Lavongėlė arba amorfofalas – išskirtinė, bet kaprizinga egzotika net patyrusiam augintojui

Amorfofalas, arba lavongėlė, – vienas neįprasčiausių ir kontrastingiausių augalų, pelnęs tiek mokslininkų, tiek kolekcininkų dėmesį. Dėl savo unikalios biologijos, amorfofalas tapo botanikos pasaulio simboliu: žydintis tik kartą per kelerius metus, jis reikalauja tikslaus poilsio ir augimo ciklo laikymosi. Nors jo priežiūra laikoma sudėtinga, vis daugiau pažangių augintojų Lietuvoje ryžtasi šį iššūkį priimti. Ar ši kaprizinga egzotika gali tapti sėkmingu augalu mūsų namuose ir oranžerijose?

Lavongėlė: jos kilmė ir botaninė įvairovė

Lavongėlė, arba amorfofalas (Amorphophallus) – viena paslaptingiausių ir kontrastingiausių aroninių (Araceae) šeimos genčiai priklausančių augalų, kurių žinoma apie 100 rūšių. 

Šie augalai paplitę plačiu geografiniu ruožu: nuo Vakarų Afrikos iki Pietryčių Azijos ir Ramiojo vandenyno salų. Didžiausia rūšių įvairovė sutelkta tropinėje Azijoje: Indonezijoje, Tailande, Mianmare ir Filipinuose. Dauguma jų natūraliai auga drėgnuose miškuose, šešėlingose upių pakrantėse ar kalnų šlaituose, kur dirvožemis purus, o klimatas pasižymi aukšta drėgme ir ryškiais sausmečio bei liūčių sezonais.

Lavongėlės rūšių skirtumus labiausiai lemia jos žiedyno struktūra. Kai kurių lavongėlių žiedai yra tamsiai purpuriniai ar beveik juodi, kitų – rausvi ar žalsvai gelsvi. Garsiausias genties atstovas – Amorphophallus titanum, vadinamas didžiuoju amorfofalu, išaugina didžiausią žiedyną pasaulyje, kurio aukštis gali siekti 3 m. Kitos rūšys, tokios, kaip A. bulbifer ar A. paeoniifolius, yra smulkesnės, tačiau pasižymi savitu dauginimosi būdu: formuoja smulkius svogūninius ūglius ar išsišakojančius gumbus.

Lavongėlė išsiskiria ne tik savo išvaizda, bet ir kvapų įvairove: nuo subtilaus, žemiško iki aitraus, pūvantį kūną primenančio, aromato. Šis kvapas nėra atsitiktinis, tai prisitaikymo mechanizmas, leidžiantis augalui pritraukti specifinius apdulkintojus – muses, mėšlavabalius ir kitus vabzdžius, reaguojančius į irstančios mėsos kvapą.

Nors dauguma amorfofalų išlieka laukinės gamtos augalais, kai kurios rūšys yra auginamos kambariuose ir oranžerijose: Amorphophallus rivierii, Amorphophallus campanulatus, Amorphophallus bulbifer).

Lavongėlės išvaizda ir biologinės savybės

Lavongėlė – daugiametis, gumbus išauginantis augalas. Jos gyvenimo centras – požeminis gumbas, galintis sverti nuo kelių šimtų gramų iki dešimčių kilogramų, priklausomai nuo rūšies. Gumbe kaupiamos maisto medžiagos leidžia augalui išgyventi ilgas poilsio fazes. Vegetacijos pradžioje iš gumbų išauga vienas stambus, dažnai dėmėtas lapas, primenantis mažą medelį su šakotomis gyslomis – tai būdingas amorfofalo bruožas, išskiriantis jį iš kitų gumbinių augalų.

Žydėjimo metu gumbas visas savo energijos atsargas nukreipia į žiedyną, kuris iškyla tarsi iš niekur. Žiedyną sudaro burbuolė (spadiksas), apgaubta spata – dekoratyvine skraiste, kurios spalva gali svyruoti nuo purpurinės iki tamsiai rudos ar net juodos. Burbuolės viršūnė išskiria šilumą, kuri padeda sustiprinti kvapo sklaidą, būtent šis kvapas tapo lavongėlės išskirtiniu ženklu. Jis primena pūvančio kūno ar sugedusį mėsos kvapą, kurio tikslas yra pritraukti tokius vabzdžius, kaip mėšlavabaliai ar musės. Tokiu būdu lavongėlė užtikrina apdulkinimą net ir ten, kur tradiciniai apdulkintojai, pavyzdžiui, bitės ar drugiai, neapsilanko.

Įdomu tai, kad žiedynas paprastai gyvuoja vos vieną ar dvi dienas, o po apdulkinimo greitai vysta. Vėliau augalas pereina į ramybės būseną, kurios metu gumbas išlieka dirvoje arba vazonuose, laukdamas kitų metų vegetacijos pradžios. Šis ciklinis augimas – išlikimo strategija, būdinga tropinių regionų augalams, prisitaikiusiems prie sezoninių drėgmės svyravimų.

Daugelis rūšių, ypač Amorphophallus konjac, A. bulbifer ir A. paeoniifolius, pasižymi gana dekoratyvia lapija, todėl net nežydinti lavongėlė atrodo įspūdingai. Kai kurios rūšys, pvz., didysis amorfofalas, žydi itin retai – kas 5–10 metų, tačiau jo žiedynai tampa pasauliniu įvykiu botanikos soduose.

Amorfofalo rūšys pasaulyje: įvairovė ir ypatybės

Amorfofalas išsiskiria neįtikėtina rūšių gausa, kurios evoliuciškai prisitaikė prie labai įvairių sąlygų: nuo tropinių džiunglių iki sezoninių, sausringų regionų. Nors jas visas jungia panaši gumbinė struktūra ir savita žiedyno forma, kiekviena rūšis pasižymi unikaliais morfologiniais, ekologiniais ir net cheminiais bruožais. 

Toliau esančioje lentelėje pateikėme reikšmingiausias amorfofalo rūšis, iliustruojančias biologinę įvairovę. 

Rūšis	Angliškas pavadinimas	Paplitimas	Savybės/Įdomu žinoti
Amorphophallus titanum Becc.	Titan arum / Corpse flower	Sumatra, Indonezija	Didžiausias žiedynas pasaulyje (iki 3 m), purpurinė skraistė, stiprus kvapas. Žydi itin retai, kartą per 7–10 metų; žiedynas sveria iki 15 kg.
Amorphophallus konjac K. Koch	Konjac / Voodoo lily	Kinija, Japonija, Vietnamas	Purpurinis žiedas, didelis gumbas, stiprus kvapas. Naudojamas maisto ir farmacijos pramonėje dėl gliukomanano.
Amorphophallus paeoniifolius (Dennst.) Nicolson	Elephant foot yam	Indija, Šri Lanka, Filipinai	Gumbas gali svertiiki 25 kg, žiedas rudas, stiebas dėmėtas. Maistinis augalas, svarbus Azijos virtuvėse.
Amorphophallus bulbifer (Roxb.) Blume	Bulb–bearing amorphophallus	Indija, Tailandas, Mianmaras	Lapkočiai dėmėti, lapuose formuojasi svogūniniai ūgliai. Lengvai dauginamas, populiarus kolekcininkų tarpe.
Amorphophallus albus N.E.Br.	White amorphophallus	Pietvakarių Kinija	Šviesiai kreminis žiedas, silpnas kvapas. Retesnė dekoratyvinė rūšis, vertinama dėl švelnesnio aromato.
Amorphophallus campanulatus Blume	–	Pietų Azija	Žiedas piltuvėlio formos, žalsvai rudas.Vertinamas dėl etnomedicininių savybių.

Amorfofalo rūšys auginamos Lietuvoje

Nors pasaulyje žinoma šimtai amorfofalo rūšių, Lietuvoje realiai auginamos tik tos, kurios geba prisitaikyti prie mūsų klimato ir vidaus sąlygų. Daugiausia jas augina patyrę kolekcininkai ir egzotinių augalų mėgėjai, tačiau vis dažniau jos pasirodo ir specializuotų augalų parduotuvėse. Šios rūšys išsiskiria mažesniu gumbų dydžiu, trumpesniu vegetacijos periodu ir lengviau suvaldomu poilsio ciklu.

Rūšis	Žiedas ir kvapas	Auginimo sąlygos	Sudėtingumo lygis
Amorphophallus konjac	Tamsiai purpurinis žiedas, intensyvus kvapas.	Tinka auginti šviesioje vietoje, bet be tiesioginės saulės; žiemą gumbas ilsisi sausoje vietoje.	Populiariausia rūšis, vidutinis sudėtingumo lygis.
Amorphophallus bulbifer	Mažesnis žiedas, silpnesnis kvapas.	Lengvai dauginamas iš svogūninių ūglių; mėgsta šilumą, bet pakenčia trumpalaikį vėsos periodą.	Puikiai tinka net pradedantiesiems, lengvas sudėtingumo lygis.
Amorphophallus albus	Šviesus, subtilus žiedas, vos juntamas kvapas.	Reikia šilumos, drėgmės ir stabilios temperatūros.	Galima auginti šildomose oranžerijose, sunkesnis sudėtingumo lygis.
Amorphophallus paeoniifolius	Rudas, stambus žiedas, stiprus kvapas.	Mėgsta karštį ir erdvę, netoleruoja žemesnės nei +18 °C temperatūros.	Netinka įprastoms vidaus sąlygoms, tinka tik oranžerijoms ar šiltnamiams. Patyrusių augintojų sudėtingumo lygis.

Lavongėlės priežiūros abėcėlė: ką būtina žinoti

Lavongėlė – augalas, reikalaujantis kantrybės, stebėjimo įgūdžių ir tikslumo. Jos priežiūros sėkmė priklauso nuo to, kaip gerai augintojas supranta natūralų augalo ritmą, tarp intensyvios vegetacijos ir visiškos ramybės periodo. 

Remiantis Lietuvoje dažniausiai auginamomis lavongėlės rūšimis, pateikėme pagrindinius jų priežiūros niuansus ir aspektus.

• Šviesa

Visoms lavongėlės rūšims reikalinga šviesi vieta su išsklaidyta dienos šviesa, tačiau jų poreikiai šiek tiek skiriasi. Amorphophallus konjac geriausiai auga šviesioje, bet nuo tiesioginės saulės apsaugotoje vietoje, pvz., ant rytinės ar vakarinės palangės, kur šviesa gausi, bet nevirsta kaitra. A. bulbifer pakanka pusiau pavėsio, todėl ši rūšis puikiai dera su kitais tropiniais augalais, mėgstančiais panašias sąlygas. Tuo tarpu A. albus ypač vertina pastovų, tolygų apšvietimą ir jautriai reaguoja į staigius šviesos pokyčius, todėl ją geriausia auginti stabilios šviesos oranžerijoje arba po papildomu LED apšvietimu.

• Temperatūra

Aktyvaus augimo metu visoms rūšims reikalinga šiluma – apie 22–30 °C. A. konjac ir A. bulbifer pakanka kambario temperatūros, o A. paeoniifolius reikalauja pastovios šilumos ir netoleruoja vėsumos, todėl jį galima auginti tik šildomame šiltnamyje. Ramybės laikotarpiu (A. konjac ir A. bulbifer) gumbai laikomi 10–15 °C temperatūroje, o A. albus pageidauja šiek tiek šiltesnių sąlygų – apie 16–18 °C.

• Dirvožemis

Visoms rūšims tinka purus, orui laidus substratas. A. konjac mėgsta turtingesnį, šiek tiek durpingą mišinį (lapinė žemė + kompostas + smėlis + perlitas), o A. bulbifer geriau jaučiasi lengvesniame, greičiau džiūstančiame dirvožemyje. Tačiau A. albus rūšis reiklesnė drėgmės pusiausvyrai, todėl jos substratą reikėtų papildyti vermikulitu.

• Laistymas

Laistyti reikia tada, kai viršutinis žemės sluoksnis pradeda džiūti. A. konjac mėgsta tolygią drėgmę, bet netoleruoja užmirkimo; A. bulbifer – atsparesnė sausrai rūšis, todėl jai užtenka mažiau vandens. Ramybės laikotarpiu visos rūšys nelaistomos: nudžiūvus lapui, gumbas išimamas iš dirvos arba laikomas joje sausai.

• Tręšimas

Vegetacijos metu, nuo pavasario iki rudens, lavongėlę patartina tręšti kas 2–3 sav. A. konjac ir A. bulbifer rūšys gerai reaguoja į organines trąšas su kalio ir fosforo pertekliumi, o A. albus tręšti reikėtų saikingai, tik augimo pradžioje.

• Persodinimas

Kiekvieną pavasarį, kol gumbas dar „miega“, lavongėlę verta persodinti į šiek tiek didesnį vazoną su šviežiu substratu. A. konjac gumbas dažnai išleidžia kelis ūglius, todėl juos galima atskirti, o  A. bulbifer dažnai pats „pasidaugina“ iš lapuose susiformavusių ūglių, juos galima sodinti atskirai.

• Poilsio laikotarpis

Poilsio trukmė priklauso nuo rūšies. A. konjac ilsisi 4–6 mėnesius, A. bulbifer – trumpiau, apie 3 mėnesius, o A. albus ir A. paeoniifolius gali ilsėtis net iki 8 mėnesių. Per tą laiką gumbus laikykite tamsioje, sausoje patalpoje su gera oro cirkuliacija.

• Papildomas patarimas

Jei A. konjac pradeda dygti žiemą, kai trūksta šviesos, verta naudoti papildomą apšvietimą – tai leis išvengti deformuoto lapo. Tuo tarpu A. bulbifer dažnai išaugina lapą net nelaukiant pavasario, todėl svarbu užtikrinti pakankamai vietos jam išsiskleisti.

Kaip dauginama lavongėlė?

Lavongėlės, dar vadinamos amorfofalu, dauginimas reikalauja kantrybės ir tikslumo, nes šis augalas atkuria save ne taip paprastai, kaip dauguma gumbinių rūšių. Pagrindiniai dauginimo būdai: gumbų dalijimas, svogūninių auglių surinkimas bei auginimas iš sėklų. Kviečiame iš arčiau susipažinti su kiekvienu iš būdų.

• Dauginimas gumbais

Tai greičiausias ir patikimiausias būdas dauginimo būdas. Vegetacijos pabaigoje arba prieš prasidedant naujam ciklui, gumbas išimamas iš dirvos, apžiūrimas ir, jei yra keli aiškiai susiformavę mazgai, atskiriamas į kelias dalis. Svarbu, kad kiekviena dalis turėtų bent vieną pumpurą, tik tada lavongėlė išleis naują ūglį. Nupjautas vietas būtina apdžiovinti ir pabarstyti susmulkinta medžio anglimi ar cinamonu, norint išvengti puvimo. Atskirtus gumbus galima pasodinti į atskirus vazonus su lengvu, laidžiu substratu. Pirmąjį mėnesį atskirti gumbai laistomi itin saikingai, kol pasirodo augimo požymiai.

• Dauginimas svogūniniais ūgliais

Dauginimas svogūniniais ūgliais (bulbilais) ypač būdingas Amorphophallus bulbifer rūšiai.

Šie smulkūs svogūniniai ūgliai susiformuoja lapo pažastyse vasaros pabaigoje. Subrendusius bulbilius galima atsargiai atskirti ir pasodinti į mažus vazonėlius su durpių, smėlio ir perlito mišiniu. Jie sudygsta per kelias savaites ir išaugina mažus lapelius. Šiuo būdu išauginti augalai pražysta po kelerių metų, tačiau pasižymi stipresne šaknų sistema ir ilgesniu gyvavimo ciklu.

• Dauginimas sėklomis

Šis būdas taikomas rečiau dažniausiai moksliniuose ar selekciniuose darbuose. Lavongėlės gėlės sėklos subręsta po apdulkinimo, kai žiedynas sunokina raudonas ar oranžines uogas. Jos sėjamos į drėgną, sterilų substratą ir laikomos šiltai – apie 25–28 °C. Sėklų dygimas gali užtrukti kelis mėnesius, o pirmojo lapo pasirodymas kartais įvyksta tik po metų. Šis metodas leidžia išlaikyti genetinę įvairovę, tačiau reikalauja daugiau laiko ir kantrybės.

• Lavongėlės priežiūra po dauginimo

Nepriklausomai nuo pasirinkto būdo, labai svarbu užtikrinti teisingą priežiūrą po dauginimo. Jauni gumbai ir bulbiliai jautriausi perlaistymui, todėl substratas turi būti tik lengvai drėgnas. Kol augalai įsitvirtina, juos geriausia laikyti šiltoje, bet nekarštoje vietoje, saugant nuo tiesioginės saulės. Pirmasis augimo sezonas lemia būsimo gumbų dydį, todėl svarbu laiku tręšti ir neleisti augalui per anksti pereiti poilsio fazę.

Sodininkai pastebi, kad A. konjac ir A. bulbifer dauginasi gana noriai, o A. albus bei A. paeoniifolius – kur kas lėčiau. Tačiau kiekvienas iš jų, tinkamai prižiūrimas, gali formuoti naujus gumbus, iš kurių išauga stiprūs, savarankiški augalai. 

Koks yra lavongėlės žydėjimo ir gyvavimo ciklas?

Lavongėlės žydėjimas laikomas vienu įspūdingiausių reiškinių augalų pasaulyje: tiek dėl jos žydėjimo trukmės, tiek dėl neįprasto, irimą primenančio, kvapą. 

Šis kvapas nėra atsitiktinis. Jį išskiria šilumą generuojanti burbuolės viršūnė, siekdama pritraukti specifinius apdulkintojus: muses ir mėšlavabalius. Tokiu būdu amorfofalas, priešingai nei dauguma augalų, vilioja ne grožiu, o  kvapu, kuris vabzdžiams signalizuoja apie tinkamą vietą dėti kiaušinėlius ar ieškoti maisto.

Žiedynas susiformuoja iš didžiulės burbuolės, apsuptos dekoratyvinės skraistės – spatos. Jos spalva priklauso nuo rūšies: Amorphophallus konjac skraistė būna tamsiai purpurinė, A. bulbifer – švelniau rausva ar rusva, o A. titanum, garsiausias iš visų, išskleidžia sodriai bordo atspalvio žiedą, kuris gali siekti net tris metrus aukščio. Daugumos rūšių žiedynas gyvuoja tik vieną ar dvi dienas, o vėliau greitai nuvysta, nes žydėjimas iš augalo pareikalauja beveik visų energijos atsargų.

Įdomu tai, kad lavongėlės žydėjimas visada vyksta prieš lapo pasirodymą. Gumbas, išnaudojęs maisto medžiagas žiedynui, vėliau formuoja vieną didelį lapą, kuris atrodo tarsi mažas medelis su šakotomis gyslomis. Šiame lape augalas kaupia maisto medžiagas, reikalingas gumbui atsigauti. Būtent šiuo laikotarpiu lavongėlė maitinasi intensyviausiai, o pasibaigus vegetacijai lapas pamažu sunyksta ir augalas pereina į poilsio fazę.

Nors žydėjimo sulaukti nėra lengva, ypač A. konjac ar A. albus atveju, kantrūs augintojai žino, kad tai įvykis, vertas laukimo. Kai lavongėlė pasiekia brandą, žydėjimas gali pasikartoti kas 2–3 metus, tačiau dažniausiai tam reikia idealių sąlygų: pakankamos šilumos, stabilios drėgmės, subalansuotos mitybos ir teisingai išlaikytos poilsio fazės.

Lavongėlės priežiūros klaidos: ką jos signalizuoja ir kaip jų išvengti?

Simptomai	Galimos priežastys	Ką tai reiškia ir kaip to išvengti?
Gumbas suminkštėja, atsiranda nemalonus kvapas	Perlaistymas, prastas drenažas, grybelinės infekcijos (Pythium, Fusarium)	Išimkite gumbą, pašalinkite pažeistas vietas, pabarstykite medžio anglimi ar fungicidu. Ateityje naudokite laidų substratą ir neleiskite vandeniui kauptis vazone.
Lapai vysta arba gelsta nuo galiukų	Perlaistymas, trąšų perteklius, staigūs temperatūros pokyčiai	Leiskite substratui pradžiūti, tręškite rečiau, augalą laikykite toliau nuo šaltų skersvėjų.
Lapai ruduoja arba yra dėmėti	Drėgmės trūkumas, sausa aplinka, žemas oro drėgnumas	Didinkite oro drėgmę purkštuvu ar padėklu su vandeniu, bet nepurkškite tiesiai ant lapų.
Ant lapų atsiranda šviesūs taškeliai, matyti plonas voratinklis	Voratinklinės erkutės (sausos, karštos sąlygos)	Lapus nuplaukite muiluotu vandeniu, padidinkite drėgmę, prireikus naudokite augalinius insekticidus (pvz., neem aliejų).
Jauni ūgliai deformuoti, lapai lipnūs	Amarai arba tripsai	Pažeistus ūglius pašalinkite, augalą nuplaukite vandeniu, purkškite česnako ar muilo tirpalu.
Žiedynas neišsiskleidžia arba vysta dar neprasiskleidęs	Nepakankama šviesa, per trumpa poilsio fazė, per didelė drėgmė	Užtikrinkite pakankamą apšvietimą, leiskite gumbui visiškai „pailsėti“ žiemą ir nelaistykite per anksti.
Lapas auga labai aukštas, bet silpnas ir blyškus	Šviesos trūkumas, augimas tamsiame kambaryje	Perkelkite augalą į šviesesnę vietą arba naudokite papildomą LED apšvietimą.
Lapo paviršiuje sidabriškas blizgesys, raukšlės	Tripsai, sausa aplinka	Pažeistus lapus pašalinkite, apipurkškite neem aliejaus tirpalu, palaikykite pastovią drėgmę.
Lauke auginamų augalų lapai nugraužti	Šliužai, sraigės	Aplink augalą paberkite kiaušinių lukštų, smėlio ar moliuskocidų, rinkite kenkėjus rankomis.

Ar amorfofalas pavojingas? Saugus auginimas namuose ir oranžerijoje

Kaip ir daugelis Araceae šeimos augalų, amorfofalas pasižymi cheminėmis gynybos savybėmis, kurios natūralioje aplinkoje padeda jam išvengti žolėdžių ir dirvožemio kenkėjų. Pagrindinė nuodinga medžiaga, aptinkama jo gumbuose, lapuose ir žiedynuose – kalcio oksalato kristalai, vadinami rafenais. Tai mikroskopinės adatos formos struktūros, kurios, patekusios ant odos ar gleivinių, sukelia mechaninį dirginimą, deginimo ar niežėjimo pojūtį, o patekusios į burną – stiprų skausmą ir audinių patinimą.

Kadangi amorfofalo gumbuose rafeinų koncentracija yra santykinai didesnė, ypač aktyvaus augimo metu, dirbant su augalu būtina laikytis apsaugos priemonių. Persodinant, dalijant gumbus ar šalinant senus lapus rekomenduojama mūvėti vienkartines pirštines, o dirbant oranžerijoje – užtikrinti gerą vėdinimą, kad išvengtumėte dulkių patekimo į kvėpavimo takus.

Patekus amorfofalo sultims ant odos, vietą reikėtų nedelsiant nuplauti šiltu vandeniu ir švelniu muilu. Jei sultys pateko į akis ar burną – jas reikia plauti gausiu vandens kiekiu, o stipraus dirginimo atveju kreiptis į medikus. Augalo toksiškumas ypač pavojingas vaikams ir naminiams gyvūnams, kurių gleivinės jautresnės kalcio oksalatams. Todėl patariame amorfofalą aukštesnėje vietoje ar uždaroje oranžerijos zonoje, kad būtų išvengta tiesioginio kontakto.

Įdomu dar ir tai, kad kai kurios rūšys, pvz., Amorphophallus konjac, turi dvilypį statusą: yra toksiškas, tačiau naudojamas tiek maistui, tiek farmacijos pramonėje. Gumbuose esantis gliukomananas (tirpios skaidulos polisacharidas) po terminio ir cheminio apdorojimo tampa visiškai saugus ir vertinamas dėl gebėjimo mažinti cholesterolio kiekį bei gerinti virškinimą.

Amorfofalo panaudojimas, reikšmė ir vertė žmogui

Amorfofalas – ne tik botaninė retenybė, bet ir augalas, turintis tvirtas šaknis žmonijos kultūroje. Nors jo kvapas daugeliui asocijuojasi su irimu, daugybėje Azijos šalių jis siejamas su vaisingumu, atgimimu ir jėga. Dar senovėje šis augalas buvo vertinamas kaip išgyvenimo simbolis, gebantis išnykti žemėje ilgiems mėnesiams ir vėl iškilti naujam gyvavimo ratui prasidėjus.

Didžiausią praktinę reikšmę turi Amorphophallus konjac, natūraliai augantis Kinijoje, Japonijoje ir Pietryčių Azijoje. Jo gumbuose gausu gliukomanano – tirpios skaidulos, naudojamos tiek maisto, tiek farmacijos pramonėje. Iš jo gaminami vadinamieji konnyaku, iš kurių formuojami želė tipo produktai, dietiniai makaronai, desertai ar maisto papildai, skirti virškinimui gerinti ir cholesterolio kiekiui mažinti. Tradicinėje kinų medicinoje konjako šaknys laikytos kraujo valymo, detoksikuojančia ir antiuždegimine priemone.

Kita rūšis – Amorphophallus paeoniifolius, plačiai auginama Indijoje, Šri Lankoje ir Filipinuose, kaip daržovinis augalas. Jo gumbai verdami, kepami ar skrudinami, o prieš vartojimą visada termiškai apdorojami, kad būtų pašalintos toksiškos medžiagos. Dėl didelio krakmolo kiekio ši rūšis svarbi kaimo regionų mityboje kaip pigus, maistingas angliavandenių šaltinis.

Amorfofalo vieta kultūroje neapsiriboja virtuve ar vaistinėmis savybėmis. Dėl savo išskirtinės biologijos, jis tapo edukaciniu simboliu ir traukos objektu botanikos soduose visame pasaulyje. Garsiausias pavyzdys – Kew Gardens Londone, kur Amorphophallus titanum žydėjimas kas kelerius metus tampa tikru įvykiu, pritraukiančiu tūkstančius lankytojų. Žiedas, išsiskleidžiantis vos kelioms dienoms, laikomas gamtos stebuklu ir mokslo pergale, atskleidžiančia augalų evoliucijos įvairovę.

Įdomu, kad net ir pats pavadinimas Amorphophallus turi kultūrinį atspalvį. Jis sudarytas iš graikų žodžių amorphos („beformis“) ir phallos („stiebas, žiedynkotis“), nusakančių keistą, neįprastą žiedo formą. 

Šaltiniai:
https://www.kew.org/read-and-watch/amazing-amorphophallus
https://www.sciencedirect.com/science/article/abs/pii/S0378874110000383
https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC10707911
https://plants.ces.ncsu.edu/plants/amorphophallus-konjac
https://www.sciencedirect.com/topics/agricultural-and-biological-sciences/amorphophallus
https://www.britannica.com/plant/Araceae
https://www.chicagobotanic.org/blog/news/about-name-behind-alice-amorphophallus
https://www.gardeningknowhow.com/houseplants/voodoo-lily/grow-a-corpse-flower-houseplant.htm
https://www.thespruce.com/voodoo-lily-1315768
https://www.gardenia.net/plant/amorphophallus-titanum-corpse-flower
https://ohiotropics.com/2022/10/31/amorphophallus-konjac-9-care-tips-for-voodoo-lily/

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.