Kadaise kiemuose pasisodinę, o dabar už galvos susiėmę sodininkai nežino ką daryti, kai išbujoja japoninė reinutrė. Šis augalas Lietuvoje augęs kaip dekoratyvus akcentas tapo nepageidaujamu ateiviu, o kai kuriose šalyse dabar jau laikomas piktu invaziniu paveldu. Reinutrė (dar vadinama pelėvirkščiu) plinta apsčiai ir greitai, o jos išnaikinimas kelia nejuokingų iššūkių. Pasidomėkime, daugiau apie šį įdomų ir netgi gamtai pavojingą augalą ir kartu paieškokime būdų, kaip kovoti su reinutrės plitimu.
Kaip atrodo japoninė reinutrė?
Daugiametė japoninė reinutrė (Reynoutria japonica) laikoma rūgtinių (Polygonaceae) šeimos atstove. Ji išvaizda primena padidintus pelėvirkščius, todėl neretai ji turi ir kitus sinonimiškai vartojamus pavadinus – japoninis pelėvirkštis (Fallopia japonica) bei plačialapė reinutrė.
Iš pradžių, kasmet pavasarį iš tvirto ir giliai augančio šakniastiebio stiebiasi rausvi ūgliai iš po žemės ir akimirksniu pasiekia 1–3 (kartais 4) metrų aukštį. Ant bambliuoto, šiek tiek išlenkto, bambuką primenančio mėsingo rausvai raudonos spalvos stiebo paeiliui išsidėsto gražūs, širdelės ar lopetėlės formos dideli (iki 14 cm skersmens) lapai. O vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį galiausiai pasirodo ir žiedai – išaugantys 15 cm ilgio kreminės baltos spalvos žiedų kuokštai.
Iš tikrųjų, japoninė reinutrė gali būti supainiota ir su kitais dekoratyviniais augalais kieme. Vienas iš jų yra vijoklinis pelėvirkštis (Fallopia baldschuanica), puošnusis svirutis (Leycesteria formosa), širdžialapė stimburė (Houttuynia cordata) ir kiti rūgtiniai augalai.
Be to, japoninė reinutrė natūraliai paplitusi Azijoje, o visur kitur šis augalas auginamas dekoratyviniais tikslais. Nelaimei, dauguma Europos šalių jis sparčiai plinta ir laikytinas invaziniu, o Lietuvoje reinutrė kol kas šios „etiketės“ dar neturi. O kad to neatsitiktų, visi reinutrės augintojai raginami kontroliuoti šio augalo augimą ir plitimą.
Kitos reinutrės rūšys
Be minėtosios japoninės reinutrės, neramių jausmų palieka ir sachalininė reinutrė (arba pelėvirkštis) (Reynoutria sachalinensis), kuri taip pat pasižymi invaziniais bruožais. Šios rūšies krūmas siekia 1,5–3 metrų aukštį, o jos lapai itin dideli, siekiantys 15–30 cm skersmenį.
Taip pat pavojų kelia tai, kad minėtosios reinutrės yra linkusios hibridizuotis, o iš jų gauti palikuonys priskiriami naujai rūšiai – boheminei reinutrei (Reynoutria × bohemica). Šią rūšį galima nustatyti pagal plaukelius išilgai vidurinės gyslos apatinėje lapų pusėje, kurie yra kitokios formos ir tekstūros nei abiejų tėvinių rūšių. Ji taip pat pasižymi storesniais ir šiurkštesniais lapais, o galiukai išilgėję ir kiek kūgiškos formos.
Kodėl japoninė reinutrė turi būti kontroliuojama?
Visos reinutrės rūšys daugiau ar mažiau turi invazinių savybių sparčiai plisti ir daugintis. Visų pirma, šie augalai auga šakniastiebiais, kurie po žeme auga ir plinta nepažeidžiami. O jeigu šakniastiebis ir bus pažeistas ar padalintas į daugybę gabalėlių, augalas netruks išaugti nors ir iš menkiausios dalelytės. Taip pat, reinutrės plinta sėklomis, tačiau laimei kai kuriose šalyse ji retai jas subrandina.
Reinutrės labai sparčiai auga, netgi liaudyje kartais ji vadinama bambuku. Pavasarį pasirodę rausvi ūgliai nedelsiant išauga į aukštus stiebus, tad stiebų išpjovimas ilgalaikio efekto neduoda.
Japoninė reinutrė laikoma vienu iš 100 blogiausių invazinių augalų, o toks titulas augalų augintojams tik pasunkina padėtį, nes matyti, kokia ji pavojinga. Tad šio augalo augimą būtina kontroliuoti, nes tik apleidus jos priežiūrą, ilgainiui reinutrė sulaukėja.
Reikia džiaugtis tik tuo, kad reinutrė nedaro jokios konkrečios žalos žmogaus sveikatai (apart specifinių galimų alerginių reakcijų). Tai itin apsunkintų jos naikinimą ir turėtumėme tokią nevaldomą situaciją, kokia šiuo metu yra su Sosnovskio barščiais.
Japoninė reinutrė ir jos naikinimo būdai
Jau įsitikinote, kad reinutrė privalo būti sutramdyta, kol invazinis įsiveržimas dar nepasiekė nacionalinio masto. Nors reinutrė dar neįrašyta į Lietuvos invazinių augalų sąrašą, tačiau jau pateikiamos rekomendacijos šiai svetimžemei rūšiai kontroliuoti.
Visgi griebtis agresyvių naikinimo būdų dar galima ir išvengti. Ekspertai tiki, kad reinutrę galima sutramdyti taikant pirminius kontrolės metodus, tokius kaip veislių atranka, sodo higiena ir natūralių priešų įveisimas. O cheminės kontrolės priemonės turėtų būti naudojamos jau ekstremaliai situacijai susidarius tik minimaliai ir labai tikslingai.
Specialistai pataria naudoti kelis naikinimo būdus vienu metu – tiek cheminį, tiek mechaninį. Tokiu atveju reinutrės išnaikinimo sėkmė gana didelė. O toliau pateikiame įvairius būdus, kuriais galima pabandyti sumažinti reinutrės populiacijas.
1. Natūralūs japoninės reinutrės priešai
Kai kuriose šalyse geru biologiniu ginklu prieš reinutrę gali tapti tam tikros rūšies vabaliukai Gallerucida nigromaculata. Taip pat palaipsniui ieškoma ir kitų gyvių, vabzdžių bei grybų. Visgi šie padarėliai Lietuvoje negyvena, todėl tokią galimybę reinutrės kontrolei reikia atmesti.
2. Iškasti reinutrę
Tai reikalaus nesuskaičiuojamų pastangų ir darbo, tačiau toks metodas gali pasiteisinti. Šis augalas gana giliai įsiskverbia, tad kartais gali tekti pasinaudoti profesionalia pagalba ar įranga. O dideliems sąžalynams šis būdas gali būti visai nepatrauklus ir priminti Sizifo darbą.
Patariama reinutrę iškasti, o atželiančius ūglius paveikti herbicidais. O jeigu nėra galimybės augalo iškasti, reikia išpjauti stiebus ir nedelsiant išpurkšti chemikalais. Šis derinys turėtų būti kartojamas nuolat ir ne vienus metus – vieno karto tikrai nepakaks.
3. Cheminės priemonės reinutrės naikinimui
Reinutrei išnaikinti cheminėmis medžiagomis ir herbicidais paprastai prireikia bent trijų ar keturių sezonų. Kita vertus, profesionalai šį laikotarpį gali sutrumpinti perpus, naudodami galingesnius chemikalus. Bet jeigu norite imti vadžias į savo rankas, tai naudodami herbicidus visada vadovaukitės priemonės gamintojo nurodymais ir saugumo reikalavimais.
4. Pabandykite reinutrę… suvalgyti!
Šiuo būdu reinutrės tikrai neišnaikinsite, bet kodėl gi nepasigardžiavus jaunais ūgliais, primenančius šparagus? Jaunus ūglius, augančias viršūnėles, jaunus lapus galima virti arba garinti, atšaldyti ir patiekti su padažu. Reinutrės žaliava gali būti naudojama pyragams, sriuboms, padažams, uogienėms, džemams, čatniams, net vynams gaminti. Kartais valgomi ir šakniastiebiai. Štai kokį meniu galima pasiruošti iš reinutrės ir pasimėgauti gurmanišku skoniu, nors toks būdas nebus naudingas augalui išnaikinti.
5. Imkitės prevencijos
Visada galima suspėti reinutrei užkirsti kelią, jeigu imsitės sąmoningų veiksmų:
- nepasiduokite pagundai pasisodinti šį augalą, jeigu dar jo neturite kieme.
- augančio augalo šakniastiebių ar kitų dalių nedalinkite kaimynams ar kitiems sodininkams pasidauginimo tikslais.
- ypatingai svarbu jokiu būdu japoninės reinutrės žaliųjų dalių neišmesti į įprastas buitines ar žaliųjų atliekų konteinerius arba į kompostavimo vietą. Naujose vietose ji paprasčiausiai prigis ir ims žaliuoti. Tokiu atveju nupjautas ir išrautas dalis reikia išdžiovinti ir sudeginti.
Šaltiniai
- https://www.vle.lt/straipsnis/reinutre/
- https://www.rhs.org.uk/weeds/japanese-knotweed
- https://kingcounty.gov/legacy/services/environment/animals-and-plants/noxious-weeds/weed-identification/invasive-knotweeds/bohemian-knotweed.aspx
- https://www.cabidigitallibrary.org/doi/10.1079/cabicompendium.108332
- https://gamtostyrimai.lt/wp-content/uploads/2023/06/06-Reinutres.pdf
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.