Ar galima pralenkti orchidėjas jų grožiu, bet išvengti sudėtingos priežiūros? Skeltažiedis – būtent tokia gėlė. „Vargšų orchidėja“ pravardžiuojamas augalas žavi margais, drugelių sparnus primenančiais žiedais, kurie žydi gausiai ir ilgai. Nors kilęs iš Pietų Amerikos kalnų, jis puikiai prisitaiko prie Lietuvos klimato, todėl gali tapti ryškiu akcentu tiek tradiciniuose gėlynuose, tiek balkonuose ar terasose.
Skeltažiedis. Botaninė charakteristika ir augalo kilmė
Skeltažiedis (Schizanthus) – vienmetis, kartais daugiametis augalas, gausiai žydintis vamzdiškais, orchidėjas primenančiais, žiedais. Dėl savo žiedų puošnumo ir panašumo į orchidėjas, skeltažiedis dar vadinamas „drugelio gėle“ (angl. Butterfly flower) arba „vargšų orchidėja“ (angl. Poor man’s orchid). Nors liaudyje šie pavadinimai yra dažnai vartojami, su tikrosiomis orchidėjomis skeltažiedis neturi nieko bendro, jis priklauso bulvinių (Solanaceae) šeimai ir yra artimesnis pomidorams ar petunijoms.
Skeltažiedis kilęs iš Čilės ir Argentinos kalnų, Europoje išpopuliarėjo XIX a.
Skeltažiedis ypač vertinamas dėl ypatingo žiedų margumo ir gausaus žydėjimo. Žiedų spalva varijuoja nuo geltonos, rožinės, violetinės ir baltos, dažnai su ryškiais geltonais akcentais.
Šis augalas plačiai auginamas gėlynuose Šiaurės Amerikoje, Naujoje Zelandijoje, Europoje.
Skeltažiedis gali užaugti iki 50–60 cm (kompaktinės veislės – iki 40–45 cm). Jo lapai – šviesiai žali, smulkiai skaldyti, primenantys paparčio lapus, išaugantys iki 12 cm ilgio. Žiedai – 5–8 cm skersmens, dvylūpiai, su ryškiomis dėmėmis ir kontrastais, margi, dažnai kelių spalvų vienu metu.
Skeltažiedis žydi nuo pavasario iki vasaros pabaigos, iki užklumpant karščiams.
Rekomenduojamas video
Skeltažiedžio kilmės istorija
Skeltažiedis yra kilęs iš Čilės ir Argentinos kalnų regionų, kur natūraliai auga vėsesnio klimato zonose, uolų plyšiuose ir prastose dirvose. Tokia aplinka nulėmė, kad augalas puikiai prisitaiko prie vėsesnių temperatūrų, todėl šiandien yra ypač tinkamas auginti ir Lietuvoje.
Į Europą skeltažiedis buvo atvežtas XIX a. pr., kai botanikai aktyviai rinko ir aprašinėjo Pietų Amerikos florą. Pirmieji šio augalo egzemplioriai buvo pristatyti Anglijoje, kur jis greitai pelnė populiarumą dėl išskirtinai margų ir spalvingų žiedų.
Būtent Anglijoje buvo išvesta dauguma šiandien žinomų hibridų, tarp jų ir vienas populiariausių – Schizanthus × wisetonensis, kuris iki šiol plačiai auginamas soduose. Dėl savo panašumo į orchidėjas, bet paprastesnės priežiūros, skeltažiedis netrukus gavo pramintas pavadinimus – „vargšų orchidėja“ (angl. Poor man’s orchid) ir „drugelio gėlė“ (angl. Butterfly flower).
Skeltažiedis buvo vertinamas ne tik kaip gėlyno augalas. Jau XIX a. sodininkai jį naudojo ir kaip puošybos elementą salėse bei oranžerijose, nes augalas žydėdavo itin gausiai, o egzotiškos spalvos priminė brangias, bet sunkiai prižiūrimas orchidėjas.
Populiariausios skeltažiedžio rūšys
Iš viso priskaičiuojama apie 12 rūšių, kilusių iš Čilės ir Argentinos. Dažniausiai auginamos:
- „Schizanthus pinnatus“ – „vargšų orchidėja“, gausiai žydintis, 40–50 cm aukščio.
- „Schizanthus grahamii“ – aukštesnė rūšis, žydi violetiniais ar rožiniais žiedais.
- „Schizanthus × wisetonensis“ – vienas populiariausių hibridų, sukurtas Anglijoje, labai gausiai ir ilgai žydi.
- „Schizanthus alpestris, S. retusus“ – rečiau sutinkamos, dažniau auginamos kolekcionierių.
- Kitos populiarios veislės: „Angel Wings“, „Hit Parade“, „Dr. Badger’s Variety“ ir kt.
Skeltažiedžio sėja ir daigų auginimas namuose
Skeltažiedis – augalas, kurio daiginimas gana nesudėtingas. Pateikiame pagrindinius priežiūros aspektus, kuriais reikėtų vadovautis, norint, kad skeltažiedis klestėtų jūsų sode.
Tiesioginė skeltažiedžio sėja lauke
- Skeltažiedžio sėklas į lauką galima sėti tik pasibaigus šalnų pavojui, tai paprastai būna gegužės pab.–birželio pr. Lietuvoje. Sėklas sėkite tiesiai į dirvą 3 mm gylyje, palikdami 30 cm tarpus tarp augalų. Dirva turi būti drėgna, tačiau ne per šlapia ar išdžiūvusi.
- Sėklos turėtų sudygti per 10–15 dienų, kai dirvos temperatūra siekia 18–22 °C šilumos.
- Patartina jaunus daigus apsaugoti nuo kenkėjų, gyvūnų ar nepalankių oro sąlygų, kol jie įsišaknys.
Skeltažiedžio daigų auginimas namuose
- Paruoštas daigyklas ar durpinius vazonėlius pripildykite kokybiško, daigams skirto substrato arba naudokite dirvožemio starterio tabletes. Sėklas sėkite 3 mm gylyje, o dirvožemį daigyklose ar vazonėliuose laikykite drėgną, tačiau neperlaistykite ir neleiskite perdžiūti.
- Skeltažiedžio sėklos turėtų sudygti per 5–10 dienų, esant 18–22 °C temperatūrai.
- Daigus į lauką sodinkite, kai jie išaugina pirmuosius tikrus lapelius ir tampa pakankamai stiprūs persodinimui; dažniausiai tai daroma, kai daigai pasiekia 5–10 cm aukštį.
- Į nuolatinę vietą sodinkite laikydamiesi 30 cm tarp augalų.
Svarbu žinoti!
- Skeltažiedis – jautrus šalnoms, todėl daigų nepersodinkite ir sėklų nesėkite lauke tol, kol visiškai nebeliks šalnų pavojaus.
- Vėsesnio klimato zonose skeltažiedžio sėklas galima sėti patalpoje likus 6 sav. iki prognozuojamų paskutinių šalnų. Daigus auginkite šiltoje vietoje, kur jie gautų daug natūralios šviesos.
Kaip tinkamai rūpintis skeltažiedžiu?
Tinkama priežiūra yra būtina, kad skeltažiedis žydėtų gausiai ir ilgai. Nors šis augalas nėra labai reiklus, tačiau vadovaudamiesi pagrindinėmis gairėmis, galite užtikrinti ilgesnį jo gyvavimą savo sode.
- Dirva. Skeltažiedis geriausiai auga purioje, gerai drenuotoje ir organinėmis medžiagomis praturtintoje žemėje. Rekomenduojamas pH 6–7. Svarbu vengti užmirkimo, nes drėgmės perteklius gali pažeisti šaknis. O prieš sodinimą į dirvą verta įmaišyti komposto ar perpuvusio mėšlo.
- Vieta ir šviesa. Augalui labiausiai tinka saulėta vieta, kurioje per dieną gauna bent kelias valandas tiesioginės šviesos. Tačiau karštomis dienomis pravartu užtikrinti dalinį pavėsį nuo intensyvios popietinės saulės, nes šiluma trumpina žydėjimo laikotarpį.
- Laistymas. Skeltažiedžiui būtina reguliari drėgmė, bet dirva neturi būti permirkusi. Perlaistymas gali skatinti ligų plitimą, o sausra – greitą žiedų kritimą. Vazonuose augančius augalus laistyti reikėtų dažniau, nes žemė juose greičiau išdžiūsta.
- Tręšimas. Žydėjimo metu skeltažiedį naudinga tręšti kas 10–14 dienų, naudojant skystas trąšas, skirtas žydintiems augalams. Ypač svarbūs fosforas ir kalis, kurie skatina žiedų formavimąsi.
- Temperatūra. Skeltažiedis – vėsesnio klimato augalas, geriausiai augantis esant 15–20 °C. Karštos vasaros metu jo žydėjimas greitai baigiasi, todėl augalas dažnai auginamas kaip pavasarinė–vasarinė gėlė.
- Genėjimas ir formavimas. Jauniems augalams rekomenduojama nugnybti viršūnes – tai paskatina šoninių ūglių augimą ir užtikrina tankesnį krūmelį. Nužydėjusių žiedų šalinimas prailgina žydėjimo laikotarpį. Aukštesnes veisles verta paremti kuoliukais, nes žiedynai būna sunkūs ir linkę išgriūti.
- Žydėjimas. Skeltažiedis žydi nuo pavasario pab. iki vasaros vid. ar net pab., kol neįsivyrauja didesni karščiai. Žiedai pasirodo gausiai ir margai, todėl augalas tampa ryškiu gėlyno ar balkono akcentu.
Skeltažiedžių auginimas vazonuose ar balkone
Sodininkų praktika rodo, kad skeltažiedis gali puikiai augti ir klestėti tiek vazonuose, balkonų loveliuose ar terasų vazonuose, nes jis mėgsta šiek tiek apribotą šaknų erdvę. Štai, kokiomis gairėmis turėtumėte vadovautis.
- Vazonai: tinkami ne per gilūs, bet pakankamai platūs, kad augalas galėtų formuoti šakotą krūmelį. Pasirūpinkite, kad vazonas būtų pakankamai didelis suaugusiam augalui, skeltažiežiui rekomenduojamas ne mažesnis nei 10 l tūrio vazonas.
- Substratas: lengvas, purus, derlingas, gerai sulaikantis drėgmę, bet neužmirkstantis. Galima naudoti universalią gėlių žemę, sumaišytą perlitu ar smėliu.
- Laistymas: vazonuose žemė greičiau perdžiūsta, todėl augalą reikia laistyti dažniau nei gėlyne. Tačiau vandens perteklius neturi užsistovėti.
- Tręšimas: žydėjimo metu kas 10–14 dienų rekomenduojama patręšti skystomis trąšomis, pritaikytomis žydintiems augalams.
- Vieta: balkone skeltažiedis geriausiai augs saulėtoje, tačiau nuo kaitrios vidurdienio saulės apsaugotoje vietoje. Jei balkonas yra pietinėje pusėje, naudinga augalui suteikti lengvą uždangą.
Skeltažiedis: dažniausiai pasitaikančios ligos ir kenkėjai
Amarai
Tai smulkūs (2–4 mm ilgio) sultis siurbiantys vabzdžiai, kurie telkiasi ant jaunų ūglių arba lapų apatinėje pusėje. Jie gali sukelti lapų vytimą ar spalvos pakitimą, taip pat išskiria lipčius, kurie pritraukia skruzdėles ir kitus vabzdžius. Kovojant su amarais galima juos nuplauti stipria vandens srove, naudoti muilo ar spirito tirpalą, taip pat skatinti plėšriųjų vabzdžių buvimą sode.
Pilkasis puvinys (Botrytis sp.)
Tai grybelinė liga, dėl kurios žiedai apauga pelėsiu, o vaisiai pradeda pūti. Sporas išplatina vėjas ir jos gali išlikti gyvybingos dirvoje arba augalų liekanose. Pilkasis puvinys labiausiai plinta vėsiu ir drėgnu oru. Pažeistus žiedus ir vaisius reikia pašalinti, augalus laistyti prie šaknų (ne ant lapų), o prireikus purkšti tinkamu fungicidu arba natūraliomis priemonėmis.
Tripsai
Tripsai – tai juodi, rusvi ar balti skraidantys vabzdžiai (<1,5 mm), kurių lervos siurbia sultis iš lapų ir žiedlapių audinių, palikdamos labai smulkius baltus ar permatomus pėdsakus. Nors rimtos žalos paprastai nepadaro, šie pažeidimai gadina žiedų ir lapų išvaizdą, be to, tripsai gali pernešti ligų sukėlėjus iš vieno augalo į kitą. Juos galima nuplauti vandens srove, taip pat skatinti plėšriųjų vabzdžių buvimą sode, pasitelkiant lydimuosius augalus arba purkšti juos žaliojo muilo ar neem aliejaus tirpalais.
Baltasparniai
Baltasparniai – tai sultis siurbiantys vabzdžiai, giminingi amarams. Dažniausiai aptinkami didelėmis kolonijomis lapų apačioje; sujudinti pakyla tarsi baltų musių debesis. Pažeisti augalai gali turėti pageltusius lapus, vysti, jų augimas sulėtėja. Baltasparnius galima pašalinti nuplaunant vandeniu arba purškiant žalio muilo tirpalu. Stipriai pažeisti augalai turėtų būti sunaikinti.
Skeltažiedis lietuviškame gėlyne: kur sodinti ir su kokiomis gėlėmis derinti?
Skeltažiedis – spalvingas vienmetis augalas, kuris Lietuvos gėlynuose gali tapti ryškiu akcentu. Dėl savo margų, orchidėjas primenančių žiedų, jis ypač vertinamas tiek tradiciniuose kaimo soduose, tiek moderniuose miesto želdynuose.
- Gėlynuose ir lysvėse. Skeltažiedis dažniausiai sodinamas lysvių pakraščiuose arba mišriuose gėlynuose. Kompaktines veisles puikiai tinka sodinti priekyje, o aukštesnės gali būti sodinamos giliau, kur jų spalvingi žiedai kontrastuoja su kitais augalais.
- Balkonuose ir terasose. Vazonuose bei balkonų loveliuose skeltažiedis atrodo įspūdingai, ypač derinamas su svyrančiomis gėlėmis, pavyzdžiui, lobelijomis ar dichondromis. Tokios kompozicijos suteikia gausų spalvų žaismą net ir mažose erdvėse.
- Derinimas su kitais augalais. Kadangi skeltažiedžio žiedai margi ir ryškūs, jam į kompaniją tinka ramesni augalų kaimynai:
- lobelijos (mėlynos ar baltos): suteikia subtilaus kontrasto.
- verbenos: pratęsia spalvų įvairovę ir ilgiau žydi.
- begonijos: gerai dera pavėsingesnėse vietose.
- petunijos ar surfinijos: papildo gėlės spalvų paletę ir užtikrina sodresnį bendrą vaizdą.
Skeltažiedžio pritaikymo pavyzdžiai skirtingų tematikų gėlynuose
| Aplinka | Pritaikymas | Derinami augalai /efektas |
| Kaimiškos sodybos gėlynai | Sodinamas šalia tradicinių vienmečių, kaip serenčiai, sukučiai, lelijos. | Suteikia gėlynui egzotišką, spalvingą akcentą. |
| Miesto balkonai | Komponuojamas loveliuose su svyrančiomis gėlėmis. | Lobelijos, surfinijos sukuria vasarišką, ryškų vaizdą. |
| Viešosios erdvės | Naudojamas spalviniams akcentams, grupėms. | Derinamas su petunijomis ar begonijomis, išsiskiria iš tolo. |
| Modernūs gėlynai | Sodinamas blokais arba spalvinėmis grupėmis. | Pabrėžia architektūrinį dizainą, suteikia kontrasto. |
Selekciniai ir botaniniai faktai apie skeltažiedį
- Skeltažiedis naudoja sprogstantį žiedadulkių išsiskyrimą: kai į žiedą atsitrenkia vapsva ar bitė, žiedadulkės tarsi pašoka į orą; taip užtikrinamas efektyvus apdulkinimas.
- Daugumą rūšių apdulkina bitės ir su kiti vabzdžiai, o kai kurias – net kolibriai ar naktiniai drugeliai.
- Skeltažiedžiai yra turtingi įvairiomis pirrolidinų, tropanų ir schizantinių grupių alkaloidais, kurių cheminė struktūra kinta priklausomai nuo rūšies ir evoliucinės linijos.
- Vienas plačiausiai auginamų hibridų — Schizanthus × wisetonensis, kilęs iš S. pinnatus bei S. grahamii kryžmens, su vidutinio aukščio stiebu ir gausiu žydėjimu, Europoje pradėtas kultivuoti dar XX a. pradžioje.
- Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, Schizanthus litoralis, reikalauja sėklų šlifavimo ar fiziologinio pažeidimo, kad gerai sudygtų; tai fiziologinis prisitaikymas kalnų ar pakrančių ekologijose.
Šaltiniai:
https://www.theseedcollection.com.au/growguide/schizanthus-seeds
https://www.gardeningknowhow.com/ornamental/flowers/schizanthus/growing-schizanthus-plants.htm
https://www.gardenershq.com/Schizanthus-Fringe-Flower.php
https://www.gardeningknowhow.com/tbt/schizanthus-plant-history
https://home.howstuffworks.com/african-daisy.htm
https://plants.ces.ncsu.edu/plants/schizanthus-pinnatus
https://www.consultaplantas.com/index.php/en/plants-from-s-to-z/2690-schizanthus-wisetonensis-or-butterfly-flower-care-and-growing
https://myplantin.com/plant/1591
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
