Žagrenis – ryškus, visada pastebimas augalas, lengvai tampantis gražiu kiemo, sodo ar skvero akcentu. Grakštus, stambialapis krūmas ryškiomis dekoratyviomis kekėmis ne tik puošia ir pagyvina aplinką, bet ir sukuria tam tikrų iššūkių jo augintojams. Susipažinkime su žagrenio priežiūra ir ypatumais, kuriuos žinodami galėsime tinkamai juo pasirūpinti.
Kaip atrodo žagrenis
Žagrenis (Rhus) yra lapus metantis krūmas arba neaukštas medis, priklausantis anakardinių augalų šeimai. Jis paplitęs visuose kontinentuose, vidutinio ir subtropinio klimato zonose. Žagrenis pas mus užauga iki 5-6 m, gyvena apie 20 metų. Retos šakos ir skėtiška, plati laja suteikia šiam augalui grakštumo ir elegancijos. Dekoratyviai atrodo jo stambūs, plunksniški lapai, į šluoteles susitelkę žalsvai gelsvi ar rausvi žiedai, pražystantys birželio mėnesį.
Rudenį žagrenio lapai nusidažo ryškiais geltonais bei raudonais atspalviais, ryškumo įspūdį sustiprina raudonai rudos žagrenio vaisių šluotelės. Šio augalo vaisiai yra maždaug žirnio dydžio, apaugę aksominiais plaukeliais kaulavaisiai, subręstantys rugsėjo-spalio mėnesiais. Kartais žagrenio vaisių šluotelės klaidingai pavadinamos jo žiedais.
Žagrenio botaninis pavadinimas kildinamas nuo graikiško žodžio „rhus“, reiškiančio rauginį arba dažinį medį, mat daugelio žagrenio rūšių lapai ir žievė turi dažančių savybių. Įvairiose kultūrose žagrenis naudotas odos dirbinių dažymui, raudono rašalo gamybai.
Žagrenio rūšys
Yra žinoma apie 250 žagrenio rūšių. Apželdinimui ir žaliųjų erdvių bei sodų puošybai dažnai auginami kvapusis žagrenis (Rhus aromatica), plikasis žagrenis (Rhus glabra), rūgštusis žagrenis (Rhus typhina). Šios rūšys pasižymi dekoratyvumu. Kai kurie žagreniai subrandina valgomus vaisius – pavyzdžiui, kalninis žagrenis (Rhus copallinum), kininis žagrenis (Rhus chinense). O iš sicilinio žagrenio (Rhus coriaria) vaisių gaminami prieskoniai, kurie vadinami žagreniu, arba kitaip „sumac“. Lietuvoje dažniausiai sutinkamas rūgštusis žagrenis, rečiau – plikasis, kvapusis.
Rūgštusis žagrenis (Rhus typhina) natūraliai auga Šiaurės Amerikos žemyne. Ši rūšis pasižymi skėtiška, reta laja, kurios skersmuo siekia iki 5–6 m (kartais net 12 m). Rūgščiojo žagrenio šakos plaukuotos, žievė tamsiai ruda ir sueižėjusi. Stambūs plunksniški lapai užauga iki 60 cm ilgio. Rudenį rūgštusis žagrenis nusidažo ryškiausiomis spalvomis – oranžine, purpurine. Žydėjimo metas birželio-liepos mėnesiai. Vaisiai susitelkę į šakų viršūnėse esančias 10–20 cm ilgio šluoteles. Jie prinoksta rugpjūčio–rugsėjo mėnesį, o per žiemą laikosi ant šakų, nenukrenta. Rūgščiojo žagrenio žievėje ir lapuose yra pieniškų sulčių, kurios gali sudirginti jautresnę odą.
Plikasis žagrenis (Rhus glabra) gavo savo pavadinimą dėl plikų ūglių ir lapų. Ši rūšis mažiau dekoratyvi už aukščiau aprašytą rūgštųjį žagrenį. Jo laja skėtiška, rutuliška. Lapai plunksniški, užaugantys iki 30 cm ilgio.
Kvapusis žagrenis (Rhus aromatica) – tai tankus, gana žemas krūmas, užaugantis apie 2 m aukščio ir tiek pat pločio. Nors nepasižymi tokiu dekoratyvumu kaip rūgštusis, kvapusis žagrenis turi kitą privalumą – malonų aromatą, kuris juntamas įlaužus jo šakelę ar patrynus lapą. Žydi smulkiais geltonais žiedais.
Žagrenio sodinimas ir dauginimas
Žagrenis mėgsta šviesias, atviras vietas. Patartina jį sodinti pavieniui – taip išryškinsite jo grožį, o ir pats augalas geriau jausis augdamas vienas nei tankioje kaimynystėje. Žagrenis yra vidutiniškai reiklus dirvožemiui, sodinkite jį vandeniui laidžioje, kiek skurdokoje dirvoje. Tinkamiausias metas sodinti žagrenį – ruduo. Pasodinus patartina apšiltinti žagrenio šaknų zoną nukritusiais lapais ar eglišakėmis, kad jaunas augalas sėkmingai peržiemotų.
Žagrenis gali būti dauginamas sėklomis, ataugomis ir atžalomis. Pagrindinis dauginimo būdas – dauginti šaknų atžalomis. Pavasarį pasirodęs ūglis iki rudens jau suformuoja savo šaknų sistemą. Tokį ūglį atskirkite nuo motininio augalo ir persodinkite į norimą vietą.
Spartus žagrenio augimas gali tapti iššūkiu
Žagrenis greitai auga ir sparčiai leidžia šaknų atžalas. Per šiltąjį metų laikotarpį vienas žagrenis gali išauginti iki 5-10 atžalų, kurios į žemės paviršių prasikalti gali per kelis ar net per keliolika metrų nuo kamieno. Dėl to gali žagrenis gali išstumti iš sodo kitas jūsų auginamas kultūras. Jei nenorite, kad žagrenis pernelyg išplistų ir išstumtų kitus augalus, iškart įrenkite barjerus jo šaknų plitimui. Norėdami tai padaryti, į žemę bent 50 cm gylyje įkaskite specialų šaknų barjerą arba plastiko plokštę. Barjerai įkasami aplink visą augalą, 1,5–2 m atstumu nuo kamieno, taip paliekant šaknims pakankamai vietos normaliam augalo vystymuisi.
Žagrenio auginimas ir priežiūra
Susitvarkę su žagrenio šaknų atžalomis, kitų rūpesčių dėl šio augalo nepatirsite – žagreniui reikia visai nedaug priežiūros. Jis gerai pakenčia sausringą metą, yra atsparus šalčiui ir užterštam miesto orui. Laistykite žagrenį tik esant dideliam karščiui ar užsitęsus sausrai. Paprastai šio augalo tręšti nereikia, nebent matote, kad jis prastokai auga. Tokiu atveju pavasarį aplink kamieną į žemę galite įberti humuso ar augalinio komposto. Genimas žagrenis minimaliai – pavasarį pašalinamos sudžiūvusios, sušalusios šakos, augalas gali būti paformuojamas sutrumpinant per daug ištįsusius ūglius.
Kadangi augalas linkęs auginti šaknų ūglius, nerekomenduojama purenti dirvos jo šaknų zonoje. Mat pažeisdami šaknis, skatinate naujų ūglių atsiradimą. Šaknų ūglių plitimą skatins ir augalo tręšimas. Žagrenio šaknų zoną galite mulčiuoti dekoratyvine skalda. Jei atsiranda ūglių ir juos reikia pašalinti, nupjaukite ūglius žemės lygyje, bet nekaskite jų, nes taip tik paskatinsite plitimą.
Žagrenio ligos ir kenkėjai
Žagrenis pasižymi atsparumu kenkėjams ir ligoms. Visgi kartais ant jo gali atsirasti miltligės, augalų vėžio ir šaknų puvinio požymių. Žagrenį gali pulti amarai, voratinklinės erkės. Susidūrę su šiais kenkėjais, bandykite naikinti jas naminiais pesticidais, pavyzdžiui, česnakų ar svogūnų antpilu, nimbamedžio aliejaus tirpalu. Jei natūralios priemonės nepadeda, naudokite specialius insekticidus.
Žagrenis sodo dizaine
Žagreniai dažnai auginami miestų ir gyvenviečių želdynuose, parkuose, sodybose. Efektingiausiai jie atrodo augdami pavieniui. Žagrenį galima pasisodinti pievelėje priešais namą, vidiniame kieme ar visžalės spygliuočių gyvatvorės fone. Gražiai atrodo ir keli grupėje pasodinti augalai. Dėl spartaus šakniastiebių augimo žagreniai gali būti naudojami ir praktiniam tikslui – dirvai stabilizuoti šlaituose.
Žagrenį galite derinti su kitais sodo medžiais, krūmais ir daugiamečiais augalais. Žagrenio grakštumą gerai pabrėš veisliniai spygliuočiai su šliaužiančia laja, taip pat smulkialapiai augalai – beržas, Tunbergo raugerškis, pūkenis, kaulenis. Rudenį nuraudę žagrenio lapai efektingai išryškės visžalių augalų su tamsiai žaliais ar mėlynais spygliais fone. Įspūdingai atrodys ir rudenėjantis žagrenis, apsuptas tamsiai violetinių astrų ar geltonų chrizantemų.
Sicilinis žagrenis – prieskoninis augalas
Žagrenis ne tik gražiai papuošia aplinką, iš tam tikros jo rūšies yra išgaunami prieskoniai, žinomi žagrenio, arba „sumac“ pavadinimu. Šie prieskoniai gaunami iš sicilinio žagrenio (Rhus coriaria) vaisių, sumalant juos į rausvai violetinius miltelius. Žagrenio prieskoniai dažnai naudojami Artimųjų Rytų, Kaukazo virtuvėse. Jie suteikia patiekalui aštrų, kiek rūgštoką, citrininį skonį. Šiais prieskoniais gardinama mėsa, salotos, padažai. Arabų virtuvėje žagrenis naudojamas ruošiant humusą, falafelius. Jis yra ir Artimųjų Rytų virtuvėje populiaraus prieskonių mišinio „zatar“ ingredientas.
Šaltiniai:
https://www.thespruce.com/growing-smooth-sumac-rhus-glabra-5094172
https://www.bhg.com/gardening/plant-dictionary/shrub/sumac/
https://www.gardenia.net/plant/rhus-typhina
Nuotraukos asociatyvinės © Canva