Baigiantis daržo ar gėlyno augalų sezonui ir nuimant jų derlių, po jų belieka išvargusi žemė. Palikti tuščią, neapsodintą žemę būtų nuodėmė, todėl dirvos užsėjimui „žaliosiomis trąšomis“ arba sideratiniais augalais labai veiksmingas ir pateisinamas būdas. Šie augalai ne tik padės atsigauti žemei ir ją natūraliai patręš, bet ir išvaikys kenkėjus ar sustabdys dirvos eroziją. Pasidomėkime, kas ta žaliojį trąša, kas gi tie sideratiniai augalai ir kurie iš jų geriausiai tinka dirvos būklei pagerinti.
Sideratiniai augalai – tai augalai, kurie skatina kitų kultūrinių augalų augimą ir/ar veikia kaip žalioji trąša. Sideratai yra vienas paprasčiausių ir saugiausių būdų pagerinti dirvožemį, pasitelkiant natūralius gamtinius procesus. Augalai dėl savo savybių padeda ne tik pagerinti dirvos struktūrą, bet ir praturtinti jį azotu, sumažinti piktžolių augimą, padidinti dirvožemio derlingumą. Kaip pagrindiniai sideratai karaliauja pupinių, bastutinių, miglinių šeimų atstovai. Žalioji trąša auginama kaip priešsėlis, tarpsėlis ar posėlis, priklausomai nuo auginamos sideratų kultūros.
Nors šis tręšimo metodas sideratiniais augalais pasaulyje žinomas daugiau nei 3000 metų, Europoje ir Lietuvoje jis taikytinas palyginti naujai – tik XIX a. pabaigoje.
Dirvos užsėjimo sideratais privalumai ir trūkumai
Skirtingai nuo kitų dirvožemio savybių gerinimo metodų, sideracinis tręšimas turi nemažai privalumų. Tai bene pats ekologiškiausias ir saugiausias metodas, mat žaliajai trąšai gauti tereikia pasėti tam tikrus augalus, kurie yra nuo seno pažįstami ir auginami. Dėl unikalių šių augalų savybių žemė gerėja natūraliai. Kitas privalumas – prieinamumas ir paprastumas: nereikia specialaus pasiruošimo, sėklas įsigyti labai lengva. Na, o pagrindiniai pliusai – neapsakoma nauda dirvai: sideratinių augalų užsėjimas padeda purenti dirvą, fiksuoti oro azotą ir taip padėti kitiems augalams jį geriau įsisavinti, mulčiuoti, didinti derlingumą, apsaugo nuo kenkėjų, pagerėja dirvos struktūra ir kokybė, išvengiama erozijos.
Kaip vienintelį neigiamą aspektą galima įvardinti tai, kad sideratinių augalų negalima sodinti vieną po kito ir jiems būtina taikyti sėjomainą. Tai pasakytina apie tos pačios šeimos augalus, pavyzdžiui, po pupinių augalų, negalima sodinti pupinių daržovių, atitinkamai po bastutinių sideratų – kitų bastutinių ir taip toliau.
Sideratiniai augalai pagal paskirtį ir veikimą
Skirtingų sideratinių augalų poveikis dirvai šiek tiek skiriasi veikimo principu ir paskirtimi, todėl atsižvelgiama į kiekvienos dirvos poreikį ir pagal tai pasirenkamas augalas.
Dirvos purenimui skirtų augalų pagrindinis veikimo principas – plačiai išsišakojusi jų šaknų sistema, kuri leidžia gerai išpurenti apatinius dirvožemio sluoksnius. Šiems augalams priklauso saulėgrąžos, aliejiniai ridikai, lubinai, garstyčios, pupos.
Azoto fiksacija. Augalams vystytis, augti ir derėti būtinas svarbiausias mitybos elementas – azotas. Jo didžiausia dalis yra ore, tačiau tokio gryno azoto augalai pasisavinti nesugeba. Reikalinga fiksuoti atmosferos azotą iš dirvožemio, o šį procesą atlieka gumbelinės bakterijos, gyvenančios ant ankštinių augalų šaknų. Bakterijos asimiliuoja azotą iš dirvožemio ir užtikrina mitybą ne tik sau, bet ir kitiems augalams. Šiai kategorijai priskiriami žirniai, pupelės, gluosniai, dobilai, lubinai.
Mulčiavimas ir dirvos sutvirtinimas. Augalai, turintys storą žalią masę arba galingą šaknų sistemą, apsaugo dirvą nuo įvairių aplinkos poveikių, tokių kaip erozija, perkaitimas, užšalimas, sausra. Negana to, sideratiniai augalai gali padėti kovoti su piktžolėmis. Kaip mulčias sėjamos garstyčios, facelija, lubinai, medetkos, žieminiai rapsai, o stabdantys dirvos eroziją – liucerna, visi bastutiniai ir migliniai.
Derlingumo didinimas. Kai kurie sideratai veikia kaip natūralus organinių medžiagų šaltinis, dar vadinami „žaliosiomis trąšomis“. Taip yra dėl to, kad augalus skaido tam tikri mikroorganizmai, o jų išskiriamos naudingos medžiagas didina dirvožemio derlingumą. Šiems augalams priskiriami lubinai, dobilai, rapsai, aliejiniai ridikai, avižos, žieminiai rugiai.
Apsauga nuo kenkėjų. Nematodai, vabalai, vikšrai, kirminai, šliužai ir kiti kenkėjai yra žemės ūkio galvos skausmas. Atbaidyti kenkėjus ir pagerinti situaciją lauke gali aliejiniai ridikai, medetkos, geltonosios garstyčios, lubinai, facelija, rapsai, avižos, serenčiai, saulėgrąžos.
Kaip ir kada sėti sideratinius augalus?
Visi sideratiniai augalai sėjami beveik vienodai. Jų sėklos tolygiai paskleidžiamos žemės paviršiuje, o po to grėbliu (mažame plote) ar akėčiomis (dideliuose laukuose) atsargiai negiliai įterpiamos į dirvą. Sėjant nepaisoma jokių tarpueilių tarp daigų, svarbu, kad išdygę augalai sudarytų kilimus.
Sideratai sėjami anksti pavasarį kaip monokultūra arba net kartu su kitais kultūriniais augalais, o pasėti rudenį paliekami žiemoti. Pavasarį pasėti augalai užauga maždaug per pusantro mėnesio, o prieš žydėjimą paprastai yra nušienaujami. Nupjauta ražiena sukultivuojama, kuri dirvoje pradeda skaidytis ir papildomai praturtina žemę. Daugumos augalų nupjauti nereikia (arba tiek nelaukiama, kol užaugs dideli), maždaug 10-15 cm daigai jau tinkami perkasimui. Sideratinius augalus galima palikti augti per visą vegetacijos laikotarpį, tokiu būdu pagerinant nualintą žemę ir paruošiant ją daugiamečiams augalas.
Sideratai, palikti augti per žiemą, pavasarį sukultivuojami arba perkasami, o įterpta žalioji masė iki galo sutręšta dirvoje. Pagrindinę kultūrą tokioje pamaitintoje dirvoje galima sėti jau po 3-4 savaičių.
Žaliosios trąšos su visomis šaknimis ir antžemine dalimi, nelaukiant žydėjimo, įterpiamos dirvos paviršiuje 5-15 cm gylyje, priklausomai nuo dirvos lengvumo. Per giliai įterpti augalai ne sutręšta, bet supūva, o tai dirvai neduoda jokios naudos.
Paminėsime pagrindinius, populiariausius sideratinius augalus, kurie pasižymi labai plačiu veikimo spektru ir savybėmis.
Lubinai (Lupinus sp.)
Lubinai pripažinti vienais universaliausių ir geriausių sideratinių priešsėlio augalų, visapusiškai gerinančių dirvos būklę ir padedančių kitiems augalams. Dėl gausios šaknų sistemos su gumbelinėmis bakterijomis lubinai pirmiausia naudojami dirvožemiui prisotinti azotu, tačiau dirva papildoma ir fosforu, kaliu, organinėmis medžiagomis. Dažniausiai sėjamos vienmetės rūšys siauralapiai lubinai (Lupinus angustifolius) arba geltonžiedžiai lubinai (Lupinus luteus). Lubinai sėjami ankstyvą pavasarį, skirti žaliajam pūdymui ir daugiau naudojami dideliems laukams.
Baltoji garstyčia (Sinapis alba)
Garstyčios yra nepretenzingos ir nereiklios augimo vietai. Tai vieni puikiausių sideratinių augalų, tinkančių apsėti dirvą ir žiemos sezonui. Garstyčios pagerina dirvožemio kokybę, mechaninę sudėtį, praturtina jį organinėmis medžiagomis, azotu, kaliu, atpalaiduoja fosforą. Tinka naudoti mažose daržo teritorijose bei auginti šiltnamiuose.
Garstyčios sėjamos iki rugsėjo vidurio ir net spalio-lapkričio mėnesiais, nes jos lengvai dygsta net esant žemai temperatūrai (5-10 °C temperatūrai, o prie 2-3 °C temperatūros sudygsta dalinai). Sudygę daigai pakankamai atsparūs minusinei temperatūrai (atlaiko iki -5 °C). Svarbu sėti garstyčias rudenį iš karto po derliaus nuėmimo, patartina šio darbo neatidėlioti ilgiau kaip 3 dienas, kad piktžolės nespėtų pradėti dygti. Garstyčių sėklos sėjamos tankiai, pabarstant dirvą iš saujos, o didžiausias įterpimo gylis – 1 cm.
Bitinė facelija (Phacelia tanacetifolia)
Vienas iš facelijos pranašumų prieš kitus sideratus yra tai, kad jos priklauso hidrofilinių (Hydrophyllaceae) šeimai. Tai reiškia, kad atsižvelgiant į sėjomainos principus, kartu su jomis arba po jų galima sodinti daugumą sodo augalų. Faceliją galima sėti bet kur: kartu su bulvėmis, šalia kryžmažiedžių augalų, sode, prie uogakrūmių, šiltnamyje. Ji turi gerai išvystytą šaknų sistemą, kuri palankiai veikia dirvožemio struktūrą. Švelnūs, trapūs facelijos ūgliai lengvai ir greitai suyra dirvožemyje ir praturtina jį organinėmis medžiagomis. Šis augalas veikia kaip deoksidatorius, visose facelijos dalyse esantys eteriniai aliejai dar ir atbaido kenkėjus, o nenupjauti žiedai privilioja daug bičių.
Faceliją galima sėti visą sezoną, bet geriausia anksti pavasarį (iškart po sniego nutirpimo) arba rudenį. Jei rudenį pasėtas augalas nespėja pražysti, jis paliekamas žiemoti. Nors žiemai jos nepakančios, tačiau rudenį išdygusių daigų žalioji masė jau pavasarį suyra. Facelijos sėklos sėjamos į 0,5 cm gylį ir būtinai užberiant žemių, nes sėklų dygimui reikia tamsos.
Aliejiniai ridikai (Raphanus sativus var. oleiformis)
Aliejiniai ridikai dirvai duoda didelę masę žaliųjų trąšų, kuriose gausu cukraus, baltymų, mikroelementų, karotino. Augalai nereiklūs dirvai, o daigai ištveria nedidelius šalčius ir šalnas (apie -3 °C temperatūrą). Be to, ridikai stelbia piktžoles.
Juos sėti galima labai anksti pavasarį ir per visą vasarą, o maždaug po mėnesio jau galima aparti ir palikti suirti. Vasaros pabaigoje galima sėti ir po nuimto daržovių, javų derliaus, tačiau paskutinis suarimas turėtų būti spalio mėnesį. Sėklos įterpiamos į 2-4 cm gylį.
Rapsai (Brasicca napus)
Kaip ir aliejiniai ridkikai, labai panašiomis savybėmis ir auginimo sąlygomis pasižymi rapsai (Brasicca napus), kurie taip pat populiarūs kaip žalioji trąša.
Žieminiai rugiai (Secale sp.)
Žieminiai rugiai yra vieni iš trumpos ir greitos vegetacijos augalų, žaliąją masę sukaupiančių labai sparčiai. Jų pūdymas dirvą papildo kaliu ir azotu, organinėmis medžiagomis ir humusu, pagerina mažai tirpstančių fosforo junginių įsisavinimą kitiems augalams, slopina piktžolių augimą. Tinkama kaip žalioji trąša šiltnamiuose.
Optimalus žieminių rugių sėjos laikas žaliajai trąšai yra rugsėjo pirmoji pusė, nes tuo metu pasėti daigai spėja įsišaknyti. Sėklos ir ūgliai atsparūs žemoms temperatūroms, atitinkamai 1-2 °C ir net -20 °C temperatūroms. Rugiai paprastai sėjami 2-3 cm dirvos gylyje.
Sėjamasis grikis (Fagopyrum esculentum)
Sėjai ir dirvai nereiklus augalas, tačiau labiau tinkantis sunkesnės dirvos purenimui. Grikis priklauso rūgtinių (Polygonaceae) šeimai, todėl dėl sėjomainos nekonkuruoja su jokiais kitais kultūriniais augalais ir gali būti sėjamas po ir prieš bet ką. Grikiai pasižymi trumpu vegetacijos periodu, dirvą, ypač skurdžią, praturtina kaliu, fosforu, organinėmis medžiagomis, apsaugo nuo perkaitimo, išdžiūvimo, nepamainomas augalas sėjant prie vaismedžių.
Sėklos sėjamos 3-7 cm gylyje (lengvesnėse dirvose sėjama giliau, o sunkesnėse – negiliai) vėlyvą pavasarį, nes grikių sėklos mėgsta šilumą, o daigai neatsparūs šalnoms.
Kiti augalai, auginami žaliajai trąšai
Kaip žalioji trąša dar gali būti sėjami šie augalai: sėjamoji seradėlė (Ornithopus sativus), geltonžiedis barkūnas (Melilotus officinalis), sėjamoji aviža (Avena sativa), vikiai (Vicia sp.), žirniai (Pisum sativum), dobilai (Trifolium sp.), liucernos (Medicago sp.), pupos (Vicia faba), saulėgrąžos (Helianthus sp.), kai kurie migliniai (Poaceae) augalai (kviečiai, miežiai, smilgos).
Visi jie skiriasi augimo tempu, duodama nauda dirvai, todėl prieš pasirenkant konkretų augalą žaliajai trąšai auginti, reikia atsižvelgti į savo dirvos būklę ir poreikius. Taip pat neatmetamas kriterijus, kad skirtingi augalai reikalauja nevienodos dirvos struktūros, rūgštingumo, drėgmės, saulės poreikio ir kitų augimo sąlygų. Įvertinus visus bruožus, tikrai rasite sideralinį augalą ir savo daržo sklypui apsėti.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/sideracija/
https://sap.lutsk.ua/siderates-for-improving-soil-structure
http://veltorf.com/en/goodtoknow/6_6/
https://vsaduidoma.com/en/2017/01/26/samye-populyarnye-rasteniya-zelenye-udobreniya-sideraty/
https://cyberleninka.ru/article/n/post-harvest-siderates-impact-on-the-weed-littering-of-maize/viewer
https://optolov.ru/lt/steny-na-kuhne/grechiha-kak-siderat-pravila-poseva-zel-nogo
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.