Skip to content

Blakės – ne tik kenkia sodui, bet ir skaudžiai kanda žmogui

  • by
Blakės – ne tik kenkia sodui, bet ir skaudžiai kanda žmogui
Pasidalinkite su drauge ar draugu:

Ar teko ką tik nuskintas uogas susižerti į burną ir pajusti aitrų, bjaurų skonį ir kvapą? Taip, tai blakių darbas. Patekimo burnon momentu blakė pajunta pavojų, stengiasi apsiginti ir išskiria labai specifinį sekretą, kuris ir pajuntamas. Su tokia apsaugine sistema, niekieno netrukdomos gyvendamos ant augalų ir misdamos jų syvais, blakės pridaro bėdų augalams ir jų derliui. Negana to, neplanuotas „susitikimas“ su kai kuriomis blakių atstovėmis gali baigtis skausmingais įgėlimais ir patinusiomis vietomis. Bet yra ir teigiama pusė: jų maisto šaltiniu tampa ir mūsų nemėgstami kenkėjiški vabzdžiai. Tad pažinkime šias būtybes ir išskirtinius jų gyvenimo ypatumus.

Blakės, gyvenančios Lietuvoje

Visame pasaulyje gausiai paplitusios blakės (Heteroptera) atlieka įvairius vaidmenis ir gyvena skirtingose vietose. Tai įvairaus dydžio vabzdžiai su duriamuoju burnos aparatu ir 2 poromis sparnų. Skydelį sudaranti viršutinė sparnų pora yra pusiau kieta, tad dėl šios savybės blakės dar vadinamos puskietasparniais (Hemiptera). Lietuvoje gyvena net 31 blakių šeima ir 324 rūšys, bet ne visos jos sutinkamos darže ar gėlyne.

Be gerai pažįstamų vandeninių čiuožikų (taip, taip, tai irgi blakės, painiojamos su uodais), išskirtinių skorpionblakių, nugarplaukų, blakių kareivėlių, parazitinės patalinės blakės ir kitų rūšių, dažnai sutinkamos ir augalėdės ar plėšriosioms blakės. Šį kartą susipažinsime su tomis blakių rūšimis, kurios pažeidžia kultūrinius augalus ir yra kitaip susijusios su žmogumi.

Marganugarė žolblakė
Marganugarė žolblakė

Žolblakės – kultūrinių augalų kenkėjos

Žolblakių (Miridae) Lietuvoje aptiktos 125 rūšys, kurios yra gerai žinomos dėl kenkėjiškų paskatų žemės ūkio augalams. Jų kūnas pailgas ir ovalus, turi pusiau sukietėjusius antsparnius. Žolblakės didelės žalos padaro karštomis ir sausomis vasaros dienomis, nes jos puikiai vystosi aukštesnėje temperatūroje. Štai kelios rūšys, turinčios didesnės reikšmės ūkio augalams.

Liucerninė žolblakė (Adelphocoris lineolatus)– tai niekuo neišsiskirianti ovalios formos 7-9 mm dydžio pilkai žalios spalvos blakė, kuri minta ankštinių augalų, ypač liucernų, lubinų, dobilų, esparcetų, barkūnų sultimis. Nevengia čiulpti ir salierinių, astrinių augalų. Pažeidžia viršutinių stiebų dalis, ūglius ir žiedus, todėl jie nuvysta, pabąla ar pagelsta ir nukrenta. Kenkėjas sugadina iki 75 % ūglių ir taip sumažina sėklų derlių, netgi pažeidžia neišsivysčiusias ankštis bei sėklas.

Runkelinė žolblakė (Polymerus cognatus) – gelsvai rusva 3,5-4,6 mm ilgio vabzdys. Jos minta sultimis tokių daržovių kaip cukriniai runkeliai, aguročiai, bulvės, burokėliai, linai, liucernos ir kiti kultūriniai augalai.

Marganugarė žolblakė (Lygus pratensis) – senesnėje literatūroje žinoma paprastosios pievinės blakės pavadinimu. Blakė atpažįstama iš 5 juodų taškų ant nugaros. Tai dažna darželio gėlių kenkėja, nes minta dekoratyvinių augalų lapų sultimis. Ypač apninka ratilius, hortenzijas, jurginus, chrizantemas. Pažeistų augalų lapai (kartais ir stiebai) susigarbanoja, supleišėja, sunyksta ūgliai, žiedai menki, o be viso to dar ir platina virusines augalų ligas.

Vaismedinė žiedblakė
Vaismedinė žiedblakė

Žiedblakės – augalų geradarės

Pasirodo, kad Lietuvoje turime ir geriems tikslams panaudojamų blakių. Žiedblakės (Anthocoridae) mažiau panašios į tikrąsias blakes, kūnas pailgas, antsparniai pusiau plėvėti, sutrumpėję, kurių spalva įvairi, dažnai marga. Tai vienos iš plėšriųjų blakių, mintančių kitais vabzdžiais, nors yra rūšių, siurbiančių ir augalus. Žiedblakės naudingos žemės ūkyje, nes naikina tokius vabzdžius kaip tripsai, amarai, voratinklinės erkutės. Apie paplitimą Lietuvoje trūksta informacijos, bet iš 12 esamų rūšių geriau žinoma viena.

Vaismedinė žiedblakė (Anthocoris nemorum) – paprastai būna 3-4 mm ilgio. Šių vabzdžių minkšti pailgi plokšti kūneliai su blizgiais rudais sparneliais ir dviem į akis panašiais juodais taškais ant jų. Ties sparno galu matyti smėlio laikrodžio formos tamsi dėmė. Dažniau nei medžiuose jos apsigyvena žemesnėje drėgnoje, pavėsyje esančioje augmenijoje, ypač tarp dilgėlių. Teigiama, kad gali įkąsti ir žmogui.

Uoginė skydblakė
Uoginė skydblakė

Tikrosios skydblakės – dvokiančios jų išskyros sukelia galvos skausmą

Tikrųjų skydblakių (Pentatomidae) žinomos 35 rūšys ir beveik visos jos augalėdės (taip pat ir kultūrinių augalų kenkėjos). Vabzdžiai 5-25 mm dydžio, dažniausiai žalios ar rudos spalvos kuprota nugarėle ir šiek tiek įtraukta galva. Visos jos išskiria itin dvokų, aitrų sekretą, padedantį apsisaugoti nuo plėšrūnų. Skydblakės paveikia daugybę augalų, jos gana atsparios pesticidams.

Uoginė skydblakė (Dolycoris baccarum) – greičiausiai su šia smirdale teko susitikti dažniausiai. Tai plačiai paplitęs polifaginis, išvaizda neišsiskiriantis vabzdys. Rudai raudonų antsparnių fone įžvelgiamas žalesnis trikampis. Čiulpia sultis iš sausmedinių, varpinių augalų, aptinkamas ant įvairių daržo ir miško uogų (mėlynės, avietės, sausmedžio uogos) ir kitų augalų.

Rapsinė skydblakė
Rapsinė skydblakė

Rapsinė skydblakė (Eurydema oleracea) – vabzdys su labai įdomios metalo blizgesio žalsvos ar mėlynos spalvos antsparniais, pataškuoti raudonomis, geltonomis ar baltomis dėmėmis. Bėdų pridaro kopūstams, rapsams, ridikams ir kitiems bastutiniams augalams, o kartais ir runkeliams, bulvėms. Ant iščiulptų lapų ir ūglių atsiranda šviesios dėmelės, vėliau jie vysta ir džiūsta, žiedai ir vaisių užuomazgos nubyra, todėl labai daug žalos pridaro sėklojams, ypač karštomis dienomis.

Juostelinė blakė (Graphosoma lineatum) – lengvai atpažįstama iš juodai ir raudonai dryžuotų antsparnių. Blakė sutinkama ant salierinių augalų (morkos, pastarnokų, krūminio builio, miškinio skudučio) ir čiulpia sultis iš žiedynų, lapų, sėklų.

Be jau paminėtų žalos padaro ir kopūstinė, kryžmažiedinė, medinė bei žalioji skydblakės.

Juostelinė blakė
Juostelinė blakė

Augalėdės skydblakės – artimos tikrųjų skydblakių giminaitės

Šios blakės (Acanthosomatidae) sunkiai atskiriamos nuo tikrųjų skydblakių. Jos taip pat išskiria nemalonaus kvapo skystį. Pagal aptikimo vietą ir maitinimosi konkretaus augalo sultimis žinomos tokios, kaip gudobelinė, mėlyninė, alksninė, sausmedinė ir kitos skydblakės. Kadangi jų aptinkama rečiau ir mažiau, augalėdžių skydblakių žalingas poveikis augalams nėra ištirtas, todėl nežinomas ir pakenkimo mastas.

Žieviablakės – pavojingos medžių žalotojos

Žieviablakės (Aradidae) – kai kur vartojamas žievėblakių pavadinimas – tai blakės, kurių kūnas rudos spalvos, kresnos, plokščios formos, gyvena po medžių žieve. Minta medžių sultimis ir kempininių grybų syvais. Šios šeimos atstovų Lietuvoje yra tik 3 rūšys ir visos jos čiulpdamos sultis kenkia medžiams.

Pušinė žieviablakė (Aradus cinnamomeus) – labiausiai ištyrinėta žieviablakė, užauganti iki 3,5 mm dydžio ir gyvenanti po pušų žieve. Blakės kenkia jaunų didesniais atstumais augančių pušaičių giraitėje ir iššaukia tokia bėdas kaip supleišėjusi žievė, sakų išsiskyrimas, žaizdų susidarymas, skurdimas, viršūnių nudžiūvimas, spyglių pageltimas. Pakenkimo mastas ir paplitimas Lietuvoje netyrinėjamas, tačiau blakėmis apnikusias pušis reikia gydyti arba visai pašalinti, kas stipriai sumažina želdynų našumą.

Dar žinomos paprastoji ir drebulinė žieviablakės.

Pušinė žieviablakė
Pušinė žieviablakė

Plėšriablakės – skaudžiai geliančios žmogui ir skleidžiančios girgždančius garsus

Plėšriablakės (Reduviidae) turi siaurą kaklą, tvirtą pailgą kūną ir trumpą lenktą duriamąjį burnos darinį. Tai vienos iš aktyviai grobį gaudančių blakių, į auką suleidžiančios nuodingų seilių, o vėliau syvus išsiurbiančios. Grobiu tampa įvairūs smulkūs vabzdžiai, kartais ir kitos blakės. Lietuvoje žinomos 7 rūšys.

Su dideliais plėšriablakių individais reikia elgtis atsargiai, nes kartais jie gindamiesi gali įgelti ir žmogui. Įkandimas labai skausmingas, jaučiamas deginantis jausmas, atsiranda niežulys, patinimas. Prieš gindamosi blakės skleidžia gergždžiantį garsą (lyg trintųsi du kieti daiktai), tokiu būdu stengiasi atbaidyti priešą.

Lengviausiai ir dažniausiai atpažįstama tamsioji plėšriablakė (Reduvius personatus). Jos palyginti didelės, 17-22 mm ilgio, ištęstos kriaušės formos, visas kūnas juodos spalvos. Gyvena aplink pastatus ir miškingose vietose, bet dažnai pasitaiko ir patalpose. Jos mėgsta sausas vietas, skrenda link lempučių šviesos – taip atsiranda ir patalpose. Nimfos labai lipnios, todėl apsivelia dulkėmis ir pūkais, todėl pastebimos tik  joms sujudėjus. Blakės aktyvios naktį, o dienomis slepiasi. Jų maistas – kiti vabzdžiai, vėdarėliai, auslindos, auksaakės.

Tamsioji plėšriablakė
Tamsioji plėšriablakė

Skerdblakės – grobuonės, siurbiančios kenkėjiškų vabzdžių syvus

Dar vienos šeimos blakės, kurios gali įgelti žmogui. Lietuvoje gyvena 10 rūšių ir visos jos grobuoniškos, t. y. aktyviai kojomis gaudo auką ir į ją sušvirkščia nuodingas seiles. Gana nedidelės (3-12 mm ilgio), minkštakūnės, pailgos blakės, turi storas, stiprias kojas su spygliukais ir kablio formos straublį. Jos taip pat laikomos gana naudingu biologiniu ginklu prieš kultūrinių augalų kenkėjus. Dažnai aptinkamos ant pupinių šeimos augalų, bet gali būti aptiktos ir ant kitų žemės ūkio ar nekultūrinių augalų. Lietuvoje apie skerdblakių paplitimą informacijos mažai, bet geriau žinoma trumpasparnė ir paprastoji skerdblakės.

Kitos blakių šeimos

Lietuvoje atrastos 9 urvablakių (Cydnidae) rūšys. Vabzdžiai gana mielos išvaizdos, labiau primena nedidelius vabaliukus. Daugiausiai gyvena po žeme ir maitinasi augalų šaknų sultimis, bet Lietuvoje tarp jų kultūrinių augalų kenkėjų nėra.

Dar ant įvairių valgomų naminių uogų dažnai galima aptikti tikrųjų kampuotblakių (Coreidae) atstovių (pavyzdžiui, arkliarūgštinę kampuotblakę), kurių kūnas su aštriais kampais, kai kurios primena medžių lapelius. Minta labai įvairių augalų sultimis.

Tikroji kampuotblakė
Tikroji kampuotblakė

Blakių naikinimas ir apsaugos priemonės

Norint apsaugoti žemės ūkio augalus nuo blakių, imamasi profilaktinių veiksmų: rudenį aparti, pašalinti ir sunaikinti augalų liekanas, naikinti piktžoles, atlikti savalaikę sėją ir persodinti daigus. Augalai sėklai tame pačiame plote auginami ne ilgiau kaip vienerius metus (dėl blakių vystymosi ciklo ypatumų). Stebėti, ar augalams užtenka drėgmės, nes kenkėjiškos blakės labiau plinta sausomis ir karštomis dienomis. Jau pastebėjus blakes sėklojuose, jos naikinamos cheminėmis priemonėmis, nors, iš tikrųjų, daugeliui pesticidų jos yra atsparios.

Šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/blakes/
https://www.lrt.lt/naujienos/gyvenimas/13/1073686/marius-cepulis-mazieji-pievu-gyventojai-2-dalis
https://www.researchgate.net/publication/254326951
https://www.inaturalist.org/
Pileckis S., Vengeliauskaitė A. Žemės ūkio entomologija, 1977, Vilnius: „Mokslas“.

Nuotraukos asociatyvinės @ Canva.

Rekomenduojamas video

Pasidalinkite su drauge ar draugu:
0 0 balsai
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Inline Feedbacks
Rodyti visus komentarus
0
Norėtųsi Jūsų minčių, pakomentuokitex