Vienspalviai sodai ir gėlynai – populiari tendencija šiuolaikiniame sodo dizaine. Tokiuose soduose ar gėlynuose fokusuojamasi į vienos pasirinktos spalvos augalų auginimą. Šį kartą mūsų akiratyje – baltos gėlės.
Baltų gėlių sodas – vieta, kur nurimsta mintys, atsigauna siela. Balta spalva siejama su tyrumu, tobulumu, švarumu, ramybe. Ji padeda išvalyti mintis, pasikrauti naujos energijos, manoma, kad ši spalva stiprina imunitetą. Auštant ir leidžiantis sutemoms, baltų atspalvių gėlės ir lapai įgauna ypatingą švytėjimą. Tad baltieji sodai dažnai įrengiami ten, kur tokiu metu galima jais grožėtis. Baltos gėlės papuoš ne tik jūsų gėlyną, baltų atspalvių skintos puokštės tiks pagyvinti kiekvienam interjerui. Tokios puokštės – ir neatsiejama daugelio švenčių, pavyzdžiui, vestuvių atributika.
Toliau aptarsime baltojo sodo kūrimo principus bei keletą populiarių, skirtingu metu žydinčių baltos spalvos augalų, kurie tiks jūsų vienspalviui gėlynui arba sodui.
Kaip rinktis augalus baltam sodui
Renkantis augalus baltam sodui reikia atsiminti kelis dalykus:
• Balta spalva ne visada yra balta. „Baltos“ gėlės gali turėti kreminių, šviesiai rožinių arba mėlynų atspalvių, kurie taps daug labiau pastebimi šalia grynai baltų žiedų. Jei tarpuose tarp grynai baltų bei kitų atspalvių turinčių gėlių augs žalia, sidabriškai žalia lapija, šie skirtumai bus mažiau pastebimi.
• Sukurkite kontrastą iš formų, dydžių ir lapijos, tam kad vienspalvis sodas įgautų įdomumo bei daugiasluoksniškumo. Komponuokite skirtingų formų ir dydžių augalus, skirtingas žiedų formas, įvairių atspalvių žalumynus – tai pridės baltam sodui ar gėlynui gylio, charakterio.
• Pasirūpinkite, kad baltasis sodo kampelis turėtų foną. Puikiu fonu baltiems žiedams gali tapti sodriai žalia gyvatvorė, tamsi siena ar tvora. Venkite blyškaus ar balto fono.
• Pasisodinus baltažiedžių augalų, žydinčių skirtingu laiku, turėsite sodą, visą šiltąjį sezoną spinduliuojantį baltu tyrumu.
Magnolija
Magnolija (Magnolia) pavasarį viena pirmųjų džiugina savo stambiais dailiais žiedais bei subtiliu aromatu. Magnolija – tai lapus metantis, retai visžalis, medis ar krūmas. Turi storus, lancetiškus arba kiaušiniškus lapus, stambius, baltus ar rausvus, rečiau geltonus, žiedus. Magnolija žydi balandžio–gegužės mėnesiais, prieš išsiskleidžiant lapams. Ji puikiai tinka auginimui mažesniuose soduose, kadangi auga lėtai bei yra gana kompaktiška.
Magnolija geriausiai auga saulėtoje, apsaugotoje nuo vėjo, vietoje. Šiam augalui tinka humusinga, lengvai rūgšti (pH 5-6), drėgna žemė. Patartina nuolat mulčiuoti magnolijos šaknis, kad jai netrūktų drėgmės bei apsaugai nuo nušalimo. Artėjant žiemai magnolijos šaknis reikėtų apipilti žemėmis ir uždengti agroplėvele ar kita medžiaga. Magnolijas įprasta sodinti pavieniui, kaip sodo akcentą.
Narcizai
Narcizas (Narcissus) – daugiametis svogūninis, pavasarį žydintis, augalas. Narcizai išauga iki 20-45 cm aukščio. Jų lapai melsvai žali, linijiški, plokšti. Žiedai stiebo viršūnėje auga po vieną, retai – po 2 ar 3. Apyžiedžio lapeliai balti, 2-3 cm ilgio, vidurėlis geltonas. Yra ir pilnavidurių narcizų veislių. Žydi kvapniais žiedais nuo balandžio iki gegužės vidurio. Vienas žiedas žydi keletą dienų.
Narcizus tinka auginti saulėtoje vietoje, nors pakenčia jie ir pusiau pavėsį. Paunksmėje nustoja žydėti ir sunyksta. Narcizai gerai auga įvairiame dirvožemyje, tačiau labiau mėgsta priemolio, drėgnoką, humusingą, neutralią dirvą. Dirva būtinai turi būti laidi, bet ne per sausa. Narcizai laistomi retai, bet gausiai, geriau tai daryti rytais.
Pavasarį, narcizams dygstant, nuimamas lapų mulčias, supurenamas dirvos paviršius. Narcizų svogūnai iškasami kas 3-4 metai ir rečiau, lapams nudžiuvus. Prieš žiemą mulčiuojami lapais, šiaudais, samaninėmis durpėmis, smulkintu šienu.
Baltos tulpės
Tulpė (Tulipa) – populiarioji pavasario pradžios gėlė. Tai daugiametis svogūninis augalas. Tulpės išauga iki 30-70 cm aukščio. Jų lapai žali, žaliai matiniai ar gelsvai žali, stambūs, lancetiški, bekočiai. Yra ir margalapių tulpių veislių. Tulpės žydi balandžio-gegužės mėnesiais įvairiausiomis spalvomis: baltai, geltonai, rausvai, raudonai, violetiškai. Jų žiedai siekia 5-10 cm skersmens, būna ir didesnių.
Tulpės gerai auga saulėtoje, apsaugotoje nuo stiprių vėjų, neužmirkusioje vietoje su nedideliu nuolydžiu. Joms patinka derlinga, puri, drėgna, neutralaus rūgštingumo priemolio ar priesmėlio žemė. Netinka tulpes auginti sunkioje, molingoje, užliejamoje dirvoje. Jei užsilaiko sausi orai, tulpės laistomos, geriausia jas laistyti ryto metu, apniukusią dieną.
Nužydėję tulpių žiedai nurenkami, o lapai paliekami džiūti. Tulpės iškasamos, kai pradeda gelsti ir džiūti lapai, o svogūnėliai tampa šviesiai rudi. Tulpės mulčiuojamos durpėmis, smulkintais šiaudais, medžių lapais, pavasarį lapai nuimami.
Pakalnutė
Pakalnutė (Convallaria) žavi baltais žiedų varpeliais, užburiančiu aromatu. Ši gėlė siejama su tyrumu, švelnumu, ištikimybe, meile. Pakalnutė yra daugiametis, žolinis, 25-30 cm aukščio augalas. Jos lapai ilgakočiai, nusmailėjusia viršūne, lankiškai gysloti, žaliuoja iki liepos mėnesio galo, po to pagelsta ir miršta. Pakalnutės žydi gegužę–birželį varpelio pavidalo, nusvirusiais, baltais žiedais. Žiedelio plotis ir aukštis siekia apie 0,5 cm. Pakalnutės žiedai maloniai kvapnūs, jų kvapą sunku supainioti su kitų gėlių. Sunokina ryškiai raudonas, rutuliškas, nuodingas uogas, kiekvienoje iš jų subręsta po 3-6 sėklas.
Pakalnutės auginamos tiek dėl baltų kvapnių žiedų, tiek ir dėl sodriai žalių lapų, puošiančių gėlynus pasibaigus žydėjimui. Šios gėlės nereikalauja ypatingos priežiūros, jas auginti paprasta. Geriausiai jos auga nedideliame pavėsyje, po netankiais medžiais ar krūmais, kur iš žemės ne taip greitai pasišalina drėgmė. Pakalnutės mėgsta trąšų ir drėgną (tačiau neįmirkusį), saikingai rūgštų ar neutralų dirvožemį. Dirvos paviršių reikėtų laikas nuo laiko purenti. Tvyrant karščiui pakalnutes reikia laistyti. Vienoje vietoje pakalnutės gali augti daug metų. Žiemoja nepridengtos, gerai pakelia žiemos šalčius. Pavasarį nutirpus sniegui, pernykščiai nunykę pakalnučių lapai pašalinami iš gėlyno. Galima juos tiesiog nugrėbti.
Balti bijūnai
Bijūnas (Paeonia) – viena puošniausių vasaros pradžios gėlių. Tai daugiametis žolinis, rečiau krūminis, augalas, priklausantis bijūninių augalų šeimai. Skirtingų rūšių bijūnai užauga nuo 50 iki 200 cm aukščio ir daugiau. Bijūnų lapų būna įvairių dydžių ir formų, jie dukart ar triskart trilapiai, blizgūs. Žydi šios gėlės stambiais, 10-26 cm skersmens, kvapniais žiedais. Žiedai balti, raudoni, rožiniai, kreminiai. Bijūnų žydėjimo metas – gegužės-liepos mėnesiai.
Bijūnus tinka auginti tiek pavieniui, tiek grupėmis su kitais augalais. Geriausiai jie auga saulėtoje vietoje, bet pakenčia ir nedidelę paunksnę. Vietą bijūnams reikėtų parinkti užuovėjoje, be didesnių skersvėjų. Tai masyvūs augalai, todėl kad klestėtų, jiems reikia pakankamai erdvės – maždaug kvadratinio metro krūmeliui. Bijūnams tinka lengvas, vandeniui laidus, nerūgštus, gerai įdirbtas priesmėlis ar priemolis. Rūgščią dirvą galima pakalkinti prieš metus iki bijūnų sodinimo joje. Dirvožemio paviršiuje neturi užsilaikyti vanduo. Rugpjūtį bijūnai formuoja žiedinius pumpurus. Jei tuo metu užsitęsia sausi orai, bijūnus reikia laistyti, kitaip sekančiais metais jie gausiai nežydės. Reguliariai bijūnai laistomi tik pirmuosius metus po pasodinimo.
Bijūnai gali vienoje vietoje augti ne vieną dešimtį metų. Šie augalai yra ilgaamžiai, tačiau jei senesnių krūmelių žydėjimas tampa menkesnis, vėlyvą rudenį augalus atjauninkite iškasdami ir padalydami jų kerą. Daugelis bijūnų turi stambius sunkokus žiedus, todėl jų stiebus patartina paremti kuoliukais.
Žolinių bijūnų lapija rudenį miršta, žiemoti lieka vien požeminė augalo dalis. Vėlų rudenį prasidedant šalnoms žolinių bijūnų lapija ir stiebai nupjaunami. Krūminių bijūnų rūšys žiemos metu numeta lapus, lieka tik medingi stiebai. Bijūnai yra atsparūs šalčiui, todėl per žiemą apsaugos jiems nereikia.
Jazminas
Jazminas (Philadelphus) mėgiamas dėl baltų dailių žiedų, saldaus, saulėtą vasaros dieną primenančio aromato. Tai itin populiarus augalas, kurį galima rasti daugelyje sodų, parkų ir kiemų. Jazminai auga plačiai, jų aukštis gali svyruoti nuo 70 cm iki 6 m. Įvairių rūšių lapų ilgis svyruoja nuo 2 iki 10 cm. Jų žiedai balti arba gelsvi, išsidėstę kekėmis, daugelio rūšių kvapnūs. Jazminai žydi birželio-liepos mėnesiais, apie 2-3 savaites. Pasodinus įvairaus ankstyvumo krūmų, galima net pora mėnesių mėgautis jų puikiu aromatu ir gėrėtis baltų žiedų kekėmis.
Jazminai auginami tiek pavieniui, tiek jungiami į neaukštas karpomas gyvatvores. Gausiausiai žydi augdami saulėtose vietose, tačiau pakenčia ir pusiau pavėsį. Jazminas nėra labai išrankus dirvai, visgi labiausiai jam tinka šarminė žemė (pH 7-9), derlingas, bet purus priemolis ar priesmėlis. Nemėgsta pernelyg drėgnų vietų. Jazmino krūmas pakantus dūmams, dujoms, neblogai pakelia sausringus laikotarpius.
Jazminai greitai auga, todėl reikia reguliariai juos genėti. Geriausia tai daryti pavasarį: nukirpti per žiemą sudžiuvusias, sulūžusias ar pernelyg tankiai augančias šakas, o taip pat pakirpti tas šakas, kurios ardo norimą krūmo formą. Jei reikia, genėjimą galima kartoti ir rudenį. Per karščius jazminas turi būti reguliariai laistomas. Šalto vandens šis krūmas nebijo, todėl galima naudoti tiek vandentiekio, tiek šulinio ar surinktą lietaus vandenį. Jazminų rūšių atsparumas šalčiui nevienodas. Vienoms iš jų nebaisūs -25 °C šalčiai, kitos gali nušalti ir esant -15 °C.
Astilbė, baltais žiedais
Astilbė (Astilbe) – žolinis daugiametis augalas. Astilbė išauga 60–150 cm aukščio. Jos lapai plunksniški ir netaisyklingai dantyti, tamsiai žalios spalvos. Žydi baltais, rožiniais, gelsvai rausvais, raudonais, violetiniais, alyviniais, kreminiais smulkiais žiedais, susitelkusiais į šluoteles. Astilbių žydėjimo metas – liepos-rugpjūčio mėnesiai. Jos žydi 3-5 savaites. Astilbėmis tinka apsodinti lysveles, jos dažnai auginamos grupėmis, gražiai atrodo puokštėse.
Astilbės gerai auga drėgnoje žemėje, mėgsta drėgnoką orą ir pavėsį, tad jas galima sodinti prie vandens telkinių ar vietose, kur gruntinis vanduo arti žemės paviršiaus. Jei drėgmės užtenka, astilbės gali augti ir saulėtose vietose. Jei astilbėms trūksta drėgmės trūkumui, jos pradeda ruduoti, džiūva lapai. Astilbės atsparios šalčiui.
Baltoji lelija
Baltoji lelija (Lilium candidum) – daugiametis svogūninis augalas puošniais masyviais žiedais. Baltoji lelija išauga iki 60-120 cm aukščio. Jos lapai linijiški, lancetiški, 4-12 cm ilgio, 1-3 cm pločio. Stiebai statūs, tankiai apaugę lapais. Kero plotis – apie 30-60 cm. Lelija žydi baltais, dideliais, 5-7 cm ilgio žiedais, susitelkusiais po kelis stiebų viršūnėse. Žydėjimo metas – nuo birželio vidurio iki antrosios liepos pusės.
Lelija mėgsta augti saulėtose, šiltose vietose, nors toleruoja ir lengvą šešėlį. Dirva lelijai turi būti gerai drenuota, pakankamai drėgna, turinti daug organinių medžiagų, giliai įdirbta, nuo sunkaus priemolio iki priesmėlio. Geriausia, jei dirva bus neutrali ar silpnai šarminė. Lelijos laistomos retai, bet gausiai. Jų žiedynstiebius reikėtų pririšti prie kuoliukų. Peržydėję žiedynai nukerpami paliekant dalį stiebo. Žiemai lelijas galima uždengti eglišakiais.
Rožės
Rožė (Rosa) dažnai tituluojama gėlių karaliene. Ir ne veltui – jos švelnūs žiedlapiai, spalvų grožis, pasakiškas aromatas išskiria ją iš kitų gėlių. Baltos rožės yra tyros meilės, pagarbos, nekaltumo simbolis.
Rožės – tai vasaržaliai krūmai bei vijokliai. Jų šakelės ir stiebeliai dažniausiai dygliuoti. Auginama tūkstančiai rožių atmainų, kurių išvaizda ir dydis gali žymiai skirtis. Rožių kerų aukštis varijuoja priklausomai nuo veislės: mažiausi krūmeliai auga iki 20-30 cm, o laipiojančių (vijoklinių) rožių šakos gali nusidriekti ir iki 5 m. Skirtingų rožių žydėjimo laikas – nuo birželio iki lapkričio.
Rožės mėgsta saulėtas, nuo vėjų apsaugotas vietas, su gera oro cirkuliacija. Šios sodo gražuolės gerai auga nelabai rūgščioje, drėgnoje, laidžioje dirvoje. Joms labai tinka lengvas priemolis, turintis daug perpuvusių organinių medžiagų. Rožės reiklios aplinkos sąlygoms, jas būtina rūpestingai prižiūrėti: mulčiuoti, tręšti, genėti, šalinti peržydėjusius žiedus, saugoti nuo ligų ir kenkėjų, rudenį uždengti.
Balti jurginai
Jurginas (Dahlia) – sodybas bei sodus puošianti stambiažiedė gėlė, kuri išlieka mylima ir populiari jau daugelį metų. Jurginas yra daugiametis astrinių šeimos augalas. Jurgino stiebas status, tvirtas, šakotas, išauga 0,5-2 m aukščio. Lapai stambūs, plunksniškai suskaldyti. Žiedai stambūs, ilgakočiai, dažnai nulinkę, pilnaviduriai. Jie išsidėstę po vieną stiebo ir šakų viršūnėse. Jurginai žydi įvairiomis spalvomis, būna tiek vienspalvių, tiek margų. Žydi nuo liepos iki rudens šalnų.
Jurginų auginimas nesudėtingas, jei žinome pagrindines jų savybes ir tinkančias jiems aplinkos sąlygas. Šios gėlės auginamos lauke šiltuoju metų laiku. Jie mėgsta saulėtas, apsaugotas nuo vėjo vietas, o auginami pavėsyje žydi menkiau. Jurginams tinka derlinga, laidi, kiek drėgnoka žemė.
Jurginai neišgyvena minusinės temperatūros, tad mūsų kraštuose lauke žiemoti negali. Žiemai jurginų šakniagumbiai iškasami ir laikomi tamsioje, vėsioje ir sausoje vietoje. Pavasarį jie vėl pasodinami į lauką.
Kitos baltos spalvos gėlės
Aprašėme tik kai kuriuos baltai žydinčius augalus. O jų išties daug – snieguolės, ramunės, kamelijos, gardenijos, flioksai, baltai žydintys šeivamedžio, rododendrų, alyvų krūmai. Šie ir begalės kitų jūsų išsirinktų baltų žiedų sukurs sode ypatingą, šviesią bei pakilią nuotaiką.
Taigi, bandykite – įsirenkite sode baltąjį kampelį, o galbūt nuspręsite ir visą sodą paversti balta ramybės ir tyrumo salele.
Naudoti šaltiniai:
https://www.allaboutgardening.com
https://www.hortmag.com
https://www.gardeningknowhow.com
https://floristics.info
https://www.wikipedia.org
Jurkštienė O., Saunoriūtė S. Mano svajonių gėlynas. Kaunas, 2019.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
