Dykumų aguona – ešolcija – keri vis daugiau sodininkų! Ar verta ją auginti ir jūsų sode?

Ryškiaspalvė, saulės spindulius primenanti ešolcija – tai augalas, kuris vis dažniau atrandamas ir lietuviškuose gėlynuose. Nors kilusi iš sausų Kalifornijos ir Meksikos regionų, ši dykumų aguona puikiai prisitaiko prie mūsų klimato, stebindama ne tik ilgu ir gausiu žydėjimu, bet ir savo nereiklumu priežiūrai. Ešolcija dera tiek natūralistiniuose gėlynuose, tiek moderniuose sodo dizainuose, todėl tampa universaliu pasirinkimu kiekvienam sodininkui. Kviečiame su šia gėlė susipažinti iš arčiau!

Ešolcija: botaninė charakteristika ir augalo kilmė

Ešolcija (Eschscholzia californica) – dar vadinama Kalifornijos aguona, priklauso aguoninių (Papaveraceae) šeimai. Tai vienmetis arba trumpaamžis daugiametis augalas (augdama švelnaus klimato sąlygomis, ešolcija yra žolinis daugiametis augalas, o atšiauresnėse vietovėse – viemetis), kilęs iš JAV vakarų ir šiaurinės Meksikos regionų, ypač Kalifornijos, Arizonos, Oregono, Vašingtono, Nevados bei Mojavės ir Sonoros dykumų. 

Ešolcijos lapai yra plunksniškai suskaidyti, melsvai žali, primenantys paparčio lapus. Žiedai – ryškūs, šilkiniai, taurelės formos, 5–7 cm skersmens, turi keturis žiedlapius. Dažniausiai oranžiniai ar geltoni, tačiau yra išvesta ir kremiškai baltų, rausvų, koralinių, raudonų, margaspalvių bei pilnavidurių veislių. Ešolcija paprastai užauga iki 15–30 cm aukščio ir išsikeroja iki 15–20 cm pločio, ji auga plačiai, kupsto pavidalu.

Priklausomai nuo klimato, ešolcijos žydėjimas tęsiasi gausiai nuo pavasario iki rudens, dažnai užklodamas laukus ir sodus auksine spalva. Lietuvoje ešolcijos paprastai pražysta birželio mėn. ir žydi iki rugsėjo pab., o esant šiltesniam rudeniui – net iki pirmųjų stipresnių šalnų. Reguliariai pašalinant nužydėjusius žiedus, žydėjimo laikotarpį galima dar labiau prailginti.

Šios dykumos gėlės žiedai ypatingi tuo, kad prasiskleidžia tik dieną, šviečiant saulei, o naktį, esant apsiniaukusiam orui ar lyjant, jos žiedai užsiveria. Apdulkinti žiedai virsta siaurais, pailgais vaisiais – ankštelėmis, kuriose sunoksta smulkios sėklos, lengvai užtikrinančios savaiminį dauginimąsi.

Ešolcija pasižymi atsparumu sausrai, mėgsta saulėtas, nederlingas vietas ir yra laikoma mažai priežiūros reikalaujančiu augalu. Nors, šios gėlės žiedai ir neturi nektaro, tačiau yra turtingi žiedadulkių, todėl pritraukia įvairias bičių rūšis.

Nors ešolcija yra priskiriama aguoninių šeimai, ji neturi stipraus opiatinio poveikio, tačiau pasižymi lengvai raminančiomis savybėmis.

Ešolcijos porūšiai

Nors daugumai žinomas tik pagrindinis ešolcijos tipas, Šiaurės Amerikoje natūraliai paplitę keli šio augalo porūšiai. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo labai panašūs, tačiau panagrinėjus atidžiau, pastebima, kad jų genuose slypi natūralus gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų klimato sąlygų ir augimviečių.

• Pakrančių kaliforninė aguona (Eschscholzia californica var. maritime) – natūraliai auga palei Ramiojo vandenyno pakrantę, kur prisitaikiusi prie drėgnesnio, vėsesnio klimato.
• Meksikinė kaliforninė aguona (Eschscholzia californica ssp. mexicana) – paplitusi nuo Kalifornijos iki Teksaso bei pietinėje Meksikoje, gebanti augti sausringose, karštose vietovėse.
• Pagrindinė kaliforninė aguona (Eschscholzia californica) – tai klasikinė, neporūšinė forma, natūraliai auganti Kalifornijoje.

Ešolcijos kilmės istorija

Nors šiandien ešolcija yra neatsiejama daugelio Amerikos sodų dalis, pirmą kartą ji oficialiai aprašyta XIX a. pr. rusų ekspedicijos laive „Rurikas“. 1816 m. ekspedicijoje dalyvavęs vokiečių poetas ir bonatikas Adelbertas von Chamisso lankėsi Kalifornijoje ir suteikė augalui lotynišką pavadinimą – Eschscholzia californica, pagerbdamas savo draugą, gamtininką Johanną Friedrichą von Eschscholtzą. Vis dėlto, jo pavardėje buvo praleista raidė „t“, todėl iki šiol pavadinime išliko netikslumas.

Ešolcija: veislės ir spalvų įvairovė

Dėl selekcijos, prekybos sėklomis ir importo iš Vakarų šalių, Lietuvoje pasitaiko kelių skirtingų ešolcijų veislių ir spalvų variantų.

Lietuvoje dažniausiai sutinkama – geltonžiedė ešolcija arba mišrių spalvų sėklų mišiniai („Mixed colors“), turintys įvairių spalvų: nuo geltonos ir oranžinės iki raudonos, baltos ar net švelniai rožinės.

Jei norisi išbandyti naujas, dokumentuotas ir patikrintas veisles, išskyrėme keletą populiariausių ešolcijos veislių Vakarų Europoje, RHS kataloguose (RHS (Royal Horticultural Society) – tai 1804 m. įkurta Karališkoji sodininkystės draugija Jungtinėje Karalystėje, laikoma viena autoritetingiausių sodininkystės organizacijų pasaulyje):

• „Apricot Chiffon“ (Thai Silk serija) – švelniai persikinės, šviesiai oranžinės spalvos atspalvis.
• „Rose Chiffon“ – švelniai rožinės spalvos, kreminio atspalvio ešolcija.
• „Dali“ – sodriai raudonos spalvos ešolcija.

Ešolcija: trumpas auginimo ir priežiūros vadovas

Ešolcija yra viena paprasčiausiai auginamų vienmečių augalų, todėl tinka tiek pažengusiems, tiek mažiau patirties turintiems sodininkams. Vis dėlto, norint sulaukti gausaus ir ilgo žydėjimo, verta atkreipti dėmesį į keletą pagrindinių dalykų.

• Sėja

Ešolcija nemėgsta persodinimo, todėl jos sėklos sėjamos tiesiai į paruoštą dirvą. Pavasarinė sėja atliekama balandžio–gegužės mėn., kai dirva jau pakankamai sušilusi, o rudeninė – rugsėjo pab.–spalio mėn., po pirmųjų nedidelių šalnų, kai dirvožemis jau atvėsęs, tačiau dar nėra pilnai užšąlęs. Tokiu atveju sėklos sėkmingai peržiemoja, o pavasarį sudygę augalai paprastai pražysta 2–3 sav. anksčiau nei pavasariniai sėjinukai. Jei ešolcijos sėklos pasėjamos per anksti, jos gali sudygti anksčiau ir jauni daigai nespėja užsigrūdinti, todėl juos sunaikina šalčiai.

• Vieta ir dirvožemis

Ešolcija mėgsta saulėtas, atviras vietas, todėl pavėsyje žydi menkiau, o stiebai – ištįsta. Jai geriausiai tinka lengvas, laidus priesmėlis arba smėlinga žemė. Užmirkusios vietos taip pat netinka ešolcijai, nes šaknys pradeda greitai pūti. 

Ešolcija puikiai jausis nederlingoje žemėje, tokiomis sąlygomis ji žydės gausiau, o per daug derlingame dirvožemyje labiau suveši lapai ir sumažėja žiedų.

• Laistymas

Ešolcija yra atspari sausrai, todėl laistyti rekomenduojama tik užsitęsus sausroms ar auginant labai lengvame dirvožemyje. Perteklinė drėgmė gali pakenkti.

• Tręšimas ir žydėjimo skatinimas

Trąšų augalui beveik nereikia, pakanka, jei dirvožemis minimaliai patręštas kompostu. Norėdami paskatinti ilgesnį žydėjimą, verta reguliariai pašalinti nužydėjusius žiedus, nes tai skatina naujų pumpurų formavimąsi.

• Savaiminis pasisėjimas

Po žydėjimo ešolcija subrandina ilgas ankšteles su smulkiomis sėklomis, kurios lengvai pasisėja pačios. Jei žiema nėra labai šalta ir sniego danga pakankamai stora, dalis sėklų gali sėkmingai peržiemoti ir sudygti kitą pavasarį. Tokiu būdu, ešolcija dažnai kasmet pati atsinaujina toje pačioje vietoje be papildomos sėjos.

• Ligos ir kenkėjai

Nors ešolcija yra laikoma gana atspariu augalu, tam tikromis sąlygomis gali pasitaikyti miltligė (ypač lietingais metais ar tankiai pasėjus), pilkasis puvinys (dažniau augant pavėsingose, drėgnose vietose) ar apnikti amarai, pažeidžiantys jaunas viršūnes. Prevencija nuo ligų ir kenkėjų – tai tinkamas atstumas tarp augalų, perlaistymo vengimas bei ventiliacijos tarp augalų užtikrinimas.

• Nuodingumas ir saugumo aspektai

Nors ešolcija nėra laikoma stipriai nuodingu augalu, joje yra alkaloidų, galinčių paveikti nervų sistemą. Gyvūnams, ypač katėms ir šunims, suėdus ešolciją, gali pasireikšti virškinimo sutrikimai. Mediciniškai šis augalas pasižymi lengvu raminamuoju poveikiu ir yra naudojamas kai kuriuose vaistiniuose preparatuose, tačiau savarankiškam gydymui jo vartoti nereikėtų.

Kaip tinkamai dauginti ešolciją?

Ešolcijos dauginimas yra paprastas ir nereikalaujantis specialių įgūdžių. Dažniausiai šis augalas plinta savaime, tačiau jūs galite sėklas surinkti ir panaudoti jas kitose sodo vietose ar vazonuose.

• Savaiminis pasisėjimas. Pasibaigus žydėjimai, ešolcija subrandina ilgas, siauras ankšteles, kurios išdžiūvusios plyšta ir išbarsto smulkias sėklas. Palikus šį procesą vykti natūraliai, pavasarį jos sudygsta pačios, todėl augalas kasmet atsinaujina be papildomo darbo.
• Sėklų rinkimas. Jei norite kontroliuoti, kur augs nauji augalai, verta sėklas surinkti. Tai daroma vasaros pabaigoje, kai ankštelės visiškai išdžiūsta, bet dar nėra spėjusios atsidaryti. Rekomenduojama ankšteles surinkti anksti ryte, kai jos dar šiek tiek drėgnesnės, tai padės užtikrinti, kad mažiau sėklų išbyrės. Surinktas ankšteles reikia išlukštenti, o sėklas laikyti popieriniuose maišeliuose ar stikliniuose indeliuose vėsioje, sausoje vietoje.
• Sėklų daigumas. Ešolcijos sėklos išlieka daigios 3–4 m., jei laikomos tinkamomis sąlygomis. Jas galima sėti iškart po surinkimo rudenį arba pasilikti kitam pavasariui.
• Kiti dauginimo būdai. Vegetatyvinis dauginimas (pvz., šakniastiebiais) ešolcijai nepritaikomas, nes jos dauginasi tik sėklomis. Dėl trapios šaknų sistemos augalas beveik netoleruoja persodinimo, todėl daiginti daigelių vazonėliuose nerekomenduojama, geriausiai sėti tiesiai į dirvą.

Dažniausios ešolcijos problemos ir patarimai, kaip jas įveikti

Nors ešolcija yra priskiriama prie vienų nereikliausių gėlių, kartais net ir toks atsparus augalas gali parodyti, kad jam kažko trūksta.

• Dažniausiai pasitaikanti bėda – menkas žydėjimas, kuris paprastai signalizuoja apie šviesos stygių. Kad ešolcija skleistųsi gausiai, jai reikia bent 6 val. tiesioginės saulės šviesos per dieną. Vasaros karščių metu žydėjimas gali trumpam sulėtėti, tačiau reguliarus nužydėjusių žiedų šalinimas gali padėti pratęsti žydėjimo laikotarpį.
• Kita dažna problema – vytimas. Jį gali sukelti tiek perlaistymas, tiek per didelė sausra. Jei ešolcijos lapai ruduoja ar linksta, verta patikrinti dirvos drėgmės lygį: jei dirva visiškai išdžiūvusi, ją reikėtų palaistyti dažniau, o jei dirva užmirkusi – leisti jai pradžiūti.
• Neretai pasitaikanti problema yra silpni stiebai, ypač, jei augalai pasėti per tankiai. Ešolcijai būtina erdvė, todėl sodinukai turėtų augti bent 25–30 cm atstumais. Tankiai suaugę ar perlaistyti augalai gali tapti gležni, kartais užsikrėsti stiebų puviniu. Norint to išvengti, prevencija itin paprasta – saikingas laistymas ir tinkamas atstumų išlaikymas.

Ešolcijos auginimas vazone

Nors ešolcija yra natūraliai prisitaikiusi augti atvirose erdvėse, ji yra puikus augalas auginimui ir vazonuose. Tai praktiškas pasirinkimas tiems, kurie neturi didelio sodo ar nori suteikti daugiau spalvų savo terasai ar balkonui.

Norėdami auginti ešolciją vazone, privalote užtikrinti gerą drenažą, t.y., vazonas turi turėti pakankamai skylių, o substratas turi būti laidus vandeniui, praturtintas smėliu. Jei vazoną su ešolciją ketinate laikyti lauke, geriausia jį pastatyti vietoje, kur bus užuovėja, kad jis nebūtų perpildytas lietaus vandeniu.

Taip pat turite žinoti, kad vazonuose žemė išdžiūsta greičiau nei sode, todėl ešolciją gali prireikti laistyti dažniau, tačiau tarp laistymų substratas turi spėti išdžiūti. Nepamirškite ir to, kad šis augalas mėgsta saulę ir jos turi gauti bent 6 val. per dieną; ji netinkama auginti vazonuose patalpose, nes trūkstant saulės šviesos, žiedai paprasčiausiai neišsiskleis.

Kadangi ešolcija linkusi plėstis, jai reikalingas pakankamai platus vazonas, o sėklas jame reikėtų išberti rečiau, kad daigeliai turėtų vietos, kur augti. Reguliarus nužydėjusių žiedų šalinimas skatins naujų pumpurų formavimąsi ir išlaikys dekoratyvią augalo išvaizdą.

Kur tinka auginti ešolcijas?

Ešolcijos idealiai tinka natūralistiniuose gėlynuose, sodybų darželiuose ir mišriose lysvėse, kur siekiama spalvų gausos bei lengvos priežiūros. Jos puikiai atrodo alpinariumuose, akmenų soduose ar žvyru užpiltose lysvėse, kur kitoms gėlėms trūktų drėgmės. Dėl ryškios spalvos ešolcijos dažnai sodinamos kaip akcentiniai augalai grupėse, tačiau ne mažiau dekoratyvios ir didesniuose plotuose, kur sukuria laukinės pievos įspūdį. Tinka ir pakeltoms lysvėms, terasoms ar balkonų vazonams, ypač saulėtose vietose.

Kokias gėles rinktis ešolcijai į draugiją?

Ryškios, geltonos ir oranžinės spalvos ešolcija geriausiai dera su kitais saulę mėgstančiais, sausrą pakeliančiais augalais. Dėl savo žiedų spalvos ji puikiai kontrastuoja su mėlynais, violetiniais ar sidabriškais tonais. Todėl į kaimynystę ešolcijai tiks šie augalai:

• žoliniai augalai: dekoratyvinės žolės (miskantai, melvenės, šluotsmilgės), kurios suteiks foną ir pabrėš ešolcijos spalvų ryškumą;
• daugiamečiai žydintys augalai: levandos, šalavijai, katžolės, verbenos ar šilinis šalavijas, sukurs harmoningą spalvų derinį ir pratęs žydėjimo laiką;
• kiti aguoninių šeimos atstovai: rytinė aguona ar islandinė aguona gali būti derinamos tame pačiame gėlyne, norint suteikti didesnės spalvinės įvairovės;
• natūralistiniai deriniai: ramunės, kraujažolės ar margainiai, kurie padės sustiprinti laukinės pievos įspūdį;
• prieskoniniai augalai: ešolcijos gražiai atrodo ir pakeltose lysvėse, kur jas galima derinti su aromatingais prieskoniniais augalais: čiobreliais, raudonėliais ar šalavijais; tokie deriniai ne tik patrauklūs akiai, bet ir pritraukia daugybę vabzdžių apdulkintojų.

Ešolcijos panaudojimas: nuo indėnų praktikų iki šiuolaikinės medicinos

Vietiniai Šiaurės Amerikos gyventojai ešolcijas vertino ne tik dėl grožio. Indėnų gentys augalo šaknis ir lapus naudojo kaip maisto priedą, o žiedlapius – kaip natūralų dažą audiniams. Gydomaisiais tikslais augalas buvo vartojamas kaip lengvas raminamasis: iš šaknų ar antžeminės dalies ruošdavo nuovirus nuo nemigos, nerimo ar dantų skausmo. Kai kuriose bendruomenėse ešolcijų žiedai buvo naudojami vaikų nuraminimui, lengva arbata padėdavo sumažinti nerimą ar padėti užmigti.

Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad ešolcijos preparatai gali būti naudingi lengvai nemigai ar nerimui mažinti, tačiau dažniausiai jie tiriami ne vieni, o kartu su kitais augalais. Pavyzdžiui, klinikiniame tyrime su nemiga sergančiais asmenimis preparatas, kuriame buvo ešolcijos ekstrakto ir valerijono šaknies derinys, pagerino miego kokybę. Kituose bandymuose mišinys su ešolcija, gudobele ir magniu padėjo sumažinti nerimo simptomus. Yra aprašytų ir pavienių atvejų, kai ešolcijos tinktūra buvo vartojama opioidų vartojimui mažinti, tačiau tokie duomenys yra pavieniai ir nepakankami, kad galėtų tapti patikima gydymo rekomendacija.

Šiandien ešolcijos dažniausiai sutinkamos vaistažolių preparatuose ar maisto papilduose, ypač deriniuose su valerijonu ar kitais augalais. Tyrimai rodo, kad ešolcijų ekstraktai gali turėti raminantį poveikį, padėti mažinti nervinę įtampą. Tačiau svarbu pabrėžti, kad tai nėra stiprus ar oficialiai patvirtintas vaistinis preparatas ir  jo poveikis laikomas švelniu.

Augalas turi alkaloidų (pvz., protopino), kurie, vartojami didesnėmis dozėmis, gali sukelti mieguistumą, galvos svaigimą, pykinimą, todėl ešolcijų nereikėtų vartoti kartu su raminamaisiais ar migdomaisiais vaistais, nes jie gali sąveikauti tarpusavyje. Taip pat galimos sąveikos su tam tikrais vaistais, pavyzdžiui, varfarinu ar metoprololiu. Todėl bet kokius preparatus, kuriuose yra ešolcijos, reikėtų vartoti atsargiai ir tik pasitarus su sveikatos specialistu. Nėščiosioms, maitinančioms motinoms ir vaikams šių preparatų nerekomenduojama vartoti be gydytojo priežiūros.

Ir, nors ešolcijos nelaikomos labai toksiškomis, jos nėra skirtos savarankiškam gydymui. Saugiausia jas naudoti kaip dekoratyvinius augalus, o vaistiniams tikslams rinktis tik patikimus, registruotus preparatus.

Šaltiniai:
https://www.johnnyseeds.com/growers-library/flowers/poppy/california-poppy-key-growing-information.html?
https://www.rhs.org.uk/education-learning/children-young-people/family-activities/grow-it/californian-poppy
https://www.gardenia.net/plant/eschscholzia-californica-california-poppy
https://www.healthline.com/nutrition/california-poppy
https://medcraveonline.com/IJCAM/successful-application-of-eschscholzia-californica-to-combat-opioid-addiction.html

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.