Nors Lietuvos gėlynuose smidrai auginami nuo seno, tačiau kaip daržovė – smidras yra tikra „egzotika“. Savo išskirtine išvaizda pasižymintys smidrai pasitarnauja ne tik kaip patrauklus augalas, bet jis turtingas ir vaistinėmis savybėmis. Smidrų auginimas – tikrai nelengvas darbas, bet rezultatas – atperkantis – smidrų ūgliai yra tikras delikatesas.
Vaistiniai smidrai, dar vadinami šparagais, natūraliai auga vidutiniškai šilto klimato zonoje, t. y. Artimųjų Rytų šalyse, Azijoje, Europoje. Kitų rūšių smidrai auginami kaip kambariniai augalai. Augalas užauga iki 1,5–2 m aukščio, o kasmet pavasarį atauga iš naujo. Įdomu tai, kad tikri lapai yra žvyneliai ant stiebo, o šakelės, dažnai manomi esant lapais, iš tiesų yra stiebai. Stiebų šakelės yra smulkios, suplotos ir susitelkę į kekes. Smidrai yra dvinamiai augalai (kai moteriški ir vyriški žiedus turi atskiri individai), žiedai – maži baltos, geltonos ar gelsvai žalios spalvos „varpeliai“. Raudonos uogos su viduje esančiomis juodomis sėklytėmis yra smidrų vaisiai.
Lietuvoje auginamos smidrų rūšys
Vaistinis smidras (Asparagus officinalis) – pats populiariausias iš auginamų smidrų Lietuvoje. Jis auginamas ne tik kaip dekoratyvus puskrūmis, bet panaudojamas ir maistui ar kaip vaistas tam tikroms ligoms gydyti.
Plunksnašakis smidras (Asparagus setaceus) – labai retai žydintis 30-200 cm aukščio kambarinis augalas, Lietuvoje gana retai auginamas.
Lenktadyglis smidras (Asparagus falcatus) – dekoratyvus neaukštas 20-80 cm puskrūmis, auginamas vazone kambaryje.
Yra daugybė kitų rūšių smidrų pasaulyje, bet Lietuvoje jų auginama mažai ir gana sudėtinga jų įsigyti.
Žalieji smidrai
Įprasti mums matomi smidrai, žalios spalvos ūgliai. Jie užauginami paprastu būdu be jokių didelių pastangų (paminėsime vėliau). Žalieji smidrai pasižymi žolės prieskoniu, turi daug B grupės ir C vitaminų, kalio, kalcio ir folio rūgšties.
Violetiniai smidrai
Tai tam tikros žaliųjų smidrų veislės, turinčios violetinio atspalvio pigmentų. Kulinarijoje violetiniai smidrai populiarėja ir Lietuvoje. Šie smidrai turi cukraus ir mažai pluoštinės medžiagos (didelis pluoštinės medžiagos kiekis lemia smidrų „sumedėjimą“).
Baltieji smidrai
Tai tie patys žalieji smidrai, neturintys žaliojo pigmento chlorofilo. Baltieji smidrai nuo žaliųjų skiriasi skirtinga jų užauginimo technologija. Visas baltųjų smidrų augimo etapas vyksta po žeme, todėl jie išlieka baltos spalvos. Baltieji smidrai pasižymi šiek tiek kartesniu, bet švelnesniu ir saldesniu skoniu nei žalieji. Lyginant su žaliaisiais, baltieji smidrai turi mažiau mikroelementų. Jų panaudojimas labiau paplitęs Europoje ir vakarų Azijoje.
Norint užsiauginti baltųjų smidrų, išlindusius ūglius reikia apipilti žemėmis, kad visas ūglis būtų po žeme. Baltųjų smidrų lysvę suformuoti galima keliais būdais: darant kauburius iš dirvožemio, sukonstruojant pakeltas lysves ar sutvirtinant lysvę iš lentų, uždedant ant lysvės juodą plastikinę plėvelę ar uždengiant kiekvieną augalą PVC vamzdžiais.
Kaip parinkti vietą smidrams sodinti
Smidrai yra daugiamečiai augalai, todėl jiems reikia parinkti vietą, kurioje ilgai augs net iki 20 metų. Smidrai geriausiai auga derlingoje, lengvesnėje dirvoje, pavyzdžiui priesmėlyje, kuri yra gerai drenuojama. Geriausiai tinka šiek tiek rūgštus arba šiek tiek šarminis dirvožemis (pH 6,0-7,5), bet gali toleruoti ir didesnius pH svyravimus. Smidrai gali pakęsti pavėsį, tačiau saulėje auga gyvybingiausiai ir mažiau serga. Jei kartu su smidrais į lysvę pasodinsite kitų augalų, tai turės neigiamos įtakos jų derliui. Turi būti gerai paruošta ir „išvalyta“ dirva nuo piktžolių, nes smidrai jų ypač nemėgsta.
Smidrų priežiūra ir paruošimas žiemai
Smidrai laistomi pagal poreikį, negausiai. Vasarą galima laistyti dažniau, o laistymas rudenį padidina derlių kitą pavasarį ir sumažina žiemos šalnų žalą.
Daugiausiai ir gausiausiai tręšiama prieš sodinimą ar sėjimą. Smidrai reiklūs azotui, todėl tręšiama kasmet azoto trąšomis prieš derliaus nuėmimą ir po jo. Bendras azoto kiekis neturėtų viršyti 9 g/m2. Kas antrus metus reikėtų tręšti kalio trąšomis 7 g/m2. Smidrai nejaučia fosforo trūkumo, tad papildomai tręšti fosforo trąšomis nereikia.
Auginant smidrus pakeltose lysvėse, rekomenduojamas mulčiavimas šiaudais. Šiaudų sluoksnis išlaiko drėgmę, mažina piktžolėtumą.
Rekomenduojama smidrų „krūmo“ šakeles nupjauti, paliekant 7-10 cm stiebus. Nupjautomis šakelėmis apdangstyti smidrai žiemą ištveria lengviau: išlaikoma sniego danga, sumažinama žiemos pažeidimų rizika ir padidinamas pavasarį gaunamos drėgmės kiekis.
Smidrų dauginimas šaknų vainikais
Smidrai gali būti sodinami plikų šaknų vainikais. Tai gana paprastas ir efektyvus, bet specifinis dauginimo būdas. Prieš sodinant, smidrų šaknis rekomenduojama apie 20 min pamirkyti vitamino B tirpale arba komposto „arbatoje“ ir, jeigu šaknys per ilgos, jas reikėtų patrumpinti iki 20–25 cm ilgio.
Pavasarį, balandžio pabaigoje – gegužės mėn., dirvoje iškasama 30–45 cm pločio ir 35 cm gylio tranšėja, į kurios dugną įterpiama gerai supuvusių organinių medžiagų, mėšlo ar komposto. Per visą tranšėjos ilgį dugne suformuojamas kauburėlis. Šaknų vainikėliai uždedami ant kauburėlio, šaknys paskleidžiamos kaip vėduoklė aplink vainiko centrą ir paliekamos nusvirusios žemyn nuo kauburėlio. Vainikai sodinami 35–45 cm atstumais vieną nuo kito išilgai tranšėjos taip, kad šaknys nesiliestų tarpusavyje. Vėliau šaknų vainikai užžeriami 10 cm dirvožemio sluoksniu, švelniai sutankinama ir palaistoma.
Išlindusius pirmuosius ūglius reikėtų negausiai užžerti žemėmis. Po kurio laiko dar paūgėję ūgliai vėl apkasami žemėmis, suformuojant nedidelį kauburį (panašiai, kaip daroma ir bulvėms).
Smidrų dauginimas iš sėklų
Auginti smidrus iš sėklų yra pigiau, tačiau reikalauja daugiau darbo ir pastangų, o pirmasis derlius gali užtrukti papildomus metus. Dažnai tai ir nerekomenduojamas būdas. Iš pradžių tinkamai paruoštoje dirvoje padaromos atviros 15–20 cm vagutės, į kurias įberiamos sėklos. Sėklos užžeriamos dalimi žemių, maždaug 3–5 cm sluoksniu. Pradėjus dygti daigams, reikia atsargiai palaipsniui pildyti vagutes žemėmis, bet paliekant daigus visiškai neužkastus.
Smidrų dauginimas vegetatyviniu būdu yra ne itin populiarus ir dažnai jis būna nesėkmingas, nes sunku gauti derlingus daugiamečius kerus.
Smidrų derliaus nuėmimas
Smidrų ūgliai išauga jau tą patį pavasarį juos pasodinus, tačiau pirmąjį sezoną po pasodinimo jų nereikėtų skinti. Taip siekiama užtikrinti, kad smidrų viršūninio augimo metu susidariusios maisto medžiagos liktų požeminiam augalo šaknų vainikui formuoti. Antraisiais metais galima nuskinti nedidelį kiekį ūglių (galima nuimti apie pusę viso derliaus), nors kai kurie rekomenduoja jų visai neskinti. Nuo trečiųjų metų galima nuimti tiek smidrų derliaus, kiek tik norima.
Kai smidrų ūgliai išaugę maždaug 15 cm aukščio, jie turėtų būti nupjaunami šiek tiek žemiau dirvos lygio. Vieno augalo ūgliai turėtų būti skinami ne ilgiau kaip 6–8 savaites, maždaug iki birželio pabaigos. Vėliau augalas paliekamas vegetuoti per visą vasarą.
Smidrai vartojami švieži, tad ką tik nuskintus ūglius reikėtų pamerkti į indą su vandeniu arba įdėti į drėgmę sulaikančią medžiagą. Tai sumažina smidrų „sumedėjimo“ procesą.
Smidrai – maistas
Smidrai plačiai naudojami kaip maistas. Kai kuriuose regionuose mėgstami baltieji, o kituose – žalieji smidrai. Šviežios daržovės lengvai verdamos, troškinamos garuose, marinuojamos, kepamos orkaitėje, oro gruzdintuvėje, ant grotelių ar keptuvėje. Taip pat smidrai panaudojami kaip sudėtinis ingredientas įvairiems patiekalams, pavyzdžiui, daržovių pyragams, apkepams, sriuboms, salotoms, makaronų patiekalams, garnyrams, padažams, prie žuvies patiekalų ar tešloje. Puikiai dera su kumpiu, šonine, kiaušiniais, vištiena, lašiša, įvairiais sūriais.
Prieš ruošiant patiekalus, smidrus reikia nuplauti, nusausinti ir nupjaustyti galus, ypač, jeigu galai jau sukietėję. Norint smidrus „atšviežinti“, prieš ruošiant rekomenduojama palaikyti šaltame vandenyje.
Smidrai – vaistai
Smidrai gali būti panaudojami kaip vaistinis preparatas šlapimo takų ligoms gydyti. Jis taip pat naudingas gydant reumatines ligas, turi silpną vidurius laisvinantį ir raminantį poveikį, mažina kraujo spaudimą ir laikomas naudingu gydant įvairias ligas – nuo artrozės iki tuberkuliozės. Smidrai pasižymi imunitetą stiprinančiu, uždegimus mažinančiu poveikiu. Vaistams vartojami šakniastiebiai su šaknimis ir ūgliai.
Smidrai – dekoratyvūs augalai
Ne tik vaistinis smidras, bet ir kitos smidrų rūšys auginami kaip dekoratyviniai augalai. Vaistinis smidras, auginamas gėlynuose, sudaro įvairias patrauklias kompozicijas. Kitos smidrų rūšys Lietuvoje auginami kaip kambariniai augalai.
Smidrų kenkėjai ir ligos
Pagrindiniai smidrų kenkėjai: vabalas paprastasis smidrinukas, smidrinis lapgraužis, smidrinė musė ir šliužai. Vabalai ir jų lervos gali pažeisti visas antžemines dalis, todėl augalai pagelsta ir žūsta. Juos reikėtų nupurtyti nuo augalo ir sutraiškyti arba nupurkšti insekticidais. Šliužai graužia besiformuojančius ūglius, juos galima pašalinti mechaniškai. Smidrus kamuoja tokios ligos kaip smidrų rūdys, fuzariozė, odiškasis ir pilkasis puvinys. Ligas atsirasti skatina blogas dirvos drenavimas, augalo įmirkimas, nepakankamas saulės šviesos kiekis, užkrėsta sėkla.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/smidras/
https://powo.science.kew.org/taxon/urn:lsid:ipni.org:names:531229-1
https://www.homemadefoodjunkie.com/plant-asparagus/
https://horticulture.oregonstate.edu/oregon-vegetables/asparagus-0
https://www.gardeningknowhow.com/edible/vegetables/asparagus/white-asparagus.htm
https://gardenerspath.com/how-to/disease-and-pests/asparagus-disease/
Mfengwana P. M. A. H., Mashele S. S. Medicinal Properties of Selected Asparagus Species: A Review, Phytochemicals in Human Health, 2019.
Vilkonis K. K., 2008. „Lietuvos žaliasis rūbas. Atlasas“. Šiaulių universiteto botanikos sodas: Lututė.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.