Viksvuolės, dažnai vadinamos žemės migdolais arba žemės riešutais, yra augalas, kuris gali nustebinti ne tik savo išvaizda, bet ir naudingomis savybėmis. Iš Viduržemio jūros regiono kilusios viksvuolės dar nėra plačiai paplitusios Lietuvoje, tačiau jų auginimas ir naudojimas vis labiau populiarėja. Šie augalai ypač vertinami dėl maistinės vertės, unikalių skoninių savybių ir teigiamo poveikio sveikatai. Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime, kas yra viksvuolės, kaip jas auginti ir prižiūrėti ir kodėl verta įtraukti jas į savo kasdienę mitybą.
Viksvuolės: išvaizda ir paplitimas
Valgomosios viksvuolės (lot. Cyperus esculentus) – daugiametės, bet šaltuose regionuose, įskaitant Lietuvą, dažnai auginamos kaip vienmetės žolės. Tai iki 30–50 cm aukščio užaugantys žoliniai augalai, kurie žemėje formuoja smulkius, pailgus gumbelius. Šie gumbeliai yra valgomi ir savo skoniu primena riešutus, ypač migdolus ar lazdynų riešutus. Lapai – siauri ir ilgi, o žiedai – geltoni, smulkūs, sudaro skėtiškas kekes.
Viksvuolės ne tik atrodo estetiškai darže, bet ir yra mažai reiklios priežiūrai. Jas lengva atskirti nuo kitų augalų dėl būdingų trikampio formos stiebų.
Be valgomųjų viksvuolių taip pat yra ir daug kitų rūšių, kurios dažniausiai auginamos tik dekoratyviniais tikslais. Kaip dekoratyvūs augalai dažniausiai auginamos šios viksvuolės:
- didžioji viksvuolė (Cyperus giganteus);
- dryžuotoji viksvuolė (Cyperus albostriatus);
- gobtuvinė viksvuolė (Cyperus involucratus);
- pražangialapė viksvuolė (Cyperus alternifolius)
- demblinė viksvuolė (Cyperus malaccensis), nariuotoji viksvuolė (Cyperus articulatus), papirusinė viksvuolė (Cyperus papyrus) ir pašiaušėlinė viksvuolė (Cyperus alopecuroides) naudojamos demblių bei kitų gaminių pynimui.Iš papirusinės viksvuolės stiebų senovėje buvo gaminamas papirusas.
Nors Lietuvoje pamažu populiarėja ir imama dažniau auginti valgomoji viksvuolė, tačiau maistinėmis savybėmis pasižymi ir kitų viksvuolių gumbeliai: tai plokščioji viksvuolė (Cyperus compressus) ir riešutinė viksvuolė (Cyperus rotundus).
Viksvuolės natūraliai auga Viduržemio jūros regiono šalyse, Afrikoje ir dalyje Azijos. Šiltesniuose klimato regionuose jos klesti natūraliose pievose, upių pakrantėse bei drėgnuose dirvožemiuose. Lietuvoje savaime paplitusi tik viena rūšis – rudoji viksvuolė (Cyperus fuscus), kuri tokia reta, kad yra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.
Viksvuolės auginimas ir priežiūra
Viksvuolė nėra įnoringas augalas, jos priežiūra bei auginimas gana paprasta, tereikia parinkti tinkamą dirvą ir vietą, o vėliau augalas priežiūros beveik nereikalauja. Negana to, jog valgomoji viksvuolė užaugina valgomus, riešutų skonio bei labai naudingus gumbelius, tai dar ir labai dekoratyvus augalas, kuris papuoš bet kurį gėlyną, alpinariumą ar natūralistinio stiliaus sodą.
Įdomu tai, kad vienas gumbelis gali išauginti net 300–500 riešutėlių. Skaičiuojama, jog vienam žmogui pilnai pakanka 10–20 krūmelių, kad apsirūpintų šiais skanėstais visiems metams.
Tinkamas sodinimo laikas. Viksvuoles geriausia sodinti pavasarį, kai dirvožemio temperatūra pasiekia bent 15 °C. Lietuvoje tai dažniausiai būna gegužės viduryje ar pabaigoje. Svarbu, kad nebūtų vėlyvųjų šalnų, nes šie augalai jautrūs žemai temperatūrai.
Tinkama dirva. Viksvuolės mėgsta lengvą, derlingą ir pralaidų dirvožemį. Idealiausia būtų priesmėlio ar priemolio žemė, tačiau svarbiausia, kad ji nebūtų užmirkusi. Prieš sodinimą rekomenduojama dirvą rudenį patręšti perpuvusiu mėšlu arba kompostu, kad augalai gautų pakankamai maistinių medžiagų.
Vieta. Viksvuolėms geriausiai tinka saulėtos vietos, bet jos gali augti ir daliniame pavėsyje.
Sodinimas. Prieš sodinimą viksvuolių gumbelius galima pamirkyti šiltame vandenyje 24–48 valandas, kad jie greičiau sudygtų. Sodinama 5–6 cm gylyje, tarp gumbelių paliekant 4–5 cm, o tarp eilių 25–40 cm atstumą.
Tolesnė viksvuolių priežiūra
Kaip minėta, viksvuolės nėra įnoringi augalai, tad toliau jomis rūpintis teks nedaug. Pasodintos viksvuolės sudygsta per 2–3 savaites ir gana greitai užgožia piktžoles, tai jas ravėti reikia tik pačioje augimo pradžioje.
Laistymas. Viksvuolės mėgsta drėgną, bet ne užmirkusį dirvožemį. Svarbu užtikrinti reguliarų laistymą, ypač sausros metu. Laistyti rekomenduojama ryte arba vakare, kad augalai gautų pakankamai vandens ir neperkaistų.
Retinimas. Kai viksvuolės pradeda augti, galima jas išretinti, paliekant stipriausius augalus. Tačiau tai nėra būtina, jeigu gumbeliai buvo susodinti tinkamu atstumu.
Atramos. Jeigu augalai auginami vietose, kur dažni stiprūs vėjai, verta pasirūpinti jų atramomis ar pririšti, kad vėjas pernelyg neišlankstytų.
Viksvuolių derlius
Derlius imamas rudenį, dažniausiai rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje, kai lapai visiškai pagelsta ir pradeda džiūti. Gumbeliai atsargiai kasami kastuvu, nuvalomi ir nuplaunami. Valgomoji viksvuolės dalis yra šaknis aplipę gumbeliai–riešutėliai. Norint juos tinkamai išlaikyti, būtina gerai išdžiovinti vėdinamoje patalpoje. Laikomi vėsioje ir sausoje vietoje, gumbeliai gali būti išsaugomi visą žiemą.
Kaip dauginamos viksvuolės?
Viksvuolės kažkuo primena bulves: tiek sodinimo laiku, tiek derliaus nuėmimu. Taip pat ir su dauginimu: šie augalai dauginami tais pačiais gumbeliais, kurie naudojami ir maistui. Nuimant viksvuolių derlių, mažesniuosius riešutėlius patariama pasilikti valgymui, o didesniuosius – sėklai.
Sėkliniai viksvuolių gumbeliai gali išlikti tinkami sodinimui net trejus metus, jeigu bus tinkamai paruošti. Nukasus juos reikėtų dezinfektuoti kalio permanganato tirpalu, tuomet išdžiovinti ir laikyti tamsioje, vėsioje vietoje, sumaišytus su smėliu, kad neperdžiūtų.
Viksvuolės maistinė vertė ir nauda sveikatai
Nepaisant tikrai puikaus skonio, viksvuolės riešutėliai dar ir yra labai naudingi mūsų sveikatai. Jie gausūs vitaminų E ir C, kurie pasižymi kaip stiprūs antioksidantai, taip pat tokių mineralų kaip magnis, fosforas, kalis bei geležis, stiprinančių mūsų kaulus ir užtikrinančių gerą širdies sveikatą. Be to, viksvuolių gumbeliai yra puikus ląstelienos, kuri skatina gerą virškinimą ir mažina cholesterolio kiekį kraujyje, šaltinis. Taip pat jie turėtų tikti ir patikti sveikos bei vegetariškos ir veganiškos mitybos šalininkams, nes yra gausūs baltymų.
Taigi viksvuolių nauda sveikatai:
- gerina virškinimą ir padeda kovoti su vidurių užkietėjimu;
- reguliuoja cukraus kiekį kraujyje;
- stiprina imuninę sistemą;
- turi priešuždegiminių ir antioksidacinių savybių.
Kaip viksvuoles panaudoti mityboje?
Kadangi tai vis dar nelabai įprastas maisto produktas, natūralu, kad kyla klausimas, kaipgi šiuos riešutėlius įtraukti į savo kasdienę mitybą? Gumbeliai gali būti panaudojami labai įvairiai:
- Švieži gali būti valgomi vieni arba dedami į salotas.
- Džiovinti. Iš jų gaminami miltai arba jie naudojami kaip užkandis.
- Skrudinti tinka naudoti kaip sveikas užkandis arba gaminti kavos pakaitalus.
Be to, viksvuolių gumbeliai yra pagrindinė sudedamoji dalis gaminant augalinį pieną, kuris yra labai populiarus Ispanijoje. Šis pienas dažnai naudojamas desertuose arba geriamas vienas. Jis pasižymi švelniu ir saldžiu skoniu.
Įspėjimas. Kuriems žmonėms gali pasireikšti alerginės reakcijos, ypač jei yra jautrumas riešutams. Per didelis kiekis gali sukelti viduriavimą dėl didelio ląstelienos kiekio.
Valgomosios viksvuolės – tai ne tik estetiškai gražus ir nesudėtingai prižiūrimas augalas, bet ir tikra vitaminų ir mineralų bomba. Nepaisant to, kad Lietuvoje jos dar nėra plačiai paplitusios, viksvuolės yra puikus pasirinkimas tiems, kurie ieško naujų, sveikų ir natūralių produktų. Jas verta įtraukti į savo daržą ir mitybą dėl unikalaus skonio, įvairių panaudojimo galimybių ir neįkainojamos naudos sveikatai.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/viksvuole/
- https://www.missouribotanicalgarden.org/gardens-gardening/your-garden/help-for-the-home-gardener/advice-tips-resources/insects-pests-and-problems/weeds/yellow-nutsedge
- https://eorganic.org/node/5135
- https://eorganic.org/node/5131
- https://greg.app/yellow-nutsedge-benefits/
- https://www.webmd.com/diet/health-benefits-tiger-nuts
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
