Varlės atšokliavo į daržą? Nežinote, kaip su jomis sugyventi – džiaugtis jų kaimynyste, ar, atvirkščiai, su jomis kovoti? Pasiaiškinkime, kas žinotina apie šiuos nedidelius gyvius, koks jų gyvenimo būdas, bei kas jas traukia į žmonių sodybas.
Varlės (Ranidae) priklauso beuodegių varliagyvių būrio šeimai. Jos gyvena visuose žemynuose, išskyrus Arktį, Antarktį, Australiją ir Pietų Amerikos pietinę dalį. Skirtingų varlių kūno ilgis siekia nuo 1 iki 40 cm. Varlės oda lygi arba truputį rauplėta. Kūnas suplotas, o didelė galva pereina į liemenį. Varlės galvoje yra dvi didelės akys, pridengtos vokais, jos akių vyzdžiai išsidėstę horizontaliai. Varlės dantys – viršutiniame žandikaulyje. Patinėlių galvos šonuose yra balso maišai (rezonatoriai), kurie išsipučia šiems kvarkiant. Daugelis varlių gyvena vandenyje arba prie vandens telkinių, tačiau yra ir tokių, kurios gali laipioti medžiais ar per sausras įsirausti į žemę. Varlė gali kvėpuoti tiek atmosferos oru, tiek ir po vandeniu.
Pasaulyje priskaičiuojama apie 500 varlių rūšių, iš kurių Lietuvoje sutinkamos penkios: didžioji kūdrinė varlė, mažoji kūdrinė varlė, ežerinė varlė, pievinė (rudoji) varlė ir smailiasnukė varlė.
Ežerinė varlė
Ežerinė varlė (Rana ridibunda) yra pati didžiausia iš žaliųjų varlių rūšių – užauga iki 7-10 cm ilgio. Jos pilkai ar rusvai žalia nugara nusėta tamsiai žaliomis, juosvomis dėmėmis. Kartais nugarą išilgai kerta siaura šviesi juostelė. Ežerinės varlės pilvas gelsvas arba pilkšvai baltas, su tamsiomis dėmelėmis. Patinų rezonatoriai pilkos spalvos. Gyvena ši varlė prie ežerų, upių, kūdrose, karjerų vandens telkiniuose. Daugiausia laiko ežerinė varlė praleidžia vandenyje. Ši varlė aktyvi, stipri, grobuoniška, gyvena nedideliais būriais. Lietuvoje sutinkama retokai, daugiausia Kuršių ir Kauno marių pakrantėse, taip pat Nemuno deltoje.
Pievinė (rudoji) varlė
Pievinė (rudoji) varlė (Rana temporaria) – tai plačiausiai paplitusi, gausiausia varlių rūšis. Pievinė varlė užauga iki 6–10 cm ilgio. Jos kūnas gelsvas arba rudas, su įvairaus dydžio ir formos tamsiomis dėmėmis. Už akių, galvos šonuose, turi tamsias smilkinių dėmes. Per nerštą patinų pagurklis pasidaro ryškiai melsvas, o nugara tamsi. Ši varlė plačiai sutinkama – ją galima pamatyti parkuose, daržuose, soduose, pelkėse, pievose, ežerų, upių pakrantėse, lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, krūmynuose. Pievinė varlė aktyvi prietemoje, naktimis, lietingomis dienomis.
Didžioji kūdrinė varlė
Didžioji kūdrinė varlė (Rana esculenta, arba Pelophylax esculentus) užauga 5-9 cm ilgio, jos viršutinė kūno dalis ryškiai žalia, su juodomis arba rudomis dėmėmis. Ant nugaros didžioji kūdrinė varlė turi tris išilgines gelsvas juosteles. Šios varlės šlaunų viršus gelsvas, taip pat su juodomis dėmėmis. Patinų balso maišai (rezonatoriai) balti. Didžioji kūdrinė varlė gyvena prie užželiančių vandens telkinių, vandenyje ji praleidžia didžiąją gyvenimo dalį. Aktyvi tiek dienos, tiek nakties metu.
Mažoji kūdrinė varlė
Mažoji kūdrinė varlė (Rana lessonae) – tai dar viena žalia varlė. Kaip ir didžioji kūdrinė bei ežerinė varlės, mažoji kūdrinė varlė daugiausia laiko praleidžia vandenyje. Išvaizda ji taip pat primena šias dvi rūšis, tik yra mažesnė, o jos akys geltonesnės. Mažoji kūdrinė varlė gyvena saulės šildomose, apaugusiose, neišdžiūstančiose kūdrose.
Smailiasnukė varlė
Smailiasnukė varlė (Rana arvalis) panaši į pievinę varlę, tik, kaip ir sako pavadinimas, jos snukutis smailesnis. Smailiasnukė varlė užauga iki 4-7 cm. Jos kūno viršus rudas su juosvomis dėmėmis, pilvas baltas arba gelsvas, dažniausiai vienspalvis. Kaip ir pievinė, smailiasnukė varlė turi dėmes prie smilkinių. Patinai poravimosi metu „nusidažo“ žydra spalva. Ši rūšis ne tokia dažna kaip pievinė (rudoji) varlė. Smailiasnukė varlė gyvena pelkėtose vietose.
Kaip gyvena varlės
Varlės gyvena ten, kur yra vandens bei drėgmės – pelkėse, prie upių, ežerų, tvenkinių, drėgnuose lapuočių miškuose. Maitinasi šie gyvūnai įvairiais vabzdžiais: uodais, vabalais, skėriais, drugiais, vorais, lervomis, vikšrais, taip pat sliekais, šliužais. Varlės medžioja liežuviu – pamačiusios grobį, iškiša liežuvį ir auka prie jo prilimpa.
Pavasarį prasideda varlių nerštas, varlės keliauja į vandens telkiniuose esančias nerštavietes. Varlės dauginasi ir vystosi tik vandenyje, nes jų kiaušinėliai (ikrai) neturi dangalų, kurie saugotų nuo išdžiūvimo. Varlių patelės išneršia iki kelių tūkstančių kiaušinėlių. Tokių kiaušinėlių sankaupos vadinamos kurkulais. Patinėliai apvaisina jau išnerštus į vandenį ikrus. Iš ikrų išsirita varlių lervos – buožgalviai. Buožgalviai turi uodegą, peleką, išorines žiaunas. Po kurio laiko jiems išdygsta kojos, o uodega sunyksta – buožgalviai tampa mažomis varlytėmis.
Kaip žiemoja varlės
Varlės aktyvios tik šiltuoju metų laiku, visą žiemą jos pramiega. Tai šaltakraujai gyvūnai – jų kūno temperatūra keičiasi priklausomai nuo aplinkos temperatūros. Žiemoja varlės gilesniuose vandens telkiniuose, kurie iki dugno neužšąla, arba sausumoje, įsiraususios į žemę. Vandenyje renkasi žiemoti mažosios kūdrinės, smailiasnukės varlės. Dauguma pievinių varlių patinų žiemoja vandenyje, o šios rūšies patelės dažniausiai žiemoja sausumoje. Didžiosios kūdrinės, ežerinės varlės, kai kada mažosios kūdrinės taip pat žiemoja sausumoje, įsiraususios į gruntą. Jei radote žiemą per atlydį į paviršių išlindusią varlę, padėkite jai pasislėpti po samanomis ar užžerkite žemėmis, kadangi vėl atslinkus minusinei oro temperatūrai, šis gyvūnas lauke neišgyvens.
Varlės pagalbininkės
Varlės, kartu su rupūžėmis, yra pagrindiniai šliužų naikintojai darže. Daržuose dažniausiai sutinkamos pievinės varlės. Varlės naikina ne tik šliužus, bet ir įvairius vabzdžius, jų lervas: uodus, vabalus, skėrius, drugius, vorus. Jos sunaikina ir tokius kenkėjus, kurių dėl nemalonaus skonio ar maskuojančios spalvos neišlesa paukščiai. Paskaičiuota, kad viena varlė per vasarą suėda apie 1300 uodų, musių ar kitokių vabzdžių.
Vis dar gajus mitas, jog varlės apkandžioja braškes. Tačiau tai netiesa – varlės yra mėsėdės, tad uogos jų nedomina. Be to, varlės medžioja tik judančius gyvius, braškių jos net nepastebi. Atvirkščiai, varlės naikina kenkėjus, ėdančius braškes, štai kodėl varlių galime sutikti braškių lysvėse. Jas domina ne pačios uogos, o šių uogų valgytojai!
Varlių nauda daržui ir sodui akivaizdi. Tai tikros daržo sanitarės, jos nedaro žalos bei neturi kenksmingų efektų, kaip, pavyzdžiui, cheminės kovos su augalų kenkėjais priemonės. Tad, susirūpinę dėl sklype gyvenančių varlių, gerai apsvarstykite, ar verta jas naikinti. Varlių naikinimas naudos greičiausiai neatneš, o štai proga turėti sveikesnius augalus bei mažiau kenkėjų gali būti praleista.
Varlių auginimas namuose
Įdomus faktas apie varles – kai kas jas augina namuose vietoje katino ar žiurkėno. Auginimui namuose paprastai pasirenkamos egzotiškesnės varlių rūšys, pavyzdžiui, raguotoji varlė, žalioji kalnų varlė ir kitos. Šių augintinių galima įsigyti zooprekių parduotuvėse. Naminės varlės auginamos terariume ar akvariume. Sukurti tinkamas auginimo sąlygas varlėms nėra paprasta, tai pastangų reikalaujantis pomėgis. Šiems gyvūnams reikia pakankamai erdvės, tad jiems skirtas rezervuaras turi būti didelės talpos – 50-75 l, o didesnėms rūšims ir 100 l. Smulkioms varlių rūšims pakaks 20-25 l talpos būsto. Naminėms varlėms turi būti sukuriamos tinkamos apšvietimo ir oro temperatūros sąlygos, daugumai jų rūšių reikalingas gyvas maistas, kuriuo irgi teks pasirūpinti. Auginti varlę namuose – egzotiškas, nestandartinis pomėgis. Stebėti šį gyvūną, jo gyvenimo būdą be galo įdomu. Galbūt ir jums atėjo laikas įsigyti kvaksintį draugą?
Naudoti šaltiniai:
https://www.vle.lt
http://www.glis.lt
https://www.zoomuziejus.lt
Jasionis S. Gamtinis daržas: Atraskime iš naujo natūralių daržovių skonį! Vilnius, 2015.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
