gana gausiai bugienio šakeles aplipusios „uogos“ neturėtų būti ragaujamos ir valgomos, nes šios yra nuodingos. Jose yra medžiagų saponinų, alkaloidų, teobromino, kafeino rūgšties, glikozido ilicino. Suvalgius uogų, žmogus apsinuodija ir jam pasireiškia pykinimas, vėmimas, viduriavimas, sąstingis, o didesnis suvartotas kiekis gali būti mirtinas. Ypač nuo uogų reikia saugoti vaikus, nes suvalgytos 3-5 uogos jau sukelia virškinimo simptomus, o 20-30 uogų dozė – mirtina. Suvalgius pašalusių uogų, tokių stiprių simptomų gali ir nepasireikšti, nes dėl šalčio pradingsta dalis toksinų. Lapai ir žievė taip pat turi nedidelį kiekį toksinų.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/bugienis/
https://www.jstor.org/stable/2258429
https://www.lovethegarden.com/uk-en/article/holly-ilex
https://www.gardenersworld.com/how-to/grow-plants/how-to-grow-holly/
https://www.alleanzaverde.com/data/monographs/Ilex_eng.pdf
https://inchem.org/documents/pims/plant/ilexaqui.htm#SubSectionTitle:7.2.1%20Human%20data
https://www.bhg.com/gardening/plant-dictionary/shrub/holly/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
