Paukštpienė – reta nuodinga gėlė. Kaip auginti lauke ar namie

Turinys

Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Ar jums pažįstama svogūninė gėlė paukštpienė? Daugumai ji žinoma kaip gėlyno puošmena, kai kam – kaip kambarinis augalas, o kažkas ją atpažįsta kaip puikiai žiedus išlaikanti skinta gėlė. Nors paukštpienė populiarumu netrykšta, tačiau gėlininkų tarpe pagarsėjusi dėl kuklių žvaigždutės formos žiedelių. Tik su šiomis gėlėmis reikia elgtis atsargiai, nes svogūnėliuose susikaupę nuodai gali pridaryti nemalonumų. O šiaip paukštpienė papuoš pievas, alpinariumus ar netgi kambario palanges – joms ir dėmesio nereikės daug skirti. Tad susipažinkime su šia neįprastai paprasta gėlyte, jos auginimu ir priežiūra.

Trumpai apie paukštpienes

Paukštpienė (Ornithogalum) yra žinoma kaip hiacintinių (Hyacinthaceae) šeimos daugiametė gėlė, kuri užauga daugiau nei 30 cm aukščio (yra siekiančių ir 100 cm). Iš svogūnėlio išaugina linijiškus, siaurus, ilgus lapus, kurie greitai po peržydėjimo sunyksta. Paukštpienės užsienyje dar turi nuostabų „Betliejaus žvaigždės” vardą – jį išduoda žvaigždiškos formos dažniausiai baltos spalvos, kvapnūs žiedeliai. Žiedynuos subręsta dėžutės – šios gėlės vaisiai.

Tai nuo 50 iki 300 rūšių turinti gentis, kur skaičius priklauso nuo autorystės. Jos daugiausiai paplitusios pietinėje Europos ir Afrikos dalyje, bet auga ir Azijoje, kitose Afrikos dalyse. Tai paatogrąžių ar švelnaus klimato juostų stepių, kalnų šlaitų, laukų ir pievų augalai. Lietuvoje tai dekoratyvinės gėlės, auginamos gėlynuose, alpinariumuose ar retkarčiais kaip kambariniai augalai.

Paukštpienė: kokios rūšys auginamos Lietuvoje?

Lietuvoje paukštpienės nėra populiarios, gal dėl to, kad rūšių pasirinkimo mažai O gal lemia tai, jog pavieniai augalai gėlyne ir žydi gana trumpai, apie 1–2 savaites (jei pasodintos kelios veislės, gali žydėti ir 5–8 savaites). Jeigu esate svogūninių augalų entuziastas, tad kolekcijoje turėtų puikuotis ir paukštpienė. O štai kokių rūšių galima aptikti Lietuvoje:

Skėtinė paukštpienė

Skėtinė paukštpienė (Ornithogalum umbellatum) – tai iki 10–25 cm užauganti gėlelė linijiškais, latakiškais, 25 cm ilgio pilkšvai žaliais lapais. Ji žydi gegužės pabaigoje baltais, 3 cm skersmens žiedeliais po 5–20 vienetų plokščiai skėtiškame žiedyne. Šios baltos gėlės mėgsta sulaukėti, o ir šiaip yra paplitusi labai gausiai.

Svirioji paukštpienė

Svirioji paukštpienė (Ornithogalum nutans), seniau vadinta (bet dar daug kur išlikęs pavadinimas) nusvirusios paukštpienės vardu – tai 25–50 cm aukščio siekianti gėlė su plačiai lancetiškais lapais ir balta juosta per vidurį. Žiedeliai išsidėsto retoje kekėje vienpusiškai, kurie yra įdomios spalvos: iš vidinės pusės yra sidabriškai žalia, o iš išorės – gelsvai žalia. Paukštpienės žiedeliai nusvirę, todėl ji dar vadinama „krintančia Betliejaus žvaigžde”. Šioji žydi nuo balandžio pabaigos ir tęsia savo „vaidinimą” visą gegužę.

Arabinė paukštpienė

Arabinė paukštpienė (Ornithogalum arabicum) – tai rečiau auginamos gėlės (jų ir įsigyti sudėtingiau), kurios užauga iki 30–60 cm aukščio. Jos žiedyne esti 6–12 vienetų 5 cm skersmens baltų žiedelių, žydinčių gegužę–birželį. Jo centre pastebimas juodos spalvos darinys (piestelė), kuris puikiai kontrastuoja su žiedeliu ir prideda patrauklumo augalui. Kadangi ši gėlė lepesnė, Lietuvoje ją geriau auginti kaip kambarinį augalą. Arabinė paukštpienė yra viena ištvermingiausių ir ilgiausiai išsilaikančių skintų gėlių.

Didžioji paukštpienė

Didžioji paukštpienė (Ornithogalum saundersiae) – labai išvaizdi ir akį traukianti paukštpienė dėl juodo grūdelio, įsitaisiusio balto žiedelio centre. Nors dėl šios žiedo dalies didžioji paukštpienė panaši į arabinę, tačiau jos žiedynas kūgio pavidalo, kuriame pilna žiedelių. Gėlė užauga iki 30–100 cm bei išaugina perpus trumpesnius lapus. Žydi nuo birželio iki rugpjūčio, bet Lietuvoje taip pat retai auginama. Žiemojimui jos svogūnėlius reikėtų iškasti iš lauko dirvos ir laikyti patalpoje. Kadangi žydi iki rudens, tai ją sodinti reikia kiek kitu laiku – pavasarį po šalnų.

Rečiau auginamos rūšys

Šluotelinė paukštpienė (Ornithogalum thyrsoides) – šioji gėlė siekia 15–45 cm aukštį, kuri turi 12–30 geltonų ar baltų 5 cm skersmens žiedelių šluotelės formos žiedyne. Ji taip pat Lietuvos sąlygomis geriau auga patalpose arba sodinama pavasarį į lauką, kai tik praeina šalnų pavojus. Gėlės žydi gegužę ir birželį, o pasibaigus vegetacijai svogūnėliai iškasami ir pernešami žiemoti patalpoje.

Ornithogalum dubium – nors ir labai retai, tačiau ši paukštpienė yra įspūdinga išskirtinai namuose auginama dama. Gėlė neištveria žemesnių nei +5 °C temperatūros, todėl patalpoje turėtų būti auginama visus metus, o dar geriau – žiemos sode. Negana to, kad stiebo aukštis siekia 40–60 cm, bet ir žydi balandį–gegužę oranžinės spalvos žiedais – kiek neįprastais paukštpienėms.

Paukštpienių auginimas gėlyne

Vieta. Paukštpienės gėlyne gali augti ir saulėtoje, ir kiek pavėsingoje vietoje. Šis augalas idealiai tinka alpinariumuose ar žolėtose vietose, pievose. Kai kurios veislės nėra ištvermingos, todėl žiemai jas reikia perkelti į patalpą ar tiesiog geriausia auginti vazonuose kambaryje.

Dirva. Paukštpienės dirvai nereiklios, bet jos geriausiai auga puveningoje, gerai drėgmę drenuojančioje, priemolio ar smėlio dirvoje. Jeigu vieta tinkama, gali toleruoti bet kokį dirvožemio tipą, kurios pH nuo silpnai rūgštinės iki silpnai šarminės.

Kambarinių paukštpienių auginimas vazone

Kadangi kai kurios paukštpienės yra lepesnės ir sunkiau ištvertų lietuvišką klimatą, jas nesunkiai galima auginti vazone patalpoje. Tik čia joms užtikrinkite, kad saulės šviesos gautų mažiausiai 4 valandas, o temperatūra būtų palaikoma apie 20–22 °C dieną ir 10–16 °C naktį. Palaikykite drėgną dirvožemį ir paukštpienes maitinkite standartinėmis kambarinių augalų trąšomis kas mėnesį, kol lapai išlieka gyvybingi. Kai augalas sunyksta, svogūnėlį palikite pailsėti, neduodant jam jokio vandens ir maisto. Ankstyvą žiemą pamažu žadinkite svogūnėlius ir pradėkite laistyti.

Kambaryje auginamų gėlių svogūnėlius sodinkite rudenį į vazoną, pripildytą 1 dalies kiminų, 1 dalies vazonų žemės ir 1 dalies rupaus smėlio. Paviršių padenkite 2,5 cm storio sluoksnio žemių mišiniu.

Kaip ir kada sodinti paukštpienes?

Jeigu rugsėjo–spalio mėnesiais keliaujate į gėlyną sodinti svogūninių gėlių, tai prie to paties prigriebkite ir paukštpienių. Šalčiams jautresnių gėlių svogūnėlius geriau sodinkite pavasarį po šalnų. Svogūnėlius sodinkite 6–8 cm gylyje (stambesnius kiškite dar giliau) uodegėle į viršų. Geriausia sodinti vienoje vietoje po 5–20 augaliukus kas 10–20 cm, nes šios gėlės gražiau atrodo grupėje. Pasodintus svogūnėlius užkaskite ir storai mulčiuokite.

Sėjos kalendorius 2024 metams

Paukštpienių priežiūra

Laistymas. Paukštpienės laistomos lengvai, tik kai augimo sezonu padžiūsta dirvos paviršius. Jos mėgsta drėgną dirvą, bet kuri negali užmirkti. Laistymą nutraukite, kai lapai pradeda gelsti.

Tręšimas. Paukštpienių nerekomenduoja tręšti sodinimo metu ir pirmą sezoną po pasodinimo, tačiau praturtinti dirvą kompostu galite. Jų protėviai auga iš prigimties mažai maistinių medžiagų turinčioje aplinkoje, todėl tręšti šiuos augalus galite ir visai atsisakyti. Pamaitinimo nebent reikėtų kambaryje auginamoms paukštpienėms, kurias tręškite kas mėnesį subalansuotomis skystomis organinėmis trąšomis.

Mulčiavimas. Mulčiuokite svogūnėlius prieš žiemą, kad ištvertų šalčius. Augimo sezonu nedidelis mulčio sluoksnis padės palaikyti drėgną dirvą ir prislopinti piktžoles.

Genėjimas. Iš karto po nužydėjimo paukštpienių žiedynus nukirpkite, kad neplistų sėklos. Lapus palikite vegetuoti toliau, kol dar jie žali, nes taip jie aprūpina svogūnėlį energija kitiems metams. Tai reiškia, kad negalėsite šienauti pievos ar vejos, jeigu joje „įtaisytos” paukštpienės. Kai lapai pagelsta ir patys sunyksta, tuomet juos galite pašalinti.

Paukštpienė: paprasti jos dauginimo būdai

Svogūnėliais. Po žydėjimo svogūnėlis pradeda kaupti energiją ir išaugina daug vaikučių. Juos rudenį reikėtų iškasti ir lengvai atskirti nuo motininio svogūno, bet tai darykite tik derlingiems, suaugusiems augalams, kurie puikiai žydi. Vaikučius sodinkite toliau nuo motininio svogūnėlio.

Sėklomis. Daugelis rūšių gerai dauginasi sėklomis. Pavasarį ar rudenį sėklas sėkite į dėžutes su lengva dirva iš smėlio, truputį užžeriant arba geriau visai neužžeriant žeme. Laikykite jas uždengtas maišeliu šviesioje vietoje, palaikydami 15–20 °C temperatūrą ir kasdien pravėdindami. Sudygsta po 7–10 dienų, tada nuimamas maišelis.

Paukštpienių ligos ir kenkėjai

Ištirta ir pastebėta, kad nuodingi paukštpienių svogūnėliai neatbaido tam tikrų kenkėjų, ir tuo labiau ligų, nors jie pasitaiko retai. Gėlynuose paukštpienės užsikrečia paukštpienių mozaikos virusu, kuriuos perneša amarai. Dar nurodoma, kad šias gėles pažeidžia ir tabako garbanotosios dryžligės virusas. Jeigu svogūnėliai tarpsta įmirkusioje dirvoje, tai juos pažeidžia svogūninis puvinys.

Jau vieni paminėtieji kenkėjai – amarai – išsiurbia augalo syvus, todėl didelis jų kiekis gali nepataisomai pažeisti lapus. Žydinčias paukštpienes gali suėsti sraigės ir šliužai.

Paukštpienė nuodinga – nei valgyti, nei per daug liesti!

Stebinti neturėtų, nes paukštpienė paprasčiausiai papildo daugumos kitų nuodingųjų svogūninių gėlių gretas. Paukštpienių švieži svogūnėliai yra nuodingi, kaip ir jos giminaičių narcizų, hiacintų ir kitų tokio tipo gėlių. Kai kurie šios genties augalai yra tokie nuodingi, kad gali pribaigti ganomus gyvulius, jeigu tik šių augalų jie prisiėda.

Svogūnėliuose yra alkaloidų, širdies glikozidų, kurių suvartojus paveikiama širdis, todėl sumažėja jos susitraukimų dažnis. Reikia vengti valgyti ne tik svogūnų, bet ir visų kitų augalo dalių. Visgi yra žinių, kad badmečiu žmonės valgydavo keptus paukštpienių svogūnėlius, bet gal geriau to nebandyti daryti namie. Taip pat reikia saugotis paukštpienės sulčių, nes apsitaškius odą, gali atsirasti dirginimas ir pažeidimai.

Paukštpienės nauda

Vaistinės savybės. Nors paukštpienė pavojinga, tačiau ji naudojama homeopatijoje. Mokslininkai tiria jų potencialą gydyti vėžį, cukrinį diabetą ar kitas uždegimines lėtines ligas. Taip pat svogūnėliuose esančios medžiagos pasižymi antimikrobinėmis, antioksidacinėmis, skausmą malšinančiomis, priešuždegiminėmis savybėmis.

Paukštpienė kaip skinta gėlė. Kai kurios aukštaūgės rūšys gali būti parduodamos kaip skintos gėlės. Jos gali būti naudojamos puokštėms (ypač vestuvinėms), nes labai ilgai išsilaiko be vandens. Žiedeliais netgi puošiami tortai.

Šaltiniai

Tyrimai:

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.

Rekomenduojamas video