Verpstinas (Smallanthus sonchifolius) – unikalus šakniavaisinis augalas iš Pietų Amerikos Andų kalnų, kurio saldžios, traškios šaknys tapo tikra dovana diabetikams ir sveikos mitybos entuziastams. Nors Lietuvoje šis augalas dar tik skinasi kelią į daržus, pasaulyje jis sparčiai populiarėja dėl ypatingų savybių – šaknys saldžios, bet beveik neturi kalorijų, nes vietoje krakmolo kaupia inuliną ir frukto–oligosacharidus.
Lietuvių kalboje augalas pavadintas verpstinu dėl savo lapų formos, primenančios verpstę. Kiti pavadinimai – jakono šaknis (nuo ispaniško „yacón“), Andų saulėgrąža, žemės obuolys. Pastarasis pavadinimas ypač taiklus – šviežios verpstino šaknys skoniu ir tekstūra primena sultingus, saldžius obuolius. Augalas giminingas saulėgrąžai ir topinambui, tačiau pranoksta juos saldumu ir derlingumu.
Verpstino kilmė ir kelias į Europą
Verpstinas kilęs iš Pietų Amerikos Andų – Peru, Bolivijos, Ekvadoro kalnų slėnių, kur auga 1000–3200 m aukštyje. Inkai augino verpstinus jau prieš 2000 metų kartu su bulvėmis ir kukurūzais. Įdomu, kad inkų mitologijoje verpstinas buvo laikomas „vandens augalu“ – jo šaknys iš tikrųjų sudarytos iš 70–90 % vandens, todėl puikiai malšino troškulį kalnų žygiuose.
Verpstino šaknys pasižymi unikalia savybe – išrautas ir paliktas saulėje kelias dienas, jis tampa dar saldesnis. Tai vyksta dėl fermentų, kurie skaido inuliną į fruktozę. Andų gyventojai šią savybę žinojo šimtmečius – jie specialiai džiovindavo šaknis saulėje prieš valgydami. Naudingi ir verpstino lapai: jie naudojami kaip natūralus pašaras šilkverpiams kai kuriose Azijos šalyse, o Japonijoje iš jų gaminama antioksidantais turtinga arbata.
Į Europą verpstinas pateko vėlai – tik XX a. viduryje. Pirmieji bandymai auginti Italijoje ir Naujojoje Zelandijoje 1980–aisiais parodė, kad augalas puikiai prisitaiko prie vidutinio klimato. Tikrasis proveržis įvyko 1990–aisiais, kai japonų mokslininkai ištyrė verpstino antidiabetines savybes. Nuo tada augalas plinta visame pasaulyje.
Skirtingose šalyse susikūrė savitos verpstino auginimo ir vartojimo tradicijos. Peru jis vis dar auginamas tradiciškai mažuose kalnų sklypeliuose, Japonijoje – modernizuotuose ūkiuose kaip funkcionali daržovė, Čekijoje ir Vokietijoje – specialiuose ūkiuose diabetikų maistui. Naujojoje Zelandijoje verpstinas tapo eksporto preke – džiovinti traškučiai iš ten keliauja į visą pasaulį.
Verpstinas: botaninė charakteristika ir biologinės savybės
Verpstinas – daugiametis žolinis augalas iš astrinių (Asteraceae) šeimos, artimas giminaitis saulėgrąžai ir topinambui. Antžeminė dalis užauga iki 1,5–2,5 m aukščio, primindama mažą saulėgrąžą. Stiebai žali ar purpuriškai violetiniai, apvalūs, tuščiaviduriai, šakoti viršutinėje dalyje, padengti trumpais plaukeliais.
Rekomenduojamas video
Lapai dideli, 20–30 cm ilgio ir pločio, trikampiai–strėliški, giliai išraižytais kraštais, šiurkštūs, apaugę plaukeliais. Spalva sodri žalia, apačia šviesesnė. Lapų išsidėstymas priešinis. Būdinga savybė – stiprus, specifinis kvapas trinant lapus. Rudenį, prieš šalnas, lapai įgauna gražų geltoną atspalvį.
Žiedai – smulkios geltonos, 2–3 cm skersmens „saulutės“, susitelkusios į skydelio formos žiedynus stiebų viršūnėse. Žydi vėlai – rugsėjo–spalio mėnesiais, Lietuvos sąlygomis ne visada spėja pražysti prieš šalnas. Sėklos mūsų klimato sąlygomis nesubręsta, todėl augalas dauginamas tik vegetatyviai.
Šaknų sistema dviejų tipų: viršutinėje dalyje – plonos, pluoštinės maitinančios šaknys, giliau – 5–20 vnt. storų (5–10 cm skersmens), 10–25 cm ilgio gumbinių šaknų. Šie gumbai – pagrindinė verpstino vertė. Spalva nuo baltos iki purpurinės, vidus baltas, traškus, sultingas. Tekstūra primena ridikus ar obuolius, skonis saldus su lengva meduolio nata.
Biologinė ypatybė – verpstinas kaupia ne krakmolą, o inuliną ir frukto–oligosacharidus (FOS). Šie angliavandeniai beveik neskaidomi žmogaus virškinimo fermentų, todėl neturi kalorijų, bet maitina naudingąsias žarnyno bakterijas. Todėl verpstinas laikomas idealiu maistui diabetu sergantiesiems bei norintiems numesti svorio žmonėms.
Verpstino auginimas vidutinio klimato sąlygomis
Nors verpstinas kilęs iš kalnų, jis stebėtinai gerai prisitaikė prie Lietuvos klimato. Svarbiausia – augalas nemėgsta karščio, todėl mūsų vidutiniškai šiltos vasaros jam idealios. Kritinė temperatūra augimui 5–25 °C, optimali 18–22 °C. Antžeminė dalis žūva nuo pirmos šalnos, bet gumbai žemėje išsilaiko iki -5 °C.
Geriausiai verpstinas auga derlingose, puresnėse, gerai drenuotose dirvose. Idealus pH 6,0–7,5. Sunkios molio dirvos netinka – gumbai deformuojasi, pradeda pūti. Lengvose smėlio dirvose reikia gausaus organinės medžiagos įterpimo ir dažno laistymo. Geriausia – lengvas priemolis su 4–5 % humuso.
Vietos parinkimas itin svarbus sėkmingam derliui. Verpstinas mėgsta saulėtas vietas, bet gerai auga ir lengvame pavėsyje. Lietuvos sąlygomis geriau rinktis saulėtą, nuo vėjų apsaugotą vietą – taip augalas spės subrandinti didesnius gumbus iki rudens šalnų. Pietinė sienos pusė ar šlaitas – ideali vieta.
Drėgmės poreikis vidutinis–didelis vegetacijos pradžioje ir mažesnis gumbų formavimosi metu. Verpstinas turi gilias šaknis, todėl trumpas sausras pakelia neblogai, bet ilgesnė sausra mažina derlių. Per didelis drėgnumas rudenį kenkia gumbų kokybei – jie tampa vandeningi, prastai laikosi.
Verpstinas: sodinimas ir auginimas
Lietuvos sąlygomis verpstinas auginamas kaip vienmetė kultūra, kasmet persodinant. Dauginimui naudojami: šakniastiebio dalys su pumpurais, smulkūs gumbučiai (netinkami maistui) arba žali stiebų auginiai (vasarą). Pagrindinis būdas – šakniastiebių sodinimas.
Paruošimas sodinimui prasideda kovo mėnesį. Žiemą sausai išlaikyti šakniastiebiai įnešami į šiltą patalpą, apipurškiami vandeniu ir laikomi 18–20 °C temperatūroje. Po savaitės pasirodo pumpurai. Šakniastiebis supjaustomas į dalis, paliekant 2–3 pumpurus kiekvienoje. Pjūviai apibarstomi anglies milteliais.
Balandžio pradžioje daigai sodinami į 3–5 l talpos vazonus su lengvu substratu. Sodinimo gylis – 5–8 cm. Laikomi šviesoje, 16–20 °C temperatūroje. Laistoma saikingai, nes šaknų dar mažai. Po 2–3 savaičių, kai ūgliai pasiekia 15–20 cm, galima pradėti grūdinti lauke.
Į lauką verpstino daigai sodinami gegužės pabaigoje–birželio pradžioje, kai praeina šalnų pavojus. Rekomenduojama sodinti 70×70 cm arba 60×80 cm atstumu. Duobės dydis – 30×30 cm. Sodinant į kiekvieną duobę dedama 0,5–1 kg komposto, sumaišyto su 50 g kompleksinių trąšų. Augalai sodinami 5–10 cm giliau nei augo vazonėliuose.
Alternatyva – tiesioginė sėja. Šakniastiebio dalys sodinamos tiesiai į lauką gegužės viduryje, pridengiant agroplėvele. Šis būdas taupo darbo sąnaudas, bet derlius būna net iki 15–20 % mažesnis, nes taip sodinant būna trumpesnis vegetacijos periodas.
Verpstino priežiūra
Pirmosios 3–4 savaitės po persodinimo laikomos kritinėmis. Augalai turi būti laistomi kas 2–3 dienas, po 3–5 l vandens (kiekvienam). Svarbu palaikyti tolygią drėgmę, bet vengti užmirkimo. Jaunų augalų apsaugai nuo vėjo naudojamos laikinos atramos.
Birželio–liepos mėnesiais vyksta intensyvus antžeminės dalies augimas. Šiuo metu verpstinas tręšiamas kas 2–3 savaites: pradžioje azoto trąšomis (20 g/m² amonio salietros), vėliau – kompleksinėmis (N:P:K = 15:15:15). Laistymas sumažinamas iki 1 karto per savaitę, bet laistoma gausiai – 15–20 l/m².
Rugpjūčio pradžioje prasideda intensyvus gumbų formavimasis. Būtina nutraukti tręšimą azotu. Tręšiama tik fosforo–kalio trąšomis (30–40 g/m²). Tai skatina gumbų augimą ir cukrų kaupimąsi. Papildomas tręšimas – 200 g/m² medienos pelenais – pagerina skonį ir laikymo savybes.
Rugsėjo–spalio mėnesiais pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas apsaugai nuo ankstyvų šalnų. Prognozuojant šalnas, augalus reikia pridengti augroplėvele ar šiaudais. Tai prailgina vegetaciją 2–3 savaitėmis ir padidina derlių iki 30 %. Likus 3–4 savaitėms iki derliaus nuėmimo, nustojama laistyti – gumbai būna saldesni ir geriau laikosi.
Labai svarbi ir specifinė verpstino priežiūros dalis – kalnelių supylimas. Tai daroma maždaug rugpjūčio viduryje: prie augalų pagrindo supilama 15–20 cm žemės kalnelis. Toks metodas skatina papildomų gumbų formavimąsi viršutinėje šakniastiebio dalyje ir padidina bendrą derlių.
Verpstino derlius
Optimalus derliaus nuėmimo laikas – po pirmųjų šalnų, kai antžeminė dalis nuvysta. Lietuvoje tai spalio pabaiga–lapkričio pradžia. Vėlinant kasimą gumbai auga, bet didėja pavojus, kad užšals dirvoje. Kasant anksčiau, derlius būna mažesnis, tačiau galima būti ramiems, jog gumbai neužšals.
Kasimas – atsakingas procesas. Verpstino gumbai trapūs, lengvai lūžta, o pažeisti greitai genda. Pradedama nupjaunant antžeminę dalį 20 cm aukštyje. Tada atsargiai, 30 cm atstumu nuo augalo, kastuvėliu ar šakėmis pakeliama žemė. Gumbai išimami rankomis, stengiantis nepažeisti luobelės.
Iš vieno augalo gali būti gaunama apie 10–25 vienetai gumbų, kurių kiekvieno svoris 50–400 g. Stambesni gumbai skanesni ir geriau laikosi.
Iškasus verpstino gumbai nuvalomi nuo žemių sausu būdu (neplauti!), rūšiuojami pagal dydį ir kokybę. Pažeisti skirti greitam suvartojimui ar perdirbimui. Sveiki – laikymui. Šakniastiebiai su pumpurais atrenkami dauginimui – laikomi atskirai.
Reikia žinot, kad verpstino gumbai laikosi prasčiau nei bulvės. Optimali temperatūra 0–+4 °C, drėgmė 85–90 %. Būtina gera ventiliacija. Rūsyje ar šaldytuve išsilaiko 3–4 mėnesius. Ilgesniam laikymui rekomenduojama užšaldyti (supjaustytus griežinėliais) arba džiovinti. Tradicinis Andų būdas – gumbai džiovinami saulėje iki traškumo – sunkiai pasiekiamas mūsų klimato sąlygomis (vėlų rudenį neturime tiek saulės).
Dažniausios verpstino auginimo problemos
Pagrindinė problema Lietuvoje – per trumpas vegetacijos periodas šiam šilumamėgiam augalui, todėl reikėtų rinktis ankstyvą auginimą iš daigų, auginimą šiltnamyje (bent augimo pradžioje), pridengimą agroplėvele. Taip pat nemažiau svarbu parinkti tinkamą auginimo vietą bei ieškoti veislių, kurių trumpesnė vegetacijos trukmė.
Gumbų puvimas – dažna problema šaltą, lietingą rudenį. Priežastys: prastas drenažas, per tanki dirva, per gilus sodinimas, perteklinis azoto tręšimas. Siekiant išvengti šios problemos, rekomenduojama verpstino auginimui rinktis aukštas lysves, įmaišyti smėlio ar perlito, saikingai tręšti.
Nors kenkėjai retai puola verpstiną, tačiau jų išvengti ne visada pavyksta. Dažniausiai puola amarai, lapgraužiai, o pelės graužia sandėliuojamus gumbus žiemos metu.
Verpstinas sveikatai ir virtuvėje
Verpstinas – unikalus funkcionalus maistas. Pagrindinė vertė – inulinas (40–70 % sausoje masėje) ir frukto–oligosacharidai. Šie prebiotikai maitina gerąsias žarnyno bakterijas, gerina virškinimą, stiprina imunitetą. Glikeminis indeksas labai žemas (GI<5), todėl idealiai tinka diabetu sergantiems.
Tyrimais įrodyta verpstino nauda:
- reguliuoja cukraus kiekį kraujyje;
- mažina „blogąjį“ cholesterolį;
- gerina kalcio įsisavinimą;
- skatina sotumo jausmą (padeda numesti svorį);
- mažina storosios žarnos vėžio riziką.
Japonijoje verpstinas oficialiai pripažintas funkcionaliu maistu diabetikams. Tačiau reikia žinoti, jog verpstino vartojimas turi būti pradedamas palaipsniui – 50–100 g per dieną, didinant iki 200–300 g. Per didelis kiekis iš karto gali sukelti pilvo pūtimą. Šviežias verpstinas vartojamas kaip vaisius ar daržovė salotose, iš jo spaudžiamos sultys, gaminami traškučiai. Termiškai apdorotas – keptas, virtas, troškintas. Įdomu tai, jog termiškai apdorojus versptiną, jo saldumas tik sustiprėja.
Tradiciniai verpstino patiekalai:
- Peru šviežias verpstinas vartojamas su citrinų sultimis ir aitriaisiais pipirais;
- Bolivijoje iš jo gaminamas fermentuotas gėrimas;
- Japonijoje – tempūroje kepti griežinėliai;
- Naujojoje Zelandijoje populiariausi verpstino traškučiai.
- Lietuvoje iš lėto populiarėja verpstino salotos su obuoliais, verpstino sirupas naudojamas vietoje cukraus.
Verpstinas – augalas ateičiai, jungiantis senovės inkų išmintį su moderniais sveikos mitybos poreikiais. Jo auginimas Lietuvoje – iššūkis, bet visiškai įmanomas ir perspektyvus. Augantis diabetikų skaičius, sveikos mitybos tendencijos, klimato šiltėjimas – visa tai atveria galimybes šiai kultūrai. Verpstinas ne tik praturtina mūsų mitybą, bet ir moko tvaraus ūkininkavimo – minimalus chemijos poreikis, didelis derlingumas, nauda dirvožemiui. Tai augalas, kuris vertas vietos kiekviename darže, ypač ten, kur prioritetas yra sveikata ir natūralumas.
Šaltiniai:
- https://www.rhs.org.uk/plants/318367/smallanthus-sonchifolius/details
- https://www.cultivariable.com/instructions/andean-roots-tubers/how-to-grow-yacon/
- https://tropical.theferns.info/viewtropical
- https://pmc.ncbi.nlm.nih.gov/articles/PMC4963912/
- https://www.webmd.com/diet/health-benefits-yacon-root
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
