Daugiaaukščiai svogūnai (Allium × proliferum) – unikalūs daugiamečiai augalai, kurie vietoj žiedų formuoja mažus svogūnėlius oro svogūnėlių pavidalu ant stiebo viršūnės. Dėl šios neįprastos savybės šie svogūnai yra unikalūs ir išskirtiniai ne tik tarp svogūnų, tačiau ir tarp daržovių apskritai. Be to, vienas augalas dera nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, o tinkamai prižiūrimas auga toje pačioje vietoje 5–8 metus. Nors ši daržovė buvo populiari tarpukariu, sovietmečiu beveik išnyko iš daržų, o dabar pamažu grįžta kaip permakultūros ir tvaraus daržininkavimo simbolis.
Daugiaaukščių svogūnų kilmė ir paplitimas
Daugiaaukščių svogūnų kilmė iki šiol mokslininkams kelia diskusijų. Manoma, kad tai natūralus hibridas tarp valgomojo svogūno (Allium cepa) ir tuščialaiškio česnako (Allium fistulosum). Pirmieji rašytiniai šaltiniai mini juos XVI a. Europoje, o į Ameriką jie pateko su pirmaisiais kolonistais.
Daugiaaukščiai svogūnai pasižymi unikalia savybe – jie gali „vaikščioti“ po daržą. Kai oro svogūnėliai sunoksta ir stiebas palinksta, jie įsišaknija ten, kur paliečia žemę, taip augalas „persikelia“ į naują vietą. Vienas augalas per sezoną gali suformuoti iki 30 oro svogūnėlių, o rekordininkai – net iki 50. Įdomu ir tai, kad šie svogūnai beveik niekada neserga ir nėra puolami kenkėjų – jų fitoncidai stipresni nei paprastų svogūnų.
Istoriškai daugiaaukščiai svogūnai buvo vertinami dėl praktiškumo. Viduramžių pilyse jie auginti ant sienų – taip buvo užtikrinamas šviežių prieskonių tiekimas net apgulties metu. Skandinavijoje jie tradiciškai auginti ant stogų – tikėta, kad apsaugo namus nuo piktų dvasių. XIX a. Amerikoje jie buvo vadinami „pionierių svogūnais“ – lengvai dauginami ir transportuojami padėjo įsikurti naujose žemėse.
Daugiaaukščių svogūnų botaninė charakteristika
Daugiaaukščiai svogūnai – daugiamečiai česnakiniai augalai su sudėtinga morfologija. Požeminė dalis – nedidelis (3–5 cm skersmens) svogūnas, susidedantis iš 3–8 skilčių. Šaknys kuokštinės, išsidėsčiusios 20–30 cm gylyje. Svogūnas kasmet atsinaujina, formuodamas šoninius svogūnėlius, taip augalas pamažu plečiasi.
Lapai vamzdiniai, tuščiaviduriai, 30–60 cm ilgio, 1–2 cm skersmens, melsvai žali su vaškiniu apnašu. Skirtingai nuo paprastų svogūnų, lapai išlieka žali visą vasarą, nuvysta tik po stiprių šalnų. Vienas augalas formuoja 5–12 lapų, priklausomai nuo amžiaus ir augimo sąlygų. Jauni lapai švelnūs, vėliau grubėja.
Žiedinis stiebas (strėlė) – unikali augalo dalis. Užauga 40–120 cm aukščio, tuščiaviduris, apačioje išsipūtęs. Viršūnėje vietoj žiedų formuojasi oro svogūnėliai – mažos svogūno kopijos 0,5–3 cm skersmens. Pirmame „aukšte“ susidaro 3–12 svogūnėlių, kurie dažnai išleidžia antrinius stiebus su mažesniais svogūnėliais.
Rekomenduojamas video
Vegetacijos ciklas neįprastas: anksti pavasarį (kovo pabaigoje–balandį) pradeda augti lapai; gegužę–birželį formuojasi žiediniai stiebai; liepą–rugpjūtį – bręsta oro svogūnėliai; rugsėjį–spalį – antrinė lapų augimo banga; lapkritį prasideda ramybės periodas. Šis ciklas leidžia rinkti derlių beveik ištisus metus.
Genetinė ypatybė – beveik visiškas nevaisingumas. Žiedai formuojasi retai, sėklos dar rečiau. Dauginasi išimtinai vegetatyviai – oro svogūnėliais arba požeminių svogūnų dalijimu. Tai stabilizuoja veislės savybes, bet riboja genetinę įvairovę.
Kaip auginami daugiaaukščiai svogūnai?
Lietuvos klimatas idealiai tinka daugiaaukščiams svogūnams. Jie atsparūs šalčiui (iškenčia net iki -35 °C šalčio), gerai pakelia pavasario šalnas, nekenčia nuo vasaros karščių. Svarbiausia – parinkti tinkamą augimo vietą, nes augalai augs joje daugelį metų.
Geriausiai auga saulėtose arba lengvai pavėsingose vietose. Pilnas pavėsis netinka – augalai ištyžta, blogai formuoja oro svogūnėlius. Idealios vietos – daržo pakraščiai, vaismedžių tarpueiliai, šiaurinė šiltnamio pusė. Svarbu apsaugoti nuo stiprių vėjų, kurie gali nulaužti aukštus stiebus.
Dirvožemis turėtų būti lengvas, purus, derlingas, su geru drenažu. Optimalus pH 6,5–7,5. Sunkiose molio dirvose būtina pagerinti struktūrą įmaišant smėlio, kompostuoto. Daugiaaukščiai svogūnai nemėgsta rūgščių dirvų – tokią dirvą būtina kalkinti. Geriausiai auga po ankštinių, kopūstinių, moliūginių daržovių.
Drėgmės poreikis vidutinis. Pavasarį ir ankstyvą vasarą, intensyvaus augimo metu, reikia reguliaraus laistymo. Vasaros viduryje ir rudenį laistymą reikia suretinti – per didelis drėgnumas skatina grybelinių ligų plitimą.
Daugiaaukščiai svogūnai: sodinimas ir priežiūra
Optimalus sodinimo laikas – rugpjūtis–rugsėjis, kai galima naudoti šviežius oro svogūnėlius. Pavasarinis sodinimas (balandį–gegužę) taip pat galimas, naudojant laikomus svogūnėlius ar padalintus senus augalus, tačiau rudeninis sodinimas pranašesnis – augalai geriau įsišaknija, anksčiau pradeda vegetaciją.
Prieš sodinant, dirva turi būti sukasama 25–30 cm gylyje, įterpiama 5–6 kg/m² komposto ar gerai perpuvusio mėšlo, 40–50 g/m² kompleksinių mineralinių trąšų. Rekomenduojama suformuoti 15–20 cm aukščio lysves. Tai pagerina drenažą ir palengvina priežiūrą. Lysvių plotis turėtų būti apie 100–120 cm, tarp eilių paliekant 40–50 cm tarpus.
Oro svogūnėliai turi būti sodinami 3–5 cm gyliu, požeminiai svogūnai – 5–8 cm.
Pirmaisiais metais po pasodinimo būtinas reguliarus laistymas (5–8 l/m² kas savaitę), turi būti atsargiai purenami tarpueiliai bei būtinas piktžolių šalinimas. Taip pat patariama mulčiuoti 5–7 cm komposto ar perpuvusių lapų sluoksniu. Pirmaisiais metais nerekomenduojama rinkti daug derliaus. Geriau leisti augalams sustiprėti.
Daugiaaukščiai svogūnai: sezoniniai darbai
Daugiaaukščių svogūnų vegetacijos ciklas unikalus – jie darže pradeda augti pirmieji ir baigiasi paskutinieji. Kovo pabaigoje, vos nutirpus sniegui, pasirodo pirmieji žali daigai. Tai signalas pradėti pavasario darbus – nuimti žiemos dangą, patręšti, pradėti reguliarią priežiūrą.
Pavasarį jaunus lapus galima rinkti, kai pasiekia 20–25 cm aukštį. Tačiau svarbu palikti bent pusę lapų fotosintezei. Rugpjūtį–rugsėjį jau galima imti oro svogūnėlių derlių. Jie renkami, kai tampa kieti, įgauna būdingą rudą spalvą. Nesunokę žali svogūnėliai taip pat valgomi. Jie švelnesni, mažiau aštrūs. Dalį svogūnėlių reikia palikti ant augalo – jie natūraliai įsišaknys ir iš jų išaugs nauji daugiaaukščiai svogūnai.
Spalį–lapkritį prasideda antroji augimo banga. Nurinkus oro svogūnėlius, augalai išleidžia naujus lapus, kurie išlieka žali iki stiprių šalnų. Tai papildomas šviežių prieskonių šaltinis vėlyvą rudenį. Prieš žiemą augalai šios daržovės turi būti mulčiuojamos. Apkarpyti nereikia. Tai atliekama pavasarį.
Daugiaaukščių svogūnų derlius
Daugiaaukščių svogūnų universalumas – galimybė rinkti įvairias dalis skirtingu metu. Pavasarį renkami pirmieji žali laiškai. Jie turi būti pjaunami 3–5 cm virš žemės, paliekant augimo kūgelį.
Vasaros pradžioje renkama pagrindinė lapų masė salotoms, sriuboms, užšaldymui. Lapai pjaunami selektyviai – tik storiausi, paliekant jaunus augti. Tuo pačiu metu renkami jauni žiediniai stiebai – delikatesinis produktas, primenantis šparagus.
Liepos–rugpjūčio mėnesiai – oro svogūnėlių rinkimo pikas. Sunokę oro svogūnėliai turi būti sausi, kieti, lengvai atsiskiriantys nuo stiebo. Vienas augalas subrandina 50–200 g oro svogūnėlių. Derlius renkamas sausą dieną. Svogūnėliai dar 2–3 dienas džiovinami pavėsyje, prieš sandėliuojant.
Rudenį renkami paskutiniai žali lapai konservavimui, antriniai oro svogūnėliai. Požeminiai svogūnai kasami dalijimui ar persodinimui. Šiuo metu taip pat galima rinkti besiformuojančius žiedų pumpurus. Tai retas delikatesas.
Daugiaaukščiai svogūnai: pagrindinės auginimo problemos
Dažniausia problema – augalų „nuovargis“ po 5–6 auginimo metų augimo vienoje vietoje. Šį nuovargį išduoda smulkėjantys lapai, mažėjantis oro svogūnėlių skaičius, silpnesnis augalų augimas. Pastebėjus šiuos simptomus, rekomenduojama svogūnus persodinti į naują vietą, dalijant kerą.
Puvinio ligos pasireiškia drėgnomis vasaromis ar blogai drenuotose dirvose. Tokiu atveju geltonuoja, pūva lapai, požeminiai svogūnai minkštėja. Puvinio išvengti padeda geras drenažas, tinkama sodinimo vieta bei saikingas tręšimas azotu.
Pagrindinis kenkėjas – svogūninė musė. Nors daugiaaukščius svogūnus puola rečiau nei paprastus, tačiau užpuolę lervos graužia svogūnus, lapus. Kenkėjų padeda išvengti sėjomaina, mulčiavimas durpėmis, biologiniai preparatai. Kraštutiniai atvejais, rekomenduojama naudoti specialius cheminius insekticidus.
Daugiaaukščiai svogūnai gali būti laikomi permakultūros ir tvaraus daržininkavimo simboliu. Vienas sodinimas – daugelio metų derlius, minimalios priežiūros poreikis, atsparumas ligoms ir kenkėjams daro juos idealiais moderniam daržui. Augindami daugiaaukščius svogūnus ne tik praturtinsime savo mitybą, bet ir išsaugosime unikalią kultūrinę daržininkystės tradiciją ateities kartoms.
Šaltiniai:
- https://www.rhs.org.uk/plants/520210/allium-proliferum/details
- https://www.gardenersworld.com/plants/allium-x-proliferum/
- https://plantura.garden/uk/vegetables/tree-onion/tree-onion-overview
Nuotraukos asociatyvinės © Canva
Tie svogūnai tikrai išskirtiniai – tikra gamtos stebuklas! Ir dar tiek metų auga vienoj vietoj.
Labai idomu suzinot tokius detalius apie daugiaaukščius svogūnus, tikrai reta daržovė!