Puansetija – ne Kalėdų žvaigždė, o kraujo gėlė. Kas slepiasi už jos raudonų lapų?

Kas bendro tarp Kalėdų puansetijos ir senovės actekų kraujo aukų? Kodėl šis augalas iš tikrųjų vadinasi visai kitaip? Ir ar tiesa, kad jo sultys pagausindavo motinų pieną? Paslaptingoji puansetija turi kur kas tamsesnę ir įdomesnę istoriją nei kada įsivaizdavote.

Cuetlaxochitl – gėlė, kuri nuvysta, kai viskas tyrа

Prieš kalbant apie Kalėdų puansetiją, reikia sugrįžti prie jos tikrojo vardo – Cuetlaxochitl (tariama: kvet–la–šo–šitl). Tai ne kokia poetiška metafora – taip šį augalą vadino actekai. Šis puansetijos vardas verčiamas kaip „mėsingoji arba odos gėlė“. Vis dėlto actekams tai buvo „gėlė, kuri miršta, kaip ir viskas, kas tyra“. Tuo tarpu majai buvo kur kas poetiškesni. Jie puansetiją vadino k’alul wits – „žarijų gėlė“.

Actekų puansetijos vardas – cuetlaxochitl – turi gilią prasmę. Jiems tyrumas buvo susijęs su trumpalaikiškumu, išnykimu, vertės netekimu. Šis augalas buvo laikomas simboliu, primenančiu, kad net gražiausi dalykai – kaip ir žmonių gyvybė – yra laikini.

Tačiau kodėl tuomet mes ją vadiname puansetija? Viskas prasidėjo XIX amžiuje, kai pirmasis JAV ambasadorius Meksikoje – Joel Roberts Poinsett – pamatė šį augalą ir nusiuntė į savo šiltnamius Pietų Karolinoje. Vėliau augalas buvo pavadintas jo garbei. Tačiau šis pavadinimas slepia tamsią istoriją – Poinsett buvo vergvaldys, imperialistas ir karo sekretorius, kuris prižiūrėjo daugiau nei 40 000 čiabuvių gyventojų priverstinį išsikėlimą iš jų protėvių žemių. Dėl šios priežasties vis daugiau žmonių šiandien sugrįžta prie augalo tikrojo vardo – cuetlaxochitl.

Puansetija – kraujo gėlė saulės ir karo dievui

Daugelis žino puansetiją kaip žavų Kalėdų simbolį, bet jos tikroji istorija daug tamsesnė ir kraupesnė. Aztekams cuetlaxochitl žydėjo žiemos saulėgrįžos metu – svarbiausio festivalio Panquetzaliztli (Vėliavų kėlimas) laikotarpiu, kai buvo švenčiama saulės ir karo dievo Huitzilopochtli (Kairiarankis Kolibris) šventė.

Kas buvo šis dievas? Huitzilopochtli buvo actekų imperijos sostinės Tenochtitlan globėjas, o actekų tikėjimu kraujas buvo būtinas Huitzilopochtli palaikyti gyvam. Todėl jam buvo aukojami žmonės – karo belaisviai, kariai, kartais net savanoriai. Ritualas buvo žiaurus: obsidiano peiliu perpjaudavo krūtinę, išplėšdavo dar plakančią širdį ir iškeldavo link saulės.

Ir čia į sceną įžengia cuetlaxochitl. Augalo raudonieji lapai simbolizavo šventąją gyvybės jėgos energiją – kraują. Festivalio Panquetzaliztli metu cuetlaxochitl vaidino svarbų vaidmenį puošyboje, simbolizuodama kraują, paaukotą dievui. Šventyklų altoriai būdavo puošiami šiais raudonais žiedais kaip kraujo aukos, kuri palaiko saulę danguje ir neleidžia pasauliui įsmukti į amžiną tamsą, ženklu.

Buvo tikima, kad kariai, žuvę mūšyje arba paaukoti Huitzilopochtli, lydės dievą keturis metus prieš amžinai virsdami kolibriais. Cuetlaxochitl tapo karių sielos simboliu – raudona, liepsnojanti, trumpalaikė, bet pilna gyvenimo jėgos.

Tai tikrai toli nuo šiltų ir jaukių Kalėdų asociacijų, ar ne?

Sultys motinoms, dažai karaliams, nuodai priešams

Actekams cuetlaxochitl nebuvo vien ritualinis augalas – jis turėjo labai praktiškų panaudojimo būdų. Actekų moterys naudojo augalo pienines sultis tepti ant moterų krūtų, siekiant padidinti pieno gamybą žindančioms motinoms. Taip pat sultys naudotos kaip depiliacinė medžiaga plaukams šalinti.

Raudonieji lapai – iš tikrųjų ne žiedai, o braktėjos (modifikuoti lapai) – buvo naudojami gaminti raudonai purpurinei dažų spalvai. Actekai šiuos dažus naudojo kosmetikai ir tekstilei dažyti. Imperatoriaus Montezumos rūmai buvo puošiami cuetlaxochitl, o jo drabužiai dažomi šio augalo ekstraktais.

Tačiau cuetlaxochitl turėjo ir kitą pusę. Augalo lapai ir stiebai buvo naudojami medicinoje gydyti karščiavimui, skatinti motinos pieno gamybą, bet taip pat – nutraukti nėštumą. Stiebų pieninės sultys galėjo būti naudojamos malšinti skausmą, sunaikinti bakterijas, bet taip pat sukelti vėmimą – priklausomai nuo dozės ir panaudojimo būdo.

Įdomu, kad šiuolaikiniai tyrimai patvirtina: puansetijos sultys iš tikrųjų turi biologiškai aktyvių medžiagų, tačiau jos nėra saugios vartoti be medikų priežiūros.

Pepitos stebuklas: kaip puansetija tapo Kalėdų gėle?

Kai XVII amžiuje Meksikoje pasirodė ispanų frankų misionieriai, jie ieškojo būdų pritaikyti vietinius papročius krikščionybei. Frankai pastebėjo, kad cuetlaxochitl žydi Kalėdų laikotarpiu, ir ėmė naudoti augalą kalėdinėse eisenose ir prakartėlių scenose.

Taip gimė graži legenda apie mergaitę Pepitą. Pasakojama, kad varginga meksikietė mergaitė Pepita neturėjo dovanos kūdikėliui Jėzui Kūčių mišiose. Liūdna eidama į bažnyčią, ji surinko saują piktžolių nuo kelio krašto ir iš jų sukomponavo mažą puokštę. Ji jautėsi nejaukiai, nes galėjo paaukoti tik tokią menką dovaną. Bet kai ji pastatė puokštę prie prakartėlės, piktžolės staiga sprogo ryškiai raudonais žiedais, ir visi, kurie tai matė, buvo tikri, kad pamatė stebuklą.

Nuo to laiko meksikiečiai cuetlaxochitl pradėjo vadinti Flor de Noche Buena – Šventosios nakties gėle. Raudonieji lapai nuo šiol simbolizavo ne kraujo auką actekų dievui, o Kristaus kraują, išlietą už žmoniją. Žali augalo lapai tapo amžinojo gyvenimo simboliu, o žvaigždės forma – Betliejaus žvaigžde.

Toks yra kolonializmo paradoksas – augalas, kilęs iš kraujo aukų ritualų, tapo taikos, meilės ir gimimo simboliu.

Šokolado imperija, kuri pavertė cuetlaxochitl Kalėdų žvaigžde

Tačiau kaip nutiko, jog puansetija šiandien yra visur – kiekviename prekybos centre, kiekvienoje bažnyčioje, kiekviename name per Kalėdas? Atsakymas – Ecke – šeimos verslo genijus.

XX amžiaus pradžioje vokiečių imigrantas Albert Ecke Kalifornijoje ėmė auginti cuetlaxochitl kaip skintas gėles. Bet tikrąjį proveržį padarė jo sūnus Paul Ecke, kuris sukūrė genetinių modifikacijų metodus, leidžiančius augalui augti vazonuose ir išgauti daugybę spalvingų lapų. Dar svarbiau – jis išmoko, kaip saugiai siųsti augalus vazonuose per visą šalį.

Paul Ecke pradėjo agresyvią rinkodaros kampaniją, reklamuodamas puansetiją kaip „Kalėdų gėlę“. Jis įtikino Holivudo studijas naudoti puansetijas kaip puošybą sezoniniuose televizijos serialuose ir asmeniškai pasirūpino, kad Johnny Carsonas (garsus JAV televizijos laidų vedėjas) kiekvienais metais turėtų ekstravagantišką puansetijų ekspoziciją už savo Tonight Show stalo.

Rezultatas? Vienuo metu Ecke šeima valdė 90 % puansetijų rinkos. 2022 metais puansetijų pardavimai vien Jungtinėse Valstijose atnešė net 213 milijonų dolerių pelną.

Šiandien kiekvienais metais Jungtinėse Valstijose parduodama maždaug 70 milijonų puansetijų per šešių savaičių laikotarpį. Augalas, kurį actekų imperatoriai naudojo ritualams, tapo pasauline verslo imperija.

Tiesa vs mitas: ar puansetija nuodinga?

Vienas seniausių mitų apie puansetiją – kad ji labai nuodinga. Tačiau mokslas sako ką kita. Puansetijos nėra toksiškos vaikams ar žmonėms, nors tikrai neturėtų būti valgomos. Vaikas turėtų suvalgyti daugiau nei 500 lapų, kad pasiektų pavojingą lygį.

Pieniškos augalo sultys gali sukelti lengvą odos dirginimą arba virškinimo diskomfortą, jei suvalgomas didelis kiekis. Gyvūnams – šunims ir katėms – puansetijos yra šiek tiek pavojingesnės, todėl geriau laikyti jas atokiau nuo savo augintinių.

Įdomu, kad actekų medicinoje cuetlaxochitl buvo naudojama gydyti įvairias ligas ir odos problemas. Jos tikrai nebuvo laikomos nuodingomis – priešingai, buvo vertinamos kaip gydantis augalas.

Gruodžio 12-oji – ne Kalėdos, o cuetlaxochitl diena

Jungtinėse Valstijose gruodžio 12–oji yra oficiali Nacionalinė puansetijos diena, minint Joel Poinsett mirties datą 1851 metais. Tačiau Meksikoje ši data turi kur kas gilesnę prasmę – ji siejama ne su Kalėdomis, o su senovės actekų žiemos saulėgrįžos šventėmis, kuomet cuetlaxochitl simbolizavo atgimimą ir gamtos atsinaujinimą

Kai kurie miestai Meksikoje, ypač Taxco (kur Poinsett pirmą kartą pamatė augalą), rengia festivalius, skirtus ne Kalėdoms, o cuetlaxochitl – kaip actekų žiemos saulėgrįžos ir atgimimo simboliui.

Ką reiškia puansetija šiandien?

Šiandien puansetija – tai prieštaringas simbolis. Vakarams ji reiškia Kalėdas, taiką, šeimą. Bet jos šaknys siekia kur kas giliau ir tamsiau – actekų krauju išteptus altorius, karo dievus, trumpalaikes gyvybes ir amžinąjį gamtos atgimimą.

Galbūt todėl puansetija ir yra tokia žavinga – ji nėra vien gražus dekoratyvinis augalas. Ji yra istorijos liudytoja, simbolių transformatorė, kultūrų tiltas. Ji slepia paslaptis – nuo senovės medicinos iki šiuolaikinio marketingo genijaus.

Taigi kitą kartą, kai pamatysite raudoną puansetiją Kalėdų prekybos centre, sustokite akimirkai. Prisiminkite jos tikrąjį vardą – cuetlaxochitl. Prisiminkite actekų imperatorius, kurie puošė ja savo šventyklas. Ir motinas, kurios naudojo jos sultis. Ir karius, tapusius kolibriais.

Puansetija – tai ne tik Kalėdų žvaigždė. Tai gyvos istorijos dalis, kuri nuvysta ir vėl atgyja, kaip viskas, kas tyra.

Dar šis tas įdomaus apie puansetiją

Jums taip pat gali būti įdomūs straipsniai šie apie puansetiją ir ne tik:

• Puansetija – Kalėdų žvaigždė: ką daryti nuo rudens, kad žydėtų per žiemos šventes?
• Puansetija – populiariausia Kalėdų gėlė. Ką daryti, kad ji džiugintų ne tik šventiniu laikotarpiu?
• Kalėdinės gėlės ir augalai, kurie tapo mėgstamiausiais Kalėdų simboliais. Ar žinote visus?
• Kalėdinės dovanos: būkite originalūs – šie augalai puikiai tiks nudžiuginti artimą!
• Katės ir augalai – nesuderinami dalykai? Susipažinkime su katėms draugiškais ir joms nuodingais augalais
• Kambariniai augalai po lauke praleisto šiltojo sezono grįžta į kambarį žiemoti: kaip jais tinkamai pasirūpinti?

Šaltiniai:

1. https://www.almanac.com/poinsettia-christmas-story
2. https://www.swansonsnursery.com/blog/history-of-poinsettias
3. https://www.ambius.com/resources/blog/plant-profile/the-long-strange-tale-of-the-poinsettia-in-christmas-lore
4. https://aggie-horticulture.tamu.edu/ornamental/the-texas-poinsettia-producers-guide/history/

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.