Žirnių sodinimas – ko gero kiekvieno sodininko viena iš pavasario sėjos užduočių. Ši daržovė yra išties populiari valgyti tiek žalią, tiesiai prie krūmelio gliaudant ankštis, tiek pasiruošti žirnių žiemai.
Žirnis sėjamasis (Pisum sativum) yra vienmetis žolinis augalas iš pupinių (Fabaceae) šeimos. Tai viena iš seniausių auginamų daržovių pasaulyje, turinti didelę maistinę vertę ir naudojama įvairių patiekalų gamyboje. Žirniai yra žinomi dėl savo sėklų, kurios vartojamos maistui.
Žirniai auga ant vienmečio žolinio augalo su vijokliniu stiebu. Turi ilgą šakniastiebę. Lapai poromis priešiškai plunksniški su kiaušiniškais lapeliais ir ūseliais, kuriais kabinasi prie atramos. Vaisius – ankštis. Žirnių ankštelės yra iš dviejų dalių pilve priklijuotos prie sėklos. Jos yra plonos ir minkštos, dažniausiai su šviesiai žalia spalva. Ankštelės suteikia žirniui papildomą apsaugą ir gali būti valgomos kartu su sėklomis arba šalinamos.
Žirnių sėklos yra raukšlėtas vaisius iš dviejų tarpusavį sulipusių sėklidžių. Jos yra mažos, o formos priklauso nuo veislės. Sėklos dažniausiai yra baltos, žalsvos arba geltonos spalvos, maždaug ovalios arba sferinės formos, nors gali skirtis priklausomai nuo veislės. Žirniai turi išorinį apvalkalą, vadinamą perikarpiu, kuris apsaugo sėklą. Perikarpis gali būti skirtingų spalvų, tokių kaip žalia, geltona, ruda arba net juoda.
Sėjamieji žirniai gali būti auginami įvairiose klimato sąlygose, tačiau jiems labiausiai tinkamas vidutinio šilumos klimatas. Augalai gali būti naudingi sodo augalai, nes jie gali prisotinti dirvą azotu, taip pat pagerinti dirvos struktūrą. Sėjamieji žirniai yra svarbi daržovių kultūra, plačiai naudojama kulinarinėje virtuvėje, kaip ingredientas sriuboms, patiekalams, salotoms ir kitoms maisto gamybos formoms. Taip pat jie naudojami kaip pašaras gyvulininkystėje ir kaip žaliava pramonėje.
Žirnių nauda mityboje
Žirniai yra maistinga daržovė, turinti daug naudingų savybių ir teikianti įvairių naudų organizmui. Keletas žirnių naudos mityboje aspektų:
- Žirniai yra turtingi skaidulomis, kurios prisideda prie normalios virškinimo sistemos veiklos. Skaidulos padeda išlaikyti tinkamą žarnyno funkciją, reguliuoja cholesterolio lygį kraujyje ir teikia sotumo jausmą, padedantį reguliuoti kūno svorį.
- Žirniai yra vertingas augalinės kilmės baltymų šaltinis. Baltymai yra būtini organizmo ląstelių atstatymui ir augimui, taip pat raumenų, audinių ir organizmo sistemų veiklai. Jie taip pat gali būti naudingi augalinio baltymų šaltinio šaltiniu vegetarams ir veganams.
- Žirniai yra geras vitamino C, vitamino A, vitamino K, folio rūgšties ir daugelio mineralų šaltinis, įskaitant geležį, magnį, kalį ir fosforą. Šie maistiniai komponentai yra svarbūs imuninės sistemos funkcijai, kaulų sveikatai, kraujo krešėjimui ir daugeliui kitų organizmo procesų.
- Žirniai yra natūralūs antioksidantų šaltiniai, kurie padeda apsaugoti organizmą nuo oksidacinio streso ir ląstelių pažeidimo, kurie gali būti susiję su ligomis ir senėjimu.
- Dėl žirnių sudėtyje esančių skaidulų ir mažo riebalų kiekio, jie gali padėti palaikyti sveiką širdies ir kraujagyslių sistemą, mažinti aukštą kraujospūdį ir cholesterolio lygį.
- Dėl žirnių turtingos skaidulų ir baltymų sudėties, jie gali prisidėti prie sveiko svorio valdymo ir ilgalaikio sotumo jausmo, kas yra svarbu valdant apetitą ir sumažinant per daug suvartotų kalorijų kiekį.
Raukšlėtieji žirniai
Raukšlėtieji žirniai (Pisum sativum var. macrocarpon) skiriasi nuo įprastų žirnių veislių dėl savo sėklų išvaizdos ir savybių. Jie taip vadinami dėl savo sėklų išvaizdos. Jų sėklos yra raukšlėtos, t.y., netolygios ir susiraukšlėjusios, palyginti su įprastais žirniais, kurių sėklos yra glaustos ir lygaus paviršiaus. Taip pat raukšlėtieji žirniai paprastai laikomi saldesniais ir turtingesnio skonio nei įprasti žirniai. Jų sėklos yra minkštesnės ir švelnesnės tekstūros, kurios greičiau minkštėja kepant ar virinant.
Raukšlėtieji žirniai dažnai naudojami kaip šviežių daržovių arba garuose virtų patiekalų ingredientai, nes jų unikalus skonis ir minkšta tekstūra tinka puikiai šio tipo patiekalams. Taip pat galima juos naudoti troškinti, pjaustyti salotoms arba naudoti padažams ar sriuboms. Tai puikus pasirinkimas mėgstantiems skanias ir švelnias daržoves.
Cukriniai žirniai
Cukriniai žirniai (Pisum sativum var. saccharatum), taip pat žinomi kaip saldieji žirniai arba šparaginiai žirniai, skiriasi nuo kitų žirnių veislių dėl savo savybių. Keletas svarbiausių cukrinių žirnių ypatumų:
- Jų sėklos yra saldžios ir skanios. Skonio profilis cukriniuose žirniuose yra švelnesnis ir saldesnis nei įprastuose žirniuose, todėl jie dažnai yra labiau patrauklūs vartotojams.
- Jų sėklos valgomos kartu su ankštelėmis. Sėklos yra mažesnės ir minkštesnės tekstūros nei įprastos žirnių sėklos, o ankštelės yra švelnesnės ir valgomos kartu su sėklomis.
- Ankštelės cukriniuose žirniuose yra plonesnės ir švelnesnės nei įprastuose žirniuose. Jos paprastai yra šviežios, traškios ir švelniai saldžios.
- Cukriniai žirniai greitai subręsta. Tai reiškia, kad nuo sėjimo iki derliaus surinkimo praeina santykinai trumpas laikotarpis, paprastai apie 60-70 dienų, priklausomai nuo veislės.
Cukriniai žirniai yra populiarūs dėl savo skonio, tekstūros ir maistinės vertės. Jie gali būti naudojami švieži, virti, troškinti, kepti ar konservuoti. Saldžiųjų žirnių savybės daro juos maloniu ir sveiku pasirinkimu įvairiuose patiekaluose ir receptuose.
Kada sodinti žirnius
Lietuvoje sėjamieji žirniai gali būti auginami pavasarį arba ankstyvą rudenį. Optimalus laikas sėti žirnius priklauso nuo oro sąlygų ir žemės temperatūros. Žirnių sėjos laikotarpis Lietuvoje paprastai yra balandžio ir gegužės mėnesiai.
Svarbu žinoti, kad žirniams reikia tam tikrų oro sąlygų augti gerai. Jie geriausiai auga vidutinio šilumos klimato sąlygomis. Vidutinė paros temperatūra turi būti mažiausiai 10–15 °C. Labai šalti ar per karšti orai gali turėti neigiamą įtaką žirnių augimui ir vystymuisi.
Žirniams tinkama vieta ir sąlygos
Dirvos tipas. Geriausiai tinka priemolis, molis, derlingas priesmėlis, vandenį sulaikanti dirva, puri dirva, kalkėmis patręšta dirva. Netinka rūgšti dirva, kalvotas reljefas, pernelyg sausos arba drenuotos dirvos, pernelyg aukštas gruntinių vandenų lygis (žirnių šaknys siekia 1 m ilgio).Svarbu užtikrinti, kad dirva būtų gerai drėkinama ir turėtų tinkamą pH lygį (pH 6-7).
Saulės šviesa. Žirniai yra saulės mėgėjai ir geriausiai auga saulėtoje vietoje. Jie turi gauti bent 6-8 valandas saulės šviesos per dieną.
Temperatūra. Žirniai yra šilumą mėgstantys augalai. Jie geriausiai auga, kai dienos temperatūra svyruoja nuo 18-24 °C, o nakties temperatūra nekrenta žemiau 10 °C. Prieš pradedant sodinti žirnius, palaukite, kol praeis pavasario šalnos ir dirva gerai pašils.
Žemės apdirbimas. Žirnių sėjimo plotas turėtų būti tinkamai perkastas ir išpurentas, kad būtų užtikrintas geras vėdinimas ir drėgmės nutekėjimas. Jie gali būti sėjami tiesiogiai į dirvą arba sodinami sodinukai.
Žirnio sėjomainos nauda ir ypatumai
Žirniams tinkama sėjomaina yra svarbi, siekiant išlaikyti dirvos derlingumą ir sumažinti ligų bei kenkėjų riziką. Štai keli patarimai dėl žirnių sėjomainos:
- Geriausia sėti žirnius po trijų ar keturių metų nuo kitų augalų šeimos narių, tokių kaip ankštiniai augalai (pvz., pupos, žirneliai). Tinka sėti po kopūstų, ankstyvųjų bulvių, svogūnų, agurkų, moliūgų.
- Žirniai priklauso ankštinių augalų šeimai, kurie turi gebėjimą fiksuoti azotą iš oro į dirvą per bakterijas, gyvenančias jų šaknyse. Todėl žirnių auginimas padeda praturtinti dirvą azotu ir naudingais mikroorganizmais. Po žirnių galima sėti augalus, kurie labiau reikalauja azoto trąšų, pavyzdžiui, bulves ar pomidorus.
- Sėjomaina padeda mažinti ligų ir kenkėjų spaudimą, nes jie paprastai susitelkia vienoje kultūroje. Pasirinkdami kitus augalus po žirnių, sumažinate tikimybę, kad tos pačios ligos ir kenkėjai užkrės naujai pasodintus augalus.
- Žirniai yra naudingi dirvai, nes juos augindami gali pagerinti dirvos struktūrą. Jų šaknys prisideda prie dirvos grūdėjimo, o lapai ir stiebai gali būti naudojami kaip organinio mulčio medžiaga po derliaus nuėmimo.
- Svarbu atkreipti dėmesį į augalų suderinamumą ir draugystę sėjamoje daržovėse. Pavyzdžiui, žirniai gali gerai draugauti su morkomis, salotomis, petražolėmis, kopūstais, ridikais, agurkais, krapais, baklažanais ir kt. Išvengti sėjimo šalia svogūnų, česnakų, vėlyvųjų bulvių, visi ankštiniai ir augalų, kurie gali konkuruoti dėl vietos, šviesos ir maistinių medžiagų.
Žirnių sodinimas
Prieš sodinant žirnius, galite paskatinti jų daigumą, sėklas mirkydami šiltame vandenyje 2-3 valandas arba jas pradėjus padaiginti ant drėgno popierinio rankšluosčio.
Sodinimo atstumas tarp žirnių priklauso nuo veislės ir augimo sąlygų. Dažniausiai rekomenduojamas atstumas tarp eilučių yra apie 20-40 cm, o tarp sėklų viduje eilutėje – apie 5-10 cm. Sodinkite žirnių sėklas į dirvą, kad jos būtų apie 3-5 cm giliau už sėklų dydį. Sodinimo gylis taip pat priklauso nuo dirvos sąlygų – jei dirva yra sausa, sodinkite giliau, jei dirva yra drėgna, sodinkite seklius.
Žirnius galima sodinti tiesiogiai į dirvą arba sodinukais. Jei naudojate sodinukus, paauginkite sėklas ir ankstyvame etape persodinkite jaunus augalus į sodinimo plotą.
Po sodinimo gerai laistykite žirnius, kad padėtumėte jiems įsišaknyti. Laikykite dirvą drėgną, tačiau vengdami pernelyg didelio drėgmės pertekliaus. Pašalinkite piktžoles ir atidžiai stebėkite augalus, kad laiku pastebėtumėte ligas ar kenkėjus.
Žirniai yra vijokliai, todėl suteikite jiems atramą, kad jie galėtų augti ir vyniotis ant atramų.
Žirnių kenkėjai
Kaip ir kitus augalus, žirnius taip pat puola amarai.
Sitona ir žirniai
Sitona (Sitona lineatus ir S. crinitus) yra Sitonų (Sitona spp.) rūšis, kuri yra žirnių kenkėjai. Šie vabzdžiai gali sukelti žalą žirnių augalams, ypač šaknims ir lapams. Sitonos vabzdžiai suleidžia savo lervas žirnių šaknyse. Jos maitinasi šaknų audiniais, o tai gali trukdyti augalo vandens ir maistinių medžiagų pasiėmimui, dėl ko augalas gali pablogėti. Suaugusieji Sitona vabzdžiai gali maitintis ir lapais, kas sukelia lapų įtrūkimus ir lapų kraštų pažeidimus. Sunki Sitona infekcija gali lemti derliaus nuostolius, nes vabzdžiai gali paveikti augalų vystymąsi ir sumažinti jų derlingumą.
Žirniniai vaisėdžiai
Žirniniai vaisėdžiai (Laspeyresia nigricana, anksčiau žinomi kaip Cydia nigricana) ir L. dorsana (ankščiau žinomi kaip Cydia dorsana) žirnių kenkėjai. Tai yra vabzdžio vikšrai, kurie dažnai minta žirnių vaisiais ir palieka kramtymo žymes ant išorės. Tai gali būti mažos skylutės ar įdubimai, matomi ant vaisių paviršiaus. Žirninių vaisėdžių lervos suardo vaisiaus vidų. Gali būti matomos įdubos, tamsios baltymo ar spalvotos masės arba išmatų likučiai. Lervų veiklos rezultatas – gali būti matomos nuosėdos arba pažeisto žirnių vaisiaus dalelės, kurios yra išstumiamos iš vaisiaus. Sunki žirninių vaisėdžių infekcija gali sukelti vaisių puvimą, nes lervos suardo vidaus audinius ir sumažina vaisiaus kokybę ir ilgaamžiškumą.
Tripsai
Tripsai, tokie kaip žirninis tripsas (Kakothrips pisivorus ir K. robustus) bei Thrips angusticeps, yra kenkėjai, kurie gali užkrėsti žirnių augalus, ypač žirnių žiedynus. Šie maži vabzdžiai maitinasi augalų audiniais ir gali palikti baltas arba sidabrines dėmeles ant lapų bei žiedų paviršiaus. Tai gali sukelti lapų netaisyklingą dydį, iškreiptą formą, lapų lapuotumą, sumažinti ar visai sunaikinti vaisių formavimąsi. Po tripsų maitinimosi ant augalų lapų ir žiedynų paviršiaus gali atsirasti baltymo dėmės. Tai yra kenkėjų išmatų likučiai, kurie gali sugadinti augalų išvaizdą.
Kovos su žirnių kenkėjais metodai
- Rankiniu būdu pašalinkite kenkėjus ir jų kiaušinius, jei pastebėsite jų buvimą žirnių augalų. Taip pat galite naudoti spąstus, barjeras arba kliūtis, kad apribotumėte kenkėjų prieigą prie augalų.
- Naudokite natūralius priešus, tokius kaip didysis puikiažygis (Calosoma sycophanta), plėšrūnus pvz. auksaakė (Chrysoperla carnea) ir kitus, kurie maitinasi žirnių kenkėjais. Taip pat paukščiai padeda kovoti su kenkėjais, nes jie maitinasi įvairiausiais vabalais. Šie natūralūs priešai gali padėti kontroliuoti kenkėjų populiaciją. Svarbu išlaikyti ekosistemą draugišką naudingiems organizmams.
- Kai kitos priemonės nesuteikia pakankamos kenkėjų kontrolės, galite naudoti cheminius pesticidus. Būtina laikytis tinkamų naudojimo instrukcijų ir saugos rekomendacijų, atsižvelgti į vartojimo apribojimus ir laikytis vietos teisės aktų.
- Laikykitės tinkamos sėjomainos praktikos, kurioje žirniai neauga tame pačiame plote daugiau nei vieną sezoną. Sėjomaina padeda sumažinti kenkėjų ir ligų perėjimo tikimybę iš vieno sezono į kitą.
Askochitozė
Askochitozė yra liga, kuri gali paveikti žirnių augalus. Jos sukėlėjai yra grybai Ascochyta pisi, A. pinodes ir A. pinodella. Šie grybai dažniausiai infekuoja žirnių lapus, stiebus ir ankstyvuose augimo etapuose gali sukelti žalą. Infekcijos rezultatas yra tamsios, apvalios arba ovalios dėmės ant lapų. Dėmės gali būti juodos, rudos arba purvinai rudos spalvos. Infekuoti lapai gali tapti nykūs, išdžiūti ir nulūžti. Tai gali sukelti lapų netaisyklingą formą ir sumažinti augalo fotosintezės galimybes. Grybai gali taip pat patekti į žirnių stiebus, sukeldami tamsias dėmes, nykimą ir nusilpninimą. Kartais askochitozė gali paveikti žirnių sėklas, sukeldama rudos spalvos dėmes arba juodas dėmeles ant jų paviršiaus.
Žirnių netikroji miltligė
Žirnių netikroji miltligė (Peronospora pisi) yra liga, kurios sukėlėjas yra grybas Peronospora pisi. Ši liga yra labai paplitusi žirnių augaluose ir gali sukelti žalą lapams, stiebams ir puodeliams. Infekcijos rezultatas yra šviesios, geltonos arba žalios dėmės ant lapų paviršiaus. Šios dėmės gali vystytis ir plisti po visą lapą, o su laiku ant jų paviršiaus gali atsirasti baltos arba purvinai baltos dėmės. Infekuoti lapai gali tapti nykūs, pasidaryti trapūs. Tai gali sukelti lapų iškraipymą ir sumažinti augalo fotosintezės galimybes. Grybas taip pat gali patekti į žirnių stiebus ir ankštis, sukeldamas dėmes ir nykimą.
Tikroji miltligė
Tikroji miltligė (Erysiphe pisi) yra liga, kurios sukėlėjas yra grybas Erysiphe pisi. Ši liga dažnai paveikia žirnių augalus ir gali sukelti žalą lapams, stiebams ir puodeliams. Infekcijos rezultatas yra baltos miltligės dėmės ant lapų paviršiaus. Šios dėmės gali būti pūlingos arba pudruotos ir dažnai dengia didelę dalį lapo paviršiaus. Infekuoti lapai gali tapti deformuoti, susiraukšlėję arba iškraipyti dėl ligos sukelto audinių augimo. Grybas gali patekti į žirnių stiebus ir ankštis, sukeldamas baltas miltligės dėmes ir silpninimą.
Kekerinis puvinys
Kekerinis puvinys, taip pat žinomas kaip pilkas pelėsių puvinys arba Botrytis cinerea, yra grybo liga, kuri gali paveikti įvairias augalų rūšis, įskaitant žirnius. Šis grybas yra plačiai paplitęs ir gali sukelti žalą žirnių lapams, stiebams, žiedams ir ankštims. Infekcijos rezultatas yra pilkos arba pilkai rudos spalvos židiniai ant lapų, stiebų, žiedų ar ankščių paviršiaus. Šie židiniai gali plisti ir padengti didesnes augalo dalis, o su laiku jie gali formuoti plutas. Grybo veikimas sukelia audinio puvinį ir sumažina augalo struktūros stiprumą. Infekuoti lapai, stiebai ar žiedai gali tapti minkšti, sutirpę arba suminkštėję. Esant tinkamoms sąlygoms, ant infekuotų audinių gali susidaryti pilkoji pelėsio pluta. Ji turi purviną, pilką arba pilkai žalią spalvą. Kekerinio puvinio grybas gali paveikti ir žirnių sėklas, sukeliant jų puvimą ir supuvimą.
Žirnių šaknų puviniai
Žirnių šaknų puviniai yra įvairios ligos, kurias sukelia grybai ir patogeniniai organizmai, tokių kaip Fusarium spp., Phytium debaryanum, Chalara elegans (sin. Thielaviopsis basicola) ir Aphanomyces euteiches. Šie patogenai gali sukelti žirnių šaknų ir šaknų kaklelio puvinį, daryti žalą šaknų sistemai ir sumažinti augalo augimą bei derlių. Infekcijos rezultatas yra šaknų trapumas ir puvinys. Šaknys gali tapti minkštos, rudos arba tamsios spalvos, prarasti elastingumą ir būti lengvai pažeidžiamos. Infekuotų augalų šaknų apimtis gali sumažėti, o tai gali sukelti nepakankamą vandens ir maistinių medžiagų pasisavinimą, silpną augimą ir mažesnį derlių. Dėl pažeistos šaknų sistemos augalai gali rodyti streso simptomus, tokius kaip sulėtėjęs augimas, chlorozė (lapių spalvos pasikeitimas į geltoną arba blyškiai žalią) ir mažesni lapai. Esant sunkioms infekcijoms, augalai gali pasmukti ir netgi mirti.
Kova su žirnių ligomis
- Pasirinkite atsparias ligoms žirnių veisles arba sėklos, kurios yra išbandytos ir patvirtintos kaip sveikos ir atsparios ligoms.
- Laikykitės tinkamos sėjomainos praktikos, kurioje žirniai neauga tame pačiame plote daugiau nei vieną sezoną. Sėjomaina padeda sumažinti ligų perėjimo tikimybę iš vieno sezono į kitą.
- Pašalinkite augalų likučius, kuriuose gali būti ligų sporų. Tai apima nuolatinį piktžolių valymą, augalų likučių išnaikinimą ir dirvos dezinfekciją.
- Užtikrinkite gerą oro cirkuliaciją ir saulės apšvietimą žirnių lauke. Tai padės sumažinti drėgmės ir šilumos sąlytį, kuris gali prisidėti prie ligų plitimo.
- Laikykitės gerų agronomikos praktikų, tokių kaip tinkamas laistymas, tręšimas, augalų stebėjimas. Sveiki ir stiprūs augalai yra atsparesni ligoms.
- Reguliariai stebėkite žirnius, kad pastebėtumėte ankstyvus ligų požymius. Jei pastebėjote ligų simptomus, atidžiai sekite tolesnį ligos plitimą ir reikiamu laiku imkitės tinkamų priemonių.
- Jei pastebite ligų simptomus arba yra didelė ligų infekcijos rizika ir nėra kito būdo kovoti su ligomis, galite naudoti cheminės kilmės fungicidus. Svarbu laikytis rekomenduojamos dozės ir taikymo instrukcijų.
Žirnių derliaus laikymas
Norėdami išlaikyti šviežius žirnius ilgiau, galite atsižvelgti į šias paprastas rekomendacijas.
- Žirniai geriausiai išlaiko savo šviežumą ir skonį, jei laikomi šaltame, bet nešaldytame temperatūros režime. Ideali temperatūra būtų nuo 0 °C iki 4 °C. Taip galite sulėtinti jų senėjimo procesą.
- Geriausia žirnius plauti prieš pat jų naudojimą. Jei juos nuplausite anksčiau ir sudėsite į šaldytuvą, jie greičiau neteks drėgmės ir greičiau sens.
- Išlukštenkite žirnius iš ankščių tik prieš naudojimą. Tai padės išvengti drėgmės netekimo ir pailgnti jų išlaikymo laiką.
- Norint išlaikyti žirnius šviežius ilgiau, juos galima sudėti į sandarius, orui nepralaidžius indus, pvz., plastikinius maišelius ar sandarias dėžutes. Užtikrinkite, kad indas būtų švarus ir sausas, kad sumažintumėte pelėsių ir grybų plitimo galimybes.
- Nedelskite suvartoti. Nevertėtų laikyti šviežių žirnių ilgiau nei keletą dienų, nes jie gali prarasti savo skonį ir tekstūrą.
Informacijos šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/zirniai/
https://www.lammc.lt/data/public/uploads/2019/05/ikok_gaires_zirniai.pdf
https://www.darykpats.lt/straipsniai/zirniu-auginimas-08390720-80de-4515-a435-3892fdc9ac93
Žirnių kenkėjų ir ligų nuotraukų šaltinis:
https://www.lammc.lt/data/public/uploads/2019/05/ikok_gaires_zirniai.pdf
Kitos nuotraukos asociatyvinės © Canva.
