Kam visgi dar neteko laimė susipažinti su paprastąja poniabude (Phallus impudicus), dabar puiki proga tai padaryti. Naujausi moksliniai tyrimai vis atskleidžia naujybių apie šio grybo savybes, mat poniabudė – tai nuo senų laikų tinktūrų pavidalu liaudies medicinoje naudojamas grybas. Žengiant koja kojon su mokslu bandome išsiaiškinti, ar poniabudės vaistinė vertė reumatui, podagrai, hemarojui, vėžiui ir kitoms ligoms gydyti visgi nėra pervertintas. O gal atvirkščiai – ar poniabudės gydomosios savybės jau patvirtintos mokslininkų? Pasidalinsime nevalgomo grybo valgomais receptais, aptarsime, kaip pasiruošti universalų poniabudės ekstraktą. Kartu ir perspėsime, ko saugotis renkant poniabudes ir neatsakingai vartojant jos ekstraktus.
Kaip atrodo poniabudė ir kur jos ieškoti?
Kaip lizde padėti kiaušiniai, o dažnai būna pasislėpę ir po žeme, atrodo poniabudės pradinė augimo stadija. Šiuos „kiaušinius“ perpjovus matyti sluoksniai: išorinė odelė, vidurinė drebutinė masė (liaudyje žinoma kaip „žemės taukai“), o viduryje baltai žalsva vaisiakūnio užuomazga. Suaugęs vaisiakūnis išaugina 8-20 cm ilgio ir 1,5-4 cm storio porėtą, purų, baltą kotą. Ant jo įsitaisiusi varpelio formos, žalia ar juodai žalia smarkiai gleivėta, dvokianti galvutė. Jeigu jus domina, kur auga poniabudė, tai jos reikėtų ieškoti lapuočių ar mišriuose miškuose, tačiau jų pasitaiko ir parkuose, soduose ar ant suirusios medienos. O grybai auga vasarą-rudenį.
Kodėl poniabudės smirda? Prie grybo skleidžiamos stiprios smarvės, kuri jaučiama už 20-30 metrų, labiausiai prisideda laki medžiaga dimetilo oligosulfidas. Pasirodo, šią medžiagą turi suaugusi grybo stadija, o „kiaušinyje“ ir pernokusiame vaisiakūnyje jos nėra.
Nesupainiokite poniabudės „kiaušinio“ su pavojingais grybais
Jeigu žadate prisirinkti poniabudės „kiaušinių“, pasitelkite atsargumą ir budrumą. Apvalūs „kiaušiniai“ teoriškai gali būti supainioti su jaunais nuodingų grybų, tokių kaip musmirės, stadijos dariniais. Musmirės, prieš išsiskleidžiant vaisiakūniui, formuoja gumbą, slypintį po žeme ar vos išlindusį virš žemės (taip pat, kaip ir poniabudė). Todėl norint išvengti mirtinų pasekmių, tereikia „kiaušinį“ perpjauti, kur poniabudės pjūvyje aiškiai matyti želatininis sluoksnis, o musmirės pjūvyje – tokio sluoksnių nėra.
Poniabudės nauda ir cheminė sudėtis
Daugybė tyrimų pateikia įrodymų apie poniabudės ekstrakto komponentų biologinį aktyvumą, imuninį ir priešvėžinį poveikį. Dėl šių savybių poniabudė labai plačiai naudojama liaudies medicinoje tokių ligų kaip podagra, reumatas, hemarojus, artritas, odos bei širdies ligos, skrandžio opos gydymui. Kaip profilaktinė priemonė naudojami ekstraktai su grybu prieš onkologines ligas ar kaip „meilės gėrimai“ vyrams.
Poniabudės, kaip maisto, perspektyva taip pat labai platėja ir jau duoda nemažai duomenų. Drebutinėje medžiagoje esantys angliavandeniai laikoma perspektyvia žaliava funkcinių maisto produktų, naujų terapinių ir profilaktinių vaistų kūrimui. Nemenka chitino koncentracija taip pat leidžia panaudoti poniabudes šiai medžiagai išgauti.
Grybo „kiaušinyje“ esančioje vaisiakūnio užuomazgoje yra aptinkama 50,8 % angliavandenių, 12,5 % chitino ir gliukano komplekso, 25,2 % baltymų, 1,4 % riebalų, 0,64 % fenolinių junginių. Labai panašia sudėtimi pasižymi ir drebutinė poniabudės masė.
Poniabudės vaistinės savybės
Ne naujiena, kad vaisiakūnio stadijos grybas liaudyje naudojamas labai įvairioms ligoms gydyti (pradedant hemarojumi, baigiant vėžiu). Tai patvirtina ne tik liaudies, bet ir tradicinė medicina. Nustatyta, kad poniabudė apibendrintai gali būti geras antioksidantų, anticholinesterazinių ir priešuždegiminių junginių šaltinis.
Tinkamumą vėžio gydymui įrodo keli tyrimai. Vienas tyrimas nustatė labai specifinį antiproliferacinį poniabudės ekstrakto poveikį krūties vėžio ląstelėms. Kitu tyrimu buvo parodyta, jog keli junginiai iš grybo baltyminio ir vandeninio tirpalo identifikuoti kaip tikėtini priešvėžiniai junginiai.
Nuošaly nepaliekama ir grybo „kiaušinio“ stadija, iš kurios išgaunami vaistams ruošti tinkami drebučiai – „žemės taukai“. Nustatyta, kad šie angliavandeniai turi imuninę sistemą stiprinančių savybių, o iš jų paruoštas 10 % tepalas pagerina odos žaizdų gijimą.
Kaip matyti, poniabudės ekstraktai, tinktūros, ištraukos, trauktinės, užpiltinės ar kiti pateikimo būdai tikrai atneša naudos organizmo pastiprinimui ar gydymui. Tokie preparatai naudojami ir išoriniam, ir vidiniam vartojimui.
Ką naudinga žinoti prieš ruošiant poniabudžių ekstraktus?
Poniabudės tinktūra ar ekstraktas gali būti ruošiamas su vandeniu, aliejumi, medumi ir degtine. Alkoholiniuose ekstraktuose galima rasti tokių vertingų medžiagų, kaip polisacharidai, fenoliniai junginiai, steroidinės medžiagos, aminorūgštys, alkaloidai ir glikozidai. Reikėtų nepamiršti, kad norint išgauti didžiausią ištraukiamų medžiagų kiekį, poniabudės ekstraktams gaminti naudojamas 10 %, 20 % ar 30 % koncentracijos etanolis. O jei vietoje šviežių grybų naudosite džiovintus, tai šių medžiagų koncentraciją padidinsite 2-3 kartus.
Pats vertingiausias poniabudės žemės taukų ekstraktas išgaunamas su 20 %, 30 % ir 40 % vandeniniu alkoholio tirpalu. Tokia tinktūra pasižymi didžiausiu įmanomu žemės taukuose esančiu angliavandenių kiekiu.
Poniabudė su degtine
Kadangi vaistinės poniabudės savybės nėra joks mitas, o svariai patvirtintos mokslinės literatūros, ta proga pasiruoškite universalią poniabudės tinktūrą su degtine. Tam reikės: 5 g džiovintos poniabudės miltelių arba 50 g šviežių/šaldytų poniabudės „kiaušinių“ ir 200 ml degtinės.
Užpilkite grybų miltelius ar šviežius grybus su degtine ir palikite mišinį šaldytuve dviem savaitėm ar ilgiau. Prieš vartojimą nukošti nereikia, o naudojant ir toliau, laikyti šaldytuve. Ir viskas!
Tokia poniabudės užpiltinė tinkama naudoti vidiniam vartojimui, priklausomai nuo konkretaus negalavimo. Dozė svyruoja nuo 1 arbatinio šaukštelio iki 3 valgomųjų šaukštų. Hipertenzijai gydyti pakanka per dieną suvartoti 1 arbatinį šaukštelį tinktūros, o su augliais susijusioms ligoms gydyti rekomenduojama vartoti po 1 valgomąjį šaukštą 2-3 kartus per dieną. Profilaktinis gydymo kursas trunka 30 dienų ir turėtų būti atliekamas du kartus per metus, o gydomasis kursas trunka 3-4 mėnesius.
Tik nepamirškite dėl tokių preparatų vartojimo pasitarti su gydytoju!
Vyrai, būkit atsargūs su vaistiniais poniabudės ekstraktais
Yra duomenų, kad netinkamas poniabudės ekstraktų naudojimas gali būti vyrų nevaisingumo priežastimi. Nors tyrimai dar tik mėgintuvėlio stadijoje, tačiau jie rodo, kokia nepataisoma žala gali būti padaryta. Nustatyta, kad 3 % alkoholinis poniabudės ekstraktas neigiamai paveikia spermatozoidus, sukeldamas jų DNR ir chromosomų telomerazių pažeidimus, lemia kitus toksinius reiškinius. Negana to, ekstraktas iššaukia aktyviųjų deguonies junginių (laisvųjų radikalų) susidarymą, o jų žala yra labai plataus spektro. Štai tokios pesimistinės naujienos. Tad prieš vartojant poniabudės ekstraktus vyriškam libido pakelti, gal vertėtų išbandyti ir kitus metodus?
Kaip paruošti poniabudes maistui?
Šį kartą pakalbėsime apie poniabudžių paruošimą maistui. Taip, taip, jums nepasivaideno. Nors grybas laikomas nevalgomu, tačiau „kiaušinio“ stadijos grybą, kai jų kvapas ne toks stiprus, galima skaniai sučiaumoti. Jas vartoja nemažai užsieniečių, todėl galime pasekti jų pavyzdžiu. Suvalgius šių grybų nieko blogo neatsitiks, bet būsit paragavę gurmaniško patiekalo. Beje, suaugęs grybas nėra nuodingas ir jį taip pat būtų galima suvalgyti, tačiau dėl dvėselienos smarvės jis nėra pageidaujamas atsidurti lėkštėje.
Prisirinkus „kiaušinių“, juos galima valgyti žalius – taip pajuntama traški tekstūra. Daugelis teigia, kad jų skonis panašus į žemiškai švelnius ridikėlius ir labiau primena daržoves nei grybus. Kai kurie europiečiai (prancūzai ir vokiečiai) poniabudes marinuoja, deda į dešreles, o miltelių pavidalo grybą naudoja kaip galvijų afrodiziaką.
Įprastai, prieš ruošiant poniabudes valgiui, grybo išorinis apvalkalas (odelė) ir želatininis sluoksnis nuimamas (ir jokiu būdu neišmetamas), o žalsvas vidurinis sluoksnis ir balta šerdis po gelio sluoksniu paliekama. Būtent ši vidinė dalis yra valgoma, kuri supjaustoma griežinėliais ir apdorojama.
Svieste keptos poniabudės
Vienas paprasčiausių patiekalų, kaip galima pasiruošti poniabudžių, tai jas, tiksliau, jų „kiaušinius“, pasikepti ant sviesto. Recepto ingredientai:
- keli poniabudės „kiaušiniai“,
- sviestas kepimui,
- druska ir pipirai pagal skonį.
Peiliu pašalinama „kiaušinio“ odelė ir drebutinis sluoksnis, paliekama tik vidinė grybo dalis. Ši dalis plonai supjaustoma griežinėliais, kurie trumpai apkepinami svieste iš abiejų pusių. Pagardinama druska ir pipirais. Patiekiama su juoda duona ir žaliomis salotomis. Skanaus!
Šaltiniai:
https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/33321417/
https://patents.google.com/patent/RU2386239C2/en
https://www.gone71.com/stinkhorn/
https://vestibio.belnauka.by/jour/article/view/181/182
https://www.nourishica.com/blog/exploring-the-therapeutic-potential-of-stinkhorn
https://mail.phcogj.com/article/1166
https://www.researchgate.net/profile/Buko-Vyacheslav/publication/337286626
https://dspace.nuph.edu.ua/bitstream/123456789/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.