Žilakrūmis (Elaeagnus) – tai krūmas ar nedidelis medelis, kuris žavi savo unikaliais sidabriniais lapais ir kvepiančiais žiedais. Nors šis augalas dar nėra tapęs įprastu svečiu Lietuvos soduose, jis vis labiau vertinamas dėl įstabaus savo dekoratyvumo, atsparumo ir praktinės naudos. Žilakrūmis priklauso žilakrūminių (Elaeagnaceae) šeimai ir pasižymi ne tik gražia išvaizda, bet ir galimybe užsiauginti valgomas, maistingas uogas.
Šiame straipsnyje detaliai aptarsime žilakrūmio kilmę, išvaizdą, susipažinsime su jo auginimo ypatumais bei praktiniais pritaikymo būdais sode.
Žilakrūmio kilmė ir paplitimas
Žilakrūmis (Elaeagnus) – tai žilakrūminių šeimos augalų gentis, apimanti apie 45 rūšis. Šių augalų paplitimo areolas yra gana platus – žilakrūmius galima rasti Azijoje, Pietų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Skirtingos rūšys prisitaikė prie įvairių klimato sąlygų – nuo vidutinių platumų iki subtropinių regionų.
Lietuvoje žilakrūmiai gerai auga ir žiemoja, ypač dvi labiausiai paplitusios rūšys – amerikinis žilakrūmis ir siauralapis žilakrūmis. Šie augalai pasižymi puikiu atsparumu šalčiui ir nepalankioms augimo sąlygoms, todėl puikiai tinka auginti visoje Lietuvoje. Pastaraisiais metais žilakrūmiai tampa vis populiaresni ne tik kaip dekoratyvūs augalai, bet ir kaip vaismedžiai sodų kolekcijose.
Įdomu tai, jog žilakrūmiai turi unikalų gebėjimą pagerinti dirvožemį! Jų šaknyse gyvena simbiontinės bakterijos, kurios geba surišti atmosferinį azotą ir paversti jį augalams prieinamomis formomis. Dėl šios savybės žilakrūmiai ne tik patys auga skurdžiuose dirvožemiuose, bet ir praturtina juos azotu, pagerina aplink augančių augalų būklę. Tai ypač vertinga savybė sodininkystėje – žilakrūmis veikia kaip natūralus dirvožemio gerintojas.
Žilakrūmis: išvaizda ir botaninės savybės
Žilakrūmis pasižymi išskirtine ir lengvai atpažįstama išvaizda. Priklausomai nuo rūšies, augalas gali būti vasaržalis arba visžalis, užaugti nedideliu krūmu ar medeliu. Aukštis svyruoja nuo 1,5 iki 5 metrų, priklausomai nuo rūšies ir auginimo sąlygų. Augalas formuoja šakotas šakas, kurios sukuria platų, tankų vainiką.
Lapai yra tikroji žilakrūmio puošmena – jie dažniausiai pailgi, ietiškai sudėti, viršutinėje pusėje žali arba pilkai žali, o apatinėje pusėje pasižymi unikaliu sidabriniu ar bronziniu atspalviu. Šis sidabrinis spindesys atsiranda dėl smulkių žvynelių, kurie dengia lapo paviršių ir suteikia augalui išskirtinį dekoratyvumą. Lapai išsilaiko ant augalo ilgai – vasaržalės rūšys lapus numeta rudenį, o visžalės išlaiko žalumą visus metus.
Rekomenduojamas video
Žiedai maži, taurelės ar varpelio formos, susitelkę lapų pažastyse arba smulkiose šluotelėse. Spalva gali būti gelsva, kreminė ar balzgana. Nors žiedeliai nėra labai stambūs, jie skleidžia intensyvų, saldų, kartais šiek tiek aštrų kvapą, pritraukiantį bites ir kitus apdulkintojus. Žydi gegužę–birželį, priklausomai nuo rūšies.
Vaisiai – tai kaulavaisiai, panašūs į mažas uogas arba alyvuoges. Priklausomai nuo rūšies ir veislės, vaisiai būna raudoni, oranžiniai, geltoni ar net tamsiai violetiniai, dažnai su sidabriniais taškučiais. Vaisiai subręsta rugpjūčio pabaigoje – spalio mėnesį ir yra valgomi. Skonis yra saldžiai rūgštus, kartais šiek tiek kartokas, bet daugelis veislių pasižymi maloniu skoniu, o uogos tinka vartoti tiek šviežios, tiek perdirbti.
Žilakrūmio rūšys
Gentis apima daug rūšių, tačiau Lietuvoje labiausiai tinkamos auginti kelios pagrindinės:
- Amerikinis žilakrūmis (Elaeagnus commutata) – tai viena plačiausiai Lietuvoje paplitusių rūšių. Tai vasaržalis krūmas, užaugantis iki 2–4 metrų aukščio. Pasižymi sidabriniais lapais ir geltonais, kvapniais žiedais. Vaisiai sidabriški, nedideli, valgomi, bet ne itin skanūs. Augalas labai atsparus šalčiui ir sausrai.
- Siauralapis žilakrūmis (Elaeagnus angustifolia) – tai vasaržalis, stambesnis augalas, galintis augti kaip nedidelis, iki 5–7 metrų aukščio, medelis. Pasižymi siauresniais, labai sidabriškais lapais ir aromatingais žiedais. Vaisiai gelsvi ar oranžiniai, valgomi. Šis augalas mėgsta sausesnes, saulėtas vietas ir puikiai tinka kaip dekoratyvinis medis.
- Skėtinis žilakrūmis (Elaeagnus umbellata) – vasaržalis krūmas, užaugantis iki 3–4 metrų aukščio. Lapai mažiau sidabriški, bet vaisiai yra vieni skaniausių. Ši rūšis vertinama dėl derliaus – uogos tamsiai raudonos, geltono atspalvio arba koralo spalvos, pasižymi maloniu saldžiai rūgščiu skoniu. Žydi gegužę, vaisiai sunoksta rugsėjį–spalį.
- Gausiažiedis žilakrūmis (Elaeagnus multiflora) – kompaktiškesnis vasaržalis krūmas, užaugantis iki 1,5–2,5 m aukščio. Vaisiai pailgi, panašūs į vyšnias, raudoni, subręsta anksčiausiai – jau birželio viduryje. Uogos saldžios, sultingos, puikiai tinka vartoti šviežias ir gaminti džemus ar pyragus.
Pastaraisiais metais Lietuvoje atsiranda vis daugiau šiuolaikinių veislių, kurios buvo išvestos siekiant pagerinti vaisių skonį, derlingumą ir auginimo savybes. Tokios veislės kaip ‘Fortunella’, ‘Amber’, ‘Amoroso’, ‘Sweet’n’Sour’ ir ‘Cherrific’ pasižymi puikiais valgomais vaisiais ir yra idealios sodininkystei.
Kaip ir kada sodinamas žilakrūmis?
Žilakrūmis yra gana nereiklus augalas, tačiau norint pasiekti geriausių rezultatų, verta laikytis kelių pagrindinių auginimo rekomendacijų. Auginant žilakrūmį sode, svarbu pasirinkti tinkamą vietą – augalas mėgsta saulėtą vietą. Žilakrūmiai gali augti ir daliniame šešėlyje, tačiau geriausias derlius ir intensyviausias lapų sidabrinis atspalvis pasiekiamas saulėje.
Dirvožemio atžvilgiu žilakrūmis yra nepretenzingas – jis auga įvairiuose dirvožemiuose, įskaitant smėlingus, molingus ar net skurdžius. Augalui svarbiausia, kad dirvožemis būtų gerai drenuojamas – užsistovintis vanduo gali sukelti šaknų puvinį. Žilakrūmis gerai auga neutraliame ar šiek tiek šarmingame dirvožemyje (pH 6,0–8,0).
Sodinant žilakrūmį į atvirą gruntą, augalai sodinami pavasarį (balandį–gegužę) arba ankstyvą rudenį (rugsėjį). Žilakrūmiai parduodami vazonuose su uždara šaknų sistema, todėl juos galima sodinti visą vegetacijos sezoną, tačiau pavasarį pasodinti augalai per vasarą gerai įsišaknija ir sustiprėja prieš žiemą.
Sodinimo duobė turėtų būti 2–3 kartus platesnė nei vazonas. Į duobės dugną rekomenduojama įberti komposto ar humuso, gerai sumaišyti su dirvožemiu. Augalas pasodinamas tokiu pačiu gyliu, kokiu augo vazone. Pasodinus žilakrūmį reikia gausiai palaistyti ir pamulčiuoti dirvožemį aplink krūmą. Tarpai tarp žilakrūmių turėtų būti 2–4 m, priklausomai nuo rūšies ir planuojamo augalo dydžio.
Žilakrūmio auginimas ir priežiūra
Žilakrūmis yra vienas nereikliausių sodo augalų. Pasodintas ir įsišaknijęs augalas praktiškai nebeturi jokių papildomų reikalavimų. Pirmaisiais metais po pasodinimo augalą reikia reguliariai laistyti, ypač sausais laikotarpiais, kol jis gerai įsišaknija. Suaugę augalai yra ypač atsparūs sausrai – dėl gilių šaknų jie patys pasiekia vandenį. Ilgesniu sausros laikotarpiu rekomenduojama retkarčiais palaistyti, bet tai nėra būtina.
Tręšti žilakrūmį nėra būtina – dėl gebėjimo fiksuoti azotą augalas pats save „maitina“ ir gali augti net skurdžiuose dirvožemiuose. Jei norite paskatinti augimą ir derėjimą, pavasarį galima patręšti kompostu arba mineralinėmis trąšomis. Per didelis tręšimas gali skatinti per vešlų augimą ir sumažinti vaisių skaičių.
Genėjimas nėra būtinas, tačiau palaikantis genėjimas padeda formuoti tvarkingą krūmo formą. Pavasarį rekomenduojama pašalinti džiūstančius, pažeistus ar per senus ūglius. Jei krūmas per metus paaugo per daug, galima lengvai patrumpinti ūglius pasibaigus žydėjimui. Kai kurios veislės linkusios formuoti šakninius ūglius – juos reikėtų reguliariai šalinti, jei nenorite, kad augalas plistų į šonus.
Mulčiavimas padeda išlaikyti dirvožemio drėgmę ir slopina piktžoles. Tinkama paklotės medžiaga: kompostas, pjuvenos, šiaudai ar medžio drožlės.
Kaip dauginamas žilakrūmis?
Žilakrūmis dauginamas keliais būdais: auginiais, šakniniais ūgliais, sėklomis ar skiepais.
- Lengviausias būdas – auginiai arba šakninių ūglių atskyrimas. Ruošiant auginius, pasirenkama sveika, lanksti vienmečio ar dvimečio ūglio šaka. Pavasarį ar vasaros pradžioje ji prilenkiama prie žemės, prispaudžiama ir užberiama dirvožemiu. Per keletą mėnesių ūglis įsišaknija, ir rudenį arba kitą pavasarį jį galima atkirti ir persodinti į naują vietą.
- Žilakrūmiai, kurie formuoja šakninius ūglius, gali būti dauginami atskiriant tuos ūglius nuo pagrindinio augalo. Tai daroma anksti pavasarį – atsargiai iškasamas ūglis su šaknimis ir persodinamas į paruoštą vietą.
- Dauginti sėklomis taip pat įmanoma, tačiau tai ilgesnis procesas. Sėklos prieš sėją turi būti stratifikuotos (laikomos šaltyje) 2–3 mėnesius. Sėjama pavasarį į lengvą, drėgną substratą. Daigeliai atsiranda po kelių savaičių, tačiau iš sėklų užauginti augalai žydės ir derės tik po 3–5 metų.
Žilakrūmio ligos ir kenkėjai
Žilakrūmis yra gana atsparus augalas, retai kenčiantis nuo ligų ar kenkėjų. Tai vienas iš tų augalų, kurie praktiškai neturi rimtų problemų. Tačiau tam tikromis sąlygomis gali iškilti nedidelių sunkumų.
Augantį pernelyg drėgnose, blogai drenuojamose vietose augalą gali pažeisti šaknų puvinys. Požymiai: lapai gelsta, vysta, augalas atrodo silpnas. Tokiu atveju svarbu pagerinti drenažą, sumažinti laistymą ir, jei įmanoma, persodinti augalą į tinkamesnę vietą.
Retais atvejais žilakrūmį gali pulti amarai arba voratinklinės erkutės, tačiau tai nėra dažnas reiškinys. Jei pastebimi kenkėjai, galima panaudoti standartines ekologiškas apsaugos priemones – muilo tirpalą ar natūralius insekticidus.
Iš ligų gali pasireikšti lapų dėmėtligės, tačiau jos retai rimtai pažeidžia augalą. Pažeisti lapai gali būti pašalinti, o augalas dažniausiai pats pasveiksta.
Kuo naudingas žilakrūmis?
Žilakrūmis – tai ne tik dekoratyvus, bet ir labai praktiškas augalas. Vaisiai yra maistingi ir turtingi vitaminais – ypač vitamino C, A, E, taip pat flavonoidų ir antioksidantų. Šiaurės kraštų gyventojai jau seniai naudoja žilakrūmio uogas maistui – jas vartoja šviežias, džiovintas, gamina sultis, džemus, uogienę ar net vaisių vynus. Uogos puikiai tinka vartoti šviežios arba pridėti į jogurtus, kokteilius, saldumynus.
Liaudies medicinoje žilakrūmio uogos naudojamos kaip organizmą stiprinančios – tai tikras vitaminų šaltinis. Jos gali padėti stiprinti imuninę sistemą, gerinti virškinimą ir mažinti uždegimą. Lapai taip pat turi gydomųjų savybių ir buvo naudojami arbatoms ruošti.
Žilakrūmis sode ir gėlyne
Gėlynuose ir soduose žilakrūmis auginamas dėl kelių priežasčių:
- Visų pirma, tai puošnus augalas – jo sidabriniai lapai suteikia sodui unikalų, elegantišką akcentą ir puikiai dera su kitais augalais. Žilakrūmis puikiai tinka natūralistinio stiliaus sodams, sausoms vietoms, pakraščiams ar kaip medžių grupių pagrindas.
- Antra, žilakrūmis yra vaismedis – daugelis rūšių ir veislių duoda skanius, maistingus vaisius, kuriuos galima naudoti maistui. Tai puikus pasirinkimas norintiems sode turėti ne tik gražių, bet ir naudingų augalų.
- Trečia, žilakrūmis gerina dirvožemį – jo šaknys fiksuoja azotą, taip praturtindamos dirvą. Dėl šios savybės žilakrūmį galima sodinti ten, kur dirvožemis skurdus ar pažeistas, o aplink galima auginti kitus augalus.
- Galiausiai, žilakrūmis puikiai tinka gyvatvorės kūrimui – jis tankus, atsparus ir lengvai formuojamas. Sidabriniai lapai sukuria puošnią, šviesą atspindinčią gyvatvorę, kuri atrodo įspūdingai visą sezoną.
Nors žilakrūmis vis dar yra retas, tačiau tai itin perspektyvus sodų augalas, sujungiantis išskirtinę sidabrinę estetiką su praktine nauda dirvožemiui ir sveikatai. Pasodinę šį nereiklų „sidabrinį pagalbininką“, ne tik papuošite aplinką unikaliais atspalviais, bet ir džiaugsitės gausiu, vitaminais turtingu uogų derliumi, reikalaujančiu minimalių pastangų. Tai puikus pasirinkimas kiekvienam, ieškančiam harmoningo derinio tarp modernaus dekoratyvumo ir natūralios sodininkystės principų.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/zilakrumis/
- https://botanika.vdu.lt/aktualijos/puosnus-ir-naudingi-zilakrumiai
- https://www.gardenersworld.com/how-to/grow-plants/how-to-grow-elaeagnus/
- https://randylemmon.com/growing-elaeagnus-a-beginners-guide/
- https://earthone.io/plant/elaeagnus
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.